Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu prašo: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2025 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. ATRS-1905 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – Sprendimas 1); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 12-01-775 „Dėl 2025 m. kovo 22 d. skundo“ (toliau – Sprendimas 2 ) (abu kartu – ir ginčijami sprendimai); 3) įpareigoti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo vienerių metų laikotarpiui.

Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas nurodo, kad yra šaukiamas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir tarnyba), tačiau mano, kad atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams, todėl pateikė prašymą tarnybą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisija 2025 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. ATRS-19052 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (Sprendimas 1) pareiškėjo prašymo netenkino. Dėl šio Sprendimo 1 pareiškėjas nurodo pateikęs skundą, tačiau Sprendimu 2 jo skundas taip pat netenkintas.

Pasak pareiškėjo, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, jais nukrypstama nuo teismų formuojamos praktikos. Pareiškėjo vertinimu, jis įrodė aplinkybes, jog tarnybos atlikimas šiuo metu jam sukels neproporcingai didelę žalą, kad tarnybą atliekant kitu metu šios žalos bus išvengta, ir tai reiškia, kad ginčijami sprendimai priimti neatlikus individualizuoto prašymo vertinimo taip, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – Karo prievolės įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte, taip pat neteisingai ir plečiamai aiškinant pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodo, kad prašyme aiškiai nurodė ir įrodymais pagrindė aplinkybes, sudarančias pagrindą atidėti tarnybą, t. y. tai, kad: 1) 2025 m. vasario 18 d. sudarė paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartį duomenys neskelbtini su „AS Inbank filialu“, kuria įsipareigojo iki 2032m. vasario 15 d. sumokėti 17 900 Eur kreditą už automobilį, pagal kurią kas mėnesį su palūkanomis privalo mokėti 287,21 Eur įmoką; 2) už automobilio KASKO draudimą yra įsipareigojęs kas mėnesį mokėti 120,97 Eur draudimo įmokas; 3) 2024 m. lapkričio 5 d. sudarė tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį duomenys neskelbtini su „AS Inbank filialu“, kuria įsipareigojo iki 2026 m. birželio 15 d. sumokėti 1 503,50 Eur kreditą už stacionarų kompiuterį su AOC monitoriumi (mėnesio įmoka su palūkanomis – 51,06 Eur); 4) 2023 m. birželio 19 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį duomenys neskelbtini, pagal kurią yra įsipareigojęs mokėti 350 Eur nuomą. Pareiškėjas nurodo pažymėjęs, kad tarnybą galės atlikti nuo 2026 m. kovo 13 d., kas reiškia, kad jis tarnybos nevengia.

Pareiškėjo tvirtinimu, karo prievolininkams mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms (322 Eur per mėn.), nepakankama finansiniams įsipareigojimams padengti, tad atsirasianti žala yra neproporcinga pareiškėjo interesams. Visos šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose įvertintos formaliai.

Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su Sprendimo 2 išvadomis, kad prisiimdamas įsipareigojimus jis suprato arba turėjo suprasti, kad yra šaukiamojo amžiaus, turi konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą, gali būti šaukiamas atlikti tarnybą, todėl prisiėmė riziką dėl neigiamų padarinių atsiradimo pašaukimo į tarnybą atveju. Pasak pareiškėjo, visuotinis šaukimas Lietuvoje negalioja, kas reiškia, kad pareiškėjas galėjo būti ir nepašauktas atlikti tarnybos, taigi, apie būsimą devynis mėnesius trunkančią karo tarnybą žinoti negalėjo.

Akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir Vartojimo kredito įstatymas) 18¹ straipsnį numatyta galimybė atidėti įmokų, o ne palūkanų mokėjimą, ir tik ne ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, tad minimas teisinis reguliavimas, priešingai nei nurodyta ginčijamuose sprendimuose, neeliminuoja pareiškėjo interesams gręsiančios neproporcingos žalos. Tai, kad šia nuostatas pasiremta ginčijamuose sprendimuose, pareiškėjo tvirtinimu, tik pagrindžia, kad jie šabloniški ir neindividualizuoti, dėl to prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio ginčuose.

Pažymi, kad remiantis Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktu, nedetalizuota, dėl kokių priežasčių karo prievolininkui gali būti padaryta neproporcingai didelė žala, o dėl kokių – negali. Tai reiškia, jog turėjo būti vertinamos visos pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes.

