Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. 129 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu (5) penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš Kazio S. Ž. 2266,31 Lt laidojimo išlaidų bei 5000 litų neturtinės žalos nukentėjusiajai – civilinei ieškovei V. I. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. Ž. nuteistas už tai, kad savo namuose Š. kaime, K. seniūnijoje, K. rajone, 2006 m. sausio 26 d. apie 13²⁹ val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, smogdamas virtuviniu peiliu vieną smūgį žentui V. M. į kairę krūtinės pusę, tuo padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės priekinio paviršiaus kairėje pusėje su širdies pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į širdiplėvės ir kairės krūtinplėvės ertmes, jį nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėja prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K .S. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus bei paskyrė bausmę, kuri nėra per griežta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Ž. iš esmės ginčija vieną faktinę aplinkybę, t. y. kad jis V. M. peiliu nesudavė, o pats nukentėjusysis atsidūrė į jo rankoje laikytą peilį. Tačiau ši nuteistojo versija buvo paneigta jau pirmosios instancijos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM 4/06-M 180/06(02) nurodyta, jog sužalojimas peiliu nukentėjusiajam galėjo būti padarytas tiek sudavus smūgį peiliu, tiek V. M. užgriuvus ant laikomo atkišto peilio. Iš esmės tokią savo išvadą pirmosios instancijos teisme patvirtino ir į teismo posėdį iškviestas ekspertas Ž. M. , tačiau ekspertas pažymėjo, jog smūgis turėjo būti pakankamai stiprus. Tuo tarpu pats S. Ž. parodė, jog V. M. ant jo neužgriuvo, o tik atsidūrė į atkišą peilį, po to susiėmė už krūtinės ir nuėjo. Tokie nuteistojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog peilio, kuriuo buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajam geležtės ilgis yra 16,5 cm. To tarpu įvykio metu buvo perdurtas bliuzonas, du megztiniai, marškiniai, marškinėliai ir nukentėjusiajam pažeidus šonkaulių kremzles buvo padaryta durtinė – pjautinė žaizda, kurios kanalo gylis 11 – 12 cm. Tokiu būdu šių įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog smūgis peiliu buvo pakankamai stiprus, nukentėjusiajam į kūną buvo įdurta beveik visa peilio geležtė, o toks sužalojimas pačiam nuketėjusiajam atsidūrus į peilį, o tuomet susiėmus už krūtinės ir nuėjus į kitą kambarį, kaip teigia apeliantas, negalėjo būti padarytas be aktyvių nuteistojo S. Ž. veiksmų. Todėl atsižvelgiant į byloje esančius ir aukščiau aptartus įrodymus, nuteistojo iškelta versija, kad pats V. M. atsidūrė į nuteistojo atkištą peilį ir taip susižalojo, teismo nuomone, yra visiškai paneigta.

Teismas pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal LR BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., nes V. M. kėsinimasis į S. Ž. sveikatą buvo realus ir akivaizdus. V. M. ginčo metu sugniaužęs kumščius ir ketindamas suduoti S. Ž. , artinosi link nuteistojo. Nukentėjusiosios A. M. bei liudytojo L. P. parodymais nustatyta, kad V. M. buvo fiziškai stipresnis ir išgėręs mušdavo nuteistąjį, todėl nuteistasis visiškai pagrįstai manė, jog V. M. ruošėsi suduoti nukentėjusiajam. Tokiomis aplinkybėmis nuteistasis turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, besikėsinančiajam tyčia padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, o panaudotos priemonės (peilis) konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Todėl veika pagrįstai kvalifikuota kaip nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė kaltė rūšį. Byloje nustatyta, kad besiartinančiam agresyviai nusiteikusiam V. M. artinantis prie S. Ž. , pastarasis dūrė V. M. peiliu į kairę krūtinės pusę. Apie tai, kad nuteistasis dūrė nukentėjusiajam peiliu ir nesigaili nudūręs jį mušdavusį žentą netiesiogiai parodė liudytojai R. I. bei K. B. , tačiau byloje nustatytos aplinkybės bei minėtų liudytojų parodymai rodo, jog nuteistasis ne tik suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad gali sužaloti ar net nužudyti V. M. , bet ir to norėjo bet kokių iš minėtų pasekmių, todėl jo veika vertintina kaip padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Apeliantas prašo sušvelninti jam bausmę dėl senatvės ir sveikatos pablogėjimo, tačiau kolegijos nuomone, daugiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, paskyrė minimalią LR BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę. Paskirtoji bausmė atitinka LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, o švelninti ją vadovaujantis LR BK 62 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. nėra pagrindo, nes padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes, įvykio metu nuteistasis buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o padaryta turtinė žala nebuvo net iš dalies atlyginta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.