- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-12-04
- Bylos Nr.
- 1-284-594/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-00239-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Nukentėjusysis
- V. G.
- Kaltinamasis
- R. K.
- Advokatai
- Georgijus Zavtrakovas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Rusteikai, nukentėjusiajam V. G., kaltinamajam R. K., jo gynėjams – advokatams Georgijui Zavtrakovui ir Stasei Kupčiūnienei (2017 m. lapkričio 2 d. teismo posėdyje), teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:
R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, neteistas, be pastovios gyvenamosios vietos, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2 veikos), 222 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo priemonės duomenis finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones ir apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2013 metų spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, apgaule neteisėtai iš V. G. įgijo AB „S.“ banko elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir paprašė sūnaus V. K. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu nutrauktas) prisijungti prie V. G. elektroninės bankininkystės ir V. G. vardu paimti 1000 litų paskolą, V. K. melagingai nurodydamas, kad V. G. savo valia leido jam naudotis elektroninės bankininkystės duomenimis ir paimti kreditą, po to V. K. 2013 m. spalio 24 d., laikotarpyje nuo 15.17 val. iki 22.55 val., iš jų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), registruotos kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas neteisėtai įgytais AB „S.“ banko elektroninės bankininkystės naudotojo – V. G. duomenimis: naudotojo identifikavimo kodu, slaptažodžiu, informacinės sistemos pareikalautu prisijungimo prie sąskaitos (PIN) kodu, šiuos duomenis įvedė į AB „S.“ banko elektroninės bankininkystės sistemą, save pateikdamas kaip teisėtą duomenų naudotoją V. G., užpildė paraišką paskolai iš UAB „F.“ gauti, o UAB „F.“ suteiktą 1000 litų paskolą pervedus į V. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos pinigus (1000 litų) V. K. pervedė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „S.“ ir, per du kartus išgryninęs (duomenys neskelbtini), esančiame bankomate (2013 m. spalio 25 d., 20.22 val. išėmęs 500 litų ir 2013 m. spalio 26 d., 08.56 val. išėmęs 500 litų), pinigus perdavė R. K., taip apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą UAB „F.“ priklausantį turtą - 1000 litų, tuo padarydamas UAB ,,F.“ 1000 litų (289,62 eurų) turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimus, numatytus BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo redakcija), BK 182 straipsnio 1 dalyje.
Be to, jis užimamų pareigų pagrindu pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – uždarajai akcinei bendrovei „T.“ priklausantį turtą, o būtent: būdamas UAB „T.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas nusikalstamą tikslą pasisavinti jo žinioje buvusias įmonės pinigines lėšas, kurios turėjo būti sumokėtos į valstybės biudžetą kaip PVM, 2014 m. gegužės - birželio mėn. UAB „T.“ vardu vykdė didmeninę prekybą iš Lenkijos įsivežtu cukrumi, įsigytu taikant nulinį pridėtinės vertės mokestį, kurį realizavo Lietuvoje registruotai UAB „A.“ su PVM, viso tokiu būdu pardavė cukraus už 5 834 682,60 Lt, tame skaičiuje 1 012 631 Lt PVM. UAB „A.“ už prekes pilnai atsiskaičius pervedant pinigus (įskaitant ir į valstybės biudžetą mokėtiną PVM) į banke AB „D. B.“ esančią UAB „T.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), R. K. nesumokėjo nuo šių sandorių į valstybės biudžetą mokėtino 1 012 631 Lt pardavimo PVM ir laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 11 d. iki 2014 m. birželio 30 d. išsigrynino iš UAB „T.“ sąskaitų 588 076 Lt, neįtraukdamas jų į apskaitą. Atitinkamai iš AB DNB banke esančių:
sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) litais išėmė grynais 306 400 litų;
sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) eurais išėmė grynais 32 500 eurų (kas sudarė 112 216 litų);
sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) litais išėmė grynais bankomatuose 169 460 litų.
Įvertinus tai, kad veiklos pradžioje ir pirminiam prekių įsigijimui jis į įmonės banko sąskaitą įnešė 91 500 Lt (2014 m. kovo 27 d. – 9 500 Lt ir 2014 m. balandžio 29 d. – 82 000 Lt), R. K. pasisavino jo žinioje buvusį didelės - 496 576 Lt (588 076 Lt - 91 500 Lt) vertės svetimą - UAB „T.“ priklausantį turtą - pinigines lėšas, kurios turėjo būti sumokėtos į valstybės biudžetą kaip PVM, įmonei padarydamas didelę - 496 576 Lt (143 818,35 Eur) turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Be to, jis apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą ir neišsaugojo bendrovės apskaitos dokumentų, o būtent: būdamas UAB „T.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 06 d. LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 – 21 str. „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimas“, užimamų pareigų pagrindu būdamas tiesiogiai atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, vykdydamas veiklą - didmeninę prekybą maisto produktais, tyčia, norėdamas nuslėpti vykdomą veiklą ir mokėtinus mokesčius, apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, pasireiškusią tuo, kad jis bendrovės buhalterinės apskaitos neorganizavo, jos pats netvarkė ir nepriėmė buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, bei neišsaugojo ūkines – finansines operacijas pateisinančių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tuo pažeisdamas 2001 m. lapkričio 06 d. LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 - 4 str., 9 str. ir 12 str. reikalavimus, t. y.:
- 4 str. „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuriame nustatyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“;
- 9 str. „Apskaitos politika“, kuriame nustatyta, kad „Apskaitos politika - apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis arba verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais“;
- 12 str. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, kuriame nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“.
R. K. UAB „T.“ dokumentiniam tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, dėl ko už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 01 d. iki 2014 m. birželio 30 d. visiškai negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Be to, jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – uždarajai akcinei bendrovei „E.“ priklausantį turtą, o būtent: turėdamas nusikalstamą tikslą pasisavinti jam patikėtą įmonės turtą - piniginės lėšas, kurios turėjo būti sumokėtos į valstybės biudžetą kaip PVM, įkalbėjo P. J., kad pastarasis už piniginį atlygį sumanytos nusikalstamos veikos vykdymui 2014 m. birželio 20 d. savo vardu įgytų UAB „E.“, įm.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcijas ir taptų direktoriumi, 2014 m. birželio 26 d. įsidarbinęs UAB „E.“ ir pagal 2014 m. birželio 27 d. notaro patvirtintą įgaliojimą, suteikiantį teisę UAB „E.“ vardu atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonės veikla ir jos interesais, būdamas atsakingas už jam patikėtą įmonės turtą, 2014 m. liepos – rugpjūčio mėn. UAB „E.“ vardu vykdė didmeninę prekybą iš Lenkijos įsivežtu cukrumi, įsigytu taikant nulinį PVM, kurį su PVM realizavo Lietuvoje registruotai UAB „TI.“, viso parduodant 432 900 kg cukraus už 785 408,70 Lt, tame skaičiuje 136 309 Lt PVM, ir, UAB „TI.“ už prekes (įskaitant ir į valstybės biudžetą mokėtiną PVM) pilnai atsiskaičius, pervedus pinigus į banke AB „D. B.“ esančią UAB „E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nesumokėjus nuo šių sandorių į valstybės biudžetą mokėtino 136 309 Lt pardavimo PVM, o 172 935,13 litų pervedęs į tame pačiame banke esančią UAB „E.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., be pateisinamos priežasties 174360 Lt išėmė grynais bankomatuose bei paėmė 9995 litus, buvusius UAB „E.“ kasoje. Įvertinus tai, kad veiklos pradžioje pirminiam prekių įsigijimui 2014 m. birželio 30 d. į įmonės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įnešta 80 150 Lt ir 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo atlikta 2000 litų grąžinimo operacija į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), R. K. pasisavino jam patikėtą didelės - 102 205 Lt (174 360 Lt + 9995Lt – 80 150 Lt – 2 000 Lt) vertės svetimą - UAB „E.“ priklausantį turtą - pinigines lėšas, kurios turėjo būti sumokėtos į valstybės biudžetą kaip PVM, įmonei padarydamas didelę – 102 205 Lt (29 600,60 Eur) turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo redakcija), BK 182 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis R. K. kaltu padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas visiškai prisipažino ir parodė, kad V. G. pažįsta daug metų, kartu mokėsi. 2013 metų spalio mėnesį susitiko su V. G. ir jam pasiūlė bendrais interesais paimti paskolą, šis sutiko. Kartu nuvykę į banką paėmė elektroninės bankininkystės duomenis. Kadangi buvo sutarta, tai sūnaus paprašė, kad padėtų paimti paskolą. Viskas buvo paimta. Jam prireikė kažkur išvažiuoti, tai kurį laiką buvo nemokamos įmokos, gavosi taip, kad G. kreipėsi į policiją. V. G. žinojo kokio dydžio paskola bus imama. Prisijungiant prie elektroninės bankininkystės V. G. nedalyvavo, buvo pasitikėjimas, buvo viskas sutarta. Elektroninės bankininkystės duomenis jam perdavė pats V. G.. Su V. G. buvo sutaręs, kad paims 1000 Lt, jam sumokėjo 100 Lt ir žadėjo mokėti dar po 30 Lt į mėnesį, kaip procentus. Žadėjo, kad mokės įmokas ir atsiskaitys su banku bei jam mokės, kad leido pasinaudoti jo duomenimis. Savo vardu pasiimti paskolos neturėjo galimybės. Tuos 1000 Lt išleido pragyvenimui, nes yra nedirbantis ir išsiskyręs. Prie banko jungėsi jo sūnus V. per savo kompiuterį. Sūnus žinojo, kad V. G. leido paimti paskolą. 1000 Lt UAB ,,F.“ grąžino.
Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (l tomas 1, b. l. 80) R. K. nurodė, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu teisingi, juos tvirtina. Susipainiojo dėl blogos atminties.
Dėl kaltinimų, susijusių su V. G. banko sąskaita, ikiteisminio tyrimo metu R. K. nurodė, kad V. G. pažįsta labai seniai, nes jie kartu baigė mokyklą. Jie kartais susitikdavo ir pabendraudavo. Kadangi jam reikėjo pinigų, jis sugalvojo iš V. G. paimti elektroninės bankininkystės duomenis ir V. G. vardu paimti paskolą. Susitikęs V. G. įkalbėjo išsiimti elektroninės bankininkystės duomenis. Kaip tai tiksliai padarė, nebepamena. Kartu su V. G. nuėjo į „S.“ filialą (duomenys neskelbtini), kur V. G. gavo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, kuriuos perdavė jam. Po to, namuose sūnus V. paprašė paskolinti pinigų automobiliui, žadėdamas grąžinti dviejų savaičių laikotarpyje. Sūnui reikėjo apie 1000 litų. Sutikęs paskolinti, sūnui pasakė, kad jo draugo vardu reikia paimti paskolą, ir šiuos pinigus jis galės paskolinti. Sūnui paaiškino, kad V. G. leido naudotis elektroninės bankininkystės duomenimis. V. G. elektroninės bankininkystės duomenis perdavė sūnui, o šis internetu prisijungė prie V. G. banko sąskaitos ir jo vardu paėmė 1000 litų. Paskolos prašė keliose bendrovėse, bet paskolą davė tik UAB „F.“. Pinigai buvo pervesti į V. G. sąskaitą. Po to 1000 litų iš V. G. sąskaitos V. persivedė į savo sąskaitą bei išsigrynino bankomate. Maždaug po dviejų savaičių sūnus jam 1000 litų gražino. Šių pinigų jis V. G. negrąžino, o išleido savo reikmėms. Vėliau V. G. elektroninės bankininkystės duomenis išmetė. Jo sūnus V. K. apie tai, kad paskolą V. G. vardu paėmė apgaule, nežinojo, nes jis pastarajam sakė, kad V. G. jam tai daryti leido. Dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi (1 t., b. l. 80).
V. G., apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. K. pažįsta nuo vaikystės. Ilgą laiką jo nematė ir bendrauti vėl pradėjo 2013 metų rugpjūčio mėnesį. 2013 metų spalio mėnesį įkalbėtas R. K., kartu su juo, R. K. automobiliu, nuvyko į (duomenys neskelbtini) esantį „S.“ ir išsiėmė elektroninės bankininkystės kodus ir slaptažodį. Voką su elektroninės bankininkystės duomenimis paėmė R. K.. R. K. parvežus jį į namus, elektroninės bankininkystės duomenys liko pas R. K.. Tai prisiminęs, 2013 metų gruodžio mėnesį nuvyko į banką, kur sužinojo, kad jo vardu yra paimta 1000 litų paskola. Bandė skambinti R. K., tačiau šis jo vengė, o vėliau telefonas buvo išjungtas. Jam padaryta turtinė ir neturtinė žala atlyginta (1 t., b. l. 8, 9, 10).
V. K., apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gyvena kartu su mama (duomenys neskelbtini). Tėvai yra išsiskyrę. Tėvas R. K. gyveno atskirai, tačiau kartais apsilankydavo. 2013 m. spalio 24 d. jis užsiminė tėvui, jog reikalingi pinigai automobiliui įsigyti. Tėvas pasakė, kad gali padėti. Sakė, jog turi draugo elektroninės bankininkystės duomenis, kuriais draugas leido naudotis, ir gali paskolinti 1000 litų. Tėvas pasakė, kad, prisijungęs prie tėvo draugo sąskaitos, paimtų paskolą. Tėvas jam davė to draugo asmens duomenis, elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir kodų kortelę. Tėvo draugo vardo ir pavardės pasakyti negali, nes neįsidėmėjo. Tuomet jis, prisijungęs iš namuose esančio kompiuterio, užpildė paraišką dėl kredito suteikimo tėvo draugo vardu. Paraiškoje nurodė savo tėvo telefono numerį, kuriuo tuo metu naudojosi, bei sukūrė elektroninį paštą - (duomenys neskelbtini), nes pildant paraišką elektroninį paštą buvo būtina nurodyti. Kuomet buvo suteikta 1000 litų paskola ir pervesta į tėvo draugo sąskaitą, tėvas liepė pinigus pervesti į savo sąskaitą, kadangi tėvo sąskaitai buvo uždėtas areštas. 1000 litų pervedęs į savo sąskaitą, juos per du kartus išsigrynino bankomate (duomenys neskelbtini). Vienu kartu išsiimti negalėjo, kadangi buvo nustatyta išgryninamų pinigų dienos maksimali suma. Šiuos pinigus tėvas jam paskolino. Po kurio laiko jis pinigus tėvui grąžino. Daugiau niekuomet tėvo draugo duomenimis nesinaudojo, nes nebuvo reikalo, be to, tėvas pasiėmė prisijungimo duomenis. Kas ir kokiu būdu mokės už paimtą kreditą ir susidariusias palūkanas, tėvas nesakė. Apie tai su tėvu nekalbėjo. Kadangi su tėvu tuo metu pastoviai nebendravo, apie tėvo finansinius ryšius ir galimybes tikslios informacijos neturėjo. Galvojo, kad tai jam sunkumų nesudarys. Kokiu būdu tėvas gavo savo draugo elektroninės bankininkystės duomenis, nežino. Kad šiais duomenimis tėvui naudotis, o tuo labiau imti kreditą draugo vardu nebuvo leista, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu tiek tėvo draugui, tiek ir kredito įmonei padaryta žala buvo atlyginta ir, kiek žino, susitaikius ikiteisminis tyrimas tėvo atžvilgiu buvo nutrauktas (2 t., b. l. 58, 59).
V. G. protokolas – pareiškimas patvirtina, kad į policiją dėl neteisėto pasinaudojimo jo banko sąskaita jis kreipėsi 2014 m. vasario 24 d. (b. l. 7, t. 1).
2014 m. vasario 24 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. G. pateikė banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad 2013 m. spalio 24 d. UAB F. pervedė į sąskaitą 1000 litų, kurie tą pačią dieną buvo pervesti į V. K. banko sąskaitą (b. l. 13, 14, t. 1).
Analogiška informacija užfiksuota ir banko S. pateiktame sąskaitos išraše. Pateiktuose duomenyse apie prisijungimus internetu matyti, kad jungiamasi buvo iš IP adreso (duomenys neskelbtini) (b. l. 19-20, t. 1).
V. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad 2013 m. spalio 25 d. iš sąskaitos, nuimant po 500 litų bankomate (duomenys neskelbtini), per 2 kartus buvo išgryninta 1000 litų (b. l. 22-23, t. 1).
UAB „F.“ rašte nurodyta, kad UAB „F.“ internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), V. G. vardu buvo užsiregistruota 2013 m. spalio 24 d. 15.27 val. iš kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), nurodant mobilaus ryšio tel. Nr. (duomenys neskelbtini), el. paštas – (duomenys neskelbtini). Registracija patvirtinta iš asmeninės sąskaitos (duomenys neskelbtini) bei gauta paraiška 1000 litų paskolai, kuri buvo suteikta ir pervesta į paminėtą sąskaitą (b. l. 28-29, t. 1).
Pažymose apie IP adreso priklausomumą nurodyta, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) priklauso R. K., adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 37, 40, t. 1).
Pažymoje apie IP adreso priklausomumą nurodyta, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) priklauso V. K. adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 41, t. 1).
Šalies argumentai
2014 m. kovo 12 d. ieškiniu UAB „F.“ prašė priteisti iš atsakovo 1225,59 Lt (b. l. 30-31, t. 1).
2014 m. birželio 25 d. kvitas patvirtina, kad V. K. į UAB „F.“ sąskaitą įnešė 1225,59 Lt (b. l. 33, t. 1).
