Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-01-28 · Administracinė byla Nr. I-977-168/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-28
Bylos Nr.
I-977-168/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui G. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 107 2013 m. kovo 26–27 d. buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Dėl kalinimo prirūkytoje patalpoje buvo žalojama jo sveikata, kamavo dusulys, dėl oro trūkumo negalėjo miegoti. Laikymas prirūkytoje patalpoje yra akivaizdus kalinimo sąlygų pabloginimas, pažeminęs jo orumą bei sukėlęs emocinę depresiją. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nesiėmė jokių priemonių, kad jis būtų laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Šiais neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmais buvo padaryta 2 000 Lt neturtinė žala.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti skundą ir paaiškino, kad jo laikymo su rūkančiais asmenimis laikotarpiu, t. y. 2013 m. kovo 26–27 d., dėl to raštu į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją nesikreipė, tačiau kreipėsi žodžiu. Paaiškino, kad kameroje ventiliacija prasta, todėl buvo sunku kvėpuoti, patyrė nepatogumų ir pažeminimą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 12–13). Paaiškino, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2013-03-26 užpildė blanką, kuriame nurodė, kad nesutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Nors pareiškėjas nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, jis ir toliau taip buvo laikomas. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis su skundais į įstaigos administraciją nesikreipė. Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą itin trumpu laikotarpiu, t. y. per 1 dieną, yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principų. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas šį reikalavimą tenkinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 18–21). Paaiškino, kad pareiškėjas dėl laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytą neturtinę žalą. Be to, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo rūkančių asmenų. Suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-08-08 įsakymu Nr. 1-101 patvirtintų Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo 13 p.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, pildydamas Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketą, nurodė, kad nesutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (b. l. 17). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013-03-26 kartu su pareiškėju į kamerą Nr. 107 buvo pasodinti dar du asmenys, t. y. A. G. (A. G.) ir A. V. (b. l. 51). A. G., 2013-05-14 pildydamas Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketą, nurodė, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, analogiškai 2013-03-26 nurodė ir A. V. (b. l. 64, 67). Pareiškėjas teismo posėdyje būtent šiuos du asmenis nurodė kaip buvusius su juo gyvenamojoje kameroje Nr. 107 nuo 2013-03-26 iki 2013-03-27. Iš Alytaus pataisos namų 2013-11-27 rašto Nr. 8-14092 matyti, kad nuteistojo A. G. asmens byloje yra tik jo 2013-05-14 užpildyta Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketa. Analogiškos anketos, užpildytos 2013-03-26, asmens byloje nėra (b. l. 63)

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketų vienas iš tikslų yra išsiaiškinti ne tik įkalintų asmenų nuostatas dėl jų kalinimo kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Iš atsakymų daromos išvados, ar patys apklausiamieji yra rūkantys, ar ne. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau byloje esantys įrodymai tvirtina priešingai (b. l. 64, 67). Nėra pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, kad jis 2013 m. kovo 26–27 kalėjo kameroje Nr. 107 kartu su rūkančiais asmenimis. Tai, kad teismui buvo pateikta A. G. anketa, užpildyta 2013-05-14, nepaneigia, kad 2013-03-26 jo nuostata dėl buvimo gyvenamosiose kamerose su rūkančiais asmenimis buvo kitokia. Remiantis ištirtais, aptartais įrodymais darytina išvada, kad atsakovas, laikydamas pareiškėją su gyvenamosiose patalpose rūkančiais asmenimis, pažeidė anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis); priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Atsižvelgus į byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala jo sveikatai, taip pat pažeista konstitucinė teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto, 14 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, dėl to tikėtina, kad pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, neatsižvelgdamos į finansinius ar kitokius sunkumus, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Pabrėžta, kad net ir esant kitoms pakankamai geroms kalinimo sąlygoms, tai nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ta aplinkybė, jog specialiuose teisės aktuose nėra numatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad tam, kad būtų atlyginta žala, šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, o piniginė kompensacija nepriteistina. Taigi, atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo laikomas tik vieną parą, t. y. nuo 2013-03-26 iki 2013-03-27), darytina išvada, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomą diskomfortą, tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privaloma atlyginti pinigais, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. V. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo vykdymo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo G. V. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Sušinskienė