- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-07
- Bylos Nr.
- I-1671-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04561-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1–7) nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes su Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – Konvencija) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) nutarimais, kurie paaiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, susipažino tik per šiuos metus. Kadangi šių nutarimų nežinojo ir niekas neišaiškino, ilgai negalėjo suprasti, kaip buvo pažeidžiamos jo teisės. Be to, kaip užsienio šalies pilietis, įkalintas Lietuvos Respublikoje, neturėjo galimybės susipažinti su Konvencija bei svarbiausia EŽTT dokumentacija savo gimtąja rusu kalba.
Pareiškėjas aiškina, kad nuo 2016 m. vasario 10 d. iki vasario 15 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – atsakovas, VPK) areštinės kamerose kartu su 1–2 žmonėmis.
Tvirtina, kad areštinės gyvenamosios patalpos neatitinka higienos normų reikalavimų, sienos, lubos, grindys buvo nelygios, labai prastos būklės, nepritaikytos valymui, luposi dažai, krito tinkas, ant paviršių buvo daug pelėsių, maždaug 60 proc. sienų buvo pažeista grybelio. Remontas, jo manymu, nebuvo darytas mažiausiai dvidešimt metų. Nėra rūbų spintų, todėl asmeninius daiktus buvo priverstas laikyti po lova rankinėje arba maišuose. Kameros švarai palaikyti neduodamas inventorius, neduoda specialaus skysčio indams plauti. Areštines kameros labai retai valomos ir nedezinfekuojamos, nors administracija teigia, kad tai daroma.
Areštinėje išduodama patalynė, pasak pareiškėjo, nepritaikyta vartojimui – labai plonas čiužinys, dar plonesnė antklodė ir įvairių dydžių skudurai vietoj rankšluosčių, užvalkalų ir paklodės, lovos skalbinių ir rankšluosčių nekeisdavo. Net užsiklojęs miegamąja vietą, pareiškėjas jautėsi gulintis ant kietų paviršių, jautė šaltį nuo metalines lovos. Nuo to skaudėjo nugarą, galvą ir visą kūną, negalėjo miegoti.
Pažymi, kad atliekant arešto bausmę areštinėje, neužtikrinama galimybė išsiplauti asmeninius rūbus pačiam, nes karštas vanduo į kameras netiekiamas. Taip pat neužtikrina apatinio trikotažo išskalbimo ir išdžiovinimo.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad kameroje, kurioje buvo laikomas, langas, uždengtas polietilenine plėvele, buvo tik viršutinėje sienos dalyje prie pat lubų. Langas buvo uždarytas (uždengtas), taip kad kamerose nėra užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas. Saulės šviesa, šviežias oras visai nepatekdavo į patalpą. Areštinės patalpoje (kameroje) neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, nuolat degdavo dieninė ir naktinė šviesa (lemputes) nuo 6 val. iki 22 val. ir nuo 22 val. iki 6 val.
Sanitariniame mazge nebuvo normalaus unitazo, tik skylė grindyse. Vanduo nubėgdavo labai prastai, dėl to visada buvo nešvarus ir bjauriai dvokiantis. Atliekant gamtinius reikalus pareiškėjui pastoviai tekdavo tupėti, kentėti dėl stiprių kojų bei nugaros skausmų. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas sienele arba užuolaida, pareiškėjas buvo priverstas kitų žmonių akivaizdoje atlikinėti gamtinius reikalus.
Pareiškėjas aiškina, kad kameros duryse buvo stebėjimo langelis, pareigūnai(-ės) pastoviai stebėdavo (mate), kaip jis atlikinėjo gamtinius reikalus. Tvirtina, kad taip buvo pažeista jo teise į privatumą. Pažymi, kad visą parą nuo unitazo sklido nemalonus kvapas, kurio natūraliu būdu išvėdinti neįmanoma. Visi drabužiai ir patalynė buvo prisigėrę bjauraus kvapo, prie kurio pareiškėjas negalėjo priprasti, teko kentėti. Dėl šių priežasčių jautė didelį diskomfortą, patyrė orumo pažeidimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus bei pažeminimą. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai buvo pažeista Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai.
Skunde pažymi, kad į kamerą tiekiamas tik šaltas geriamasis vanduo, tačiau jis neatitinka kokybės reikalavimų – neskanus, rudos spalvos.