2014 m. liepos 31 d. UAB „F.“ pranešime nurodyta, kad atsakovas savanoriškai padengė visą paskolos sumą (1225,59 Lt), todėl ieškovė ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo atsisako ir pretenzijų nebeturi (b. l. 34, t. 1).
2014 m. rugpjūčio 4 d. susitaikymo protokolas patvirtina, kad nukentėjusysis V. G. susitaikė su R. K., padaryta turtinė ir neturtinė žala atlyginta (b. l. 106, t. 1).
2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. K. atžvilgiu nutrauktas (b. l. 110-111, t. 1).
2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi, patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamojo R. K. atžvilgiu ir R. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (b. l. 112 -114, t. 1).
2017 m. balandžio 27 d. nutrauktas ikiteisminis tyrimas atnaujintas (b. l. 21 - 24, t. 2).
Išdėstytų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, atsako tas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Elektroninėje bankininkystėje, jeigu prieš teisėto sąskaitos valdytojo valią kodą, suteikiantį teisę prieiti prie sąskaitos, surenka ir nurodymą išmokėti pinigus duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiais pinigais, prisistatydamas asmeniu, turinčiu tokią teisę, laikoma, kad kaltininkas suklaidina banką, todėl jo veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Pagal BK 198¹ straipsnį atsako tas, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos ar jos dalies pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu, ypač jei tai leido padaryti kitus neteisėtus veiksmus sistemoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2012, 2K-138/2015, 2K-555-788/2015).
Pagal BK 214 str. 1 dalį atsako tas, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti.
BK 215 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra mokėjimo instrumentų naudojimo tvarka. Šio nusikaltimo dalykas yra mokėjimo instrumentai, mokėjimo instrumento identifikavimo duomenys. Dėl BK 215 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pažymėtina, jog teismų praktikoje formuojama pozicija, kad svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2011); toks pat aiškinimas tinka ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenims, tarp kurių yra nuolatinis atpažinimo (identifikavimo) kodas, slaptažodis bei kodų kortelė. Svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys - tai konkrečiam naudotojui būdingi ar konkrečiam naudotojui priskirti duomenys, kuriais naudotis elektroninių mokėjimo priemonių duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo. Svetimos elektroninio mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti – tai svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių pateikimas kredito įstaigai, prisistatant mokėjimo priemonės naudotoju, siekiant įgyti kredito įstaigoje naudotojo sąskaitoje esančias lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-389/2013).
Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis R. K. kaltu padarius aptariamas nusikalstamas veikas iš esmės prisipažino, nurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis iš V. G. įgijo elektroninės mokėjimo priemonės tapatybės patvirtinimo duomenis bei neteisėtai prisijungęs prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, apgaule įgijo svetimą, UAB „F.“ priklausantį turtą – 1000 litų. Kaltinamojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų V. G., V. K. parodymai, kiti aukščiau išvardinti įrodymai. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad būtent R. K. įkalbėjo V. G. išsiimti elektroninės bankininkystės priemones, perduoti jas jam, po ko, V. G. nežinant, padedamas sūnaus V. K., nežinojusio apie daromą nusikalstamą veiką, V. G. elektroninės bankininkystės duomenis panaudojo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. UAB „F.“ tenkinus paraišką ir pervedus pinigus į V. G. sąskaitą, pinigai buvo pervesti į V. K. sąskaitą ir per 2 kartus išgryninti, o vėliau perduoti R. K. ir pastarojo panaudoti savo poreikių tenkinimui. Nekyla abejonių, jog kaltinamajam R. K. elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės duomenys buvo svetimi, nes jie priklausė V. G.. Kaltinamasis pilnai suprato, jog naudoja svetimus naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis finansinėms operacijoms inicijuoti, naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – vartotojo prisijungimo kodą, slaptažodį bei PIN kodą, ir norėjo taip veikti. Galima neginčijamai konstatuoti, tą pripažino ir pats kaltinamasis, kad jis žinojo, jog pasinaudodamas svetima banko mokėjimo kortele, inicijuodamas finansines operacijas, jis neteisėtai užvaldo svetimą turtą ir to siekė, taigi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai būtinas subjektyviosios pusės požymis (kaltė tyčios forma, šiuo atveju tiesioginė tyčia), šioje byloje nustatytas, veika, atsižvelgiant į apgaule įgyto turto vertę (289,62 eurai), kvalifikuota teisingai. Nusikalstamos veikos baigtos, atliktos veikiant tiesiogine tyčia. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamojo R. K. padarytos veikos atitinka nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje sudėtis ir sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, nes veikos padarytos per trumpą laiko tarpą, bendru sumanymu, kiekviena iš nusikalstamų veikų buvo tik etapas tikslui pasiekti ir yra kvalifikuotos teisingai.
Dėl kaltinimų, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir BK 222 straipsnio 1 dalį, susijusių su UAB „T.“ ir „E.“.
Apklausiamas įtariamuoju dėl paminėtų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo metu R. K. buvo davęs sekančius parodymus: susitikus su R. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir „prie butelio“ įsišnekėjus, jog jis (kaltinamasis) turi dar 1992 m. įsteigtą įmonę, R. K. pasiūlė atgaivinti įmonės veiklą. R. K. sakė, kad įmonei reikės užsiimti didmenine maisto produktų prekyba, iš Lenkijos bus vilkikais vežamas cukrus, kurį jam reikės sutikti prie paskirties vietos, t. y. prie įmonės, kuriai cukrus bus parduodamas. Už mašinos sutikimą žadėjo mokėti po 100 litų. Minėjo, jog jam daugiau niekuo rūpintis nereikės. Sutikus ir atgaivinus įmonės veiklą, prasidėjo prekyba. Jam buvo pristatytas vyriškis vardu V., kuris turėjo būti ir buvo kaip koordinatorius. Prireikus, jį pasiimdavo sutartoje vietoje ir automobiliu nuveždavo į reikiamą vietą. Vilkikus, atvežančius cukrų, visuomet sutikdavo arba (duomenys neskelbtini), prie apvažiavimo, arba (duomenys neskelbtini), prie devinto forto. Krovinio galutiniam vartotojui nelydėjo. Girdėjo, jog krovinys buvo siunčiamas į Plungę, (duomenys neskelbtini). Visa tai koordinavo V.. Jam reikėjo tik pasirašyti bei uždėti antspaudą ant įsigijimo sąskaitų. Pardavimo sąskaitas V. atvežė ir jose jis pasirašė tik mėnesio pabaigoje. Kaip buvo sutarta, už sutiktas mašinas jam sumokėdavo R. K., savaitės pabaigoje. Išgrynintus pinigus jis atiduodavo R. K.. Kiek pinigų ir kokia valiuta reikia nuimti, jam nurodydavo R. K., užrašydamas lapelyje. Litais pinigus nuimdavo, pasinaudodamas banko kortele bankomatuose, o eurus – nuėjęs į banką, pasinaudodamas banko čekių knygele. Veiklos pradžioje R. K. nurodymu, atidarant banko sąskaitas, buvo sudarytos ir elektroninės bankininkystės sutartys, o taip pat R. K. davė pinigų įnešti į banko sąskaitą. Tiksliai neprisimena, tai galėjo būti apie 90 000 litų. Pinigus jis nunešė ir į sąskaitą įnešė banke „D. B.“ (duomenys neskelbtini). Už prekes asmeniškai nemokėjo, pavedimų nedarė. Nei prekių tiekėjų, nei pirkėjų neieškojo, mokėjimų nedarė. Prisijungimus prie elektroninės bankininkystės sistemos atidavė R. K.. Įmonės vardu buvo įvežta apie 100 vilkikų cukraus, už tai jis gavo apie 10 000 litų. Asmeniškai jokia įmonės buhalterine apskaita nesirūpino, jokių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nekaupė. Vėliau R. K. pasakė, kad jo įmonę laikas parduoti ir reikia surasti žmogų, kurio vardu būtų galima įsteigti naują įmonę. Kodėl taip reikia daryti, jis nesigilino. Už tai R. K. pažadėjo sumokėti, kiek tiksliai, neprisimena, gali būti apie 500 litų. Tuomet jis, už atlygį, įmonę įsigyti pasiūlė prie (duomenys neskelbtini) turgaus sutiktam P. J.. Asmeniškai P. J. nepažinojo, žinojo tik kaip vietinį „pijokėlį“. P. J. sutikus, P. J. vardu buvo įsigyta UAB „E.“. Kad nereikėtų P. J. tampytis su savimi, R. K. nurodymu jis nusivežė P. J. pas notarą (duomenys neskelbtini), kur savo vardu išsirašė generalinį įgaliojimą, kad pats galėtų atlikti visas ūkines – finansines operacijas UAB „E.“ vardu. Tuomet, kaip ir įmonėje UAB „T.“, UAB „E.“ vardu atidarė banko sąskaitas su elektroninės bankininkystės paslauga. Į banko sąskaitą veiklos pradžioje įnešė R. K. duotus pinigus. Tiksliai neprisimena, galėjo būti apie 70 000 litų. UAB „E.“ vardu vykdoma veikla niekuo nesiskyrė nuo UAB „T.“ veiklos, tik jis UAB „E.“ vardu pasirašydavo kaip įgaliotas asmuo. O išgryninant pinigus banke reikėdavo pateikti įgaliojimą. UAB „E.“ vardu buvo įvežtas panašus kiekis cukraus, tačiau jam buvo sumokėta tik už 8 vilkikus, t. y. 800 litų. Pagal jo skaičiavimus R. K. jam liko skolingas už 80 vilkikų. Paskutinį kartą po dokumentų pasirašymo, kai jam buvo sumokėta 800 litų, R. K. iš jo paėmė R. K. duotą mobiliojo ryšio telefoną, sakydamas, jog, kadangi žino kur gyvena, prireikus jį susirasiąs pats. Nuo to karto R. K. daugiau matyti neteko. Paskutinio susitikimo metu taip pat iš jo paėmė UAB „E.“ antspaudą. Nė vienos įmonės nei finansinių, nei kitokių dokumentų neturi. Apie įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą pats asmeniškai nieko nenutuokia. Supranta, kad pagal reikalavimus buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma, visi duomenys kaupiami, teikiamos ataskaitos VMI ir mokami mokesčiai. Taip pat supranta, kad už šiuos veiksmus yra atsakingas direktorius ar jį atstovaujantis asmuo, kuriuo buvo jis. Nors pats asmeniškai vykdė veiklą, tačiau tuo nesidomėjo. Kaltę pripažįsta iš dalies todėl, kad įtarė, jog abiejų įmonių vardu vykdoma veikla yra neteisėta, tačiau nesuvokė nusikalstamos veikos masto. Nesuprato, kad tokiu būdu grobstomos piniginės lėšos, kurias įmonė turėjo sumokėti kaip pridėtinės vertės mokestį. Apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą ir jo paiešką žinojo nuo 2015 m. vasaros. Tai sužinojo iš sūnaus V.. Slapstėsi tikėdamasis išvengti atsakomybės (5 t., b. l. 118 - 120).
