Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį (ieškinio medžiaga Nr. B2-6398-585/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškinio reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio antrosios dalies 3 punkto pagrindu. Nurodė, kad kreditorius, besikreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo pasinaudoti išankstine neteismine ginčo sprendimo tvarka, numatyta ĮBĮ 6 straipsnio antrojoje dalyje, tai yra apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti įmonei raštu. Pranešime turi būti nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstine neteismine ginčo sprendimo tvarka, nes jo pranešimas dėl bankroto bylos inicijavimo datuotas 2009 m. rugsėjo 2 d., todėl 30 dienų terminas įsipareigojimams įvykdyti nėra praėjęs. Be to, teismas nurodė, kad nėra aišku, kada V. Igumnov įmonė pranešimą gavo, ar jį gavo apskritai, kada prasidėjo įstatyme numatytas minimalus 30 dienų terminas skolininko įsipareigojimams pareiškėjui įvykdyti.

Pareiškėjo reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į ankstesnes pareigas ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad šie reikalavimai yra teismingi apylinkės teismui, kadangi pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija 100 000 Lt. Teismas nurodė, kad pagal CPK 411 straipsnio nuostatas ieškinys darbo bylose gali būti paduodamas pagal bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra dirbamas, buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių sudarytoje 2009 m. liepos 20 d. darbo sutartyje Nr. 9 nėra duomenų apie tai, kur buvo sutarta darbą dirbti ir jis dirbtas, teismas sprendė, kad ieškinys turi būti paduodamas vadovaujantis bendrojo teismingumo taisyklėmis. Nustatęs, kad V. Igumnov įmonės buveinės adresas yra Vilniuje, Pamėnkalnio g. 13, teismas konstatavo, kad pareiškėjas su šiais ieškinio reikalavimais turi kreiptis į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (CPK 29 str.).

teismas nutartyje nepasisakė dėl V. Igumnov įmonės pranešimo, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie įmonės nemokumą, bei nacionaliniame dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ 2009 m. rugsėjo 2 d. publikuoto skelbimo, kuriuo įmonė viešai informavo visus savo kreditorius apie tai, kad yra nemoki ir neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Tuo tarpu viešas paskelbimas apie nemokumą pats savaime yra pagrindas kelti įmonei bankroto bylą; atsisakydamas priimti ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į ankstesnes pareigas bei neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų išmokų priteisimo CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punkto pagrindu, teismas pažeidė CPK 33 straipsnio ketvirtąją dalį;į bylą pateiktas AB ,,Lietuvos paštas“ 2009 m. rugsėjo 2 d. kvitas patvirtina, kad pranešimas buvo išsiųstas įmonės buveinės adresu Vilniuje, Pamėnkalnio g. 13. V. Igumnov įmonė 2009 m. rugsėjo 21 d. išduota pažyma patvirtina, jog šį pranešimą gavo bei papildomai nurodė, kad negali atsiskaityti su pareiškėju, nes yra nemoki, todėl neprieštarauja, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl ieškinio reikalavimo dėl bankroto iškėlimo priėmimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo ir kitos šioje teisės normoje nurodytos bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). ĮBĮ 10 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną teismo procesinį veiksmą – priimti rezoliuciją (CPK 137 str. 1 d.). Bankroto bylai iškelti, priešingai, reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: pirma, priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; antra, priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 str. 4, 5 d.). Tik esant abiems teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla yra iškelta. Teismas, rezoliucija priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, gali atsisakyti kelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 3 d.).