Pareiškėjas mini, kad kamerose neužtikrinamas natūralus vėdinimas, o mechaninis vėdinimas (jeigu toks išvis yra), neatlieka savo funkcijos. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Todėl oro kokybė kameroje yra tokia, kad kyla pavojus sveikatai, susidaro nepalankios sanitarijos ir higienos sąlygos.
Atkreipia dėmesį, kad areštinėje kartu laikomi tiek rūkantys, tiek nerūkantys sulaikytieji, todėl nerūkantys asmenys priversti kvėpuoti dūmais ir tuo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio nuostatos.
Kamerose nebuvo užtikrinama temperatūra, atitinkanti bent minimaliems nustatytiems reikalavimams. Žiemos metu kamerose buvo labai šalta ir nebuvo leidžiama turėti šildytuvus. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo peršalimo simptomai, skaudėdavo galvą, dažnai pakildavo temperatūra. Visą areštinėje praleistą laikotarpį buvo priverstas nešioti viršutinius drabužius, naktį miegoti apsirengęs šilta striuke.
Areštinės administracija neaprūpina muilu, tualetiniu popieriumi, neišduoda individualaus rankšluosčio. Pasinaudoti dušu buvo pasiūlyta tik šeštadienį vakare ir po šiltu vandeniu. Vandens temperatūra siekdavo 30°–35°C. Dušas neatitiko higienos normų ir standartų – patalpa buvo nešildoma, sienos nešvarios, dažai nusilupę, daug šiukšlių, pelėsis ir grybelis.
Pažymi, kad vienoje kameroje laiko keletą asmenų. Dažnai sulaikytieji pristatomi į areštinę nešvarūs, serga niežais, turi utėlių, purvinais rūbais, neblaivūs asmenys ar linkę vartoti alkoholį, narkotikus. Jie uždaromi kartu su kitais sulaikytaisiais, todėl kyla grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog areštinės kamerose nėra elektros lizdų (rozečių), todėl laikomi asmenys neturi galimybės naudotis elektros prietaisais.
Pareiškėjas aiškina, kad areštinėje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, mėtėsi šiukšlės, sienos buvo pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, jie nebuvo valomi.
Atkreipia dėmesį, kad sulaikytieji, atliekantys arešto bausmę, neturi galimybės kartą per savaitę nusipirkti maisto produktų bei būtinųjų higienos reikmenų, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 99 punktas numato, kad nuteistiesiems areštu leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Areštinės administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis areštu, dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę, tačiau šių nuostatų nesilaikoma.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog areštinėje, kaip numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 187 punktas, nuteistiesiems areštu turi būti organizuojamos bibliotekų paslaugos. Šiuo tikslu steigiamos bibliotekos arba sudaromos sutartys su viešosiomis bibliotekomis dėl bibliotekų paslaugų. Tokios paslaugos areštinėje pareiškėjui neteiktos ir neužtikrintos.
Skunde aiškina, kad pastato konstrukcijoje, sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, kuris visuotinai pripažintas pavojinga ir nuodinga medžiaga, kenkianti asmenų sveikatai, bei žalojanti organizmą.
Pareiškėjas tvirtina, kad į visus nusiskundimus dėl pažeidimų areštinės pareigūnai nekreipė dėmesio, visiškai ignoravo pretenzijas. Nuo pirmų dienų pareigūnai perspėjo, jeigu kils noras rašyti skundus į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų ir kankinimo, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skiriamos nuobaudos (baudos izoliatorius ir panaudotos kitos specpriemonės), bus perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose patirtų pažeminimą. Pareiškėjui akivaizdu, kad pareigūnai, grasindami susidorojimu, gąsdino ir tyčiojosi iš jo. Skunde teigia, kad Lietuvos Valstybė tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino jo laisvės atėmimo įstaigoje (areštinėje) atitinkančių sąlygų, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius ir Sveikatos Priežiūros Tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos bei Visuomenės sveikatos centras ne kartą užfiksavo pažeidimus. Pagrindiniai šių institucijų nustatyti pažeidimai susiję su prasta (katastrofine) kamerų būkle, nepakankamu apšvietimu ir vėdinimu, prastomis sanitarinėmis sąlygomis, privatumo sanitariniuose mazguose trūkumu, areštinių perpildymu. Šitie argumentai, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, prašo priteisti 10 000 eurų neturtinę žalą.
Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios orumą, pasak pareiškėjo, jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, turėjo neigiamai įtaką jo sveikatai, todėl pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį turi būti atlyginta neturtinė žala.
Prašo patenkinti skundą, priteisti iš atsakovės materialinę kompensacija – 10 000 eurų dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, orumo pažeidimo ir kankinimo.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje palaikė skunde išdėstyta aplinkybes ir prašė skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus AVPK su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 11–15) nurodo, jog pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje) buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d., 4 kameroje, kurios plotas 16,5 kv. m kartu su vienu asmeniu (išskyrus vasario 11 dieną, kai toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su dviem asmenimis).
Priimant į areštinę pareiškėją apžiūrėjo medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojai. Jam būnant areštinėje, skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų neužfiksuota.
Pareiškėjas 2016 m. vasario 15 d. 13.02 val. iš Areštinės buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės įgaliotas atstovas tvirtina, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti, kadangi areštinės kameros valomos kiekvieną dieną (sulaikytųjų pasivaikščiojimo metu) bei kartą per mėnesį yra atliekamas pagrindinis (generalinis) kamerų valymas.
Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai ir dėl kameroje buvusio netinkamo apšvietimo, vėdinimo bei temperatūros. Tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad jokių tokio pobūdžio pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat 2016 m. lapkričio 3 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyris atliko fizikinių veiksnių tyrimus būtent toje kameroje, kurioje ir buvo laikomas pareiškėjas (kamera Nr. 4). Iš tyrimo protokolo matyti, kad apšvietos vertė buvo nustatyta 239±42 ir tai atitinka HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų, ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 14 punkto reikalavimą. Iš tyrimo protokolo taip pat matyti, kad oro temperatūra kameroje buvo 21,4° C, o santykinė oro drėgmė – 54 proc. Tai atitinka Higienos normos 16 punkto reikalavimus.
Atsakovės įgaliota institucija pabrėžia, kad pareiškėjas, būdamas areštinėje, visais atvejais, kai turėjo tokią galimybę (t. y. nebuvo konvojuotas iš areštinės), nuo pasivaikščiojimų gryname ore atsisakydavo. Vilniaus AVPK kelia abejones jo teiginiai skunde dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimų kiemelių, kadangi jais nė karto nesinaudojo.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymėta, kad Higienos norma nenustato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Areštinėje pastarieji įrengti pagal prieš tai galiojusios Higienos normos reikalavimus
Areštinėje laikomi asmenys, esant būtinumui, aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi, atskiru rankšluosčiu. Pažymi, kad pareiškėjas, būdamas areštinėje, į administraciją dėl neišduotų higienos priemonių ir rankšluosčio nesikreipė, dėl ko atsakovės įgaliotas atstovas daro išvadą, kad jis nemanė, jog teisės buvo pažeistos.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginys, kad „į policijos areštinę patekę asmenys netikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais“ yra nepagrįstas, kadangi visi, į areštinę patekę asmenys, kaip pareiškėjas, apžiūrimi medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų.
Higienos normos 44 punktas numato policijos areštinėje laikomiems asmenims teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Iš Asmens kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjas į dušą buvo išvestas 2016 m. vasario 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad jis areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d., jo teisė pasinaudoti dušu, remiantis teisės aktų nustatytais reikalavimais, nebuvo pažeista.
Atsakovės atstovas neneigia, kad pareiškėjas neturėjo galimybės naudoti elektros prietaisų, tačiau nori atkreipti dėmesį į tai, kad areštinės vidaus tvarkos taisyklės ir nenumato šios galimybės. Taip pat niekur nėra numatyta areštinės darbuotojų pareiga sudaryti sąlygas sulaikytiesiems naudotis elektros prietaisais.
Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad areštinėje nebuvo bibliotekos. Pažymėtina, kad policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato suimtiesiems asmenims, laikomiems policijos areštinėje, teisės naudotis biblioteka. Areštinės vidaus tvarkos taisyklės joje laikomiems asmenims numato teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus spaudos leidinius. Pareiga aprūpinti spaudos leidiniais laikomus asmenis areštinės personalui nėra nustatyta.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad negalėjo nusipirkti maisto produktų, nes areštinėje nebuvo parduotuvės arba kiosko atsakovės atstovas pažymi, kad policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato suimtiesiems asmens, laikomiems policijos areštinėje, teisės įsigyti maisto produktų arba areštinės personalui pareigos užtikrinti šių produktų įsigijimo. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintos areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, policijos areštinėms nėra taikomos, jos yra taikomos laisvės atėmimo vietų areštinėms. Policijos areštinėse asmenys laikomi trumpą laiką, tris kartus per dieną maitinami karštu maistu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patirtų nepatogumų dėl rozečių ar maisto prekių parduotuvės nebuvimo, pasak atsakovės atstovo, yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį.
Byloje, pasak atsakovės įgaliotos institucijos, taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė ir neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto, nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat nenurodė tarp jų priežastinio ryšio. Atsiliepime pabrėžia, jog šiuo atveju nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš skundo atsakovės atstovui neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas. Atsakovės nuomone, nepagrįstais kaltinimais pareiškėjas stengiasi pozicionuoti save kaip auką, o jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsakovės poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, kurią teigia patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje nuo 2016 m. vasario 10 d. iki vasario 15 d.
Pareiškėjas skunde teigia, kad areštinės kameroje sienos, lubos, grindys buvo avarinės būklės, ant jų pelėsio ir grybelio, kameroje buvo netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, kameroje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra ir ventiliacija.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Higienos norma, kuri nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą.
Byloje nustatyta, kad areštinę tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VSC) pareigūnai nustatyta tvarka. Iš VSC 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo metu padarytų išvadų (b. l. 21–22) matyti, kad jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Į bylą, be kita ko, yra pateiktas VSC Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolas Nr. F-A-395/2016 (b. l. 23), iš kurio matyti, jog kameros Nr. 4 (kurioje buvo laikomas pareiškėjas) apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus (patikra atlikta 2016 m. lapkričio 3 d.), kameros temperatūra taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus, patikrinimo metu ji buvo 21,4o C. Nepaisant to, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad temperatūra kameroje buvo 12 o C, jis nenurodo, kaip nustatė būtent tokią temperatūrą kameroje, nepaaiškina, kokius matavimas atliko. Iš nurodyto matyti, jog areštinės kameros nuolat tikrinamos. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės teiginiais, kadangi pareiškėjas nenurodė, kada jo skundai nebuvo registruojami, kokie pareigūnai atsisakė priimti skundus, dėl ko jis skundėsi, t. y. net apytikriai nedetalizavo teiginių, jog jo skundai buvo ignoruojami.
Vilniaus AVPK taip pat pateikė areštinės nuotraukas (b. l. 37–41) iš kurių matyti, jog patalpos nėra naujai suremontuotos, tačiau jos nėra avarinės būklės. Ta aplinkybė, kad patalpos nėra naujos, savaime negali būti vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti dvasiniai išgyvenimai objektyviai negalėjo kilti dėl neišvalytų areštinės patalpų. Be to, akcentuotina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas itin trumpai – tik 5 paras. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl areštinės kameros antisanitarinės būklės yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Be to, patys įrenginiai, pareiškėjo vertinimu, buvo netinkami, nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos.
Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma nenustatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara (tą patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 37–41) ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido areštinėje, atsakovė neužtikrino jo privatumo, naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog jis, nerūkantis asmuo, buvo laikomas su rūkančiais. Iš byloje pateiktos Vilniaus AVPK areštinės pareiškėjo kortelės išrašo Nr. 10-00526-16 (b. l. 16–19) skilties „MEDICININĖ KORTELĖ“ matyti, jog pareiškėjas yra rūkantis. Taigi, jo teiginiai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmestini kaip nepagrįsti. Aiškinimas, kad atsakovas nesilaikė Tabako kontrolės įstatymo nuostatų yra abstraktūs ir lakoniški.