2017 m. birželio 13 d. R. K. papildomai nurodė, kad dėl nusikaltimų, padarytų vykdant veiklą UAB „T.“ ir UAB „E.“ vardu, kaltu prisipažįsta, kadangi pirmu atveju, veikdamas UAB „T.“ vardu, pats buvo direktoriumi, o UAB „E.“ buvo įsteigta jo iniciatyva, jam įkalbėjus P. J. būti akcininku ir direktoriumi. UAB „E.“ vardu veiklą vykdė ir ėmė pinigus, pasinaudodamas notariškai patvirtintu įgaliojimu. Įgaliojimo išrašymui P. J. pas notarą nusivedė taip pat jis. Nors UAB „T.“ ir UAB „E.“ turtą, o tiksliau pinigus, pasisavino ne jis vienas, tačiau šio asmens tiksliai įvardyti negali, nes, kaip suprato, jo ankstesnės apklausos metu nurodytas asmuo – R. K., gim. (duomenys neskelbtini), neegzistuoja. Suprasdamas, kad už įmonių veiklą bei turto panaudojimą atsako įmonės direktorius ar įgaliotas, materialiai atsakingas asmuo, kaltę pripažįsta ir nieko kito šiuo atveju nekaltina. Nusikaltimus padarė dėl to, kad tuo metu neturėjo darbo ir norėjo lengvai pasipelnyti (5 t., b. l. 127).
Apklausiamas teisme R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kaip teisingus. Papildomai nurodė, kad su K. susipažino gal 1993 metais, juos supažindino artimas draugas R. P. (miręs). K. daugiau niekas iš jo pažįstamų nepažinojo, pas jį namuose nėra buvęs. K. asmenybės patvirtinimą pateikė, kai vyko konkretus susitikimas, kai buvo pasiūlytas įmonės atgaivinimas. Savo asmenybės patvirtinimui jis pateikė kortelę, jo gimimo data atitiko jo (kaltinamojo) žmonos gimimo datą, ten buvo parašyta R. K.. Jį anksčiau vadindavo R. arba K.. Jie buvo pažįstami tik tiek, kad pasisėdėti prie alaus bokalo. K. ne kartą buvo užsiminęs, kad turi įmones, kad yra žmogus prie verslo, būdavo gražiai ir tvarkingai, turtingai apsirengęs. 2014 m. pradžioje miesto centre netyčia susitiko su K., jo pasiūlymu nuėjo išgerti alaus, pasipasakojo apie savo gyvenimą, kad darbo nėra, nėra sveikatos. Išėjo kalba, kad pas jį (kaltinamąjį) buvo atidaryta UAB, tačiau veiklos nevykdo. K. jam pasiūlė kažkiek užsidirbti. Reikėjo atgaivinti UAB, kas ir buvo daroma. Sakė, kad jis (kaltinamasis) turės būti direktoriumi, niekuo rūpintis nereikės, bus vykdoma prekyba cukrumi. Sakė, kad reikės pasitikti krovinines mašinas, pasirašyti važtaraščiuose ir tam dar bus žmogus, kuris koreguos kada reikia atvažiuoti, kur nuvažiuoti. To žmogaus vardas V..
UAB ,,T.“ įkurta 1992 m., jis buvo vienintelis akcininkas. Veikla turėjo būti transporto, tačiau išvystyti nepavyko. K. savo įmonių neminėjo. Su UAB ,,A.“ atstovu nebuvo tekę susitikti. Nežino kaip buvo vykdoma prekyba cukrumi, jam neteko nieko daryti. Vykdė R. K. nurodymus. V. jam paskambindavo ir pasakydavo kur turi būti, jis koregavo jo veiksmus. Nežino kur V. gyvena. Audi automobilio valstybinių numerių neįsidėmėjo. UAB ,,E.“ buvo K. prašymu rasti kandidatūrą į direktoriaus pareigas. Kam jam reikia dar vieno žmogaus ir įmonės jis neaiškino. J. asmeniškai yra sumokėjęs 200 Lt, K. sakė kandidatui į direktorius pasiūlyti 3000 Lt. UAB ,,E.“ akcininku turbūt buvo J.. Gavęs iš J. įgaliojimą tvarkė visus dokumentus. K. sakė ką jis turi daryti. UAB ,,T.“ ir UAB ,,E.“ pinigų nematė. Pinigus nuiminėjo ir juos atidavinėjo kitam asmeniui. Yra nelogiška, kad prasigėręs žmogus gali vykdyti tokią veiklą. Automobilių atvažiuodavo po 3, 4, kartais 8. Žinojo, kad tuose automobiliuose cukrus, nes buvo parašyta važtaraščiuose. Kartais prie 9-to forto sutikdavo mašinas. Pasirašydavo, o automobiliai toliau važiuodavo į (duomenys neskelbtini). Nežino, kas J. primokino sakyti, kad jam atidavė visus 3000 Lt.
L. Č., apklaustas liudytoju, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad MB „L. P. C. “, kurios steigėju ir direktoriumi jis yra, veikla susijusi su juridinių paslaugų teikimu, t. y. įmonių steigimo dokumentų parengimu, įmonių steigimu ir pardavimu, dokumentų akcijų pardavimui parengimu bei kitų dokumentų, susijusių su įmonių duomenų pakeitimu, parengimu. 2014 m. kovo mėn. pabaigoje dėl UAB „T.“ įmonės statuso pakeitimo į jį kreipėsi direktorius R. K.. R. K. norėjo panaikinti likviduojamos UAB „T.“ statusą, pakeisti įstatus bei įsiregistruoti PVM mokėtoju. Į jų įmonę R. K. kreipėsi asmeniškai ir visuomet atvykdavo vienas. Už suteiktas paslaugas sumokėjo pats. Vėliau R. K. susidomėjo naujos įmonės įgijimu. R. K. pasakė norintis įsigyti dar vieną įmonę draugo vardu, kuri padėtų vykdyti sklandesnę veiklą. Jis minėjo, jog dėl didelio užimtumo jo draugas pats atvykti negali, todėl paprašė paruošti dokumentus draugui nedalyvaujant. R. K. pateikė P. J.asmens tapatybės kortelę, pagal kurią buvo suforminti 2014 m. birželio 18 d. dokumentai dėl UAB „E.“ akcijų pardavimo P. J. ir jo paskyrimo direktoriumi. Pinigus, apie 1098 litus, už paslaugą (įmonės įsteigimą, PVM įregistravimą) sumokėjo R. K.. Tą dieną, kai galėjo atvykti P. J., negalėjo dalyvauti jis (liudytojas), todėl visus paruoštus dokumentus perdavė R. K., o R. K. jam pristatė jau P. J. pasirašytus dokumentus. Pagal turimus duomenis gali pasakyti, kad dokumentus registrų centrui apie duomenų pasikeitimą 2014 m. birželio 19 d. pateikė jis (liudytojas), kaip buvęs UAB „E.“ direktorius. R. K. taip pat paprašė paruošti įgaliojimą R. K. vykdyti UAB „E.“ veiklą P. J. vardu. Šis įgaliojimas turėjo būti patvirtintas notaro, nes pagal banko nustatytą tvarką nepatvirtintas notaro įgaliojimas banke negaliotų. UAB „E.“ direktoriaus P. J. gyvai matyti neteko. R. K. minėjo, jog įmonės vardu bus vykdoma didmeninė prekyba maisto produktais – cukrumi. Po kurio laiko R. K. atvažiavo atsispausdinti įstatus, nes, kaip sakė, originalas buvo prarastas. Daugiau jokių reikalų nei su R. K., nei su jo atstovaujamomis įmonėmis UAB „T.“ ir UAB „E.“ neturėjo. E. D. jam yra žinomas, nes yra kreipęsis dėl UAB „TI.“ pardavimo. Be to, UAB „LCPC“, kurios direktorius yra jis, tvarko UAB „M. P. T.“ buhalterinę apskaitą, šioje įmonėje direktoriumi yra E. D.(2 t., b. l. 60-67).
