Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Luido keramika“ apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Luidas“ ieškinį atsakovui UAB „Luido keramika“ dėl skolos priteisimo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovas ieškinio pareiškimu prašė priteisti iš atsakovo, 68977 litų 74 centų skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, Savo reikalavimus ieškovas kildino iš šalių pasirašytos partnerystės - bendradarbiavimo sutarties (toliau tekste ginčo sutartis). Nurodė, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas konkliudentiniais veiksmais davė suprasti, jog ginčo sutarties nevykdys. Iškėlus bankroto bylą ieškovui 2007-11-07 tarp šalių pasirašyta ginčo sutartis pasibaigė, atsakovo skola susideda iš 41 561,68 litų pervesto avanso, kuris iš tikrųjų laikytinas paskola atsakovui, 24 000 litų nesumokėtų už automobilio perleidimą, 3267 litų už buitinio vagonėlio ir namelio nuomą, 149,06 litų už ryšio paslaugas. Ieškovas nurodė, kad skolos dydis patvirtintas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pervesti pinigai panaudoti sutarties vykdymui pagal paskirtį, kad ginčo sutarties tikslas buvo Keraminių dirbinių gamyklos statyba, kad abi šalys turėjo atlikti tam tikrus darbus tikslui pasiekti, kad sutartis buvo vykdoma keturis metus iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, nuo 2007 11 mėn. iki 2011 12 mėn., sutartis buvo neterminuota orientacinė dalies darbų pabaiga numatyta 2015 metais. Atsakovas nesutiko su ieškovo ginčo sutarties traktavimu paskolos sutartimi, nurodė jog tai, kad ginčo sutartis yra jungtinės veiklos sutartis įrodo jos punktuose 2.1. ir 2.2. numatytas sutarties šalių įnašų į bendrą jungtinę veiklą pasiskirstymas. Ieškovo įneštą avansą atsakovas turėjo panaudoti statybos paruošiamiesiems darbams atlikti: molio karjerų žvalgybai, poveikio aplinkai vertinimui atlikti, verslo plano sudarymui, paraiškos ES paramai gauti paruošimui, bandymų atlikimui, darbuotojų atlyginimams. Partnerių įnašai buvo panaudoti pagal paskirtį vykdant sutartį ir tapo jos šalių bendrąja daline nuosavybe bei turėjo būti gražinti ne anksčiau 2015 metų ir tik tokiu atveju jei būtų gautos pirmosios įplaukos vykdant ginčo sutartį. Sutarties partneriai patyrė daugiau išlaidų nei ieškovas buvo įnešęs Atsakovo manymu, sutarties preambulėje suformuluota nuoroda, kad būtent ieškovas ateityje turėjo įgyti išskirtinę teisę realizuoti gamyklos produkciją, suteikė ieškovui ženklų pranašumą, todėl ir jo atsakomybė nepavykus pasiekti sutarties tikslo turėtų būti didesnė. Nurodė, kad dėl to, jog ieškovas nebeketina toliau vykdyti ginčo sutarties, nereiškia jog atsakovas privalo gražinti ieškovo jam perduotas pinigines lėšas pagal sutartį po pirmų finansinių įplaukų vykdant sutartį. Nurodė, kad projektas neįgyvendintas dėl to jog pats ieškovas toliau neorganizavo statybos darbų, susiklostę šalių teisiniai santykiai nėra paskoliniai, todėl prašo ieškinį atmesti. Šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai neįrodo paskolinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto. Tai tik buhalteriniai dokumentai, parengti vadovaujantis apskaitos duomenimis, juose tik įvardijamos sumos, bet ne jų mokėjimo teisiniai pagrindai ar reikalavimo teisių pripažinimai. Net ir pripažinusi ieškovo atliktus įnašus paskola, šios paskolos, terminai nėra suėję. Atsakovas nesutiko su ieškovo bankroto administratoriaus pozicija, kad 2012 04 06 išsiųsdamas atsakovui raginimą skolininkui jis Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) 17 straipsnio 2 dalies prasme informavo skolininką jog nebeketina toliau vykdyti sutarties. Nurodė jog pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, 35 straipsnį, iškėlus bankroto bylą pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių pabaigą bankroto administratorius praneša mintuose straipsniuose nustatyta tvarka. Bankroto administratoriui tinkamai nepranešus apie sutarties nutraukimą ji tebegalioja todėl atsakovui pareiga gražinti gautas iš ieškovo įplaukas pagal ginčo sutarties 4.4. punktą, gavus pirmąsias įplaukas vykdant sutartį.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 05 16 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 68 977 litų 74 centų skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-01-18 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė valstybės naudai iš atsakovo žyminį mokestį 2069 litus 33 centus.

