- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2009-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-37/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- Jurbarko rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė ,,Registrų centras“
- Kategorijos
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Jurbarko rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-743-1/2007 pagal ieškovo Jurbarko rajono savivaldybės administracijos ieškinį Jurbarko rajono žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) ,,Jurbarkai“, tretysis asmuo valstybės įmonė ,,Registrų centras“, dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Jurbarko rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydamas:
nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo pastato-garažo, esančio Klišių km., Jurbarko raj., kurio unikalus Nr. 4400-0795-4878, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, pripažįstant, kad šiame garaže Jurbarko rajono savivaldybei priklauso 335,79 kv.m. patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-13;nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo pastato-kultūros namų-kontoros, esančio Ryto g. 2, Jurbarkų km., Jurbarko raj., kurio unikalus Nr. 4400-0794-6387, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, pripažįstant, kad Jurbarko rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso 529,65 kv.m. ploto patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-13 (236,19 kv.m.), 2-1 (21,28 kv.m.), taip pat po ½ dalį patalpų, plane pažymėtų indeksais nuo 1-1 iki 1-12 ir nuo 1-14 iki 1-17 (kurių bendras plotas 101,25 kv.m.), ir rūsio patalpos, plane pažymėtos indeksais nuo R-1 iki R-14 (170 kv.m.);įpareigoti valstybės įmonę Registrų centras panaikinti pastato-garažo, unikalus Nr. 4400-0795-4878, esančio Klišių km., Jurbarko raj., dalies-335,79 kv.m. ploto patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-13, įregistravimą Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise Jurbarko rajono žemės ūkio bendrovės „Jurbarkai“ vardu, ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybės teisę į šią pastato dalį; įpareigoti valstybės įmonę Registrų centras panaikinti pastato-kultūros namų-kontoros, unikalus Nr. 4400-0794-6387, esančio Ryto g. 2, Jurbarkų km., Jurbarko raj., dalies-529,65 kv.m. ploto patalpų, kurias sudaro patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-13 (236,19 kv.m.), 2-1 (21,28 kv.m.), po ½ dalį patalpų, plane pažymėtų indeksais nuo 1-1 iki 12 ir nuo 1-14 iki 1-17 (kurių bendras plotas 101,25 kv.m.), ir rūsio patalpos, plane pažymėtos indeksais nuo R-1 iki R-14 (170,93 kv.m.), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise Jurbarko rajono žemės ūkio bendrovės „Jurbarkai“ vardu ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybės teisę į nurodytas šio pastato dalis.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1992 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 162, kurio 4.2 punktas suteikė galimybę žemės ūkio įmonėms perduoti nekilnojamąjį turtą į rajono savivaldybės balansą ir už tai užskaityti šios įmonės dirbančiųjų privalomai 5 procentų įsigyto turto vertės įmokai į agrarinės reformos fondą padengti, 1992 m. balandžio 14 d. aktu ir 1992 m. gegužės 29 d. aktu „Gegužės pirmosios“ kolūkio laikinosios administracijos vadovas perdavė į Jurbarkų savivaldybės balansą ieškinyje nurodytas kultūros namų-kontoros pastato dalis ir pastato-garažo dalis-3 boksus. Todėl nuo to momento ieškovas įgijo nuosavybės teisę į nurodytas pastatų dalis, o tuos pastatus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo kartu su atsakovu. Tačiau atsakovas 2006 m. vasario 12-13 d. ginčo pastatus-kultūros namus-kontorą ir pastatą garažą su visomis patalpomis Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu ir tuo pažeidė ieškovo teisę valdyti, naudoti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis.