Apklausiamas liudytoju papildomai L. Č. nurodė, kad pagal 2014 m. birželio 20 d. perdavimo – priėmimo aktą perdavė visus su UAB „E.“ steigimu susijusius dokumentus, anspaudą ir iš banko sąskaitos buvo išimti ir įmonės kasoje buvę kaip akcinis kapitalas įnešti 9995 Lt. Tarp surašytų dokumentų buvo 2014 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo jis save atleido iš UAB „E.“ direktoriaus pareigų ir nuo 2014 m. birželio 20 d. paskyrė P. J.. Taip pat buvo išrašyti finansiniai dokumentai, susiję su mokėjimais už atliktą paslaugą 10400 litų sumai. Už akcijas pagal sutartį – 10400 litų, ir už paslaugas – 698 litus, R. K. atsiskaitė prie jam perduodamų kasoje buvusių 9995 litų pridedant 1098 litų sumą. Akcijų perrašymo procedūra užtruko keletą dienų. 1 lito skirtumas tarp iš UAB „E.“ sąskaitos į jo asmeninę sąskaitų pervestų piniginių lėšų galėjo gautis dėl bankinių pavedimų kainos skirtumo (b. l. 63 - 65, 66 - 67, t. 2).
E. D., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju parodė, kad UAB „TI.“ įsteigė 2007 m. rugpjūčio mėn., ketindamas užsiimti statybų paslaugos teikimu bei statybinių medžiagų pardavimu. Statybinėmis medžiagomis prekiavo porą metų. Vėliau pradėjo prekiauti maisto produktais. Visuomet vertėsi tik didmenine prekyba. Pradžioje perpardavinėjo vištų kiaušinius, nuo 2014 m. pradėjo prekiauti cukrumi. Cukrų dideliais kiekiais (vilkikais) pirko iš Lietuvos įmonių UAB „E.“ ir UAB „A.“, o pardavė taip pat Lietuvos įmonėms „A. C.“, „Š.“, E. B.ir kt., kurių šiuo metu neprisimena. Įmonė veiklą vykdė nuo 2007 m., dėl to pasiūlymus gauna tiesiogiai, o taip pat ir pats aktyviai ieško, iš ko galima būtų uždirbti. Kaip šiuo atveju buvo su perparduodamu cukrumi, tiksliai pasakyti negali. Ar cukraus pirkėjus ir pardavėjus susirado jis ar jie patys į jį kreipėsi, nei tvirtinti, nei neigti negali. Pardavėjus ir pirkėjus atstovaujančių įmonių atstovų asmeniškai nepažįsta ir jokių reikalų su jais neturi. Nebuvo pažįstamas ir su UAB „A.“ atstovu E. S.. Su UAB „E.“ direktoriumi P. J. prisistačiusiu asmeniu buvo susitikęs tik vieną kartą, kuomet susitikus jam padavė pasirašytą sutartį ir sutarties priedą. Visas sutarties sąlygas buvo aptarę telefonu ir pačią sutartį buvo nusiuntęs elektroniniu paštu, dėl to susitikimo metu jam buvo pateikta jau pasirašyta sutartis ir sutarties priedas. Gali patvirtinti, kad visas susitarimas vyko ir pasirašytas sutartis su UAB „E.“ jam padavė nuotraukoje parodytas asmuo, t. y. R. K., kurio anksčiau nepažinojo. Kito parodytoje nuotraukoje asmens – P. J. jis nėra matęs. Visi susitarimai dėl prekių pristatymo ir apmokėjimo vyko telefonu. Apmokėjimas už prekes vyko prieš prekių (cukraus) pristatymą. Elektroniniu paštu buvo siunčiamas užsakymas, o gavus patvirtinimą, buvo pervedami pinigai. Prekių nesandėliavo, jos tiesiogiai buvo vežamos pirkėjui. Sąskaitos pradžioje buvo siunčiamos elektroniniu paštu, o jų originalai buvo išsiunčiami paštu. Cukrų UAB „TI.“ perparduodavo su 1 cento antkainiu kilogramui. Kadangi buvo perkama ir parduodama dideliais kiekiais, vilkikais po 24 tonas, dėl to susidarydavo šioks toks pelnas. Pagal dokumentus matė, jog tiekiamas lenkiškas cukrus, tačiau už kokią kainą jis buvo Lenkijoje perkamas, nežino. Sąskaitų faktūrų nematydavo. Pats asmeniškai išsiaiškinti kainos nebandė. Šie pirkimai – pardavimai jį tenkino. Vėliau UAB „E.“ nei į elektroninius laiškus, nei į skambučius neatsakinėjo, dėl to prekybiniai ryšiai su šia įmone nutrūko. Netrukus po to iš VMI gavo kvietimą ir buvo pradėtas jo įmonės patikrinimas. Pradėjus patikrinimą, buvo sugadinta UAB „TI.“ reputacija, todėl tolimesnei veiklai įsigijo UAB „M. P. T.“. UAB „TI.“ veiklos nevykdo nuo 2014 m. pabaigos. Dėl prekybinių ryšių su „E.“ įmonė UAB „TI.“ jokios turtinės žalos nepatyrė. Visi atsiskaitymai vyko bankiniais pavedimais pagal išankstinį patvirtinimą. UAB „E.“ pervedė visą sutartą sumą, įskaitant ir pirkimo PVM. Apie tai, kad pirkimo PVM nebus sumokėtas, nežinojo, jokių įtarimų dėl to jam nekilo. Kiek vilkikų cukraus buvo nupirkta tiksliai įvardinti negali. Visus dokumentus, susijusius su pirkimu – pardavimu, pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „TI.“ buhalterei A. R., kuri duomenis įtraukė į apskaitą ir deklaravo ataskaitiniais laikotarpiais VMI pateiktose deklaracijose (2 t., b. l. 77-80).
