Vilniaus apygardos teismo nutartis

2007-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1191-186/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-12-22
Bylos Nr.
2A-1191-186/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas (pirm.), Romualda Janovičienė, Virginija Volskienė
Ieškovas
J. S.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Civilinė byla Nr. 2A-1191/07
NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2007 m. gruodžio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Virginijos Volskienės,sekretoriaujant Ritai Sindikaitei

dalyvaujant ieškovui J. S.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu Vilniaus apskrities viršininko administracijai, prašydamas įpareigoti atsakovą sudaryti 2500 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, o patikslintu ieškiniu prašė pripažinti sudaryta faktinę pirkimo-pardavimo sutartį tarp ieškovo J. S. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl 2500 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, jog jis 1987-04-20 pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1992-08-06 potvarkiu Nr. 1054p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“ buvo nuspręsta jam parduoti 0,25 ha žemės sklypą privačiai namų valdai. Šio potvarkio pagrindu buvo paskaičiuota namų valdai skirto žemės sklypo kaina, ieškovas gavo įkainojimo aktą, mokėjimo pranešimą bei atsiskaitė su valstybe pagal šiuos dokumentus. Tačiau žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu sudaryta nebuvo. Ieškovas nurodė, jog 2004 m. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, siekdamas gauti informaciją dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Jam buvo nurodyta pateikti prašymą dėl 2500 m² žemės sklypo įsigijimo, ką jis ir padarė. 2005 m. ieškovas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kuris LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių pagrindu nurodė ieškovui pateikti žemės sklype esančių statinių teisinio registravimo dokumentus. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2005-06-20 raštu Nr. S-17202 informavo ieškovą, kad sugriuvusio namo pamatų likučiai nėra pagrindas registruoti buvusį statinį kaip nekilnojamojo turto objektą. Ieškovas nurodė, jog sprendžiant dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo, reikia vadovautis tais norminiais aktais, kurie galiojo faktinės sutarties sudarymo metu – 1992 m. Tuo metu galiojo LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir tvarkos“ nuostatos ir 1964 m. LR CK 225 str..

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2007-09-24 sprendimu nusprendė pripažinti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartį tarp J. S. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl 2500 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad šalys pradėjo žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūras galiojant 1992-02-07 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir tvarkos“ nuostatoms. Teismas, vadovaudamasis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., reglamentuojančiu šio kodekso nuostatų taikymą teisiniams santykiams, o taip pat LR CK 1.5 str. įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, taikė LR CK 6.162 str. nuostatas ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju sutartis yra galiojanti, kadangi šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Teismas konstatavo, jog ieškovui beliko tik žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas po to, kai buvo atliktos visos procedūros (sumokėti pinigai už žemę, mokami žemės mokesčiai ir kt.). Teismas laikė svarbiomis priežastimis, dėl ko nebuvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, tai, jog ieškovas, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, tuo metu vykusios žemės reformos specifiką, nežinojo, kur jam kreiptis dėl pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo.

Šalies argumentai

Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-09-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino faktinę bylos situaciją. Apelianto manymu, teismas turėjo vadovautis 1992-02-07 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir tvarkos 10 p. nuostatomis, numačiusiomis, jog jei pirkėjas be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis laikoma nesudaryta. Nors teismas pasisakė dėl minėtos tvarkos galiojimo, tačiau nepasisakė, kodėl jos netaiko. Šia norma teismas turėjo vadovautis kaip specialia norma LR CK atžvilgiu. Teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys nagrinėjamu atveju yra susitarę dėl visų esminių sutarties sąlygų. Ieškovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo sutikimą dėl žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų ar kitų apribojimų nustatymo, iki 2004 m. nesidomėjo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu. Teismas nepagrįstai ieškovo nežinojimą, kur kreiptis dėl galutinio pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo, pripažino svarbia priežastimi. Kadangi ieškovas dėl namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo kreipėsi jau galiojant LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintoms kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėms, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai šių nuostatų pagrindu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalauja pateikti minėtose taisyklėse nustatytus dokumentus (tarp jų ir pastatų, esančių žemės sklype, teisinės registracijos dokumentus).