Pasak pareiškėjo, ginčijamuose sprendimuose aptartas reikalavimas, kad karo prievolininkas įrodytų žalą, kuri galėtų kilti, jeigu tarnyba nebūtų atidėta, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Toks reikalavimas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktas).

Pažymi ir tai, kad Sprendime 1 individualiai neįvertinus ir tinkamai neindividualizavus visų pareiškėjo nurodytų reikšmingų aplinkybių, o Sprendime 2 iš esmės pakartojus teisinį reguliavimą ir pritarus Sprendimo 1 išvadoms, pažeistas gero administravimo imperatyvas, ginčijami sprendimai nėra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl turi būti panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Atsižvelgęs į tai, prašo skundą patenkinti, ginčijamus sprendimus panaikinti, įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl tarnybos atidėjimo ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė su skundu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.

Atsakovė nurodo, kad konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Atsakovės vertinimu, pareiškėjo turimi finansiniai įsipareigojimai savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos tarnybos atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan.

Atsakovės vertinimu, ginčijamuose sprendimuose nagrinėtos visos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, susijusias su karo prievolės atidėjimu, jos įvertintos Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto kontekste ir pripažinta, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai.

Atsakovė nurodo, kad Sprendime 2 atsižvelgta į teisinį reguliavimą, t. y. Vartojimo kredito įstatymo 18¹ straipsnio bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.204 straipsnio nuostatas dėl mokėjimų atidėjimo, įsipareigojimų modifikavimo, CK 6.253 straipsnio nuostatas dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės, taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog tarnybos kariams kiekvieną mėnesį mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms, taip pat gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą, tad apibendrinus, pareiškėjas pavyzdingai atlikdamas tarnybą, kartu su išmoka gaudamas premiją gautų 5 229 Eur sumą ((70 Eur × 4,6 + 70 Eur × 3,7) × 9 mėn.). Atsižvelgus į tai, kad tarnybos kariai gauna pilną valstybės išlaikymą (apgyvendinimas, maitinimas, apranga, socialinis ir gyvybės draudimai), pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti vertinami kaip neproporcinga žala jo interesams.

Atsakovė pažymi, kad šaukimai atlikti tarnybą atnaujinti 2015 m., todėl prieš planuojant karjerą ir asmeninį gyvenimą bei prisiimant atitinkamus įsipareigojimus pareiškėjas, žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus, turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti tarnybą savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką.

Pasak Lietuvos kariuomenės, pareiškėjas, prašydamas atidėti tarnybos atlikimą iki 2026 m. kovo 12 d. akivaizdžiai siekiai išvengti karo prievolės atlikimo, o pateikiami prašyme ir skunduose argumentai dėl finansinių įsipareigojimų nėra tokie svarūs, kad turimi įsipareigojimai padarytų neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams interesams.

Apibendrindama atsakovė akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, Sprendime 1 išnagrinėtos visos pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, susijusias su karo prievolės atidėjimu, kurios įvertintos Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto kontekste ir motyvuotai spręsta, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar ginčijamais sprendimai pagrįstai pareiškėjui neatidėta privalomoji pradinė karo tarnyba.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias aplinkybes.

2025 m. kovo 5 d. prašymu pareiškėjas paprašė tarnybą individualia tvarka atidėti iki 2026 m. kovo 13 d. Prašymas grindžiamas galimybe iki nurodyto laiko įvykdyti prisiimtus sutartinius ir finansinius įsipareigojimus, nes, priešingu atveju, tarnyba sukeltų neproporcingą žalą jo interesams.

2025 m. vasario 18 d. paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartis duomenys neskelbtini patvirtina, kad pareiškėjas pagal su ,,AS Inbank filialu“ sudarytą sutartį įsipareigojo iki 2032 m. vasario 15 d. sumokėti 17 900 Eur kreditą už automobilį; mėnesinė įmoka su palūkanomis – 287,21 Eur įmoką.

Transporto priemonių draudimo liudijimas, priedas prie Draudimo liudijimo patvirtina, kad automobilio draudimo mėnesinė įmoka – 120,97 Eur.

2024 m. lapkričio 5 d. tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis duomenys neskelbtini patvirtina, kad pareiškėjas pagal su ,,AS Inbank filialu“ sudarytą sutartį įsipareigojo iki 2026 m. birželio 15 d. sumokėti 1 503,50 Eur kreditą už stacionarų kompiuterį su AOC monitoriumi (mėnesio įmoka su palūkanomis – 51,06 Eur).