P. J., ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. sausio 28 d. apklaustas įtariamuoju, parodė, kad R. K. prašymu pasirašęs dokumentus suprato, jog tampa UAB „E.“ akcininku ir direktoriumi. Suprato, kad nors pats nevykdė veiklos UAB „E.“ vardu, kaip direktorius turėjo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą bei imtis priemonių išsaugoti dokumentus. Viso to neatliko, nes nežinojo, už ką buvo atsakingas. Be to, galvojo, kad visa tai už jį atliks R. K.. Už atlygį tapti UAB „E.“ akcininku ir direktoriumi pasiūlė R. K., žadėdamas iš karto sumokėti 3000 litų, o po to kas mėnesį mokėti po 1000 litų. R. K. sakė, kad jam nieko daryti (dirbti) nereikės, R. K. pats dirbs įmonės vardu nieko nusikalstamo nedarys. Kodėl R. K. nenorėjo būti direktoriumi ir kokia veikla įmonė užsiims, neminėjo, o jis tuo nesidomėjo. Sutikus būti direktoriumi, R. K. pasidarė jo asmens tapatybės kortelės kopiją. Visus dokumentus dėl įmonės akcijų įgijimo bei jo įforminimo sutvarkė R. K.. Jis tik pasirašė jam atvežtus tai patvirtinančius dokumentus (dėl UAB „E.“ akcijų įgijimo ir jo paskyrimo įmonės direktoriumi). Dokumentus pasirašė (duomenys neskelbtini), automobilyje VW „Golf“, raudonos spalvos, kuriuo R. K. buvo atvažiavęs. L. Č., iš kurio akcijas neva jis įsigijo, nėra matęs ir jokioje įstaigoje įgyjant akcijas nebuvo. Pasirašius minėtus dokumentus, R. K. jam davė 1000 litų, likusius žadėjo sumokėti vėliau, kai bus galutinai suforminti dokumentai. Praėjus kuriam laikui, R. K. jį nuvežė į notaro kontorą (duomenys neskelbtini), ten jis pasirašė įgaliojimą, suteikiantį teisę R. K. veikti jo vardu visuose ūkiniuose finansiniuose reikaluose, susijusiuose su UAB „E.“ veikla. Po šio įgaliojimo pasirašymo R. K. jam sumokėjo dar 2000 litų. Po to, kiek prisimena, daugiau į jokias įstaigas R. K. jo nevežė ir daugiau jokių dokumentų jis nepasirašė. UAB „E.“ dokumentų ir anspaudo niekuomet neturėjo. Dokumentai ir anspaudas tikriausiai buvo pas R. K., kuriam buvo davęs įgaliojimą ir suteikęs teisę vykdyti veiklą jo vardu. Kokią veiklą R. K. vykdė UAB „E.“ vardu, nežino. Po to, keletą kartų su R. K. teko kalbėti telefonu, kuomet, praėjus mėnesiui ir nesulaukus žadėto atlygio, jis pats R. K. skambino. Pradžioje dar žadėjo sumokėti, sakydamas, kad yra išvykęs į Lenkiją, tačiau vėliau R. K. prisiskambinti nebegalėjo. Telefono numerių, kurias skambindavo R. K. nėra išsaugojęs. Iš R. K. už tapimą UAB „E.“ direktoriumi viso yra gavęs 3000 litų. Kad R. K., pasinaudodamas juo, gali slėpti mokesčius ar užsiimti neteisėta veikla, jam įtarimas kilo, kadangi tik už kelių dokumentų pasirašymą pinigų niekas nemokėtų. Tačiau, nors ir įtardamas, sutiko tapti direktoriumi, kadangi susiviliojo lengvu uždarbiu. Kuo iš tiesų R. K. užsiima UAB „E.“ vardu, nežino ir tuo nesidomėjo. Kaip turi būti tvarkoma buhalterinė apskaita, nežino ir tuo taip pat nesidomėjo. Nei tampant direktoriumi, nei vėliau jokių piniginių operacijų (nei grynaisiais, nei pavedimais) UAB „E.“ vardu neatliko. Apie tai, kad UAB „E.“ vardu bus vykdomi pirkimai – pardavimai, nedeklaruojant ir nesumokant pridėtinės vertės mokesčio, nežinojo (5 t., b. l. 49-53).
2016 m. vasario 1 d. nutarimu, ikiteisminis tyrimas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo P. J. atžvilgiu atskirtas (b. l. 11-14, t. 2).
2016 m. kovo 6 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu P. J. pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (b. l. 52-53, t. 5).
V. K., apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie UAB „T.“ veiklą nieko pasakyti negali, tik žino, kad tėvas R. K. šią įmonę turėjo nuo seno. Kadangi jis (liudytojas) niekur oficialiai nedirbo, o tik paremontuodavo ir perparduodavo automobilius, 2014 m. tėvas pasiūlė jį įdarbinti savo įmonėje UAB „T.“. Iš tiesų jis šioje įmonėje nieko nedirbo ir jokio atlyginimo niekuomet negavo. Jeigu iš šios įmonės už jį buvo mokami mokesčiai Sodrai, tai buvo daroma tik tėvo iniciatyva. Jis asmeniškai apie tai nieko nežino. Kokia veikla UAB „T.“ užsiėmė ir ar buvo daugiau dirbančiųjų, nežino. Kiek prisimena, prašymų dėl įsidarbinimo ir atleidimo nerašė, tik buvo davęs savo asmens tapatybės kortelę. Gali patvirtinti, kad tėvas 2014 m. naudojosi jo vardu registruotu automobiliu VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) kurį 2015 m. birželio mėn. pradžioje tėvas pardavė, o jam reikėjo tik deklaruoti pardavimą VĮ „Regitra“. Taip pat vieną kartą matė, kaip tėvas nuėmė didelę pinigų sumą „D. B.“ bankomate (duomenys neskelbtini), priešais autodalių parduotuvę „L.“. Kokie tai pinigai, kokia suma ir iš kokios sąskaitos buvo nuimami, nežino ir nesidomėjo. Matė jog nuėmimus darė per keletą kartų, dėl to mano, kad galėjo būti nemaža pinigų suma. Apie tai, kad tėvas gali vykdyti kokią nors nusikalstamą veiką, net nepagalvojo. Nors tėvas gyvena gan kukliai ir, kiek jam žinoma, asmeniškai tokiomis pinigų sumomis nedisponuoja, iš kur šie pinigai, jam jokių klausimų nekilo. Kuo tėvas užsiėmė paskutiniu metu, nežino, nes kartu negyveno. Kad buvo kviečiamas atvykti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą dėl įtarimų įvykdžius nusikaltimą, tėvui buvo sakęs. Kodėl tėvas vengė atvykti, nežino (2 t., b. l. 58, 59).
Iš pagal teisinės pagalbos prašymą gautų dokumentų matyti, kad UAB „T.“ ir UAB „E.“ cukrų pirko iš Lenkijos bendrovių (b. l. 92 - 200, t. 2; b. l. 1 - 72, t. 3).
AB D. B. raštais 2014 m. lapkričio 03 d. Nr. 30.89-143-3417 (b. l. 74, 77, t. 3) ir 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. 30.89-143/3715 (b. l. 81, 82, t. 3) pateikė bankomatuose įrengtų vaizdo kamerų užfiksuotą vaizdo medžiagą, kurią apžiūrėjus surašytas 2017 m. gegužės 9 d. protokolas, kuriame užfiksuota, jog pinigus iš UAB „T.“ ir UAB „E.“ sąskaitų išgrynino R. K. (3 t., b. l. 145-153).
2014 m. birželio 27 d. įgaliojimu, UAB „E.“ atstovaujama direktoriaus P. J., įgaliojo R. K. veikti įmonės vardu (b. l. 163-164, t. 4).
2015 m. kovo 23 d. UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvadoje Nr. 5-2/52, nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.) bendrovė vykdė veiklą, nes faktiškai buvo įsigyta prekių iš užsienio tiekėjų (Lenkijos įmonių), kuriems už prekes bendrovė „T.“ sumokėjo, o nupirktas prekes pardavė bendrovei „A.“. Tiriamuoju laikotarpiu R. K. išėmė iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų grynais pinigais iš viso 588076 litus (170 318,58 Eur), įnešė į sąskaitas 91500 litus (26500,23 Eur) bei tyrimui nepateikė dokumentų apie 496576 Lt (143818,35 Eur) užpajamavimą į bendrovės kasą ir jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Dėl bendrovės „T.“ dokumentiniam tyrimui nepateiktų dokumentų už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. visiškai negalima nustatyti bendrovės „T.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Bendrovė „T.“ už 2014 m. gegužės ir birželio mėn. nedeklaravo 5272675 Lt (1527072,23 Eur) iš ES įsigytų prekių apmokestinamosios vertės ir 1107262 Lt (320685,24 Eur) nuo iš ES valstybių įsigytų prekių pardavimo PVM, 31085 Lt (9002,84 Eur) iš ES PVM mokėtojų įsigytų paslaugų apmokestinamosios vertės ir 6528 Lt. (1890,64 Eur) pardavimo PVM, 4822052 Lt (1396562,79 Eur) PVM apmokestinamųjų sandorių ir 1012631 Lt (293278,21 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM, 1107262 Lt (320685,24 Eur) atskaitomo pirminio PVM bei 1012631 Lt (293278,21 Eur) mokėtinos į biudžetą PVM sumos. Bendrovė, tvarkydama veiklą nesivadovavo 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4, 9, 10, 12, 16 straipsniais, 2000-02-17 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 3, 4, 4¹ punktais, 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.IX-751 (toliau - PVMĮ) 14, 58, 78, 85, 89, 95 straipsniais. 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 dalyje nustatyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“. Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. UAB „T.“ direktoriumi dirbo R. K. (4 t., b. l. 1-20).