Atsakovas ŽŪB ,,Jurbarkai“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į ginčo pastatų patalpas ir neįregistravo į juos savo nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka.VĮ Registrų centras 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsisakė įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į dalis ginčo pastatų, nes jie jau buvo įregistruoti atsakovo vardu. Ieškovo nurodyti nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktai neįrodo jo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, nes neatitinka tokiems dokumentams keliamų reikalavimų ir nustatyta tvarka neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Todėl atsakovas nelaikytinas ginčo pastatų bendraturčiu ir negali reikalauti nustatyti šių pastatų naudojimosi tvarką, nes vienintelis teisėtas šių pastatų savininkas yra atsakovas ŽŪB „Jurbarkai“.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, jog yra ginčo pastatų bendraturtis ir tuo pagrindu turi teisę reikalauti nustatyti jo dalis tose patalpose (CK 4.72 str.). Teismas nurodė, kad ieškovas savo nuosavybės teisę į ginčo pastatų dalis grindė 1992 m. gegužės 29 d. ir 1992 m. balandžio 14 d. aktais, kuriais buvęs „Gegužės pirmosios“ kolūkis į Jurbarko savivaldybės balansą perdavė autogaražus (3 boksai 12 vietų) ir kultūros namų salę, kino aparatinę, ½ dalį buitinių patalpų pirmame aukšte ir pagalbines patalpas rūsyje.Tačiau tuose aktuose konkrečios patalpos, jų paskirtys ir plotai nenurodyti. Ginčo pastatų patalpų plotai ir indeksai nurodyti tik 2005 m gruodžio 16 d. UAB korporacija „Matininkai“ sudarytuose planuose (b. l. 30-34). Ieškovas nustatyta tvarka savo nuosavybės teisės į ginčo patalpas neįregistravo viešajame registre pagal tuo metu galiojusio CK normų reikalavimus ir į VĮ Registrų centras kreipėsi tik tuomet, kai ginčo pastatai-garažas ir kultūros namai-kontora buvo įregistruoti atsakovo vardu. Todėl, teismo teigimu, VĮ Registrų centras savo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu pagrįstai atsisakė įregistruoti ieškovo nurodytų patalpų nuosavybę jo vardu ir nurodė, kad ieškovo pateiktas 1992 m. gegužės 29 d. aktas rodo, kad turtas perduotas antrą kartą (b. l. 13-19, 28). Teismas atmetė liudytojų parodymus, nes šie negalėjo konkrečiai nurodyti, kokios ginčo pastatų patalpos buvo perduotos ieškovui.
Teismas nurodė, kad ieškovas neginčija 1992 m. gegužės 20 d. akto, kuriuo Jurbarko rajono „Gegužės pirmosios“ kolūkis perdavė žemės ūkio bendrovei „Jurbarkai“ ginčo pastatus—64 vietų automobilių garažą ir kultūros namus-kontorą (b.l. 53-60) ir, kurio pagrindu buvo registruota šios bendrovės nuosavybės teisė į tuos pastatus (b.l. 15, 28), teisėtumo. Todėl ieškovo argumentai, kad atsakovas ginčo pastatus Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu neteisėtai, nepagrįsti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Jurbarko rajono savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Savo skundą apeliantas motyvuoja tuo, kad:
1. Teismas netinkamai įvertino ir atmetė ieškovo pateiktus įrodymus – 1992 m. gegužės 29 d. (b. l. 9) ir 1992 m. balandžio 14 d. (b. l. 20) priėmimo ir perdavimo aktus, kuriais ieškovui buvo perduoti autogaražai (3 boksai, 12 vietų) bei kultūros namų salė, kino aparatinė, 1/2 buitinių patalpų, esančių pirmame aukšte, ir pagalbinės patalpos, esančios rūsyje, kurių balansinė vertė 278493 rub. Teismas nurodė, kad šiuose aktuose konkrečios patalpos, jų paskirtis ir plotai nenurodyti. Tačiau to padaryti 1992 m. ir nebuvo įmanoma, nes tuo metu ginčo pastatai nebuvo inventorizuoti, o tai buvo padaryta tik 2005 m. gruodžio 16 d. UAB korporacijos „Matininkai“ sudarytuose planuose (b. 1. 30 - 34). Be to, turto perdavimo faktą pagrindė liudininkų M. G. , A. P. ir V. G. parodymai. Ieškovas iki šiol netrukdomai naudojasi tiek kultūros namų patalpomis, tiek autogaražais, todėl ir identifikavo jai priklausančias pastatų dalis pagal esamus pastatų planus.
2. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus, nenurodė, kokiu pagrindu atmetė ieškovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kad kultūros namai savivaldybei buvo perduoti ne neatlygintinai, o, vadovaujantis LR Vyriausybės 1992 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 162, už tai buvo užskaityta „Gegužės pirmosios“ žemės ūkio įmonės dirbančiųjų privalomoji 5 proc. įsigyto turto vertės įmoka į agrarinės reformos fondą. Tokiu būdu teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 išdėstytų įrodymų rinkimo ir vertinimo principų.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1992 m. gegužės 20 d. aktas, kuriuo „Gegužės pirmosios“ kolūkis perdavė ŽŪB „Jurbarkai“ ginčo pastatus – 64 vietų automobilių garažą ir kultūros namus - kontorą (b. 1. 53 - 60), buvo pakankamas pagrindas registruoti šiuos pastatus bendrovės vardu. Iš ieškovo pateikto 1992 m. balandžio 14 d. priėmimo -perdavimo akto (b. 1. 20) matyti, kad perduotos kultūros namų patalpos buvo įvertintos 278493 rub., ši suma nurodyta ir kituose ieškovo pateiktuose dokumentuose, įrodančiuose šio turtinio įnašo įskaitymą į agrarinės reformos fondą, tuo tarpu ŽŪB „Jurbarkai” perduoto turto buhalterinė vertė, nurodyta priėmimo - perdavimo akte (b. 1. 60) – 100254 rub., kas patvirtina, kad, perduodant turtą bendrovei, ieškovui perduota turto dalies vertė buvo atimta.