Teismas pagal byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą jis teisėtai ir pagrįstai turi teisę reikalauti iš atsakovo sugrąžinti skolą, avansu pervestus pinigus, nes sutaris nutraukta dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas atsakovui pinigus pervedė su sąlyga, kad pastarasis juos grąžins iki 2015 metų. Sutarčiai nutrūkus dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti pervestus atsakovui pinigus, nes pagal sutarties sąlygas jie privalėjo būti sugrąžinti. Bankroto administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 ir 23 punktais numatytas pareigas, turi teisę išreikalauti iš skolininko skolą už automobilio pardavimą, ryšio paslaugas, už buitinio vagonėlio ir namelio nuomą. Teismas nurodė, kad iš 2007 11 07 partnerystės – bendradarbiavimo sutarties (b.l.62-64) 2.1. punkto nustatyta, jog ieškovas įsipareigojo atlikti darbus susijusius su gamyklos statybų darbų organizavimu, rangovų atranka, garantuoti avansinį apmokėjimą atsakovui už būtinus darbus. Sutarties 2.2. punkte atsakovas UAB „Luido keramika“ pagal sutartį įsipareigojo už ieškovo avansu pervestus pinigus atlikti konkrečius darbus: molio karjerų detalią žvalgybą; poveikio aplinkai vertinimą; paruošti verslo planą keramikos gaminių gamyklos statybai; laiku pateikti paraišką LYDERIS.LT ES finansavimui gauti; atlikti esamų naudingų iškasenų – molio bandymus tikslu nustatyti galimo jų panaudojimo IAE radioaktyvių medžiagų saugyklų statyboms; atsakingų darbuotojų atlyginimams. Sutarties 4.1. numatė, kad ieškovo avansas sumokamas per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos į atsakovo sąskaitą. Sutarties 4.2. punkte numatyta, kad atsakovas ieškovui pateiks ataskaitą kaip buvo panaudotas avansas. Teismas išnagrinėjęs rašytinę bylos medžiagą nurodė jog įrodžius, kad lėšos buvo pervestos, dėl bankroto bylos iškėlimo nutrūkus sutarčiai, taikytina restitucija, o ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti viską, ką buvo perdavęs atsakovui vykdydamas sutartį. Teismas remdamasis byloje pateiktu 2010-09-24 perdavimo-priėmimo akto kopija (b.l.69) nustatatė, kad atsakovas iš ieškovo už 37 000 litų įsigijo automobilį (b.l.69). Nustatęs, kad dalį kainos – 13 000 Lt atsakovas sumokėjo pagal PVM sąskaitą –faktūrą LUD Nr.09953853 (b.l.70), ieškovui iš atsakovo priteisė likusią 24000 Lt automobilio kainos dalį. Taip pat priteisė pagal PVM sąskaitą –faktūrą LUD Nr.09953875 (b.l.72) neapmokėtą 3267 litų sumą už buitinio vagonėlio ir namelio nuomą, bei pagal 2009-13-31 PVM sąskaitą –faktūrą LUD Nr.09953286 (b.l.68) neapmokėtas ryšio paslaugas 149,06 litų, nes šalys neginčijo aplinkybės, kad ieškovas atsakovui buvo suteikęs galimybę naudotis ryšio paslaugomis. Teismas nurodęs jog ieškovui iškėlus bankroto bylą, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau tekste CK) 6.978 straipsnio 1 dalies 2 punktu sutartis pasibaigė įstatyme numatytu pagrindu, remtasis CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostata, taikė restituciją. Teismas konstatavo jog rašytiniai įrodymai (b.l.103, 104-106,116-143) rodo, kad tik dalis avanso 29 062 litai panaudoti pagal sutarties sąlygas ir kad avanso sumą atsakovas ieškovui privalo grąžinti pagal sutarties 4.4. punkto sąlygas iki 2015 metų (b.l.63). Ieškovas nebuvo prisiėmęs sutartinės prievolės apmokėti finansinio tarpininko paieškos išlaidas, už leidimą eksploatuoti karjerą. Teismas pažymėjo jog atsakovas nenurodė, kad ieškovas pinigus pervedė atsakovui ne kaip negrąžinamą įnašą į bendros veiklos plėtrą, ne dovanojimo sutarties pagrindu, o finansavo konkrečius