2015 m. liepos 24 d. UAB „E.“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvadoje Nr. Nr. 5-2/114, nurodyta, kad bendrovė „E.“ cukrų pirko iš Lenkijoje veikiančių įmonių. Bendrovės „E.“ vardu buvo įformintas 432900 kilogramų balto cukraus pardavimas bendrovei „TI.“ iš viso už 785408,7 Lt (227470,08 EUR) su PVM, už kurį UAB „TI.“ į UAB „E.“ banko sąskaitą sumokėjo 785408,7 Lt (227470,08 EUR). Bendrovėje „E.“ iš UAB „TI.“ gautos piniginės lėšos buvo panaudotos pervedant Lenkijos Respublikos įmonėms atsiskaitymui už įsigytą cukrų ir suteiktas paslaugas iš viso 688953,41 Lt (199534,7 EUR), mokėjimo kortele išimant grynais pinigais 92210 Lt (26705,86 EUR), VSDFV sumokant draudimo įmokų 3,13 Lt (0,91 EUR), AB „D. B.“ bankui už paslaugas sumokant 4242,16 Lt (1228,61 EUR). Bendrovė „E.” tiriamuoju nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu turėjo atsidariusi sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) litais ir eurais, bei Nr. (duomenys neskelbtini) litais AB „D. B.“ banke, kurių valdymo teisės buvo suteiktos bendrovės „E.“ įgaliotam asmeniui R. K.. Pagal pateiktų banko išrašų duomenis nustatyta, kad bendrovės „E.“ įplaukos banko sąskaitose iš viso sudarė 877558,7 Lt (254158,57 EUR). Iš bendrovės sąskaitų per bankomatus grynais pinigais išmokėta (galimai R. K., kuriam buvo suteikta teisė valdyti bendrovės banko sąskaitas) 174360 Lt, (L. Č. (įgyjant akcijas) išmokėta 9996 Lt, R. K. į sąskaitą per banką įnešta 80150 Lt grynais bei 2000 Lt grąžinta per bankomatą). Nenustačius, jog išgrynintos lėšos panaudotos bendrovės reikmėms, bendrovei „E.“ padaryta 102 206 Lt (9996 + 92 210) (29 600,9 EUR) nuostolis. Bendrovė „E.“ už 2014 metų birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų (forma FR0600), kuriose turėjo deklaruoti 684676 Lt (198295,88 EUR) iš ES įsigytų prekių apmokestinamąją vertę ir 143782 Lt (41642,15 EUR) nuo iš ES valstybių įsigytų prekių pardavimo PVM, 3852 Lt (1115,62 EUR) iš ES PVM mokėtojų įsigytų paslaugų apmokestinamąją vertę ir 809 Lt (234,3 EUR) pardavimo PVM, 144591 Lt (41876,45 EUR) atskaitomo pirkimo PVM bei 136309 Lt (39477,82 EUR) mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Bendrovei „E.“ nedeklaravus ir nesumokėjus į valstybės biudžetą 136309 Lt (39477,82 EUR) pardavimo PVM sumos už UAB ..TI.“ parduotą cukrų, valstybės biudžetui buvo padarytas 136309 Lt (39477,82 EUR) nuostolis. Pagal LR juridinių asmenų registro duomenis nustatyta, kad tiriamuoju nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu bendrovės „E.“ direktoriaus pareigose buvo įforminti: L. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. birželio 19 d. ir P. J. laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. (4 t., b. l. 143 - 160).
Kaltinamajame akte, aprašant nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, tiek dėl UAB „T.“, tiek dėl UAB „E.“ turto pasisavinimo buvo nurodyta, kad šios bendrovės vykdė didmeninę prekybą iš Latvijos įsivežtu cukrumi, tačiau, kaip seka iš byloje ištirtų įrodymų, prekyba buvo vykdoma su iš Lenkijos įvežtu cukrumi. Viso ikiteisminio tyrimo metu tyrimas buvo vykdomas aiškinantis cukraus įsigijimą iš Lenkijos Respublikoje veikiančių įmonių, todėl akivaizdu jog buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, kuri ištaisyta aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodant, kad didmeninė prekyba buvo vykdoma su iš Lenkijos įvežtu cukrumi, kadangi šios klaidos ištaisymas neturi jokios įtakos teisės į gynybą įgyvendinimui.
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinis svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.
Byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu R. K. buvo UAB „T.“ vadovas, o UAB „E.“ vardu veikė pagal jam išduotą įgaliojimą. Šių aplinkybes pripažino ir pats kaltinamasis. Surinktų įrodymų visuma rodo, kad R. K. pasisavino jam užimamų pareigų ir įgaliojimo pagrindu patikėtą įmonių „T.“ ir „E.“ turtą – pinigines lėšas, nurodytas aprašant nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje. Kaip seka iš specialisto išvadose nurodytų duomenų, UAB „T.“ ir UAB „E.“ piniginių lėšų panaudojimo dokumentai, (kaltinime nurodytoms pinigų sumoms), tyrimui pateikti nebuvo. Tai, jog nurodytas pinigų sumas išgrynino ir jomis disponavo, kaltinamasis iš esmės neneigė, tačiau teigė, jog šias lėšas perdavė kitam asmeniui. Nors kaltinamasis neigia šį turtą pasisavinęs asmeniškai, tačiau byloje nesurinkta jokių įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad šis turtas nebuvo pasisavintas, o panaudotas įmonės reikmėms, ar tai išvaistytas perduodant kitiems asmenims. Priešingai – kaip jau minėta, piniginių lėšų panaudojimas dokumentais nepagrįstas, šias pinigų sumas išgrynino ir jomis disponavo būtent kaltinamasis. R. K. nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant teisme, nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie tai, kad iš įmonių sąskaitų paimti ir atgal nesugrąžinti pinigai buvo panaudoti įmonių reikmėms ir interesais, ar perduoti asmenims, turintiems teisę į šias lėšas. Netgi pats kaltinamasis pripažino, kad tokių dokumentų nėra. Nors, kaip seka iš kaltinamojo parodymų, darydamas nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „T.“ ir „E.“ turto pasisavinimu, jis veikė ne vienas, o bendrininkaudamas su asmeniu, jam žinomu kaip R. K., tačiau ikiteisminio tyrimo metu toks asmuo nebuvo nustatytas. Patikrinus Informatikos ir ryšių departamento duomenų bazėje, nei R. K., nei asmens panašiais vardu ir pavarde, gimusio (duomenys neskelbtini), nerasta, be to, kaip matyti iš liudytojų L. Č., E. D., P. J. parodymų, visais atvejais V. K. su jais bendravo vienasmeniškai, kas leidžia teigti, kad patikimų duomenų, patvirtinančių R. K. nurodytas aplinkybes dėl bendrininkavimo, surinkta nebuvo, todėl R. K. parodymai apie tai, jog įmonių lėšas jis perdavė jo nurodytam asmeniui (kas leistų jo veiksmus kvalifikuoti kaip iššvaistymą), vertinant aukščiau paminėtų aplinkybių kontekste, yra atmetami, kaip nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl kaltinamojo tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms ar jų perdavimo kitiems asmenims, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).
Kaltinamasis neabejotinai suvokė, kad neteisėtai savinasi ir naudoja jo žinioje esantį įmonių turtą ir taip pažeidžia bendrovių „T.“ ir „E.“ turtinius interesus, daro joms žalą ir to norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Ta aplinkybė, jog paminėtos bendrovės nepareiškė civilinio ieškinio, nereiškia, kad nebuvo padaryta žala. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz. siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Nusikaltimas buvo baigtas nuo to momento, kai jis bendrovei priklausantį turtą pasisavino, ir tai, kad objektyviai nenustatyta, kokiems asmeniniams poreikiam tenkinti jis tai padarė, neturi reikšmės kvalifikuojant šią veiką. Pasisavinto turto vertė tiek iš UAB „T.“, tiek iš UAB „E.“ viršija 250 MGL, todėl veikos kvalifikuojamos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Kadangi buvo pasisavintas skirtingų bendrovių turtas – piniginės lėšos, nusikalstamos veikos buvo vykdomos skirtingu laikotarpiu (pirmiausia buvo pasisavinta UAB „T.“ turtas, po vykdoma nauja nusikalstama veika UAB „E.“ turto atžvilgiu), nusikalstamos veikos, susijusios su paminėtų bendrovių turto pasisavinimu, sudaro realią nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, sutaptį.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Minėtame BK straipsnyje nustatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. BK 222 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje nustatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, Nr. 2K-422-303/2015, Nr. 2K-508-976/2015). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsniuose apgaulingas apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistais), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, arba pateikia tikrovės neatitinkančius dokumentus, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2012, Nr. 2K-430/2013, Nr. 2K-7-176/2015, Nr. 2K-437-303/2015).
Kaltinamasis R. K. būdamas UAB „T.“ direktoriumi, vieninteliu akcininku ir faktiniu bendrovės vadovu, buvo atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau šią savo pareigą tyčia vykdė apgaulingai, t. y. bendrovės buhalterinės apskaitos neorganizavo, jos pats netvarkė ir nepriėmė buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens bei neišsaugojo dokumentų, susijusių su įmonės ūkine – finansine veikla, tokiu būdu pažeisdamas attitinkamus teisės aktus, nurodytus aprašant minimą nusikalstamą veiklą. Šias aplinkybes neabejotinai patvirtina tiek paties kaltinamojo parodymai, tiek specialisto išvadoje dėl UAB „T.“ nurodyti duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimai buvo pažeisti ir tai lėmė, jog visiškai nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Aukščiau aptartų veiksmų visuma patvirtina, kad kaltinamasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Tarp Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo nusikalstama veika visiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius.
