Kauno apygardos teismo nuosprendis

2012-10-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-684-579-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-10-25
Bylos Nr.
1A-684-579-2012
Teisminio proceso Nr.
1-56-1-00759-2011-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Jurgis Kiškis, Algimantas Smolskas
Nuteistasis
K. B., V. B.
Nukentėjusysis
A. M.
Advokatai
Gintaras Platūkis

Teisėja Aksinija Žemantauskienė Baudž. byla Nr. 1A-684-579/2012

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00759-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.6.3.1.;1.2.4.5.;1.2.14.3.2.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Romualdai Pocienei, nuteistajam K. B., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistojo V. B. gynėjai Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B. ir K. B. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo

V. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. V. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies pagrindu šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-12-29 iki 2011-12-30.

K. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-12-29 iki 2012-05-29, bausmės pradžia nurodyta 2011-12-29.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir solidariai iš V. B. bei K. B. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos ministerijos naudai priteista 158,89 Lt (šimtas penkiasdešimt aštuoni litai 89 centai) nukentėjusiojo A. M. gydymo išlaidoms padengti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. ir K. B. veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. 2011 m. gruodžio 28 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini) sav., veikdami bendrininkų grupėje dėl plėšimo įsibraunant į patalpą, tikslu pagrobti svetimą turtą panaudojant fizinį smurtą, per neužrakintas duris įsibrovė į Z. A. namą, t.y. patalpą, kur tyčia sudavė Z. A. ir A. M. kėdės dalimis, rankomis ir kojomis tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno sritis tuo padarė nukentėjusiesiems Z. A. ir A. M. nesunkius sveikatos sutrikdymus ir pagrobė A. M. 200 litų.

V. B. dėl BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu buvo atleistas 2011-03-15 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Kadangi BK 180 str. 2 d. ir 138 str. 1 d. numatytos veikos padarytos nepraėjus metams laiko po šio nuosprendžio priėmimo, skundžiamu nuosprendžiu V. B. taip pat skirtos bausmės ir pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. B. skunde nurodo, jog nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas dėl aiškiai per griežtos bausmės ir bausmės, paskirtos už veikas, dėl kurių buvo susitaikyta. Nurodo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Z. A. parodė, jog nieko nematė, tik girdėjo. A. M. turi I grupės neįgalumą, jis protiškai neveiksnus ir juo negalima tikėti. Tai patvirtino ir globėjas. Be to, nuteistojo teigimu, A. M. prikūrė nebūtų dalykų dėl pinigų – nurodė, kad buvo reikalauta tai 500 Lt, tai 400 Lt, o pagrobė 200 Lt. Apeliantas mano, kad nukentėję susitarę meluoja, nes su K. B. teigia susitikęs savo namuose ir nematęs, kad nors vienam iš jų būtų trenkęs ar mušęs. Taip pat nuteistasis teigia, jog plėšimo nepadarė, pinigų iš nukentėjusiųjų teigia neėmė ir nereikalavo, o nukentėjusieji dėl pinigų grobimo meluoja. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusieji teisme teigė, kad jiems pinigai negrąžinti, ir dar norėjo prisiteisti 20 000 Lt. Teigia, jog su K. B. užėjo tik pasikalbti su A. M., kad šis nemuštų V. G.. Nukentėjusysis išprovokavo nuteistąjį, todėl jis nieko nelaukęs sumušė abu nukentėjusiuosius.

Nuteistasis K. B. skunde prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti. Teigia, jog paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Taip pat nepagrįstai pripažintas recidyvistu. Nurodo, jog teismas tikėjo A. M., kuris yra 1 grupės invalidas, protiškai neveiksnus. Z. A. taip pat patvirtino, kad A. M. sako netiesą. Nurodo, jog pinigų jis nereikalavo ir jų negrobė, policija pinigų pas nuteistąjį nerado. Taip pat teigia, jog nukentėjusiųjų nemušė ir nematė kaip juos mušė V. B.. Mano, kad V. B. neėmė 200 Lt, dėl kurių jie apkaltinti. Jis būtų žinojęs, jei V. B. būtų paėmęs pinigus. Nurodo, jog užėjo pasikalbėti, kad A. M. nemuštų V. G.. A. M. prasidėjo isterija, todėl apeliantas teigia išėjęs ir nežino, kas toliau vyko. Teigia, jog nuteistas nepagrįstai, nesant jo kaltės įrodymų (pirštų antspaudų ar kitų kraustymo detalių). Nurodo, jog negalėjo žinoti, kur laikomi pinigai, ir neturėjo minčių ką nors plėšti.