atsakovo darbus numatytus sutarties 2.2. punkte su sąlyga, kad pinigai bus sugrąžinti. Ieškovo pareikštas ieškinys kildinamas ne iš deliktinės žalos atlyginimo ar sutartinės prievolės nevykdymo ir nuostolių atlyginimo, o dėl restitucijos taikymo nutrūkus jungtinės veiklos sutarčiai dėl ieškovo bankroto. Tai nebuvo ieškovo lėšos negrąžinamai investuotos į projektą, negrąžinamai pervestos vykdyti projektui, tai buvo lėšos pervestos atsakovui konkretiems darbams vykdyti pagal sutartį su sąlyga, kad atsakovas pinigus grąžins. Teismas atmetė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus (b.l.67,73) vertino kaip finansinius dokumentus, pasirašytus abiejų šalių finansinę apskaitą vedančių darbuotojų, įrodančius šalių tarpusavio skolinius įsipareigojimus, vertintinus kartu su kitais įrodymais, kuriuos apibendrinus galima nustatyti faktines aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė 2013 05 16 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo sutartis buvo neterminuota, iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdoma keturis metus, tarp šalių buvo susiklosčiusi tam tikra sutarties vykdymo praktika, į kurią reikia atsižvelgti sprendžiant ginčą. Teismas netinkamai aiškino ieškovo sumokėto avanso paskirtį, nelaikė jo įnašu į bendrą jungtinę veiklą, netinkamai aiškino ginčo sutarties 2., ir 4.4. punktuose nustatytas šalių teises ir pareigas bei sąlygas. Tinkamai įvertinus 2 punkte įvardijamas šalių pareigas ir teises ieškovo avansas laikytinas jo įnašu į bendrą veiklą pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį. Apeliantas rėmėsi Kasacinio teismo 2011 05 06 nutartyje 3K -3-328/2011 suformuota praktika, kad jei viena šalis sumoka avansą, tai ši suma turi būti įskaitoma kaip mokestis už darbus, kad avansas atlieka apmokėjimo už darbą funkciją. Nurodė, kad avansas yra mažesnis už šalių patirtas išlaidas (44 506 Lt) vykdant sutartį. Nurodė jog sutarties 4.4. punkte nurodyta sąlyga, kad avansas pradedamas gražinti po pirmųjų įplaukų, gautų vykdant sutartį ir gražinamas ne vėliau kaip iki 2015 metų reiškia jog avansas turi būti gražinamas tik tuo atveju jei būtų gautos įplaukos, todėl šalims nebegalint toliau vykdyti sutarties dėl bankroto bylos vienam iš partnerių iškėlimo, antrajam partneriui (atsakovui) nekyla pareiga gražinti sumos, kuri laikytina įnašu į bendrą veiką. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėjo klaidingos išvados, jog ieškovas nebuvo prisiėmęs sutartinės prievolės apmokėti finansinio tarpininko paieškos išlaidas, už leidimą eksploatuoti karjerą. Minėtos paslaugos buvo būtinos siekiant sutartyje numatytų tikslų, vykdant sutarties 2.2. punktą, šią aplinkybę pripažino ir ieškovas pasirašydamas ginčo sutarties įsipareigojimų vykdymo suvestinę už laikotarpį nuo 2010 01 mėn. iki 2012 12 mėn. Teismas taip pat netinkamai vertino šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, kurie apelianto nuomone neįrodo nei paskolos, nei skolos susidarymo fakto, tai tik išvestiniai dokumentai, parengti šalių buhalterių, vadovaujantis apskaitos duomenimis, kuriuose įvardijamos tik sumos, bet ne jų atsiradimo pagrindai ar reikalavimų pagrįstumas, bet to. abejuose dokumentuose tai pačiai datai įvardijamos skirtingos sumos, kas įrodo jų nepatikimumą. Apeliantas taip pat teigė, kad teismas nepagrįstai taikė restituciją. Jo nuomone teismas supainiojo sandorio negaliojimo ir sandorio pasibaigimo teisines pasekmes. Nurodė jog šiuo atveju sutartis pasibaigė esant CK 6.978 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms aplinkybėms, Todėl pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai taikytinos CK 6. 