Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1068-565/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-03-05Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2013-11-22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-05
Bylos Nr.
2A-1068-565/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-10123-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Algirdas Auruškevičius, Rūta Burdulienė
Ieškovas
UAB „Rolvika“
Atsakovas
UAB „A. T. logistika“
Kategorijos
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1068-565/2013Teisminio proceso Nr.2-02-3-10123-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 36.1.; 40.2.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto UAB „Rolvika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Rolvika“ ieškinį atsakovui UAB „A. T. logistika“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 19 101,24 Lt skolą už parduotą ir sumontuotą įrangą pagal 2010-05-10 pirkimo – pardavimo sutartį Nr.ROL-10-0037, 6 952,40 Lt delspinigius, 8,49 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pagal 2010-05-10 pirkimo – pardavimo sutartį Nr.ROL-10-0037 įranga turėjo būti pateikta ir sumontuota iki 2010-06-26, tačiau buvo sumontuota tik 2010-08-10, t.y. pavėlavus 43 dienas. Vadovaudamasis sutarties 4.4.p., atsakovas paskaičiavo ieškovui 19 101,24 Lt delspinigius ir išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr.TL972/A šiai sumai. Atsižvelgdamas į šią sąskaitą, ieškovas pateikė atsakovui tarpusavio suderinimo aktą, kurio pagrindu ieškovas ir atsakovas patvirtino tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir faktą, jog nei ieškovas, nei atsakovas neturi finansinių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-26 sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas 50 b.l. esantį šalių buhalterių pasirašytą 2011-03-01 dokumentą Nr.1 dėl tarpusavio likučio suderinimo pagal 2010-12-31 apskaitos duomenis, kuriame nurodyta, kad šalys neturi skolų viena kitai, vertino kaip dvišalį abipusių reikalavimų įskaitymo dokumentą. Kadangi tarpusavio likučių suderinimo dokumente nėra nurodyta pagal kokias sąskaitas – faktūras yra derinami likučiai, teismas padarė išvadą, kad buvo suderinti visi šalių tarpusavio likučiai, buvę 2010-12-31, todėl sprendė, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1.Byloje yra du savitarpio likučių derinimo dokumentai, kuriuos, pasibaigus finasiniams metams, automatiškai sugeneravo apelianto buhalterinės apskaitos programa. 2011-02-13 dokumentas atspindėjo atsakovo kaip pirkėjo ir apeklianto kaip tiekėjo tarpusavio įsipareigojimus, dokumento debeto skiltyje nurodyta 19 101,24 Lt atsakovo skola apeliantui. O 2011-03-01 dokumentas atspindėjo atsakovo kaip tiekėjo ir apelianto kaip pirkėjo tarpusavio įsipareigojimus, šio dokumento kredito ir debeto skiltyse nurodytos nulinės reikšmės. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2011-03-11 dokumentu buvo suderinti visi šalių tarpusavio skolų likučiai, buvę 2010-12-31.

2.Svarbūs yra atsakovo vyriausiojo buhalterio R. S., pasirašiusio savitarpio likučių derinimo dokumentus, parodymai teisme, kad 2011 metų vasario – kovo mėnesiais tarpusavio įskaitymai tarp įmonių nevyko, nes jie buvo baigti, jie vyko 2010 metų rudenį, vasario ir kovo mėnesiais buvo kalba apie tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus. Šie parodymai atskleidžia tikruosius atsakovo ketinimus, t.y. savitarpio likučių derinimo dokumentais ne įskaityti šalių tarpusavio reikalavimus, o suderinti buhalterinę apskaitą.

3.Pirmosios instancijos teismas neanalizavo 2011-03-01 dokumentą pasirašusių šalių buhalterių įgaliojimų sudaryti įskaitymo sandorį klausimo. Atsakovo vadovas A. T. nurodė, kad sandorius įmonės vardu sudaro jis, o vyriausiasis buhalteris yra atsakingas už įmonės finansinę veiklą ir sutarčių nesudarinėja. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas atsakovo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą 1 391,50 Lt sumai įskaitė atstovaujamas ne buhalterės, o advokato.

