Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

R. Ž. civilinis ieškinys 510 Lt sumai paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. rugsėjo 13 d. apie 6.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio R. Ž., pagrobė svetimą turtą – R. Ž. priklausančią 10 Lt vertės piniginę su 500 litų, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2630“ su „Tele2“ SIM kortele, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko „Visa Elektron“ mokėjimo kortelę, išduotą R. Ž. vardu, parduotuvių „Norfa“, „Maxima“, „Kubas“, „Cento“, vaistinių „Camelia“, „GSK“ nuolaidų korteles, iš viso nukentėjusiajai R. Ž. priklausančio turto už 610 Lt.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-30 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą bei tenkinti civilinį ieškinį ir iš D. Ž. R. Ž. naudai priteisti 510 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skunde nurodo, kad skiriant bausmę D. Ž., atsižvelgtina į tai, kad padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika, kad D. Ž. teistas 3 kartus, bausmę atlikęs, teistumas išnykęs, administracine tvarka baustas, galiojančių nuobaudų neturi, dėl D. Ž. elgesio (duomenys neskelbtini) PN yra gautas pareiškimas, į profilaktinę įskaitą neįrašytas, išsiskyręs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, todėl mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. Ž. paskyrus baudą. Be to, nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė byloje pareikštą nukentėjusiosios civilinį ieškinį, nes BPK 115 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas) arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teismas 2011-11-30 nuosprendyje D. Ž. išteisino pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 10 Lt vertės piniginės, 500 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės, išduotos R. Ž. vardu, parduotuvių „Norfa“, „Maxima“, „Kubas“, „Cento“, vaistinių „Camelia“, „GSK“ nuolaidų kortelių vagystės nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir priimtas sprendimas R. Ž. civilinį ieškinį 510 Lt sumai palikti nenagrinėtą. Tačiau tokiu atveju įstatymas numato, kad jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys turi būti atmestas. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė išvadas dėl D. Ž. išteisinimo tiek dėl telefono vagystės (D. Ž. išteisintas šioje dalyje nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), tiek dėl piniginės 10 Lt vertės, 500 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės, išduotos R. Ž. vardu, parduotuvių „Norfa“, „Maxima“, „Kubas“, „Cento“, vaistinių „Camelia“, „GSK“ nuolaidų kortelių vagystės (D. Ž. išteisintas nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje D. Ž. yra išteisinamas tik dėl piniginės 10 Lt vertės, 500 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko „Visa Elektron" mokėjimo kortelės, išduotos R. Ž. vardu, parduotuvių „Norfa“, „Maxima“, „Kubas“, „Cento“, vaistinių „Camelia“, „GSK“ nuolaidų kortelių vagystės ir nėra pasisakoma dėl telefono pagrobimo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Kaip prokuroras skunde nurodo, nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiais ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, tai yra teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir prokuroro, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai D. Ž. išteisino pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Kolegija pripažįsta, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatlikta išdėstytų įrodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, t. y. apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatliko įrodymų analizės, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaujantis padarė išvadą dėl D. Ž. nekaltumo, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, kuris suvaržė byloje dalyvaujančių proceso dalyvių įstatymo garantuojamas teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą.

Iš bylos matyti, kad D. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagrobė svetimą turtą: R. Ž. mobiliojo ryšio telefoną bei iš jos rankinės pagrobė piniginę, su joje buvusiais pinigais, banko kortele bei nuolaidų kortelėmis, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 12 d. nukentėjusioji R. Ž., išteisintasis D. Ž. bei liudytojas J. M. vartojo alkoholinius gėrimus ne tik nukentėjusiosios bute, bet ir alaus bare “(duomenys neskelbtini)”, kad D. Ž. kartu su nukentėjusiąja grįžo į jos butą, kuri jis liko nakvoti, o ryte išeidamas iš nukentėjusiosios buto, iš komodos stalčiaus be nukentėjusiosios leidimo pasiėmė jos mobiliojo ryšio telefoną.