Ieškinio pareiškimui, kaip specialiam procesiniam dokumentui, keliami tam tikri turinio ir formos reikalavimai, įtvirtinti CPK 111, 135 straipsniuose. Procesiniam dokumentui, kuriuo siekiama bankroto bylos įmonei iškėlimo, be bendrųjų reikalavimų, yra keliami ir specialūs reikalavimai, kuriuos reglamentuoja ĮBĮ normos. ĮBĮ nustatyta išankstinė neteisminė tvarka, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Toks ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nustatymas nėra savitikslis. Ji yra skirta tam, kad kilęs ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant bankroto bylos. Kartu pažymėtina, kad sisteminė ĮBĮ 4 straipsnio ir 6 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos turi būti laikomasi tik tais atvejais, kai kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų (ĮBĮ 4 str. 1 p.), arba įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (ĮBĮ 4 str. 2 p.), arba įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (ĮBĮ 4 str. 3 p.). Įmonės viešas paskelbimas arba kitoks pranešimas kreditoriui (kreditoriams) apie negalėjimą arba neketinimą vykdyti įsipareigojimų yra savarankiškas ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte įtvirtintas pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindas, su kuriuo įstatymas nesieja ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymosi. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos V. Igumnov įmonei iškėlimo, privalėjo laikytis ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad pagal CPK 135 straipsnio pirmosios dalies 2 ir 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, tai yra materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, tai yra aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą - ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Kita vertus, ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 2, 4 p., 141 str.) (pavyzdžiui, LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt. (bylos Nr. 3K-3-124/2005)). Iš ieškinio pareiškimo turinio ir prie ieškinio pridėtų įrodymų matyti, kad V. Igumnov įmonė 2009 m. rugsėjo 1 d. informaciniu pranešimu informavo pareiškėją, jog neturi galimybės sumokėti darbo užmokesčio, nes įmonė yra nemoki ir tolimesnės veiklos nebevykdys (b. l. 6), o 2009 m. rugsėjo 2 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas pranešimas, kuriuo V. Igumnov įmonė informavo viešai, jog yra nemoki ir negali bei negalės vykdyti savo prievolių kreditoriams (b. l. 9). Be to, iš V. Igumnov įmonės 2009 m. rugsėjo 21 d. pažymos, kuri buvo išduota pareiškėjui po to, kai pastarasis 2009 m. rugsėjo 2 d. pranešimu kreipėsi į įmonę (b. l. 8), matyti, kad įmonė patvirtino, jog yra nemoki ir neprieštarauja, kad jai būtų iškelta bankroto byla (b. l. 16). Taigi anksčiau išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. Igumnov įmonė viešai paskelbė ir pranešė asmeniškai kreditoriui (pareiškėjui), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Tai, kaip jau minėta, sudaro savarankišką ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte įtvirtintą pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindą, kuris nesiejamas su ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos realizavimu. Pareiškėjo reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į ankstesnes pareigas ir priteisti neišmokėtą 3 340 Lt dydžio darbo užmokestį bei kitas išmokas pirmosios instancijos teismas vertino kaip savarankiškus, ką patvirtina tai, jog skundžiama nutartimi teismas atsisakė juos priimti CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punkto pagrindu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo ieškinio reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo V. Igumnov įmonei CPK 137 straipsnio antrosios dalies 3 punkto pagrindu, todėl ši teismo nutarties dalis naikintina, o pareiškėjo M. D. ieškinio reikalavimo dėl bankroto bylos V. Igumnov įmonei iškėlimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų priėmimo

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimus pripažinti pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į ankstesnes pareigas ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, motyvuojant tuo, kad šie reikalavimai yra teismingi ne apygardos, o apylinkės teismui (CPK 29, 411 str.). Apelianto manymu, atsisakydamas priimti ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į ankstesnes pareigas bei neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų išmokų priteisimo, teismas pažeidė CPK 33 straipsnio ketvirtąją dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais dėl šio ginčo teismingumo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui ir pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl CPK 33 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų taikymo, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tai, kad pareiškėjas reiškia kelis reikalavimus, tai yra materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, ir prašo spręsti bankroto bylos V. Igumnov iškėlimo įmonei klausimą. Bankroto teisinių santykių specifika lemia, kad visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (ĮBĮ 15 str. 2 d.). Kaip jau minėta anksčiau, tam, kad bankroto byla būtų iškelta, reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai, tai yra teismas turi priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo bei nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 str. 4, 5 d.). Taigi tik tuo atveju, jeigu V. Igumnov įmonei būtų iškelta bankroto byla, atsirastų pagrindas ĮBĮ 15 straipsnio antrosios dalies nustatyta tvarka bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduoti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Ir priešingai, nesant pagrindo V. Igumnov įmonei kelti bankroto bylą, reikalavimų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, nagrinėjimas apygardos teisme pažeistų CPK nustatytas teismingumo taisykles.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo M. D. ieškinio reikalavimą dėl bankroto bylos V. Igumnov įmonei iškėlimo, ir perduoti šio ieškinio reikalavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.