978 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nurodė, kad byloje nebuvo nustatyta CK 145 straipsnio 1 dalyje įvardijamų pagrindų restitucijai taikyti. Taip pat netaikytina CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri taikoma kai sutartis nutraukiama, šiuo atveju sutartis pasibaigė, be to teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nors pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikytina dvišalė restitucija. Apeliantas neginčijo kad už iš ieškovo įigytą automobilį nėra sumokėjęs kainos dalies lygio 27 416,06 Lt, tačiau nurodė šią sumą su ieškovo sutikimu panaudojęs

Nurodė, kad apeliacinį skundą patenkinus bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš bankroto administravimui paskirtų lėšų, nes ieškinį pareiškus bankroto administratoriui šios išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Jis nurodė jog pagal ginčo sutarties 2. bei 4.4. punktų nuostatas ieškovas įsipareigojo pervesti avansą parengiamiesiems darbams apmokėt, kuris turėjo būti gražintas ne vėliau kaip iki 2015 metų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šio avanso suma tapo jungtinės veiklos partnerių daline nuosavybe, dalintina pagal CK 6.978 straipsnio 4 dalies nuostatą. Taip pat rėmėsi pažodiniu ginčo sutarties 4.4. punkto teksto aiškinimu, atkreipdamas dėmesį, kad tekste nurodyta jog antrasis partneris (atsakovas) avansu gautus pinigus privalo gražinti pirmajam partneriui po pirmųjų finansinių įplaukų gautų vykdant šią sutartį, tačiau visa suma turi būti gražinta ne vėliau kaip iki 2015 metų. Nurodė, kad tokia šio punkto formuluotė reiškė, kad avanso gražinimas buvo susietas su tam tikrais įvykiais (pirmųjų finansinių įplaukų gavimu) arba tam tikra data (iki 2015 metų), toks formulavimas reiškia, kad avansas bet kokiu atveju turėjo būti gražintas iki 2015 metų, Todėl apelianto teiginys, kad 4.4 punktas yra sąlyginė nuostata, vykdytina tik esant sąlygai, kad bus gautos pirmosios finansinės įplaukos yra niekuo nepagrįstas. Taip pat nurodė jog apeliantas yra pripažinęs 41 561, 68 Lt įsiskolinimą 2011 12 31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, kurį pasirašė apelianto generalinis direktorius R. D.. Todėl, pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį aktas yra pasirašytas įgaliojimus turinčio asmens, o pagal Kasacinio teismo praktiką skolų suderinimo aktai laikomi įrodymais patvirtinančias, kad šalys buvo susitarusios dėl tokio įsiskolinimų dydžio. Ieškovas nurodė sutinkąs, kad ginčo sutartis yra pasibaigusi CK 6.978 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, ieškovui iškėlus bankroto bylą. Tačiau atkreipė dėmesį, kad pagal šio straipsnio 2 dalį pasibaigus jungtinės veikos sutarčiai, visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai gražinami juos perdavusiems partneriams, tuo tarpu pagal to paties straipsnio 4 dalį turtas esantis bendrąja daline nuosavybe padalijamas tarp partnerių. Tokiu įstatyminiu reglamentavimu ieškovo nuomone siekiama, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai kiekvienas iš partnerių atgautų įneštą turtą. Apeliantas niekaip nepagrindė savo teiginio, kad 27 416,07 sumą panaudojo jungtinės veiklos sutarčiai vykdyti. Ginčo, kad šiai sumai buvo suteiktos paslaugos ir pateiktos prekės nėra, šį įsiskolinimą patvirtina į bylą pateiktos atsakovo neapmokėtos sąskaitos – faktūros, įrodymų, kad minėtas prekės buvo panaudotos kaip įnašas į jungtinę veiklą nėra kaip nėra ir įrodymų, kad sutarties vykdymo metu būtų susidarę papildomų išlaidų, kurias reikėtų papildomai dengti.