Skundo autorius taip pat teigia, jog jis buvo pasirengęs keisti gyvenimo būdą, buvo prisiregistravęs darbo biržoj, todėl mano, kad bausmė aiškiai neteisinga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. B. ir jo gynėjas prašė K. B. skundą tenkinti, nuteistojo V. B. gynėja prašė ginamojo V. B. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. B. ir K. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir todėl padarė teisingas išvadas.

K. B. ir V. B. nuteisti už tai, kad įsibrovė į nukentėjusiųjų namus ir juos apiplėšė bei nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą. Apeliantai ginčija kaltę dėl plėšimo, teigdami, kad jog jokių pinigų iš nukentėjusiųjų nereikalavo ir neėmė. K. B. taip pat teigia, jog jis ne tik neėmė pinigų, bet ir nevartojo jokio smurto. Be to, apeliantai prašo švelninti bausmes.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, konstatuotina, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog abu nuteistieji smurtą vartojo nukentėjusiųjų atžvilgiu ir smurtas buvo pavartotas turint tikslą pagrobti pinigus. Nukentėjusieji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nuteistieji pateko į namus be jų sutikimo ir be jų leidimo, iš karto pradėjo juos mušti, smurtą vartojo abu, o iš karto po jų pasišalinimo pasigedo 200 litų, kurie priklausė A. M..

Nukentėjusysis Z. A. teisme paaiškino, jog įėjęs į vidų V. B. iš karto trenkė į grindis kėdę, kėdė sulūžo, jam sudavė smūgius kėde į galvą, nuo ko jis parardo sąmonę, girdėjo, kad mušamas A. M.. Jis nurodė, kad tiek jį, tiek A. M. mušė abu kaltinamieji, o pinigus (200 Lt) paėmė V. B.. A. M. irgi teigė, kad jį mušė abu kaltinamieji. Jis nurodė, kad kartu su Z. A. žiūrint televizorių, į kambarį įėjo V. B. su K. B.. Kaltinamieji buvo girti ir agresyviai nusiteikę. K. B. pradėjo rėkti, kažkuo kaltinti, tačiau net nespėjus atsakyti, pradėjo mušti. Matė, kad V. B. sudavė Z. A., kad K. B. mušė Z. A. su kėde. Be to, A. M. nuosekliai teigė, jog kaltinamieji reikalavo pinigų, kad po smūgių sudavimo išėjus V. B. su K. B. pasigedo 200 Lt. Tai iš esmės neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kuriuos jie davė apklausiami ikiteisminio tyrimo metu.

Nustatant tikrąsias veikos aplinkybes, o taip pat ir vertinat nukentėjusiųjų bei nuteistųjų parodymų patikimumą svarbu atsižvelgti ir į apeliantų parodymus viso proceso metu, jų kaitą, priežastis dėl ko parodymai keitėsi, jų atitikimą nukentėjusiųjų parodymams bei pačių nuteistųjų parodymams teisminio nagrinėjimo metu.

Pažymėtina, jog V. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino sudavęs smūgius Z. A. ir A. M., nurodė, kad sudavė dėl to, jog, pareikalavus pasiaiškinti dėl V. G. sumušimo, kilo ginčas. Kokiu būdu buvo sulaužyta kėdė, neprisimena, smūgius sudavė rankomis, kojomis, kėdės dalimis ir Z. A., ir A. M.. Teisminio nagrinėjimo metu V. B. teigė V. G. nepažįstąs. Nurodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena. Nepripažino į namus įėjęs be leidimo. Pripažino sudavęs smūgius Z. A., tačiau neigė sudavęs smūgius A. M. bei neigė ėmęs pinigus. Dėl ko sumušė nukentėjusiuosius, negalėjo paaiškinti.

K. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad tai jis sulaužė kėdę trenkdamas nukentėjusiajam Z. A. per nugarą, vėliau neigė mušęs nukentėjusiuosius, tačiau pripažino sulaužęs kėdę, kai sviedė į kažką. Teisminio nagrinėjimo metu neigė sudavę smūgius nukentėjusiesiems, nurodė, kad tai V. B. juos sumušė. Kas sulaužė kėdę, nežino. Pinigų nereikalavo. Teisminio nagrinėjimo metu paklausus K. B., kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė sudavęs kėde Z. A., jokių konkrečių priežasčių nurodyti negalėjo, atsakė „šiaip sau“ (t 2, b. l. 18).

Taigi K. B. ir V. B. parodymai keitėsi, nebuvo nuoseklūs viso proceso metu. K. B. negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių dėl ko pakeitė parodymus, kad jis kėde mušė nukentėjusįjį, be to, nuteistųjų parodymai nesutampa tarpusavyje, todėl jų parodymai laikytini nepatikimais ir apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi tik ta dalimi parodymų, kurie sutampa su kitais teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Remiantis suformuota teismų praktika, kvalifikuojantis plėšimą požymis, numatytas BK 180 str. 2 d., įsibrovimas į patalpą – tai slaptas arba atviras neteisėtas, neleistinas patekimas į bet kokią, tiek gyvenamą, tiek ir negyvenamą patalpą. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ar patenkant be kliūčių (pvz. kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai apeliantų patekimą į Z. A. namą laikė įsibrovimu į patalpą, kadangi nors į šį namą nuteistieji ir pateko per neužrakintas duris, tačiau be leidimo, neturint jokio teisėto pagrindo – nukentėjusieji patvirtino, kad nei V. B., nei K. B. nekvietė, sutikimo patekti į savo gyvenamą patalpą nedavė, o tai reiškia, kad apeliantams buvo draudžiama įeiti į šį namą.

A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai nurodė, jog jį sumušė abu nuteistieji. Kad smurtą vartojo abu nuteistieji, patvirtina ir Z. A., kurio parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai laikė patikimais. K. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo pripažinęs, kad vartojo smurtą, kad mušė su kėde nukentėjusįjį. Vėliau, bylos teisminio nagrinėjimo metu, negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl pakeitė parodymus dėl smurto vartojimo. Vertinant šias aplinkybes visumoje, atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų parodymai nebuvo nuoseklūs, keitėsi, o A. M. bei Z. A. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad mušė abu nuteistieji, darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad įvykio metu abiejų nukentėjusių atžvilgiu smurtą vartojo tiek A. B., tiek ir K. B..

Be to, teisėjų kolegijos manymu, pagrįstai nustatyta ir aplinkybė, kad smurtas vartotas turint tikslą pagrobti svetimą turtą, o toks jų ketinimas (tikslas) jau buvo susiformavęs dar prieš patenkant (neteisėtai) į nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą. Nuteistųjų aiškinimo dėl to, jog liudytojas V. G. būtų prašęs sumušti A. M., nepatvirtina jokie surinkti duomenys. Kad būtų prašęs sumušti nukentėjusiuosius paneigė ir pats liudytojas V. G.. Tos aplinkybės, kad apeliantai, patekę į namą, reikalavo pasiaiškinti dėl V. G. sumušimo, nenurodė ir nukentėjusieji, tai yra tiek Z. A., tiek A. M. nei teisme, nei apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad nukentėjusiajam A. M. kas nors būtų priekaištavęs dėl V. G. sumušimo. Jie abu nuosekliai teigė, kad pinigai dingo iš karto po to, kai prieš juos buvo pavartotas smurtas, o Z. A. netgi patvirtino, jog matė, kad juos paėmė V. B.. Nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamieji buvo agresyviai nusiteikę, reikalavo atiduoti pinigus, sudavė smūgius jam ir A. M., jis matė kaip V. B. po to paėmė 200 litų, buvusius po pagalve, ir abu kaltinamieji išėjo. Įvertinus tai, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų jokie asmeninai santykiai nesiejo, jie tarpusavyje nebendraudavo, nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, jog pinigai dingo būtent po to, kai apeliantai pavartojo smurtą, Z. A. parodė, jog matė kaip V. B. paėmė iš po pagalvės pinigus po to kai nukentėjusieji buvo sumušti, o apeliantai, paėmę pinigus, iš karto pasišalino, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog smurtas buvo pavartotas tikslingai, t. y. siekiant užvaldyti svetimą turtą ir toks buvo nuteistųjų neteisėto patekimo į Z. A. ir A. M. gyvenamą namą tikslas.