4. Teismas neatsižvelgė į viešąjį interesą, nes nuosavybės teisė į Jurbarkų kultūros namų patalpas, kuriomis naudojasi visi Jurbarkų kaimo gyventojai, be pagrindo pripažinta privačiam juridiniam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas ŽŪB ,,Jurbarkai“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą. Savo prašymą atsakovas motyvuoja tuo, kad:
1. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nekilnojamieji daiktai, kurių unikalūs Nr. 4400-0795-4878 ir Nr. 4400-0794-6387, buvo perduoti ieškovui nuosavybėn. Ieškovo pateikti aktai, kuriuose nenurodytos konkrečios patalpos, jų plotai ir paskirtis, parodo tik galimą ketinimą perduoti ginčo patalpas arba jų laikiną naudojimą, tačiau galutinis sprendimas - perleisti ginčo patalpas atsakovui ŽŪB „Jurbarkai“. Dėl šios priežasties atsakovas nuo 1992 metų naudojosi paminėtu turtu ir 2006-03-03 jį įregistravo VĮ Registrų centre.
2. Apelianto argumentas, kad dalimi ginčo patalpų šiuo metu naudojasi ieškovas, neįrodo tos aplinkybės, jog patalpos priklauso ieškovui. Jurbarko raj. savivaldybės seniūnijos Kultūros skyrius paprašė atsakovą leisti naudotis patalpomis ir atsakovas geranoriškai leido jų dalimi naudotis, o už tai naudotojai jas prižiūri ir remontuoja. Todėl atmestini ir ieškovo argumentai, jog ši byla yra susijusi su viešu interesu. Priešingu atveju, bet kurios panaudos/nuomos sutarties pagrindu, panaudos gavėjas - savivaldybė - galėtų pretenduoti ir reikalauti iš panaudos davėjo/nuomotojo - privataus asmens - pripažinti savivaldybę bendraturčiu.
3. Ta aplinkybė, kad turtas buvo perleistas ŽUB „Jurbarkai“, nepažeidžia apelianto teisių, priešingu atveju, apeliantas turėjo ginčyti turtą perdavusios laikinosios administracijos veiksmus, o ne reikšti ieškinį sąžiningam įgijėjui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra bylos šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 265, 270 straipsnių nuostatomis, teismas turi priimti sprendimą dėl visų reikalavimų, kuriuos pareiškė šalys, motyvuojamojoje sprendimo dalyje pateikdamas teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą.
1964 m. CK 149 straipsnis nustatė, jog turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.
Apygardos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, tinkamai pritaikęs įstatymą, teisingai nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog yra ginčo pastatų bendraturtis, kad tuo pagrindu neturi teisės reikalauti nustatyti jo dalis ginčo patalpose bei jų valdymo ar disponavimo (CK 4.72 str., CPK 178 str.), ir neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų ieškinio pareiškime nurodytais pagrindais dėl teismo sprendime nurodytų ir kitų motyvų.
Pagal aukščiau nurodyto 1964 m. CK 149 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisė ginčo nekilnojamojo turto (pastatų) įgijėjui atsiranda nuo jo teisinio įregistravimo viešame registre. Tačiau, bylos duomenimis, viešajame registre nėra įregistruotos ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas.
Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovui priklauso nuosavybės teisė į ginčo pastatų dalis pagal ieškovo pateiktus 1992 m. balandžio 14 d. ir 1992 m. gegužės 29 d. aktus, kuriuose nurodoma, kad buvęs „Gegužės pirmosios“ kolūkis (laikinosios administracijos vadovas V. G. ) perdavė į Jurbarkų apylinkės savivaldybės (viršaitis A. P. ) balansą autogaražus (3 boksai 12 vietų) ir kultūros namų salę, kino aparatinę, ½ dalį buitinių patalpų pirmame aukšte ir pagalbines patalpas rūsyje. Teismas teisingai nurodė, kad šiuose aktuose nenurodytos konkrečios perduotos patalpos, jų paskirtys ir plotai, t. y. neidentifikuotos patalpos, kurios, ieškovo teigimu, buvę perduotos nuosavybėn ir jam priklausančios. Apygardos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad liudytojų M. G. , A. P. ir V. G. parodymai nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pastatų dalis. Juolab kad ir jie negalėjo nurodyti konkrečių ginčo pastatų patalpų, kurios buvo perduotos ieškovui (b. l. 135-144).
Nepaneigia apygardos teismo išvadų ir ieškovo nurodoma aplinkybė, kad paminėtais aktais nebuvo identifikuotos konkrečios ieškovui priklausančios patalpos, nes, apelianto teigimu, to padaryti 1992 m. nebuvę įmanoma, kadangi tuo metu ginčo pastatai nebuvo inventorizuoti, o tai padaryta tik 2005 m. gruodžio 16 d. UAB korporacijos „Matininkai“ sudarytuose planuose (b. 1. 30 - 34).