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Ginčas byloje yra kilęs iš sutartinių santykių, ginčo sutarčiai pasibaigus vienai iš šalių iškėlus bankroto bylą. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai. Minėto straipsnio 2 - 4 dalys numato jog šalys gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. Sutartyje ar įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. Sprendžiant ginčus kilusius iš sutartinių santykių, būtina aiškintis jų turinį prisilaikant CK 6.193 straipsnyje sutarčių aiškinimo taisyklių, pagal kurias sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Šalys ginčo sutartį pavadino partnerystės – bendradarbiavimo sutartimi. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas aiškindamasis ginčo sutarties turinį teisingai kvalifikavo ginčo sutartį laikydamas ją jungtinės veiklos sutartimi. Pagal 6.969 straipsnio 1 dalyje suformuluotą jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sampratą, tai tokia sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai. Ginčo sutarties esmė ir tikslai atsispindi sutarties įžanginėje dalyje (pirmosios instancijos teismas ją vadina preambule), kurioje nurodyta, kad šalys, sutartyje įvardijamos partneriais, ieškovas pirmuoju partneriu, atsakovas antruoju partneriu, atsižvelgdamos į tai, kad pirmasis partneris aktyviai dalyvaudamas statybų versle buvo sukaupęs daugiametę patirtį valdydamas materialinius ir finansinius išteklius, įsigijęs 4 ha ir išsinuomojęs 3,9 ha sklypus keraminių statybos medžiagų gamyklai statyti Didžiasalyje Ignalinos rajone, bei gavęs leidimą molio karjero eksploatacijai, o antrasis partneris, jo darbuotojai turėjo didelės patirties keraminių statybos medžiagų gamyboje, technologijoje, molio karjerų eksploatacijoje, molio moksliniuose tyrimuose, nutarė sujungti savo žinias ir patirtį ir ateityje bendromis jėgomis vykdyti keraminių statybinių medžiagų gamyklos statybą. Įžanginėje sutarties dalyje taip pat nurodyta, kad ateityje gamyklos gaminama produkcija bus išskirtinai realizuojama pirmojo partnerio. Partneriai įsipareigojo detaliai ištirti molį surasti didesnes jo panaudojimo galimybes, partneriai nutarė vykdyti šias užduotis nesteigdami atskiro juridinio asmens. Taigi, iš šios sutarties dalies formuluočių galima spręsti, kad sutarties tikslas buvo paruošiamųjų darbų siekiant pastatyti keraminių statybos medžiagos gamyklą įvykdymas bei galimybių studijos ir gamyklos statybai atlikimas ir vėlesnės jos statybos. Šis tikslas atsispindi ir sutarties 2 punkte, kuriame partneriai pasidalijo darbus pirmasis partneris (ieškovas) turėjo besąlygiškai prisidėti prie keraminių statybinių medžiagų gamyklos statybos, privalėjo atlikti visus darbus susijusius su gamyklos statybos darbų organizavimu, rangovų atranka, garantuoti avansinį apmokėjimą antrajam partneriui už būtinus atlikti darbus sutartyje numatytam tikslui pasiekti (2.1. punktas). Antrasis partneris (atsakovas) privalėjo organizuoti visus paruošiamuosius ir einamuosius darbus sutartyje numatytam tikslui pasiekti, panaudodamas pirmojo partnerio avansu pervestus pinigus, t.y. atlikti: molio karjerų detalią žvalgybą, poveikio aplinkai vertinimą, paruošti verslo planą keramikos gaminių gamyklos statybai, laiku pareikšti paraišką LYDERIS LT finansavimui gauti, atlikti esamų naudingų iškasenų (molio) bandymus tikslu nustatyti galimo jų panaudojimo IAE radioaktyvių medžiagų saugyklų statyboms (2.2. punktas). Tai rodo kad pirmojo partnerio įnašu į jungtinę veiklą turėjo būti lėšos skirti paruošiamiesiems gamyklos statybos darbams, o antrojo partnerio įnašas buvo jo žinios ir veikla atliekant šiuos paruošiamuosius darbus. Remdamasis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas teisingai yra nustatęs, kad antrajam partneriui avansu buvo pervesta atsakovui 41 561,68 Lt. Tačiau kolegija nesutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada jog tik dalis avanso 29 062 Lt atsakovo buvo panaudoti pagal paskirtį, kad neva ieškovas nebuvo prisiėmęs prievolės apmokėti finansinio tarpininko išlaidas už leidimą eksploatuoti karjerą, tokia išvada nepagrįsta, nes ieškovas buvo įsipareigojęs finansuoti, o atsakovas atlikti paruošiamuosius gamyklos statybos darbus, tame tarpe ir žaliavų (molio) karjerų žvalgybą, kuri kolegijos nuomone neįmanoma neturint leidimo eksploatacijai. Taigi, šios išlaidos nors ir nebuvo detalizuotos sutarties 2.2. punkte, tačiau neišvengiamos vykdant paruošiamuosius darbus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog beveik visi paruošiamieji darbai buvo atlikti, o jų finansavimui sutarties 4.2. punkte buvo numatytas net 200 000 Lt limitas, kurio atsakovas negalėjo viršyti.