Z. A. nurodė, kad kaltinamieji reikalavo 400 litų, tačiau patvirtino, jog pagrobta buvo 200 Lt. Šią sumą nukentėjusieji nuosekliai nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jie nenurodė, kad buvo pagrobta didesnė pinigų suma. Tai rodo nukentėjusių sąžiningumą bei duoda pagrindą tikėti jų parodymais bei pavirtina, jog įvykio metu buvo pagrobta būtent ši suma – 200 Lt.

Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis A. M. turi psichologinių sutrikimų, serga epilepsija, ne kartą gydytas psichiatrinėje ligoninėje, tačiau jo veiksnumas neapribotas, byloje nėra duomenų, kad įvykio metu jo būklė būtų kritiškai pablogėjusi, todėl vien šiuo pagrindu nukentėjusiojo parodymai negali būti atmetami kaip nepatikimi. Apklausiant nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisme dėl A. M. galimumo duoti parodymus taip pat nekilo jokių abejonių. Be to, pažymėtina, jo įrodymų patikimumas nustatomas lyginant ir gretinat tarpusavyje surinktus duomenis. Šiuo atveju, kaip jau aptarta anksčiau, A. M. parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir iš esmės nekito viso proceso metu. Jie iš esmės neprieštarauja kito nukentėjusiojo Z. A. nurodytai įvykių eigai, be to, V. B. bei K. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinę, jog vartojo smurtą. A. M. parodymai iš dalies yra patvirtinami objektyviais bylos duomenimis – specialisto išvada, kurioje nurodyti duomenys dėl smurto pobūdžio, laiko, neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms. Todėl A. M. parodymai pagrįstai laikyti patikimais.

Įvertinus tai, kad išdėstyta, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog K. B. ir V. B. 2011-12-28 neteisėtai įsibrovė į nukentėjusiųjų namą ir vartodami fizinį smurtą reikalavo pinigų, tuo nukentėjusiesiems padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, radę 200 Lt juos pagrobė ir pasišalino iš įvykio vietos. Todėl apeliantų veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Apylinkės teismas pagrįstai K. B. ir V. B. veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau nepagrįstai jų veiką papildomai kvalifikavo ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes BK 180 straipsnyje įtvirtinta plėšimo sudėtis apima tokius sveikatos sutrikdymo padarinius kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos Aukščiausiojo tesimo teisėjų Senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ Nr. 52 11 p. yra pasisakęs, jog plė­ši­mo me­tu pa­nau­do­tas fi­zi­nis smur­tas yra ne nu­si­kals­ta­mos vei­kos tiks­las, o tik prie­mo­nė pa­grob­ti sve­ti­mą tur­tą. Fi­zi­nio smur­to pa­da­ri­niai ga­li bū­ti fi­zi­nio skaus­mo su­kė­li­mas, ne­žy­mus ar ne­sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas. Jei plė­ši­mo me­tu pa­da­ro­mas sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas, vei­ka tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal ati­tin­ka­mą BK 180 straips­nio da­lį (pri­klau­so­mai nuo to, ko­kie yra plė­ši­mą kva­li­fi­kuo­jan­tys po­žy­miai) ir pa­gal BK 135 straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą. Šiuo atveju nustatyta, jog smurtas vartotas siekiant pagrobti svetimą turtą, pagrobus pinigus, nuteistieji iš karto pasišalino, todėl smurto padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas papildomai pagal BK 138 str. 1 d. nekvalifikuotinas.

Apylinkės teismas nepagrįstai nuteistųjų veiką kvalifikavęs pagal BK 138 str. 1 d., netinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 1 p.).

Apeliantai taip pat skundžia nuosprendį dėl per griežtų bausmių.

Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog K. B. ir V. B. bausmės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį skirtos teisingai.

Skiriant bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina net dvi aplinkybės – veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio bei veikiant bendrininkų grupėje. Be to, teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino nusikaltimo tikslus bei motyvus, nuteistųjų asmenybes.

