Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. A. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria netenkintas K. A. prašymas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarimu K. A. pripažinta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą ir jai skirtos administracinės nuobaudos – 600 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams.Kauno apylinkės teisme 2016 m. rugsėjo 14 d. gautas K. A. prašymas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi netenkino K. A. prašymo dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo. Teismas konstatavo, kad iš bylos duomenų negalima daryti neabejotinos išvados, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, K. A. atžvilgiu šiuo metu jau yra pasiekti.Skunde K. A. prašo Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, laikyti nuobaudą atlikta ir grąžinti specialiąją teisę. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nutartis priimta, neatsižvelgiant į bendruosius humanizmo, protingumo, proporcingumo principus, faktines bylos aplinkybes. Teismas formuojamą praktiką panašiose bylose taikė formaliai, neatsižvelgė į apeliantės asmenį, patirtį bei susiklosčiusią situaciją, t. y., neindividualizavo, be to, nevertino visuomenės intereso pažeidimo, susijusio su ilgalaikėmis nuobaudos taikymo pasekmėmis, esmės ir turinio.Skunde pažymima, kad skiriant administracines nuobaudas, t. y., taikant nustatytą valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teigiama, kad šis principas yra susijęs ir su ATPK 329 straipsniu, kuris suteikia asmeniui galimybę tikėtis iš valstybės tam tikro atleidimo už padarytą teisės pažeidimą, verčia tikėti tokios valstybės humanišku, ekonomišku elgesiu. Pabrėžiama, kad teisės literatūroje ir teismų praktikoje nurodoma, jog represinėmis priemonėmis siekiama ne tik nubausti kaltininkus, bet ir atkurti pažeistą tvarką, pažeistus interesus, gėrius, siekti viešųjų ir privačių interesų suderinimo, jų kompromiso. Teismai priimdami vienokį ar kitokį sprendimą turi vadovautis teisingumo principu ir imtis priemonių ne tik skirti bausmes nusižengusiems asmenims, bet kiek įmanoma prisidėti prie teisinės santarvės atkūrimo visuomenėje, kas lemia humaniškumo, teisingumo bei kitų Konstitucinių principų reikalavimų įgyvendinimą. Anot skundo autorės, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, skundžiama nutartis negali būti laikoma atitinkanti humanizmo ir proporcingumo principus ir kita prasme. Administracinių teisės pažeidimų bylose yra taikomos ir baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos procesinės bei materialinės teisės normos. Tačiau, nors baudžiamajame kodekse, kuris numato atsakomybę už daug sunkesnius teisės pažeidimus – nusikaltimus, yra institutai, leidžiantys ne tik atleisti kaltą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, bet ir tikėtis, kad jam bausmės vykdymas bus atidėtas, sutrumpės teistumo laikas arba jis bus panaikintas ir pan., apeliantei kelią abejonių, kodėl jos atžvilgiu netaikytos taisyklės, leidžiančios sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą. Skundo autorė mano, kad ji atitinka visus formalius reikalavimus, leidžiančius taikyti ATPK 329 straipsnio nuostatas, nes sumokėjo baudą, nepadarė naujų teisės pažeidimų, įvykdė kitus įpareigojimus. Teigia, kad yra baudžiama daug griežčiau, negu asmenys, kurie padarė KET ar smurtinius nusikaltimus būdami neblaivūs ir vėliau susitaikė su nukentėjusiuoju ir cituoja Konstitucinio Teismo išaiškinimą, jog „lyginant kai kurias administracinių ir baudžiamųjų teisės normų sankcijas galima įžvelgti ir tam tikrą tarpšakinį nesuderinamumą, apsunkinantį teisingumo principo realizavimą“. Be to, nurodo, kad nors visuomenės interesas reikalauja per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti bendrą visuomenės saugumą, tačiau viešasis interesas veikia plačiau ir juo siekiama kuo ekonomiškiau elgtis ne tik su baudžiamu asmeniu, bet ir su kitais visuomenėje egzistuojančiais santykiais. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad mokosi aukštojoje mokykloje, gavo kreditą studijų apmokėjimui, po įvykio susirado jos profesiją atitinkantį darbą, t. y., prisideda ne tik prie savo materialinės gerovės kūrimo, bet plačiąja prasme ir prie valstybės ūkio gerinimo, nes įgys brangiai apmokamą specialybę, dirbdama moka mokesčius, tokiu būdu iki minimumo mažina galimybę išvykti iš Lietuvos ir pragyvenimui verstis užsienyje. Mano, kad šių dienų kontekste, kuomet jaunimo emigracija yra ypatingai didelė, tokia skundo autorės pozicija ir veiksmai turi būti vertinami kaip atsakingi ir didinantys pasitikėjimą ja kaip asmeniu. Tačiau apylinkės teismas, išreikšdamas nepasitikėjimą, suvaržė apeliantės teises ir teisėtus lūkesčius labiau, negu to reikia bausmės tikslams pasiekti, o negrąžindamas teisės vairuoti pasirinko akivaizdžiai perteklinę ir nepamatuotai neproporcingą priemonę, skundo autorės, kaip jauno ir besiformuojančio asmens, atžvilgiu. Toks teismo požiūris negali būti laikomas humanišku ir skatinančiu pasitikėti teisėsaugos institucijomis bei visa valstybės teisine sistema.Nesutinkant su skundžiamos nutarties teiginiu, kad vienas iš apeliantę neigiamai charakterizuojančių faktų yra tai, kad praeityje ji buvo bausta už šiurkštų KET pažeidimą (greičio viršijimą daugiau kaip 50 km/val.) ir tuo atveju taip pat buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, skunde pabrėžiama, kad nurodytu atveju skundo autorė buvo nubausta už greičio viršijimą, tačiau nagrinėtoje administracinėje byloje buvo nustatytos visiškai kitos aplinkybės, negu tos, kurias nurodo teismas, nes greitį viršijo 34 km/val., o vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas dėl to, kad tuo metu dar neturėjo pakankamo dviejų metu vairavimo stažo (ATPK 124 str. 4 d.). Apeliantės manymu, tokiu būdu apylinkės teismas formaliai ir nepagrįstai plečiamai charakterizavo ją kaip „nedrausmingą ir nepaisančią visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių pilietę“ ir tokią išvadą padarė nesivadovaudamas įrodymais. Ši aplinkybė pati savaime daro skundžiamą nutartį neteisėta ir naikintina. Be to, duomenys apie ankstesnį skundo autorės baustumą aiškiai prieštarauja ATPK 36 straipsniui.Nesutinkant su apylinkės teismo teiginiu apie 5 kartus viršytą leistiną alkoholio koncentracijos kiekį organizme, skunde nurodoma, kad pagal ATPK 329 straipsnį neblaivumo kiekio nustatymas pažeidimo metu nėra kliūtis specialios teisės atėmimo termino sutrumpinimui.Anot apeliantės, apylinkės teismas nevertino, kad ji pažeidimą padarė būdama labai jauno amžiaus, nebuvo patyrusi praradimų socialiniame ir visuomeniniame gyvenime kartėlio, todėl negalėjo tinkamai įvertinti ir savo būsimų darbinių funkcijų galimybių sumažėjimo. Teigia, kad dėl padaryto labai stipriai išgyvena, supranta, jog nuvylė save ir savo artimuosius, dėl savo elgesio susilaukė ne gailesčio, o draugų ir giminaičių pasmerkimo, kas, natūralu, nuolat verčia jausti gėdą ir psichologinį spaudimą.Atsiliepime į skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas Andrius Bubulis prašo K. A. skundo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį nepakeistą.K. A. skundas netenkintinas.ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino nesutrumpinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka reglamentuojami ATPK 329 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta kad, jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas), gavęs asmens prašymą, gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat gavęs ir Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą, sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš ATPK 329 straipsnio nuostatų matyti, jog nuobaudos laiko sutrumpinimas yra institucijos (pareigūno), paskyrusios nuobaudą, diskrecijos teisė, bet ne pareiga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. N-575-7688-10 susistemino teismų praktiką ir pažymėjo, kad iš šios teisės normos analizės seka, kad paskyrusi nuobaudą institucija gali, bet neprivalo sutrumpinti nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – termino, įvertinusi įstatymo nustatytas privalomas sąlygas bei kitas svarbias administracinei atsakomybei aplinkybes. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ATPK 329 straipsnyje nurodytos sąlygos negali būti taikomos formaliai, būtina įvertinti pažeidėjo asmenybę, įvertinti jo požiūrį į nuobaudą bei jo elgesį nuobaudos vykdymo metu. Sprendžiant dėl galimybės sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą, taip pat būtina įvertinti, ar bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis sprendžia, kad K. A. specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas nebuvo sutrumpintas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas jos atsakomybei turinčias reikšmę aplinkybes, laikantis įstatymo nustatytų specialiosios teisės sutrumpinimo taisyklių. Netenkinant prašymo sutrumpinti nuobaudos termino, buvo atsižvelgta į formaliųjų pagrindų, numatytų ATPK 329 straipsnyje, buvimą (nuo nuobaudos paskyrimo praėjo daugiau kaip pusė paskirtojo teisės atėmimo laiko, nepadarė naujų administracinių teisės pažeidimų, išklausė Privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programą, baudą sumokėjo), į padaryto pažeidimo pobūdį (vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, esant vidutiniam neblaivumo laipsniui, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, laikytiną vienu iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, keliančių pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai), į išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galimas specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimas, nebuvimą, bei į tai, kad sutrumpinus nuobaudos terminą, nebus pasiekti nuobaudos tikslai. Sprendžiant dėl pastarosios aplinkybės, pirmos instancijos teismas įvertino ankstesnį pažeidėjos drausmingumą vairuojant automobilį, padarytus pažeidimus bei jų pobūdį. Nors apeliantė teisi, kad apylinkės teismas neteisingai nurodė, jog ji buvo bausta už greičio viršijimą daugiau nei 50 km/h, kai ji buvo bausta už greičio viršijimą daugiau nei 30 km/h (ATPK 124 str. 4 d.), tačiau šis netikslumas nepaneigia fakto, kad K. A. praeityje yra bausta už kelių eismo taisyklių pažeidimą, priskiriamą prie šiurkščių. Be to, iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą (b. l. 11-12, 48–49) matyti, kad jai yra taikytas ir specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Vertinant taikytų administracinių nuobaudų poveikį pažeidėjos elgesiui, pripažintina, kad tai neigiamai apibūdina jos asmenybę, rodo, jog asmuo, atlikdamas veiksmus, dėl kurių jai paskirta minėta nuobauda, žinojo apie galimas savo veiksmų pasekmes, tačiau atitinkamų išvadų nepadarė ir toliau nesilaikė visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Atsižvelgiant į tai, pritartina Kauno apylinkės teismui, kad iš bylos duomenų negalima padaryti išvados, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo pasiekti. Atitinkamai paminėtų aplinkybių kontekste laikytinas abejotinu apeliacinio skundo tvirtinimas, kad K. A. negalėjo tinkamai įvertinti būsimų pasekmių, kadangi pažeidimą padarė būdama labai jauno amžiaus, nepatyrusi praradimų socialiniame ir visuomeniniame gyvenime kartėlio.Kiti apeliantės teiginiai, kad ji, praradusi teisę vairuoti transporto priemones, patyrė didelių finansinių praradimų, nepatogumų, susijusius su negalėjimu tinkamai atlikti darbines ir visuomenines užduotis, ženkliai sumažėjo jos reputacija, bendravimo galimybės, taip pat buvo įvertinti pirmos instancijos teismo. Tai, kad dėl neturėjimo teisės vairuoti K. A. patiria tam tikrų nepatogumų: negali patogiai nuvykti į darbą, pas šeimos narius, draugus ar kitas vietas, nėra išskirtinės aplinkybės bei nesudaro pagrindo pripažinti, kad administracinės nuobaudos tikslai jau yra pasiekti. Pastebėtina, kad nemalonių, negatyvių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Todėl pripažintina, kad tai, jog pažeidėja, netekusi teisės vairuoti transporto priemones, patiria darbinių ir buitinių nepatogumų nėra laikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog administracinės nuobaudos tikslai pasiekti. Nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad nagrinėjamu atveju asmens teisių suvaržymai, kurių ji patiria dėl specialiosios teisės apribojimų, yra beprasmiai ir nebūtini, pažeidžia teisingumo, proporcingumo ir humaniškumo principus.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ATPK 329 straipsnio taikymo klausimą išsprendė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurią keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį nepakeistą ir K. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.