Be to, pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo suteiktas 8 valandų pasivaikščiojimas, o pasivaikščiojimo kiemelių būklė – netinkama.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo Nr. 10-00526-16 (b. l. 17) matyti, jog nuo jam siūlomų pasivaikščiojimų (išvedimų) atsisakydavo. Todėl teismas kritiškai vertina teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, kadangi jis kiemeliuose nebuvo. Be to, į įstaigos administraciją su skundais dėl pasivaikščiojimų nesuteikimo ar dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad kiemeliai yra netvarkingi ar netinkamai įrengti. Esant nurodytoms aplinkybėms ir pareiškėjui neneigiant, jog jam buvo suteikiamas pasivaikščiojimas, jo aiškinimai dėl pasivaikščiojimų trukmės ir kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundėsi, jog atvykusiems į areštinę nesuteikiama galimybė pasinaudoti dušu.
Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 5 paras, jam buvo pasiūlyta pasinaudoti dušu, ką pats nurodo skunde, tą patvirtina ir Asmens kortelės išrašas (b. l. 17–18). Teismas, įvertinęs nustatytus reikalavimus, sprendžia, kad Vilniaus AVPK, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, pareiškėjo teisių nepažeidė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad į dušus nebūtų teikiamas šiltas vanduo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo išvestas į dušą 2016 m. vasario 13 d. 15.56 val. Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų dušo sąlygų jis būtų teikęs skundus Komisariato administracijai. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skundėsi, jog jam nebuvo suteiktos higienos priemonės. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog areštinėje laikomiems asmenims, esant būtinumui, išduodamos būtiniausios asmens higienos priemonės – muilas, tualetinis popierius ir higieniniai įklotai, taip pat atskiras rankšluostis. Pareiškėjas į administraciją dėl neišduotų higienos priemonių ir rankšluosčio nesikreipė. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo abstraktūs argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, jam trūko elektros lizdų (rozečių).
Taisyklėse, kurios, kaip minėta, numato suėmimo vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų ir pagal Suėmimo vykdymo įstatymą jiems prilyginamų asmenų bei kitų suimtojo statuso neturinčių asmenų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – areštantai), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką, nenustatytas reikalavimas kamerose įrengti rozetes. Be to, į įstaigos administraciją su skundais dėl šio fakto nesikreipė.
Pareiškėjas skundžiasi, jog areštinėje nebuvo bibliotekos.
Jokie policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato suimtiesiems asmenims, laikomiems policijos areštinėje, teisės naudotis biblioteka areštinėje. Žymėtina, jog pareiškėjas niekaip nesiejo neturtinės žalos atsiradimo fakto su bibliotekos areštinėje nebuvimu, nekonkretizavo, kaip bibliotekos trūkumas sąlygojo neturtinę žalą. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia vien tik abstraktaus pobūdžio teiginiais, nesiedamas jų su savo konkrečiu buvimo areštinėje ginčo laikotarpiu. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik išdėsto (perrašo) teisės aktus (kurie nėra aktualus nagrinėjamam atvejui), nesiedamas jų su galimai patirtais nepatogumais, teisės aktų pažeidimais areštinėje. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokių knygų jam trūko, kaip bibliotekos nebuvimas pažeidė jo teises, kokiu pagrindu kilo neturtinė žala. Pareiškėjas, kaip ir daugelio šio skundo reikalavimų atveju, tiesiog konstatuoja galimą pažeidimą, tačiau jo niekaip nesieja su prašoma priteisti neturtine žala. Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo pagrindu jo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodė, jog areštinėje buvo asbesto.
Iš skundo matyti, jog, jo teigimu, asbesto įstaigoje yra todėl, kad areštinės pastatas yra senas, statybos darbai buvo atliekami seniai, todėl pastate ir yra draudžiamų medžiagų. Tačiau iš nurodyto aišku, jog pareiškėjas asbesto nematė, o apie jo buvimą pastate tik preziumuoja. Be to, su skundais į įstaigos administraciją dėl asbesto buvimo gyvenamojoje aplinkoje nesikreipė. Byloje duomenų, kad būtų naudojamas asbestas, nėra. Teismas negali remtis hipotetiniais ir nepagrįstais teiginiais, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigia, jog į areštinę patekę asmenys nėra tikrinami.