Nors nukentėjusiosios R. Ž. parodymai, duoti teisme, nesiskiria nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jų laikyti patikimais nėra pagrindo. Nukentėjusioji parodė, kad paskutinį kartą savo rankinę, su joje buvusia pinigine, matė savo bute dienos metu iki išeinant su D. Ž. ir J. M. į alaus barą “(duomenys neskelbtini)”, kur už gėrimus mokėjo D. Ž., ji nei rankinės, nei piniginės į barą nesinešė. Piniginės pasigedo tik kitos dienos ryte ir mano, kad piniginę su joje buvusiais pinigias bei kortelėmis galėjo pavogti D. Ž. arba J. M. Pastebėtina, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog jos rankinė buvo pakabinta koridoriuje ant pakabos, tačiau teisme tvirtino, kad rankinė buvo pakabinta ant kėdės kambaryje, kuriame ji pati ir D. Ž. miegojo. R. Ž. neprisimena, ar kas nors iš jos namiškių ieškojo bute piniginės.

Liudytojos Ž. Ž. parodymais taip pat besąlygiškai tikėti negalima, kadangi ji yra nukentėjusiosios dukra ir jos teisme duoti parodymai skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja teisme parodė, kad jos mamos rankinė visada kabėdavo prie veidrodžio, kad ji dienos metu apie 13 val. mamos klausė, kur yra jos piniginė bei, kad tos pačios dienos vakare apie 17-18 val. R. Ž. jai paskambinusi klausė, ar ji (liudytoja) nepaėmė jos piniginės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja kategoriškai tvirtino, kad tą dieną – 2010 m. rugsėjo 12 d. – ji mamos piniginės neieškojo.

Liudytojas J. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad būdamas R. Ž. bute kartu su D. Ž. ir pačia nukentėjusiąja, kad tuo metu nukentėjusiosios dukra klausė, kur yra jos (R. Ž.) piniginė, jis tik nematė, ar nukentėjusiosios dukra ieškojo tada piniginės. Apie R. Ž. piniginės dingimą sužinojo kitą dieną alaus bare “(duomenys neskelbtini)”, kai pati nukentėjusioji apie tai pasakė.

Nors D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus pakeitė dėl R. Ž. mobiliojo ryšio telefono paėmimo, tačiau jo parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme dėl nukentėjusiosios piniginės ir joje buvusių pinigų bei kortelių vagystės yra nuoseklūs. D. Ž. parodė, kad jis nežinojo, kur buvo padėta R. Ž. rankinė, nematė, ar R. Ž. su savimi bare turėjo rankinę.

Įvertinus šių asmenų parodymus matyti, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog būtent D. Ž. pagrobė nukentėjusiosios piniginę, su joje buvusiais pinigais ir kortelėmis. Pastebėtina, kad pati nukentėjusioji daro prielaidą, kad piniginę galėjo pavogti D. Ž. arba J. M., nors pretenziją dėl piniginės kitą dieną pareiškė tik D. Ž.. Be to, sugretinus nukentėjusiosios ir liudytojos Ž. Ž. parodymsu dėl R. Ž. rankinės buvimo vietos, matyti, kad tarp jų nurodytų aplinkybių yra neatitikimų, nes neaišku, kur rankinė įvykio metu buvo – ar koridoriuje, ar pakabinta ant kėdės kambaryje, ar prie veidrodžio. Taigi, nėra galimybės daryti neginčijamos išvados, ar D. Ž. matė ir žinojo, kad rankinėje yra piniginė ir ją be nukentėjusiosios žinios galėjo paimti, kadangi iki išeinant iš buto į alaus barą, nukentėjusioji iš buto nebuvo pasišalinusi, o eidama į barą, ji savo rankinės nesinešė. Be to, pati nukentėjusioji pripažino, kad D. Ž. miegojo tame pačiame kambaryje kaip ir ji, kad tame kambaryje buvo rankinė ir su D. Ž. kalbėjo, kadangi jam pasakė, kad telefonas yra stalčiuke. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji savo rankinės bute esant ir D. Ž. bei J. M. nebuvo palikusi be priežiūros. Taip pat iš liudytojų J. M. bei Ž. Ž. parodymų matyti, kad dienos metu nukentėjusioji bei liudytoja Ž. Ž. ieškojo piniginės, kas leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji piniginės pasidego ne 2010 m. rugsėjo 13 d. ryte, o dar 12 dieną. Byloje neginčijamai nustatyta, o ir pats D. Ž. pripažino, kad jis pavogė R. Ž. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau vien šia neginčijama aplinkybe negalima tvirtinti, kad D. Ž. pavogė ir likusius kaltinime nurodytus daiktus – piniginę, su joje buvusiais pinigais ir kortelėmis. Taigi, atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, jog R. Ž. piniginę, su joje buvusiais pinigais ir kortelėmis, pavogė būtent D. Ž., negalima jį pripažinti kaltu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos tai­kant Bau­džia­mo­jo proceso ko­dek­so nor­mas, reglamentuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą” 3.1.8. punktą, apkaltinama­sis nuospren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pagrįstos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti neginčijamos išvados dėl D. Ž. kaltės pagrobus R. Ž. piniginę, su joje buvusiais pinigais ir banko mokėjimo kortele bei kitomis nuolaidų kortelėmis, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nenustatyta, jog D. Ž. dalyvavo pagrobiant R. Ž. piniginę, su joje buvusiais pinigais ir kortelėmis, ir pagrįstai jį išteisino nurodęs BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą išteisinimo pagrindą.