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktas numatė, jog gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai (toliau vadinama - pastatai, statiniai ir butai) turi būti teisiškai registruojami, o Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo (1994 m. gruodžio 20 d. Nr. I-714) 4 punktas nustatė, kad savivaldybės turi joms perduotą nekilnojamąjį turtą techniškai inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti iki 1998 m. sausio 1 dienos.
Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu ,,Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ Nr. 1251 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo joms tvarkos 3 punktą miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ nurodyta tvarka.
Todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl negalimumo inventorizuoti ginčo turtą ir jį teisiškai įregistruoti. Kaip matyti iš nurodytų teisės aktų, ieškovui nebuvo kliūčių atlikti pastatų inventorizavimą bei teisinį registravimą, tam buvo sudarytos reikalingos teisinės prielaidos, o turto naudojimo bei vėlesnio jo inventorizavimo faktai nepatvirtina apelianto nuosavybės teisės.
Nustatyta, kad viešajame registre yra įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsakovo vardu 1992 m. gegužės 20 d. priėmimo-perdavimo akto, kuriuo Jurbarko rajono „Gegužės pirmosios“ kolūkis perdavė žemės ūkio bendrovei „Jurbarkai“ ginčo pastatus - 64 vietų automobilių garažą ir kultūros namus-kontorą (b. l. 53 - 60), pagrindu. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, jog, ieškovui neginčijant teisėtumo 1992 m. gegužės 20 d. akto, kurio pagrindu buvo įregistruota bendrovės „Jurbarkai“ nuosavybės teisė į tuos pastatus (b. l. 15, 28), neturi pagrindo ir ieškovo argumentai dėl ginčo pastatų įregistravimo atsakovo vardu neteisėtumo. Juolab kad ieškovui nurodyto akto neginčijant įstatymo nustatyta tvarka (nesant ieškinio reikalavimo), nėra pagrindo spręsti ir dėl jo pagrįstumo bei pasisakyti dėl apelianto argumentų, kurie susiję su 1992 m. gegužės 20 d. akto teisėtumu.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog VĮ Registrų centras 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu turėjo pagrindo atsisakyti įregistruoti ieškovo nurodytų patalpų nuosavybę jo vardu (b. l. 13 - 19, 28). Pažymėtina, kad ieškovas ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nuosavybės teisę į ginčo pastatų dalis.
Nepaneigia nurodytų motyvų teisingumo ir nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių į ginčo pastatų dalį ir apelianto nurodomos aplinkybės, kad kultūros namai apylinkės savivaldybei buvo perduoti ne neatlygintinai, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 162, užskaitant „Gegužės pirmosios“ žemės ūkio įmonės dirbančiųjų privalomąją 5 proc. įsigyto turto vertės įmoką į agrarinės reformos fondą (b. 1. 20, 60).
Pagal Vyriausybės 1992 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 162 ,,Dėl papildomų priemonių agrarinei reformai vykdyti“ 4.2 punktą žemės ūkio įmonėms, pastačiusioms iš savo lėšų darželius (darželius-lopšelius) ir kultūros namus, leidžiama perduoti šiuos objektus į rajono valdybos balansą privalomajai įmokai į agrarinės reformos fondą padengti, o 1964 m. CK 245 straipsnis numatė, kad prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas neįrodė, jog aukščiau nurodytas turtas jam buvo perduotas paminėta tvarka. Juo labiau kad apie tai, jog 1992 m. balandžio 14 d. priėmimo - perdavimo akte (b. 1. 20), kuriame teigiama apie kultūros namų salės ir kito akte išvardinto turto perdavimą Jurbarkų apylinkės savivaldybei (kurio pagrindu, apelianto teigimu, nuosavybę įgijo ir ieškovas), net nenurodoma nei apie Vyriausybės 1992 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 162 (kurio pagrindu, apelianto teigimu, buvo perduotas akte paminėtas nekilnojamasis turtas į apylinkės savivaldybės balansą), nei apie ieškovo nurodomą įskaitymą.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamuoju atveju, nesant leistinų įrodymų dėl ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpų dalį, nėra pagrindo šią teisę pripažinti, ją grindžiant viešuoju interesu.
Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti apygardos teismo sprendimo, kurio išvadų bei motyvų nepaneigė nei apeliacinio skundo argumentai, nei papildomai apelianto pateikti ir apeliacinės instancijos teismo ištirti duomenys (CPK 329 - 330 str.).
Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovo priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (168 b. l.; CPK 302, 88, 92, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo Jurbarko rajono savivaldybės administracijos valstybei 44 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.