Byloje yra iškilęs klausimas dėl šalių įnašų į bendrą veiklą ir jų likimo pasibaigus sutarčiai. CK 6.970 straipsnio 1 dalis nustato, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Minėto straipsnio 2 dalyje suformuota prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai pagal įstatymą laikomi visų partnerių bendrąja daline nuosavybe, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). CK 6.974 straipsnis nustato išlaidų ir nuostolių paskirstymą tarp partnerių, ir numatydamas, kad bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis. Jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja. Gi šioje byloje ieškovas siekia visus nuostolius ir išlaidas, patirtus vykdant ginčo sutartį perkelti vienam atsakovui. Taigi, toks jo siekis prieštarauja nustatytam įstatyminiam reguliavimui, kaip beje ir ginčo sutarties nuostatoms, nes sutarties 1.2, punkte numatyta, kad kiekvienas partneris individualiai atsako už ginčo sutartyje nurodytų atitinkamų įsipareigojimų įvykdymą ir darbų atlikimą bei už visus ir bet kuriuos su tuo susijusius galimus finansinius įsipareigojimus, nuostolius ir pelną patirtą ryšium su įsipareigojimų ir darbo apimtimi. Tokia šio punkto formuluotė reiškia jog kiekvienas iš partnerių atsako už nuostolius, kurie gali kilti dėl jo veiksmų. Byloje nenustatyta, kad atsakovas ar ieškovas būtų pažeidę kokias nors savo pareigas numatytas sutartyje todėl ir reikalauti nuostolių atlyginimo nei viena iš šalių neturi pagrindo.

Nagrinėjamu atveju sutartis pasibaigė CK 6.977 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu t.y. pirmajam partneriui iškėlus bankroto bylą. Reikia pažymėti, kad pasirašytoji sutartis nenumato kokios pasekmės ištinka šalis sutarčiai pasibaigus šiuo pagrindu. Todėl taikytinos įstatyme CK 6.977 straipsnio 2-5 dalyse numatytos pasekmės. Minėtos įstatymo nuostatos numato, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai grąžinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas. Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles. Turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nustatytas taisykles. Partneris, įnešęs individualiais požymiais apibūdintą daiktą, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai turi teisę reikalauti grąžinti jam tą daiktą, jeigu dėl to nebus pažeisti kitų partnerių ir kreditorių interesai. Byloje nenustatyta, kad jungtinės veiklos vykdymui būtų perduoti kokie nors šalims priklausantys daiktai, ar kad iš jungtinės veiklos būtų kilę kokių nors prievolių, tretiesiems asmenims, kurios nėra įvykdytos. Ieškovo atsakovui sumokėtas avansas, atsakovo atliktas darbas organizuojant paruošiamuosius einamuosius darbus, panaudojant savo žinias ir patirti laikytini šalių įnašais į bendrąją veiklą, kurie ginčo sutartyje nenumačius kitaip pagal CK 6. 970 straipsnio nuostatas laikytini lygiais. Atsižvelgiant į pasakyta Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ir neteisingai aiškino ginčo sutarties 4.4.punktą numačiusį, kad antrasis partneris (atsakovas) avansu gautus pinigus privalo pradėti gražinti pirmajam partneriui po pirmųjų finansinių įplaukų, gautų vykdant šią sutartį, tačiau visa suma turėjo būti gražinat ne vėliau kaip iki 2015 metų, tiek pažodinis tiek sisteminis šios ginčo sutarties aiškinimas atsižvelgiant į visos sutarties nuostatas reiškia, kad ieškovas turėtų teisę reikalauti gražinti avansu įmokėtus pinigus iš atsakovo tik