Atsiliepimas

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-09-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, jog sutinka su apeliaciniame skunde Vilniaus apskrities viršininko administracijos nurodytais argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė šiam ginčui taikomas teisės normas ir neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Papildomai nurodo, jog teismas neįvertino to fakto, jog gyvenamasis namas nėra registruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, dėl ko jis negali būti civilinės teisės objektu. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo su ieškovu sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.

Ieškovas J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog jis nusipirko blogos kokybės namą ir neturėdamas lėšų jo neremontavo, dėl ko namas sugriuvo ir VĮ Registrų centras šiuo metu atsisako sudaryti nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenų bylą ir registruoti gyvenamąjį namą. Kol nesutvarkyti žemės nuosavybės dokumentai, namo atstatymas negalimas. Ieškovas nurodo, jog jis pagal 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.3 p. turi teisę įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą. LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkio Nr. 1054p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“ pagrindu ieškovui buvo išsiųstas pranešimas, nurodant mokėtiną sumą, tačiau jam nebuvo pranešta apie sutarties pasirašymo vietą ir laiką, nebuvo pateiktas pirkimo-pardavimo sutarties projektas, kaip to reikalauja taisyklės. Apeliantas nepagrįstai perkelia ieškovui pareigą kreiptis į valstybines institucijas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos paruošimo. Nurodo, jog visos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygos buvo aptartos ir realiai įvykdytos bei žinomos tiek pirkėjui, tiek pardavėjui – nustatyta parduodamo žemės sklypo kaina ir dydis. Apeliantas skunde nurodydamas, jog ieškovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo sutikimą dėl žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų ar kitų apribojimų nustatymo, nepagrįstai perkelia ieškovui pareigą inicijuoti šių sąlygų ar kitų apribojimų nustatymą. Žemės sklypo pirkėjas pats žemės sklypui naudojimo sąlygų nenustato, o privalo laikytis valstybės nustatyto žemės sklypo eksploatavimo rėžimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas yra saistomas pareigos neperžengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu ginčija Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-09-24 sprendimo, kuriuo teismas pripažino tarp ginčo šalių sudaryta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas, vadovaudamasis LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 10 p. nuostatomis, nurodo, jog ieškovui J. S. be pateisinamų priežasčių neatvykus pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties, teismas šią sutartį turėjo laikyti nesudaryta.

Kadangi ieškovas J. S. valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą kildina iš 1992 m. faktiškai atliktų pirkimo-pardavimo procedūrų, tai apie šios sutarties galiojimą turėjo būti sprendžiama taikant 1992 m. galiojusias teisės normas.

Pažymėtina, jog sandoris yra sandorio dalyvių valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra žemės sandoris. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą. Reikia nurodyti jo ribas, dydį, dislokaciją ir pardavimo kainą. Pirkėjas turi sumokėti už parduodamą valstybinės žemės sklypą ir priimti perkamą daiktą. Pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta įstatymo reikalaujama forma. Pagal savo tipą pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. Šie požymiai taikytini ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai. Konsensualinio sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma (1964 m. LR CK 253, 254 str.). Nagrinėjamos bylos atveju notarine forma sandoris nesudarytas, nors tokį reikalavimą numatė LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 10 p., remiantis kuriuo „...žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino tarp šalių sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį LR CK 6.162 str. pagrindu, nustatęs, jog nagrinėjamu atveju sutarties šalys buvo susitarusios dėl visų esminių sutarties sąlygų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad keliamas sandorio notarinės formos reikalavimas, kurio nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, nagrinėjamoje byloje aktualūs ir 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. normos taikymo klausimai, pagal kurią sandorio pripažinimui galiojančiu 1964 m. LR CK 58 str. 5 d pagrindu reikia nustatyti: 1) vienos iš sandorio šalių atlikto visiško ar dalinio sandorio įvykdymo faktą, 2) antrosios šalies vengimo sandorį notariškai įforminti faktą. Nustačius šias aplinkybes teismas turi teisę įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažinti sandorį galiojančiu. Tokiu atveju sandorio po to notariškai įforminti nebereikia.

Todėl, sprendžiant klausimą, ar ieškovas turi 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taip pat būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės.

