- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-662-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42190-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Pareiškėjas
- V. M., L. M.
- Kreditorius
- UAB „Medicinos bankas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. M., L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys išieškotojas UAB „Medicinos bankas“, antstolė I. K., kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė :
Aprašomoji dalis
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai L. M. ir V. M. vadovaudamiesi CPK 510 str. nuostatomis, pateikė teismui prašymą sustabdyti antstolės paskelbtas varžytines iki kol teisme nebus priimta įsiteisėjusi nutartis, kuria bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas dėl antstolės veiksmų. Nurodo, kad 2015-10-19 pateikė antstolei prašymą „Dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo“. Minėto pareiškėjų prašymo antstolė 2015-11-11 patvarkymu dėl atsisakymo atlikti naują areštuoto turto vertinimą netenkino ir 2015-11-13 paskelbė pirmąsias pakartotines varžytines.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjų L. M. ir V. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas, pareiškėjai nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, nenurodė aplinkybių sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Preliminariai įvertinęs pareiškėjų pateiktą skundą bei jame išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, jog laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas V. M., L. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiškėjai teismui pateikė būtiniausią informaciją kaip ir antstolei. Pati antstolė sutikdama atlikti pakartotinę ekspertizę pripažino, jog nekilnojamojo turto kainos kiekvienais metais kyla. Situacija, kuomet turtas parduodamas seno vertinimo kainomis negali susidaryti, nes pažeidžia skolininko ir išieškotojo interesus. Apeliantas V. M. patikrinęs internetinį puslapį, kuriame skelbiama apie parduodamą nekilnojamąjį turtą pastebėjo, jog tuose pačiuose rajonuose iš varžytinių parduodamas turtas už gerokai didesnę kainą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemones – vykdomosios bylos sustabdymas, pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese galimybę, kartu nustato bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir esminius ribojimus – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimą, ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis.
Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis – šiuo atveju pareiškėjai V. M. ir L. M. (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai, prašydami sustabdyti varžytines, nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius paskelbtas varžytines būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojo teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog laikinosios apsaugos priemonės vykdomajame procese taikomos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundo dėl antstolio veiksmų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų bazės LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. išnagrinėjo pareiškėjų skundą dėl antstolės I. K. veiksmų ir pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau nurodyta aplinkybė, aukščiau nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo V. M., L. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.