4.Teismas nevertino atsakovo tariamai egzistavusių priešpriešinių reikalavimų realumo ir pagrįstumo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad apeliantui buvo pareikšti reikalavimai dėl delspinigių sumokėjimo, t.y. kad apeliantui buvo pateikta 2010-11-19 PVM sąskaita – faktūra TL Nr.972/A, ar kad apeliantas apie šiuos atsakovo reikalavimus buvo informuotas kitu būdu. Nors teismų praktikoje yra pripažįstama, jog priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra galimas ir pagal įmonių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, tačiau taip pat pripažįstama, jog būtina laikytis įstaymu nustatytos aiškios šios teisės įgyvendinimo tvarkos, t.y. būtinas pareiškimas dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, nurodant, kokios sumos yra įskaitomos.

5.Net jei 2011-02-13 ar 2011-03-01 savitarpio likučių derinimo dokumentą būtų galima vertinti kaip atsakovo valią atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, turėtina omenyje, kad šių dokumentų surašymo metu jau buvo suėjęs CK 1.125 str. 5 d. 2 p. nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl delspinigių pareikšti.

Atsiliepimas

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

1.Apeliantas atsiuntė atsakovui 2011-02-13 skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovas yra skolingas apeliantui 19 101,24 Lt. Nesutikdamas su šiuo aktu, atsakovas 2011-02-23 išsiuntė aktą apeliantui su komentaru, kad atsakovas nėra skolingas apeliantui dėl apelianto skolos, susidariusios sutarties 4.4.p. ir PVM sąskaitos – faktūros TL Nr.972/A pagrindu. Atsižvelgdamas į atsakovo nurodytas aplinkybes, apeliantas pateikė atsakovui 2011-03-01 tarpusavio suderinimo aktą, kurio pagrindu apeliantas ir atsakovas patvirtino tarpusavio priešpriešinių reikalavimų užskaitymą.

2.Apelianto argumentus, kad 2011-03-01 tarpusavio suderinimo aktas buvo pasirašytas neįgaliotų asmenų, paneigia apelianto buhalterės E. Š. parodymai, kad skolų suderinimus dažniausiai vykdo buhalterija, kad buhalterijos vykdomas skolų suderinimas yra normali verslo praktika, kurią sąlygoja buhalterijos funkcijos.

3.Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo, kadanti tokios teisės pasibaigimą įskaitymo atlikimo metu sąlygojo pasibaigusi ieškinio senatis, kadangi ieškinio senaties institutas yra taikomas bylos nagrinėjimo teisme metu.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

CK 6.130 str. nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. CK 6.131 str. nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t.y. joje nurodytos principinės įskaitymo nuostatos, kurių esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jei įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-407/2011).

2010-05-10 pirkimo – pardavimo sutarties Nr.ROL-10-0037 4.4.p. šalys susitarė, kad apeliantui (pardavėjui) laiku neįvykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas (pirkėjas) turi teisę skaičiuoti delspinigius po 0,2 procentus už kiekvieną uždelstą dieną. Apeliantas neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, kad apeliantas 43 dienas uždelsė įvykdyti įsipareigojimus pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Vadovaudamasis pirkimo – pardavimo sutartis 4.4.p. atsakovas 2010-11-19 išrašė apeliantui PVM sąskaitą – faktūrą TL Nr.972/A dėl 19 101,24 Lt delspinigių sumokėjimo (43 b.l.). Gavęs apelianto 2011-02-13 dokumentą Nr.1, skirtą derinti savitarpio likutį tarp šalių, kuriame nurodyta, kad atsakovas yra skolingas apeliantui 19 101,24 Lt, atsakovas grąžino apeliantui šį dokumentą su įrašu: „šiai sumai jums išrašyta delspinigių sąskaita TL Nr.972/A 2010 11 19! Skolos jokios nėra” (62 b.l.). Nors atsakovas šiame įraše nevartojo CK įtvirtintų sąvokų (“priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas”) ir nenurodė teisės normų, reglamentuojančių tokius jo veiksmus, iš šio įrašo turinio aiškiai matyti, kad atsakovas siekė įskaityti atsakovo reikalavimą apeliantui sumokėti 19 101,24 Lt delspinigius į apelianto reikalavimą atsakovui sumokėti 19 101,24 Lt skolą. Todėl šis atsakovo įrašas laikytinas atsakovo pareiškimu apie priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą. Apie šalių tarpusavio skolų nebuvimą atsakovas dar kartą pranešė apeliantui 2011-11-02 raštu, kartu pridėdamas delspinigių PVM sąskaitą – faktūros TL Nr.972/A kopiją (52 b.l.). Apeliantas 2012-03-13 teismo posėdyje nurodė, kad šią sąskaitą gavo 2011-11-05 (80 b.l.).