2023 m. birželio 19 d. pareiškėjas sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 2023/7, pagal kurią yra įsipareigojęs mokėti 350 Eur nuomą kas mėnesį.

Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2025 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. ATRS-1905 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (Sprendimas 1) pareiškėjo prašymas dėl tarnybos atidėjimo netenkintas. Įvertinus pareiškėjo sutartinius ir finansinius įsipareigojimus nepripažinta, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) kylančios prievolės kontekste tarnyba sukeltų neproporcingą žalą pareiškėjo interesams.

2025 m. kovo 22 d. dėl Sprendimo 1 pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrei.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2025 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 12-01-775 „Dėl 2025 m. kovo 22 d. skundo“ (Sprendimas 2) pareiškėjo 2025 m. kovo 22 d. skundas netenkintas.

III. Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo

Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (lot. be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, Karo prievolės įstatymo 2 skyriaus 2 skirsnio nuostatose (čia ir toliau – 2024 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XV-76 redakcija, galiojusi ginčui aktuliu metu nuo 2025 m. sausio 1 d.). Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka pagrindai nustatyti Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje.

Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 „Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (kaip minėta, toliau – ir Aprašas) (čia ir toliau – 2024 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. V-634 suvestinė redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 18 d. iki 2025 m. gegužės 8 d.).

Pagal Aprašo 5 punktą, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą, parengtą pagal Tvarkos aprašo priede nurodytą prašymo atidėti tarnybą formą. Pagrįstas bei Tvarkos aprašo ir Taisyklių reikalavimus atitinkantis prašymas perduodamas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijai ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo jo gavimo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje dienos.

Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Aprašo 6 punktas). Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad prašymus ir pranešimus nagrinėja Tarnybos Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

Taigi, karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai.

Lietuvos vyriausiasis teismas jurisprudencijoje aiškindamas aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).

Taigi, pareiškėjas, siekdamas privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu privalo pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytu argumentu, kad reikalavimas karo prievolininkui įrodyti žalą, kuri galėtų kilti, jeigu tarnyba nebūtų atidėta, reiškia reikalavimą pateikti neįmanomus įrodymus (lot. probatio diabolica) ir paneigia asmens teisę į teisingą teismą. Reikalavimas pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus negali būti vertinamas kaip neįmanomų įrodymų reikalavimas, nes aptartuoju atveju, pareiškėjui siekiant pasinaudoti Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintu pagrindu tarnybai atidėti, remiantis aptartomis Aprašo nuostatomis, jam kyla pareiga skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymai ir juos pridėti (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnio 1 dalis).

Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nepagrindė galimos neproporcingai didelės žalos bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ir dėl to teismas žemiau pasisakys.

Aukščiau aptarti pareiškėjo prie skundo pridėti įrodymai patvirtina, kad jis turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, vien kurių vykdymas kas mėnesį sudaro 809,24 Eur: 287,21 Eur vartojimo kredito automobiliui, 120,97 Eur draudimas, 51,06 vartojimo kreditas kompiuteriui, 350 Eur buto nuoma. Sutiktina, kad atsižvelgus į pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį (2025 m. spalio–gruodžio mėnesių vidurkis – 2 757,06 Eur), privalomosios pradinės karo tarnybos kariams mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms (nuo 2025 m. sausio 1 d. – 322 Eur, nuo 2026 m. sausio 1 d. – 340,40 Eur) yra žymiai mažesnė, tačiau tai savaime nereiškia, kad tai suponuoja nepagrįstai didelę žalą pareiškėjo interesams.

Pirma, pareiškėjas neįrodė, kad dėjo kokias nors pastangas finansiniams įsipareigojimams modifikuoti. Kaip matyti išgyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 2023/07, ji gali būti nutraukta be jokių papildomų sankcijų (sutarties 7.2 papunktis), nuomotojui sutikus galima spręsti dėl gyvenamosios patalpos subnuomos tarnybos laikotarpiu (sutarties 4.3 papunktis), taip pat galima kreiptis dėl pagal vartojimo kredito sutartis mokamų įmokų (laikotarpio) perskaičiavimo tarnybos laikotarpiu, kad būtų užtikrinti abiejų sutarties šalių interesai, pasinaudoti pareiškėjo minima Vartojimo kredito įstatymo 18¹ straipsnio nuostata, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad būtų dėjęs pastangas nurodytiems finansiniams įsipareigojimams modifikuoti.

