Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Nijolios Indreikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. J. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atsisakyta panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą už akių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-7246-657/2010 pagal ieškovės kompanijos „Amicorp (UK) Limited“ ieškinį atsakovui G. J. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino visiškai, nes atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o teismo siųstus dokumentus atsisakė priimti (b. l. 51-52).

2010 m. balandžio 26 d. apylinkės teisme gautas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo atsakovas prašo panaikinti 2010-04-06 sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nurodė, kad teismo siųstų dokumentų negalėjo gauti, taip pat negalėjo ir atsisakyti priimti, nes tuo metu savo gyvenamojoje vietoje nebuvo, su šeima buvo išvykęs, tai patvirtina apgyvendinimo paslaugų kvitas. Be to, atsakovo nuomone, teismas turėtų atsižvelgti ir į tai, kad nebuvo įvertinta, jog ieškovo pateiktos sąskaitos faktūros nerodo jų pateikimo atsakovui, todėl ši aplinkybė gali turėti įtakos priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, sprendimas už akių panaikinamas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nevisiškai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė CPK normas, reglamentuojančias pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme procesą, ir dėl to galėjo būti priimta nepagrįsta nutartis, pažeidžianti atsakovo teises bei teisėtus interesus.

Tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo principai reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas tik teismui atidžiai išklausius abi ginčo šalis, kad abiem ginčo šalims būtų suteiktos lygios galimybės ginti pažeistas teises ar teisėtus interesus. Šių principų įgyvendinimui užtikrinti yra detaliai reguliuojama teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesinių dokumentų įteikimo šalims tvarka, šalims suteikiama teisė teismo posėdžio metu išdėstyti savo poziciją ir pan.

Taigi norint įgyvendinti anksčiau minėtus koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis. Su šia pareiga bei šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu ir yra susijęs sprendimo už akių institutas. Tai yra tam tikra procesinio pobūdžio sankcija šaliai, kuri be pateisinamos priežasties nesidomi procesu, nedalyvauja jame ir taip sudaro sąlygas teismo procesą vilkinti. Tačiau kartu toks sprendimas gali lemti minėtų tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo, teisės į teisminę gynybą, teisės būti išklausytam principų pažeidimą ir gali reikšti žmogaus teisių pažeidimą. Dėl to sprendimo už akių priėmimo procedūra yra griežtai ir detaliai reglamentuojama CPK, o teismas privalo kruopščiai laikytis nustatytų tokio sprendimo priėmimo sąlygų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, 2010 m. balandžio 6 d. priėmęs tokį sprendimą, konstatavo, jog yra minėtos sąlygos, nes atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikė teismui atsiliepimo į jam pareikštą ieškinį (CPK 142 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodė, kad pateiktas apelianto įrodymas nepatvirtina, jog apeliantas negalėjo priimti procesinių dokumentų dėl to, kad nebuvo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais.

Tačiau, nors apelianto argumentai dėl procesinės teisės normų taikymo pažeidimo įteikiant atsakovui procesinius dokumentus (b. l. 56-59) gali būti pripažinti nepagrįstais, teisėjų kolegijos nuomone, tai neduoda pagrindo atmesti apelianto prašymą ir netenkinti jo skundo, nes iš visos bylos medžiagos matyti, kad yra daug abejonių dėl teismo sprendimo už akių teisėtumo. Kaip minėta, civilinio proceso koncentruotumo principas (CPK 7 str.) turi būti įgyvendinamas nepažeidžiant dalyvaujančių asmenų civilinio proceso teisių.