Nėra visiškai pagrįstas apelianto teiginys, kad atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog įskaitymą atliko ne atsakovas, o apeliantas 2011-03-01 dokumentu Nr.1, skirtu derinti savitarpio likutį tarp šalių (50 b.l.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visų pirma atsakovas pranešė apeliantui, jog atsakovas nėra skolingas apeliantui dėl atsakovo išrašytos delspinigių sąskaitos, o 2011-03-01 dokumentą Nr.1 atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė kaip dokumentą, „kurio pagrindu ieškovas ir atsakovas patvirtino tarpusavio priešpriešinių reikalavimų užskaitymą ir faktą, jog nei ieškovas, nei atsakovas neturi finansinių įsipareigojimų kito atžvilgiu“ (46 b.l.). T.y. atsiliepime į ieškinį 2011-03-01 dokumentą Nr.1 atsakovas nurodė kaip dokumentą, kuriuo patvirtintas įskaitymas, o ne atliktas įskaitymas. Kadangi atsakovas nesutikimą su ieškiniu grindė aplinkybe, kad atsakovo prievolė sumokėti apeliantui 19 101,24 Lt skolą baigėsi į šį reikalavimą įskaičius atsakovo reikalavimą apeliantui sumokėti 19 101,24 Lt delspinigius, nustačius, kad įskaitymas buvo atliktas atsakovo įrašu 2011-02-13 dokumente Nr.1, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kad įskaitymas negalėjo būti atliktas 2011-03-01 dokumentu Nr.1.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas negalėjo atlikti delspinigių įskaitymo, nes tiek 2011-02-13, tiek 2011-03-01 jau buvo suėjęs CK 1.125 str. 5 d. 2 p. nustatytas terminas tokiems reikalavimams dėl delspinigių pareikšti, o apeliantas su atsakovo nurodomais reikalavimais niekada nesutiko ir jų nepripažino. Pagal CK 1.124 str. ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šiuo atveju atsakovas nesikreipė į teismą su ieškiniu, o atliko delspinigių įskaitymą vienašaliu pareiškimu. CK 6.134 str. 1 d. nedraudžia įskaityti reikalavimus, jei yra pasibaigęs ieškinio senaties šiuos reikalavimus pareikšti teisme. Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-23 civilinės bylos Nr.3K-3-408/2008 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo šioje byloje remtis nurodytoje nutartyje padarytais išiaiškinimais.

Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos gali būti teismo sumažintos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). „Aiškiai per didelių“ („neprotingai didelių“) netesybų samprata įstatyme neatskleista, ji plėtojama teismų praktikoje. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. Abi pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra verslininkai, todėl turėjo lygias galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, tame tarpe ir nustatančių delspinigių dydį. Atsižvelgiant į pirkimo – pardavimo sutarties 3.1. p. nustatytą darbų atlikimo terminą (45 dienos nuo avanso sumokėjimo), 43 dienų uždelsimas vertintinas kaip žymus. Delspinigiai sudaro nedidelę pirkimo – pardavimo sutarties kainos dalį (8,6 proc.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad įskaityti 19 101,24 Lt delspinigiai yra aiškiai per dideli.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš apelianto atsakovo naudai priteistinos išlaidos už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 1 200 Lt, atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakiestą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Rolvika“ atsakovo UAB „Tarailos logistika“ naudai 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėAlgirdas AuruškevičiusRūta Burdulienė