Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindama ir galutinai formuluodama skundo reikalavimus prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 253 800 Lt žalos atlyginimą. Taip pat prašo priteisti 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteisto sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1–13, 88–110).

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ji gavo nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Nuo 2013-02-01 įsigaliojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai, susiję su mažųjų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, kuriais nustatyta, kad taikomas Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Pažymi, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-02-28 nutarimo Nr. 03-58 1.2 p. patvirtino 0,69 Lt /kWh supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą ir kurių įrengtoji gali yra nuo 10 kW iki 100 kW. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir nustatytų mažesnių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų pareiškėja patyrė 253 800 Lt dydžio žalą, kurią pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas turi atlyginti valstybė. Pažymi, kad keičiant AIEĮ nustatytą teisinį reglamentavimą, buvo pažeistos Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Keičiant AIEĮ, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes, pagal iki 2013-01-31 galiojusią AIEĮ redakciją, elektros energija turėjo būti superkama pagal Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu patvirtintus fiksuotus tarifus. Reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra pasibaigę, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pagrįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas taip pat rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar išmokų tarifų koregavimas, keičiant teisinį reglamentavimą, nepažeidžia elektros jėgainių savininkų teisių. Pakeitus teisinį reguliavimą, buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes, manydama, kad bus taikomi Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu nustatyti tarifai, pareiškėja, prieš pradėdama elektros energijos gamybos veiklą, galėjo įvertinti būsimas investicijas ir pelną. Priimdama AIEĮ pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pažeidė ir proporcingumo principą, nes nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių, Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi kokia nors ypatinga (sunki ekonominė, finansinė ar kt.) padėtis. Be to, teisinis reguliavimas pakeistas ne laikinai dėl tam tikros ypatingos teisinės situacijos.

Pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. 13-64-01 teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2013-01-07, Seime svarstytas ypatingos skubos tvarka, parengtas nesilaikant Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, kurios yra privalomos, reikalavimų ir nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis bei visuomene. Tvirtinant AIEĮ pakeitimo įstatymą, nebuvo atsižvelgta į Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto raštuose pateiktus argumentus dėl galimo asmenų, kuriems išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, taip pat investicinių projektų plėtros stabdymo.

Pareiškėja nurodo, kad jos patirta 253 800 Lt žala yra nuostoliai, kurie susidarys dėl to, kad 12 metų jo pagaminta elektros energija bus prekiaujama taikant ne 1,44 Lt/kWh, o 0,69 Lt/kWh tarifą. Iki šios dienos pareiškėja jau patyrė 10 421,25 Lt nuostolių dėl to, jog už parduotą elektros energiją buvo mokama sumažintu tarifu. Pareiškėjos nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jos patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.

Pareiškėjos teigimu, ginčo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 str. nuostata, tiek kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžio nustatymo principą, atitinka Konstituciją (b. l. 134–150).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (b. l. 43–53, 153–162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad

2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ 13 str. 3 d. 2 p., apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo lemti papildomą didesnį nei 400 mln. Lt kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris turėtų būtų surinktas iš elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo realios galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateiktas toks kiekis prašymų ir kad dėl įrengtosios suminės galios gali būti neužtikrinta darni atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis (Vyriausybės 2012-07-18 nutarimas Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), kurios yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, jose pagamintą elektros energiją superkant pagal iki 2013-02-01 nustatytą tarifą, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Priėmus AIEĮ pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių. Teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl jie patys turi prisiimti nuostolius dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos. Vartotojas, kaip silpnesnioji sandorio šalis, turi būti ginamas papildomai. Būtent dėl to ir buvo pakeistos AIEĮ nuostatos. Tai, kad, pakeitus AIEĮ, nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti lūkesčiai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartis (a. b. Nr. A143-2834/2013). Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjai buvo išduotas jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl lex retro non agit principas negalėjo būti pažeistas.

Nurodo, kad pagal Konstitucijos 46 st. 3 d. valstybė įpareigotina reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo. Taip pat pažymi, kad Europos Sąjungos teisingumo teismas savo sprendimuos ne kartą yra pažymėjęs, kad nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, ypač tokioje srityje koks yra bendras rinkos organizavimas, kurio tikslas yra nuolatinis derinimas su besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis. Teismas taip pat yra konstatavęs, kad net ir pagrįsti teisėti lūkesčiai negali paneigti viešųjų interesų, kurie yra viršesni.

Pažymi, kad pareiškėjas pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės. Pareiškėja ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos, apie tai, kad ji būtų pateikusi ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Energetikos ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o neesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų – neteisėtų veiksmų – valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Energetikos ministerija (duomenys neskelbtini) 2012-09-26 išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1948 saulės elektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini), kurios instaliuotoji galia 0,03 MW (b. l. 60).

Pareiškėja 2013-03-28 Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją elektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini), kurios numatoma įrengtoji galia iki 10 kW (b. l. 58).

Energetikos ministerija 2013-06-27 išdavė pareiškėjai Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2141 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,03 MW, esančioje (duomenys neskelbtini) ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 17).

Byloje spręstinas ginčas dėl (duomenys neskelbtini) skundo reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės 253 800 Lt turtinei žalai atlyginti, taip pat su šia žala siejamas 5 proc. metines palūkanas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.). Tačiau viešoji atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti kitų atsakomybės sąlygų buvimą.

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų argumentų matyti, kad savo reikalavimą pareiškėja grindžia tuo, jog nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatantį saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymą, buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit. Pareiškėjos teigimu, nusprendusi vykdyti elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos veiklą, ji turėjo pagrįstą lūkestį, kad pagaminta elektros energija bus superkama taikant fiksuotą 1,44 Lt/kWh tarifą, kuris nebus keičiamas visos veiklos vykdymo metu.

Vertinant pareiškėjo pateikto skundo motyvus pažymėtina, kad iki 2013-02-01 galiojusiame AIEĮ 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas AIEĮ nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjai Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1948 buvo išduotas 2012-09-26 (b. l. 60).

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. AIEĮ 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjai Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2141 buvo išduotas 2013-03-04 (b. l. 17).Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-02-28 nutarimo Nr. 03-58 1.2.2. p. patvirtino 2013 metų II ketvirčiui 0,69 Lt/kWh elektros energijos, pagamintos integruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia yra iki 30 kW, supirkimo tarifą.

Taigi, nagrinėjamu atveju susidarė tokia teisinė ir faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė. Pareiškėjos teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008-12-24, 2011-12-22, 2013-02-15 nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimai).

Kita vertus, Konstitucija numato galimybę riboti asmens teises ir laisves, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008-02-20, 2011-12-22 ir 2013-02-15 nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančių teisės normų gramatiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013-03-21 sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991-02-21 sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Taip pat pabrėžtina, kad reikšdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėja pateikė PVM sąskaitas-faktūras (b. l. 119–126), patvirtinančias, kad ji vykdo prekybą saulės elektrinėje pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Byloje esantys įrodymai liudija, kad Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas 2013-06-27, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjos argumentai, kad taikant nuo 2013-02-01 pasikeitusį teisinį reglamentavimą, buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Aplinkybių, ar priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tai susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 str. 1 d. nuostatoms vertinimu, todėl šiuo aspektu teismas nepasisako.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Taip pat atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją. Tačiau, teismo vertinimu, šis prašymas nėra pagrįstas.

Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b. Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nuostatas, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas atmestinas, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.