Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio mėn. pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) nežmoniškomis sąlygomis, nuolat bauginamas.

Teigia, kad sanitariniuose mazguose nėra klozetų, o kabinos visiškai uždaros. Duše buvo tik verdantis vanduo, todėl nusiprausti buvo neįmanoma. Dušai atviri, todėl jautė diskomfortą, kad yra stebimas. Pasportavus nebuvo sąlygų nusiprausti, privalėjo praustis šaltu vandeniu. Dėl to jis tris kartus per minėtą laikotarpį sirgo gripu.

2.2. Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN nėra poilsio kambarių, todėl nebuvo sudarytos sąlygos pažiūrėti televizorių ar pažaisti stalo žaidimų. Nėra įrengta rūkymo vietų. Taip pat nėra tinkamo pasivaikščiojimo kiemo. Pasivaikščiojimo metu kiemelyje yra žaidžiamas tinklinis ar krepšinis.

2.3 Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad gyvenamosios patalpos yra per mažo ploto, jose nėra jokios ventiliacijos, o ant langų uždėtos grotos. Gyvenamosiose patalpose nėra atsarginio išėjimo, neįrengtas gaisro detektorius.

2.4. Akcentavo, kad Vilniaus PN yra laikomasi subkultūros (kalinių išgalvotų taisyklių). Dėl šių taisyklių pareiškėjas negali įsidarbinti Vilniaus PN valgykloje, skalbykloje ir pan. Tokiu būdu jis yra žeminamas.

2.5. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 18 000,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo užtikrinti higienos reikalavimai dušuose, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, nuolat sirgo.

5. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl gyvenamojo ploto, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, nustatė, kad nuo 2017 m. gegužės 3 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą Nr. 4-302-07, kurios plotas yra 29,80 kv. m (įrengtos 9 miegamosios vietos). Karantino patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m (joje įrengtos 4 miegamosios vietos) ir karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos.

5.1. Pažymėtina, kad pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Taisyklės), kurių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 punktas) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Įvertinęs kameros tipo patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, teismas sprendė, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat vertina tai, kad karantino patalpoje asmuo būna labai trumpai, t. y. iki bus atliktas sveikatos patikrinimas ir bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais, o tai, teismo vertinimu, savaime suprantama, kad negali sukelti ilgalaikių neigiamų pasekmių ir žymiai paveikti asmens sveikatą ar turėti kitokių sunkių padarinių. Pareiškėjo argumentus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, nagrinėjamu atveju vertintinas kritiškai. Taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. Įvertinęs minimalų pareiškėjui tekusį plotą kamerose, teismas sprendžia, kad pareiškėjui tenkantis plotas atitiko Taisyklių 11¹.1–11¹.2 punkte nustatytą 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m minimalią ribą, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam neužtikrinto minimalaus ploto atmestini.

6. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose nėra užtikrinama ventiliacija, žiemą būna šalta, kameros vėdinamos per langus, kurie pilnai neatsidaro, nes trukdo grotos, teismas nurodo, kad Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas).

6.1. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad visos pataisos namų patalpos įrengtos pagal Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas šiais teiginiais neturi pagrindo abejoti. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai, esant atsakovo neteisėtus veiksmus.

7. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad dušai nėra tvarkomi, juose nėra šalto vandens, kad nėra tinkamų sąlygų nusiprausti, nurodo, jog Taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015, 28 punkte nustatyti prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas). Byloje pateiktos fotolentelės patvirtina, kad Vilniaus PN dušai įrengti tinkamai, yra tvarkingi, kai kurie su pertvaromis (b. l. 16–18). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Vilniaus PN administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl teismas vertina, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes visuomet jautėsi stebimas, pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl privatumo pažeidimo ir nuolatinio stebėjimo yra abstrakčios, nedetalizuotos, niekuo nepagrįstos, todėl teismas jas vertina kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

9. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl saugos reikalavimų (atsarginio išėjimo, gaisro mygtuko nebuvimo) pažeidimų yra abstraktūs, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamieji pastatai atitinka visus statiniams keliamus gaisrinės saugos reikalavimus, taigi pastarieji pareiškėjo teiginiai atmestini.

10. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN nėra įrengta pakankamai poilsio kambarių, nepakanka aktyvios veiklos. Teismas tokį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad Vilniaus PN yra sudarytos visos sąlygos nuteistųjų turiningam laisvalaikio praleidimui, t. y. sportinė veikla, naudojimasis asmeniniais kompiuteriais, biblioteka ir pan. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Vilniaus PN taip pat įrengti poilsio kambariai, kuriuose nuteistieji turi galimybę žiūrėti televizorių ir žaisti stalo žaidimus. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos dalyvauti ir kultūros, sporto ar dvasinių poreikių renginiuose. Pareiškėjas teismui nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl aktyvios veiklos nebuvimo, neaišku, kokia veikla užsiimti jam nebuvo sudarytos sąlygos, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl nesudarymo sąlygų alternatyvia veikla ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais.

11. Dėl kastų buvimo Vilniaus PN teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų apie jų egzistavimą. Taip pat to nepatvirtino ir Vilniaus PN atsiliepime, nurodydamas, kad nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja ir vykdydama savo funkcijas vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais. Dėl nesudarymo sąlygų dirbti tam tikrą darbą (diskriminavimo) paaiškino, kad Vilniaus PN nėra sąlygų dirbti visiems norintiems, nes darbo vietų skaičius yra pakankamai ribotas ir Vilniaus PN administracija neturi sąlygų kiekvienam suteikti darbo vietą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu dėl įsidarbinimo pirtininku (2018 m. gegužės 21 d. prašymas, b. l. 62), tačiau nutarta šio prašymo netenkinti (b. l. 61). Toks prašymas buvo netenkintas nesant laisvos darbo vietos (b. l. 62). Pareiškėjui Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 42-1034 buvo paaiškinta, kad Vilniaus PN ne visada turi galimybių įdarbinti visus norinčius dėl riboto darbo vietų skaičiaus (b. l. 63). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo neįdarbinimą lėmė kitokios nei Vilniaus PN nurodo atsiliepime ar minėtame sprendime priežastys. Taigi teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai, kad jis yra diskriminuojamas dėl Vilniaus PN egzistuojančių kastų ir nerašytų kalinių taisyklių yra neįrodyti.

12. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymėtina, kad iš teismui pateiktų fotolentelių akivaizdu, kad Vilniaus PN yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, juose yra skirtos vietos rūkymui, yra sporto inventorius, įrengta krepšinio aikštelė (b. l. 19–20). Pasivaikščiojimui kiemeliuose kiekvienam gyvenamajam korpusui yra skirtas atskiras laikas (b. l. 21), o tai reiškia, kad visi nuteistieji į pasivaikščiojimo kiemelį nėra leidžiami vienu metu tam, kad vietos juose būtų pakankamai.

13. Teismas vertina tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas teismui paaiškino, jog Vilniaus PN kalinimo sąlygos jam jokių sveikatos sutrikimų nesukėlė ir į gydytojus dėl sveikatos pablogėjimo nesikreipė.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.