Bausmės skyrimas
BK 41 straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalis).
Kaltinamasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę iš esmės pripažino. Jo parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad dėl padarytų nusikaltimų jis nuoširdžiai gailisi, todėl tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl visų nusikalstamų veikų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Kaltinamasis yra įrašytas į Kauno centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro įskaitą, gydėsi VšĮ Respublikinė Kauno ligoninė Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje ir Aleksoto sektoriuje dėl mišraus nerimo ir depresijos sutrikimų, sunkios depresijos epizodų be psichozės simptomų. Atlikus įtariamajam R. K. kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (2017 m. gegužės 24 - birželio 08 d. ekspertizės aktas Nr. 83TPK167/2017), jam konstatuotas psichikos sutrikimas – mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas, tačiau pagal psichikos būklę nusikaltimų padarymo metu galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus, gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dalyvauti atliekant procesinius veiksmus, gali būti teisiamas ir atlikti bausmę, jam skirti priverčiamąsias medicinos priemones netikslinga (b. l. 95-99, t. 5). Kaltinamojo teisme duoti parodymai, yra logiški ir pakankamai nuoseklūs, todėl nors jam ir yra diagnozuoti tam tikri psichikos sutrikimai, tačiau pagrindo abejoti kaltinamojo pakaltinamumu nėra. Į jo psichinę būklę atsižvelgtina skiriant bausmę.
Kaltinamasis neteistas (teistumas išnykęs), tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis (b. l. 64 - 65, t. 5). Kaltinamasis padarė septynias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi (BK 183 straipsnio 2 dalis) yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, trys (BK 214 straipsnio 1 dalis, BK 215 straipsnio 1 dalis, BK 222 straipsnio 1 dalis) – apysunkiai nusikaltimai ir du nesunkūs nusikaltimai (BK 182 straipsnio 1 dalis, BK 198¹ straipsnio 1 dalis). Už nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, numatyta tik laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė. Pagrindų taikyti BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę, byloje nenustatyta. BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę jei sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aukščiau nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad sankcijos ribose už nusikalstamas veikas, numatytas 183 straipsnio 2 dalyje kaltinamajam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui, išimtinių aplinkybių dėl kurių būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nenustatyta. Nors už kitas kaltinamajam inkriminuotas nusikalstamas veikas įstatymas numato galimybę skirti ir švelnesnes bausmes, tačiau įvertinus visumą kaltinamojo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, padarytų veikų pavojingumą ir kitas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, įvertinus ir tai, jog praeityje R. K. buvo teistas ir tai jį charakterizuoja labiau neigiamai, kaltinamajam už visas nusikalstamas veikas skirtina laisvės atėmimo bausmė. Tačiau skiriant laisvės atėmimo bausmę už veikas, kurių sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, atsižvelgiant į tai, kad skiriama griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė, jos dydis parenkamas artimesnis minimaliam, tuo tarpu už nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje – mažesnis už sankcijos vidurkį. Nusikaltimai numatyti BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo redakcija), BK 182 straipsnio 1 dalyje tarpusavyje sudaro idealią nusikaltimų sutaptį, todėl už juos paskirtos bausmės turėtų būti bendrinamos apėmimo būdu, BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Nors nusikaltimai numatyti BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje yra priskiriami sunkesnių nusikaltimų kategorijai, nei nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau įvertinus tai, kad pagrindinis paminėtų nusikaltimų tikslas buvo svetimo turto įgijimas apgaule, griežtesnė bausmė skirtina už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimai, numatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje (2 veikos) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, tarpusavyje bei su nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo redakcija), BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudaro realią nusikaltimų sudėtį ir už juos paskirtų bausmių bendinimui taikytinos dalinio bausmių sudėjimo nuostatos, todėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinamos taikant bausmių apėmimą ir dalinį sudėjimą (BK 63 straipsnio 6 dalis). Kadangi byla buvo baigta nagrinėti atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis kaltu prisipažino, paskirtos subendrintos bausmės atžvilgiu taikytinos BK 64¹ straipsnio nuostatos – bausmė mažintina vienu trečdaliu, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytina R. K. laikiname sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d., vieną sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai parai terminuoto laisvės atėmimo (BPK 140 straipsnio 9 dalis, BK 66 straipsnis, b. l. 135, 149-152, 160-162, t. 5, b. l. 4 - 8, t. 6). Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Nei nusikaltimo padarymo metu, nei šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato galimybės už sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nors bylos nagrinėjimo metu galiojo ir tarpinė BK 75 straipsnio redakcija, leidusi taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau įvertintina tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, buvo vykdomos sistemingai, iš anksto suplanavus (baigus nusikalstamą veiką UAB „T.“ atžvilgiu, analogiška nusikalstama schema buvo panaudota ir UAB „E.“ turto pasisavinimui), be to, nusikalstama veika dėl UAB „E.“ turto pasisavinimo buvo vykdoma ir po to, kai kaltinamasis 2014 m. rugpjūčio 7 d. prokuroro nutarimu, patvirtintu 2014 m. rugpjūčio 8 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, praeityje jis yra buvęs teistas pagal BK 274 straipsnio 2 dalį (Sukčiavimas), kas jį charakterizuoja labiau neigiamai. Paminėtų aplinkybių visuma rodo, kad kaltinamasis yra linkęs nusikalsti, o nusikalstamų veikų padarymas nebuvo atsitiktinis, todėl BK 75 straipsnio nuostatos kaltinamajam netaikytinos.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, iki bausmės vykdymo pradžios nekeistina (pratęstina), kadangi suėmimo paskyrimo pagrindai neišnykę (BPK 119 straipsnis, 139 straipsnis, 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, BVK 66 straipsnio 1 dalis).
Dėl civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti byloje pareikštą civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas.
2014 m. kovo 12 d. ieškiniu UAB „F.“ prašė priteisti iš atsakovo 1225,59 Lt (b. l. 30-31, t. 1). 2014 m. birželio 25 d. kvitas patvirtina, kad V. K. į UAB „F.“ sąskaitą įnešė 1225,59 Lt (b. l. 33, t. 1). 2014 m. liepos 31 d. UAB „F.“ pranešime nurodyta, kad atsakovas savanoriškai padengė visą paskolos sumą (1225,59 Lt), todėl ieškovė ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo atsisako ir pretenzijų nebeturi (b. l. 34, t. 1). BPK 112 straipsnio 3 dalis numato, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, todėl nukentėjusiojo atsisakymas nuo ieškinio priimamas ir civilinio ieškinio nagrinėjimas nutraukiamas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme, tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Kaltinamasis R. K. iš nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, gavo turtinės naudos, už 598781 litus, kas perskaičiavus pagal Euro įvedimo įstatymo nuostatas (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis) atitinka 173418 eurų (496 576 Lt (143 818,35 Eur) + 102 205 Lt (29 600,60 Eur).
BK 72 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal teismų praktiką tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012, 2K-138/2014) ir kt.). Nagrinėjamoje byloje UAB „T.“ ir „E.“ civiliniai ieškiniai nepareikšti, nenustatyta, kad užvaldytas turtas įmonėms būtų grąžintas, kur šiuo metu yra iš nusikalstamų veikų gauti pinigai, nenustatyta. Akivaizdu, kad netaikant turto konfiskavimo, nebūtų įgyvendintas teisingumo principas, nes nuteistasis iš nusikalstamos veikos turėtų materialinės naudos, todėl vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, valstybės naudai iš kaltinamojo priteistina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma - 173418 eurų.
Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: du CD diskai, su bankomatų vaizdo kamerų įrašais, saugotini byloje (BPK 94 straipsnmio 1 dalies 3 ir 5 punktai, b.l. 77, 82, t. 3).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 - 305 straipsniais, 307 straipsniu, 308 straipsniu,
nusprendžia:
R. K., (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo redakcija), 182 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti:
pagal BK 214 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 215 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo redakcija) - laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „T.“ turto pasisavinimo) - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „E.“ turto pasisavinimo) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) galutinę subendrintą bausmę – 3 (tris) metus 9 (devynis) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo. Taikant BK 64¹ straipsnį, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti sumažintą bausmę – 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti R. K. laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d., vieną laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai parai terminuoto laisvės atėmimo. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2017 m. gruodžio 4 d.
R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, kurios taikymo terminas pratęstas Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi, palikti nepakeistą (pratęsti) iki bus pradėtas bausmės vykdymas.
Iš kaltinamojo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimi, valstybės naudai priteisti (išieškoti) konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 173418 (vieną šimtą septyniasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniolika) eurų.
Civilinio ieškovo UAB „F.“ atsisakymą nuo civilinio ieškinio kaltinamajam R. K. priimti ir civilinio ieškinio nagrinėjimą nutraukti.
Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
– dvi CD laikmenas, su bankomatų vaizdo kamerų įrašais – palikti saugoti byloje.
Nuosprendis, per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos (suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos), gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.