įvykus tam tikriems juridiniams faktams gavus pirmąsias finansines įplaukas t.y. gavus finansavimą gamyklos statyboms arba suėjus nustatytam terminui iki 2015 metų. Tačiau kaip jau minėta sutartis pasibaigė neįgyvendinus jos tikslo, tame tarpe ir negavus finansavimo ir dar nesuėjus nustatytam terminui. Todėl ieškovui visus gautus pinigus panaudojus pagal paskirtį pagal galiojantį teisinį reguliavimą šalys viena kitai nuostolių ir išlaidų neprivalo atlyginti. Todėl dalyje dėl sumokėto avanso priteisimo pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ieškinį šioje dalyje atmetant, be avanso, prie išlaidų kurios kurias pagal sutartį avansu turėjo finansuoti pirmasis partneris (ieškovas) priskirtinos ir išlaidos ryšiams - 149,06 Lt, buitinio namelio nuomai - 3 267 Lt (b.l. 58,72), kaip išlaidos gamyklos paruošiamiesiems darbams finansuoti. įvardijamos skirtingos sumos, kas įrodo jų nepatikimumą. Kolegija šiuo klausimu sutinka su apelianto išsakytais teiginiais jog dėl ieškovo bankroto pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai taikytinos CK 6. 978 straipsnio 4,5 dalies nuostatos, tačiau šiuo atveju šalių įnašai nebuvo turtiniai ieškovas pinigus įnešė atsakovo veiklai finansuoti, taigi ieškovas įnešė lėšas, o atsakovas savo žinias ir darbą. Todėl ieškovui gražinus įneštas lėšas, būtų pažeistos atsakovo teisės, nes atsakovui gražinti jo įnašo (atlikto darbo) nebūtų galimybės (CK 6. 978 straipsnio 5 dalis). Taigi, esant nustatytam specialiajam teisiniam reguliavimui teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją.

Tuo tarpu automobilį Nissan X- Trail 2007 metų gamybos, kaip matyti iš 2010 09 24 perdavimo – priėmimo akto (b.l. 69) formuluotės ieškovas yra pardavęs atsakovui už 37 000 Lt, iš kurių 13 000 Lt atsakovas apmokėjo 2012 03 07 mokėjimo pavedimu, dalinai apmokėdamas sąskaitą - faktūrą LUD Nr. 09953853 išrašytą už parduotą automobilį. Likusią 24 000 Lt sumą atsakovas yra skolingas todėl ši suma priteistina iš atsakovo ieškovui, šioje dalyje sprendimą paliekant nepakeistą, o likusioje dalyje teismo sprendimas keistinas ieškinį atmetant.

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo valstybės naudai buvo priteisęs 2069 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo, paduodant ieškinio pareiškimą ieškovas, o paduodant apeliacinį skundą atsakovas atleisti pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą). Kadangi nutartimi iš dalies patenkinus apeliaciniu skundą sumažinama iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama suma, atitinkamai, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas atsižvelgdamas į šalių elgesį proceso metu, tiksliau į tai, kad nesąžiningo šalių elgesio proceso metu nenustatyta, o ieškovui iškelta bankroto byla teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų nepriteisia (panaikina sprendimo dalį, kuria iš atsakovo buvo priteistas žyminis mokestis valstybės naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti dalinai; priteisti ieškovo BUAB „Luidas“, j.a.k.122911551, naudai iš atsakovo UAB „Luido keramika“, j.a.k.300566802, 24 000 Lt dvidešimt keturis tūkstančius litų) skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-01-18 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Panaikinti sprendimo dalį, kuria valstybės naudai iš atsakovo UAB „Luido keramika“, j.a.k.300566802, priteistas 2069 Lt žyminis mokestis valstybės naudai.