K. B. naują tyčinį sunkų nusikaltimą padarė laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu. 2011-04-13 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. jis buvo nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 metams 6 mėnesiams. Be to, jis naują veiką padarė būdamas atleistas BK 38 str. pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 2 d. Šios aplinkybės rodo, jog K. B. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), kad anksčiau taikytos poveikio priemonės teigiamai nuteistojo elgesio nepaveikia, K. B. linkęs daryti teisės pažeidimus, nusikalsti.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, netgi įvertinęs nuteistojo neigiamai charakterizuojamą asmenybę, nusikaltimo pavojingumą, atsižvelgęs bei įvertinęs tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatytos net dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, skyrė bausmę, artimą sankcijos vidurkiui, bet šiek tiek mažesnę už vidurkį. Todėl dar labiau švelninti bausmę teisėjų kolegijos manymu nėra pagrindo.

V. B. bausmė pagal BK 180 str. 2 d. skirta teisingai.

BK 180 str. 2 d. numatytą veiką V. B. padarė būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnes veikas, kas rodo didesnį jo pavojingumą. Be to, jo atsakomybę sunkina tai, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio bei veikė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusiesiems padaryti rimti sveikatos sutrikdydami – sulaužyti šonkauliai, delnikaulis, kas taip pat rodo didesnį veikos bei nuteistojo pavojingumą. Net ir esant šių aplinkybių visumai, rodančiai veikos bei nuteistojo didesnį pavojingumą, V. B. skirta ir taip švelni, mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis, bausmė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji per griežta.

V. B. taip pat pagrįstai skirtos bausmės ir pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. BK 38 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. V. B. padarė naują tyčinį nusikaltimą (BK 180 str. 2 d.) nepraėjus metams po to, kai Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011-03-15 nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu dėl BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. numatytų veikų, todėl V. B. pagrįstai bausmės skirtos ir už šiuos nusikaltimus. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, V. B. skirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. yra aiškiai per griežtos.

BK 55 str. numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. numatytos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Anksčiau V. B. teistas nebuvo, taip pat nebuvo duomenų, kad gali būti padaręs kitų nusikalstamų veikų. Kitų, neigiamai asmenybę charakterizuojančių duomenų iki šių veikų padarymo, byloje nėra. Be to, pažymėtina, kad parenkant bausmės rūšį atsižvelgiama ir į kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes. V. B. kaltę pripažino, atlygino didesnę dalį žalos gera valia, susitaikė su nukentėjusiuoju. Tai taip pat leidžia skirti švelnesnę bausmės rūšį (nesusijusią su laisvės atėmimu), todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 55 str., 54 str.) ir neteisingai skirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Vadovaujantis BK 54 str., 61 str. nuostatomis, skiriant V. B. naujas bausmes pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., atsižvelgiama į tai, kad šie nusikaltimai padaryti viena veika ir priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. Anksčiau V. B. neteistas. Tai pirmą kartą padarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių. Neigiamai charakterizuojančių duomenų iki šių veikų padarymo nebuvo. Nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, atlygino didesnę dalį žalos. Nustatyta tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupėje. Su nukentėjusiuoju susitaikė. Įvertinus šių aplinkybių visumą, kiekvienos jų reikšmę skiriant bausmes, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. padarymą jam skirtinos laisvės apribojimo bausmės. Be to, V. B. paskiriant naujas (švelnesnes savo rūšimi) bausmes pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., nuosprendis keičiamas V. B. atžvilgiu taip pat ir dalyje dėl bausmių subendrinimo bei skiriama nauja galutinė subendrinta bausmė.

Kadangi nuosprendžio dalis dėl BK 138 str. 1 d. numatytos veikos naikintina, naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria K. B. ir V. B. pagal 138 str. 1 d. paskirtos bausmės bei paskirtos subendrintos (vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p) bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

nuteistųjų K. B. ir V. B. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. B. ir V. B. pripažinti kaltais ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. B. ir K. B. bausmės, skirtos pagal BK 180 str. 2 d. ir 138 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu.

Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. skirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. bei skirta subendrinta galutinė bausmė.

V. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirti laisvės apribojimo bausmę 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; pagal BK 138 str. 1 d. skirti laisvės apribojimo bausmę 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant per bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šią subendrintą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, skirta pagal BK 180 str. 2 d., ir V. B. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Evaldas GražysTeisėjai : Jurgis KiškisAlgimantas Smolskas