Atsakovės atstovas nurodė, jog visi į areštinę patekę asmenys, kaip ir pats pareiškėjas, yra pažiūrimi bendrosios praktikos slaugytojų. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai nėra individualizuoti, jis nenurodė, kada buvo laikomas su asmenimis, kėlusiems pavojų jo sveikatai. Pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog areštinėje laikomiems asmenims yra galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Todėl šie abstraktūs ir nekonkretizuoti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 “Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 55 punktu, nurodo, jog areštinėje nebuvo sanitarinės švaryklos.
Žymėtina, jog šis teisės aktas neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo nauja Higienos norma HN 134:2015, kurios 29 punkte nurodyta, jog sanitarinė švarykla turi būti įrengta laisvės atėmimo vietoje. Areštinėms šis reikalavimas nėra taikomas, todėl šiuo pagrindu pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
Pareiškėjas skundėsi netinkamai netinkamu sveikatos paslaugų teikimo organizavimu.
Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą, pareigybių skaičių ir veiklos tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras. Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. Pagal šio straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija (BVK 174 straipsnio 4 dalis).
Pareiškėjas nurodo, kad sveikatos priežiūra buvo organizuojama netinkamai, nebuvo išduodami medikamentai asmenims, priklausomiems nuo narkotikų, kenčiant skausmus, įstaigoje laikomiems asmenims buvo siūloma atsigerti vandens.
Byloje pateikta Asmens medicininė kortelė patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 11 d. medicininio patikrinimo metu skundų dėl sveikatos pablogėjimo neturėjo, jo bendra būklė buvo gera, sąmonė aiški, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimų nerasta (b. l. 19). Pareiškėjas nedetalizuoja, kokios būtent sveikatos priežiūros paslaugos areštinėje buvo organizuojamos netinkamai, kokie gydytojų išrašyti medikamentai jam nebuvo suteikti, taip pat nenurodo, kuo pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui išrašytus medikamentus jis turėjo pirkti už savo asmenines lėšas, bei tai, jog jų negalėjus įsigyti, pablogėjo sveikata. Pabrėžtina, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra konkrečiai pareiškėjui padaryta žala, todėl skunde žalą pagrindžiantys argumentai negali būti abstraktaus pobūdžio.
Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) CK 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas šių argumentų konkrečiomis aplinkybėmis nepagrindė, todėl šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog jo skundai nebuvo registruojami, pareigūnai su juo bendravo netinkamai.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokie būtent pareigūnai su juo bendravo netinkamai, laikotarpį, kada netinkamai bendravo. Pareiškėjo teiginiai vertintini kaip itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Teismas akcentuoja, jog pareiga pagrįsti savo argumentus tenka būtent pareiškėjui. Pareiškėjui neindividualizavus minėtų teiginių, teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl neregistruojamų skundu pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokius skundus administracija ignoravo, nenurodė, dėl ko ir kada skundėsi, nepaaiškino, kokie pareigūnai atsisakė priimti jo skundus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas negali pripažinti, jog areštinė pažeidė teisės aktų reikalavimus, nepriimdama pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose neįrengti klozetai. Šie jo teiginiai pagrįsti. Pateikto nuotraukose tai ir yra užfiksuota (b. l. 37–41). Pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengiami unitazai. Taigi, šiuo aspektu teismas atsakovės neteisėtų veiksmų nenustatė.
Be to, atsakovės nuotraukose matyti, jog kameroje yra įrengtas langas, o patikrinimo aktuose dėl netinkamo apšvietimo pažeidimų nebuvo nustatyta.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis neturėjo galimybės išsiskalbti patalynės, yra abstraktūs. Jis nepateikė duomenų, kad raštu kreipėsi su prašymu išskalbti patalinę. Kaip minėta, pareiškėjas tik 5 paras buvo laikomas areštinėje. Higienos norma nenustato, kad kamerose būtų sudaryta galimybė išsiskalbti patalynę. Higienos normos 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Šiuo atveju pats pareiškėjas turėjo teisę kreiptis su prašymu pakeisti patalynę. Akcentuotina, kad Higienos normos 43 punkte nustatyta, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Taip pat ir pareiškėjo kiti skundo argumentai dėl maisto produktų, netinkamo lango yra abstraktūs ir neindividualizuoti. Teismas šių pareiškėjo skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl administracijos netinkamų veiksmų nėra.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas areštinėje 5 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti jo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių nebūtų patyręs, jei jo laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.
Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 20 Eur suma.
Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 Eur (dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.