Ieškovas J. S. pateikė teismui 1987-04-20 gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį (b.l.7-8), LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkį Nr. 1054p Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo, kurio pagrindu ieškovui buvo nuspręsta parduoti 0,25 ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.l.15-16), žemės sklypo įkainojimo aktą (b.l.17), 1992-09-18 mokėjimo pranešimą (b.l.19) ir bankų dokumentus, patvirtinančius mokėjimų pranešimuose nurodytų investicinių čekių sumos nurašymą (b.l.20).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės nustatė naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarką. Pagal Taisyklių 8 punktą rajono valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu, kuriame nurodomi parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis, o, sutinkamai su Taisyklių 9 punktu, rajono valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą, laiką ir įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Taisyklių 9.2 punktas nustato, jog laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Byloje nustatyta, jog Vilniaus rajono valdyba 1992-08-06 priėmusi potvarkį Nr. 1054p nusiuntė ieškovui J. S. pranešimą ir nurodė sumą, kurią jis turėjo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą (b.l.19). Ieškovas nurodytą pinigų sumą už žemės sklypą pilnai sumokėjo, todėl su juo per mėnesį laiko turėjo būti sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (Taisyklių 10 punktas). Kaip nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta ir notariškai patvirtinta.

Įvertinus nurodytą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – Valstybės valia sudaryti tokią sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog valstybės valia ieškovui J. S. parduoti ginčo žemės sklypą buvo išreikšta LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-05-06 potvarkiu Nr. 1054p (b.l.15). Todėl nustačius, jog susitariančiai šaliai vykdant sutartinius įsipareigojimus, Valstybė, veikdama per atstovus, vengia įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų ieškovo J. S. teisė, remiantis 1964 m. 58 str. 5 d. (LR CK 1.93 str. 4 d.), reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog iš bylos medžiagos matyti ieškovo J. S. valia dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo – ieškovas pagal 1992-09-18 mokėjimo pranešimą už perkamą žemę sumokėjo visą jame nurodytą pardavimo kainą (b.l.19-20), tačiau negavo pranešimo atvykti sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nors minėtų Taisyklių 9.2 p. nurodyta, kad laikotarpis nuo valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Taisyklių 10 p. nustatyta pirkėjo pareiga atvykti pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį yra siejama su miesto (rajono) valdybos Taisyklių 9.1 p. pareiga pranešti pirkėjui apie žemės sklypo pirkimo-pardavimo pasirašymo vietą ir laiką. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neįrodė, jog toks pranešimas ieškovui buvo siunčiamas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių negalėjo būti pripažinta sudaryta dėl to, jog ieškovas J. S. nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo sutikimą dėl žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų ar kitų apribojimų nustatymo. Remiantis LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 6 ir 7 punktų nuostatomis, pareiga nustatyti ir sutartyje nurodyti siekiamo įsigyti žemės sklypo nuosavybės teisės apribojimus teko miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboms. Pirkėjas apie siekiamo įsigyti žemės sklypo nuosavybės teisių apribojimus sužinodavo iš miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybos parengto pirkimo-pardavimo sutarties projekto ir jam Taisyklių 6 punktu buvo suteikta teisė nesutikti su sutarties sąlygomis. Kadangi atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neįrodė, jog ieškovui J. S. susipažinimui kartu su žemės sklypo įkainojimo aktu buvo pateiktas ir pirkimo-pardavimo sutarties projektas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo reikalauti J. S. sutikimą su nuosavybės teisių į žemės sklypą apribojimais įrodančių dokumentų.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovas J. S. visiškai įvykdė pirkimo - pardavimo sutartį ir įsigytą namų valdos dalį priėmė savo valdymui ir naudojimui, ką patvirtina mokesčių už ginčo žemės sklypą mokėjimą patvirtinantys įrodymai (b.l.21-23). Vilniaus rajono valdyba ir ieškovas išreiškė vieningą valią: ieškovai – pirkti, o Vilniaus rajono valdyba – parduoti ginčijamą žemės sklypą. Tačiau minėti Taisyklių pažeidimai patvirtina, jog valstybinės ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybos ir Vilniaus rajono valdybos kaltės, joms neatliekant įstatymų nustatytų pereigų, kas gali būti vertinama kaip vengimas įforminti sandorį notarine tvarka. Todėl, vadovaujantis 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. (LR CK 1.93 str. 4 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sudaryta pirkimo-pardavimo sutartį tarp J. S. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl 2500 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pripažinus, jog minėta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1992 m., nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-09-24 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus ŽironasTeisėjos Romualda JanovičienėVirginija Volskienė