Byloje nustatyta, kad D. Ž. pagrobė R. Ž. mobiliojo ryšio telefoną, kurio vertė 100 Lt. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą, o pagal BK 190 straipsnį, asmuo baudžiamąja tvarka atsako tik tada, kai jo pagrobto turto vertė viršija bent 1 MGL. Šiuo metu 1 MGL yra lygus 130 Lt, o kadangi nukentėjusioji mobiliojo ryšio telefoną su jame buvusia SIM kortele įvertino tik 100 Lt, daroma išvada, kad D. Ž. už mobiliojo ryšio telefono vagystę negali būti pripažintas kaltu, padaręs BK 178 straipsnio 1 ar 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad D. Ž. išteisintinas ir dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). ATPK 50 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui pagrobusiam svetimą turtą, neviršijantį 1 MGL dydį, todėl medžiaga dėl R. Ž. mobiliojo ryšio telefono vagystės perduotina spręsti ATPK nustatyta tvarka apylinkės teismui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad D. Ž. pagrįstai išteisintas pagal jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl prokuroro apreliacinis skundas dėl D. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteisimo, bausmės skyrimo netenkinamas.

Pagrįstai apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė jokio sprendimo dėl D. Ž. pareikšto kaltinimo pagrobus mobiliojo ryšio telefoną, nes skundžiamu nuosprendžiu D. Ž. išteisintas tik dėl R. Ž. piniginės ir joje buvusių pinigų bei kortelių vagystės. Todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl to keičiama, nurodant, kad D. Ž. išteisinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį tiek dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės, tiek ir dėl R. Ž. piniginės ir joje buvusių pinigų bei kortelių vagystės, o medžiaga dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės perduodama spręsti apylinkės teismui ATPK nustatyta tvarka.

Taip pat pagrįstai skunde prokuroras nurodo, kad netinkamai buvo išspręstas byloje pareikštas nukentėjusiosios R. Ž. pareikštas civilinis ieškinys.

BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys yra dėl jos patirtų nuostolių pagrobus jos 10 Lt vertės piniginę, kurioje buvo grynieji pinigai – 500 litų. Dėl šių daiktų vagystės D. Ž. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Dėl to pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktą apylinkės teismas privalėjo nukentėjusiosios R. Ž. pareikštą civilinį ieškinį 510 Lt sumai atmesti, o ne palikti nenagrinėtą. Taigi, skundžiamas nuosprendis dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo keičiamas, nurodant, kad R. Ž. civilinis ieškinys atmetamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Išteisinti D. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį dėl R. Ž. priklausančios 10 Lt vertės piniginės, su joje buvusiais 500 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ banko „Visa Elektron“ mokėjimo kortele, išduota R. Ž. vardu, parduotuvių „Norfa“, „Maxima“, „Kubas“, „Cento“, vaistinių „Camelia“, „GSK“ nuolaidų kortelėmis (neįrodžius, kad D. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas)), bei dėl 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „Nokia 2630“ su „Tele2“ SIM kortele vagystės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)).

Medžiagą dėl R. Ž. mobiliojo ryšio telefono „Nokia 2630“ su „Tele 2“ SIM kortele vagystės perduoti spręsti Šiaulių miesto apylinkės teismui Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Nukentėjusiosios R. Ž. pareikštą 510 Lt civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.