Antra, pareiškėjas neatskleidė savo turtinės padėties, nepridėjo įrodymų apie turimą turtą, santaupas finansų įstaigose, kurių neįvertinus nėra pagrindo spręsti, kad net nemodifikuoti 809,24 Eur mėnesiui siekiantys finansiniai įsipareigojimai pareiškėjui yra reikšmingi ir tarnybos atveju sukeltų kokią nors žaą jo interesams.

Trečia, vartojimo kredito sutarties (automobiliui) pabaiga – 2032 m. vasario 15 d., taigi tarnybos atidėjimas vieneriems metams niekaip nepakeistų šių pareiškėjų finansinių įsipareigojimų vykdymą.

Pažymėtina ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai savaime nėra teisinis pagrindas atidėti privalomąją karo tarnybą. Paskola galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-363-602/2023).

Pareiškėjas išlaikytinių neturi, neįrodė, kad finansinių įsipareigojimų modifikuoti negali, neatskleidė savo turtinės padėties, tad fragmentiški duomenys vien apie turimus finansinius įsipareigojimus nėra pagrindas pripažinti Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytą pagrindą tarnybai atidėti.

Aptartame kontekste teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad pareiškėjas, žinodamas, kad gali būti pakviestas atlikti tarnybą, šią aplinkybę turėjo įvertinti prieš prisiimdamas nurodytus finansinius įsipareigojimus, apsvarstyti finansinio rezervo galimybę tuo atveju, jeigu būtų pašauktas atlikti tarnybos, arba pasinaudoti galimybe savanoriškai (iki Šauktinių sąrašų sudarymo), ar pirmumo teise (jau patekus į Šauktinių sąrašus) atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą pasirenkant tarnybos vietą, būdą ir laiką. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad visuotinis šaukimas Lietuvoje negalioja, nereiškia, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, jog gali būti pašauktas atlikti tarnybos.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovė, priimdama ginčijamus sprendimus nukrypo nuo formuojamos praktikos. Priešingai, teismo vertinimu, atsakovės Karo prievolės įstatymo ir Aprašo nuostatų aiškinimą pagrindžia atsiliepime į skundą nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, taip pat Regionų administracinio teismo praktika.

Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Pareiškėjo finansiniai interesai nėra absoliuti vertybė, įvertinus juos aukščiau nurodytų konstitucinių pareigų kontekste, nėra pagrindo spręsti, kad jie pakankamas pagrindas teikti prioritetą pareiškėjo finansiniams interesams.

Atsižvelgus į tai spręstina, jog pareiškėjas neįrodė, kad tarnybos neatidėjimas suponuotų galimą neproporcingai didelę žalą jo interesams, taip pat nepagrindė, kaip tarnybos atidėjimas vieneriems metams keistų jo padėtį finansinių įsipareigojimų kontekste.

Teismas, ginčijamą sprendimą vertindamas kaip individualų administracinį aktą Viešojo administravimo įstatymo kontekste, pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019,2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, nurodytos ir priežastys, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Atsižvelgęs į tai, teismas nemato pagrindo ginčijamus sprendimus pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų kontekste.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad nenustatyti ABTĮ 91 straipsnio 1–2 dalyje nurodyti pagrindai, kuriais remiantis būtų pagrindas ginčijamus sprendimus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti.

Pareiškėjui neįrodžius, kad tarnybos neatidėjimas suponuotų galimą neproporcingai didelę žalą jo interesams, atskirai nepasisakytina dėl kitų proceso dalyvių išdėstytų argumentų (aplinkybių), nes jų vertinimas teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui nebeturi reikšmės, o teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

IV. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Taigi, byloje pripažinta, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimai – panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2025 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. ATRS-1905 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ bei panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 12-01-775 „Dėl 2025 m. kovo 22 d. skundo“ – atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Nustačius, kad ginčijami sprendimai teisėti, jų panaikinti nėra pagrindo, jokie papildomi įpareigojimai dėl pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo iš naujo atsakovei taip pat negali būti nustatomi, todėl ir pareiškėjo trečiasis reikalavimas – įpareigoti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo vienerių metų laikotarpiui, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 22,50 Eur žyminio mokesčio ir 1 210 Eur atstovavimo išlaidų, kurias patvirtina sąskaita faktūra ir mokėjimo pavedimai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, aptartame teisinio reguliavimo kontekste netenkintinas ir jo prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.