Kaip nurodo byloje ieškovė kompanija „Amicorp (UK) Limited“, atsakovo G. J. pareiga sumokėti pagal pateiktas sąskaitas ieškovei „Amicorp (UK) Limited“ atsirado pagal 2004 m. gegužės 25 d. sutartį (b. l. 40-45,3-4). Iš paminėtos administravimo sutarties matyti, kad įgaliotojas G. J. ir „Forest Brothers L.LP“ yra bendraskoliai ir kaip atskiri skolininkai sumoka „Amicorp“ (sutarties 3.1 p.) už suteiktas paslaugas, nurodytas sutarties 2.1 p. ir 2.2 p. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad administravimo paslaugų sutartis buvo sudaryta tik su atsakovu G. J., nes sutartyje nurodyta, kad G. J. yra bendrovės „Forest Brothers L.LP“ įgaliotojas, visų bendrovės „Forest Brothers L.LP“ išleistų akcijų savininkas arba ribotos atsakomybės ūkinės bendrijos dalininkas (b. l. 40). Toliau sutartyje nurodyta, kad ieškovė (2.2 p.) teikia bendrovei sekretoriaus ir kitokias paslaugas, kurių periodiškai gali pageidauti įgaliotojas arba bendrovė. Tuo pat metu „Amicorp“ besąlygiškai įgaliojama atlikti bet kokius veiksmus be atskiro įgaliotojo įgaliojimo arba nurodymo, reikalingus pagal Anglijos procesines normas ir nuostatus (b. l. 41).

Kaip žinia, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis). Ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). Be to, solidarusis skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl įtraukimo byloje „Forest Brothers L.LP“ trečiuoju asmeniu (CPK 47 str.), nors priimtas byloje sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms.

Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek ieškovės įmonė (kompanija), tiek įmonė, kuriai buvo teikiamos administravimo paslaugos, registruotos Anglijoje. Be to, šalys susitarė, kad ieškovės kompanija turės visus įgaliojimus, kurios Anglijos įstatymai ir bendrovės („Forest Brothers L.LP”) įstatai (1 p., 2.2 p.). Pažymėtina, kad „Forest Brothers L.LP“ įstatų byloje nėra.

Byloje nėra duomenų, kur buvo sudaryta administravimo 2004-05-24 sutartis (b. l. 40), tačiau minimos sutarties 11 p. nurodyta, kad ši sutartis sudaryta vadovaujantis Anglijos įstatymais. „Amicorp“ naudai įgaliotojas ir bendrovė visus dėl šios sutarties kylančius ginčus šiuo neatšaukiamai priskiria Anglijos teismų jurisdikcijai. Toks įgaliotojo ir bendrovės patvirtintas ginčų priskyrimas Anglijos teismų jurisdikcijai netrukdo „Amicorp“ tuo pačiu metu dalyvauti kitos jurisdikcijos teismo procesuose. Pirmosios instancijos teismas neaiškino klausimo dėl taikytinos teisės šioje byloje (CPK 808 str., CK 1.12 str.), nors tai yra teisiškai reikšminga sprendžiant šalių ginčą.

Apeliantas nurodo, kad ieškovė netinkamai atliko savo pareigas vykdydama sutarties sąlygas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaidų kaštus, nors tokia pareiga ieškovei nustatyta sutarties 3.1 p.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė administravimo mokesčiams įrodyti byloje pateikė sąskaitas faktūras, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo tiek išlaidų, kiek nurodė sąskaitose faktūrose, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė byloje įrodinėja ne tik prievolinių pareigų neįvykdymą, bet ir turėtas tam tikro dydžio išlaidas, ji privalo pateikti šioms aplinkybėms įrodyti leistinus, šalių sutartyje numatytus rašytinius įrodymus. Pažymėtina, kad visos ieškovės mokestinės pretenzijos yra pagrįstos administravimo 2004-05-24 sutartimi.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto G. J. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2010 m. gegužės 24 d. nutartį (b. l. 70-73), todėl ją panaikina, patenkina apelianto pareiškimą, panaikina minimą teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą už akių (b. l. 51-52), atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės ir šią bylą perduoda nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d., 288 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, 288 straipsnio 3 dalies 2 punktu bei 4 dalimi,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti, panaikinti teismo Kauno miesto apylinkės 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą už akių, atnaujinti civilinės bylos pagal ieškovės kompanijos „Amicorp (UK) Limited“ ieškinį atsakovui G. J. dėl skolos priteisimo nagrinėjimą iš esmės ir perduoti ją nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.