- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- I-7259-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01147-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.6.6.1Bylos dėl valstybinių pensijų
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–7), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį – 9 617,19 EUR už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodo, kad VRM paskyrė jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 1D-890(11) pareiškėjui nurodė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka, mano, kad skundžiamu VRM sprendimu yra pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pareiškėjo nuomone, sumažintos pensijos mokėjimo pratęsimas iki 2013 m. ir neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmo nenustatymas valstybinių pensijų gavėjams pažeidžia asmenų lygybės ir socialinės darnos principus bei yra diskriminacinis. Savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas prašo atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. Jo nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas manė, kad mažinimas atitinka įstatymų nuostatas, tikėjosi, kad jis yra laikinas ir atsiradę praradimai ateityje bus kompensuoti. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, suvokė, kad įstatymų leidėjas pažeidė jo teises, tačiau dėl ginčo santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo laiku teisminės gynybos nesikreipė.
Atsiliepimas
Atsakovas VRM, tuo pačiu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutinka (b. l. 28-30). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Šio termino atsakovas prašo neatnaujinti, kadangi skunde nurodyti argumentai, jo nuomone, nepateisina tokio ilgo delsimo kreiptis teisminės gynybos. Atsakovas teigia, kad VRM skundžiamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnis nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti, todėl administracinę bylą atsakovas prašo nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Bylos dalis nutrauktina, likusi skundo dalis atmestina.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu per 2010-2013 m. laikotarpį.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-519-13, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).
Trečiojo suinteresuoto asmens 2015 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-253 (b. l. 26-27) nurodyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl vėliausiai apie galimai šiuo pagrindu pažeistas teises pareiškėjas turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėn. Dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 12 d. (b. l. 15), todėl darytina išvada, kad jis praleido 3 m. terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir turėjo galioti iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, išaiškino, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d.) taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-01-14 nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant, ar pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino reikalavimui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo pareikšti, atsižvelgtina į aukščiau nurodytų valstybinės pensijos ribojimo pagrindų taikymo laikotarpius.
Žemesnės instancijos teismas
Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-253 (b. l. 26-27) nurodyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėn., vadinasi, vėliausiai apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją šiuo pagrindu sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Minėta, kad į teismą dėl šiuo pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido 3 metų terminą pareikšti reikalavimą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
Prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjas vadovavosi bendro pobūdžio argumentais, jų neindividualizavo ir nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių į teismą kreiptis laiku. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių kreiptis į teismą laiku dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėjas nenurodė, rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus trejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, beveik dvejiems metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir daugiau nei metams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo penkeri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014.
Netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu bei 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktas).
Pirmoji Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pagrindu sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta atitinkamai 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, 2015 m. vasario 12 d. paduodamas skundą teismui, nepraleido termino pareikšti reikalavimą dėl nurodytu pagrindu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2012–2013 m. laikotarpį. Pareiškėjo skundas nagrinėtinas šia apimtimi.
Bylos duomenimis nustatyta, kad VRM 1997 m. lapkričio 24 d. išvadoje Nr. 14102 buvo konstatuota pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją už tarnybą nuo 1997 m. spalio 6 d. neterminuotai (b. l. 19). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į VRM, prašydamas perskaičiuoti jam paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 20-21). VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 890(11) pareiškėjui nurodė, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 24-25).
Vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 11PP(P)-253 (b. l. 26-27), per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo valstybinė pensija buvo ribojama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu.
Teisinis reglamentavimas.
Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1012, 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją moka VRM.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą nustatančių minėtų įstatymų nuostatų konstitucingumo klausimas buvo sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, darydamas šią išvadą, nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo sumažintos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. gegužės 15 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinio Teismo vertinimu, tiek 2011 m. gruodžio 20 d., tiek 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu 2012–2013 metais taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 m. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl VRM sprendimo panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 nurodė, kad VRM sprendimai, priimti pagal asmenų prašymus dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo, nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Teisėjų kolegija išaiškino, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, todėl tokio pobūdžio ginčuose yra būtina įrodyti tik ginčo egzistavimo faktą (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1D-890(11) atsakovas konstatavo, kad pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo, t. y., išreiškė valią atsisakyti pareiškėjui išmokėti Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pastarasis sprendimas patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo egzistavimą ir tai sudarė pagrindą pareiškėjui kreiptis teisminės gynybos. Kadangi VRM sprendimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo nėra administraciniams teismams skundžiamas administracinis aktas, bylos dalis dėl VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-890(11) panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1, 7 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo G. S. skundo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11), priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu bei 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nutraukti.
Likusią pareiškėjo G. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.