Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu:

- padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas 30 parų areštu;

- padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 25 parų areštu;

- padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. G. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. G. priteista 2 000 Lt neturtinei nukentėjusiajam Š. S. padarytai žalai atlyginti, o kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 25 d., apie 2.30 val., viešoje vietoje – kavinėje, esančioje viešbučio „V.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais ir patyčiomis pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, savo taurėje turimu brendžiu du kartus tyčia apipylė prie gretimo staliuko sėdėjusios A. D. veidą. A. D. paprašius pagalbos, prie kavinės po kelių minučių atvyko S. D. (S. D. ), Š. S. ir S. J. (S. J. ). S. D. pareikalavo, kad R. G. atsiprašytų A. D. už įžeidimus ir patyčias, tačiau R. G. , neadekvačiai reagavo į pastabą, tęsdamas viešosios tvarkos pažeidimą, iš chuliganiškų paskatų peiliu vieną kartą smogė S. D. į pilvą ir padarė kiaurinę durtinę-pjautinę pilvo kairės pusės žaizdą su riestinės žarnos pakenkimu, taip sunkiai sutrikdė S. D. sveikatą, paskui bėgdamas nuo S. D. , R. G. peiliu vieną kartą dūrė Š. S. į kairę koją ir padarė jam durtinę-pjautinę žaizdą kairės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta Š. S. sveikata, dar po to R. G. tęsdamas viešosios tvarkos pažeidimą vieną kartą spyrė A. D. į pilvą, sukeldamas jai skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas) dalyje, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir papildomai nekvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 2K-659/2004, Nr. 2K-652/2007, 2K-796/2007, 2K-122/2008; ,,Teismų praktika“ Nr. 23). Tuo tarpu padarius nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. G. nusikalstamus veiksmus, kuriais padarė nežymų sveikatos sutrikdimą Š. S. (peiliu sužalojo jam koją), sukėlė A. D. fizinį skausmą (spyrė jai į pilvą), kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 140 straipsnio 1 dalį, nes nusikaltimai sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Kolegija konstatuoja, kad šie nusikaltimai negali būti vertinami kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Kadangi idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytos veikos neaprėpia. Kaip jau buvo aukščiau minėta BK 284 straipsnio 1 dalis apima BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl taikoma bendra visumą nustatanti norma (BK 284 straipsnio 1 dalis), nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, nuteisdamas R. G. papildomai ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė esminį BPK pažeidimą. Šis pažeidimas ištaisomas apeliacinio proceso metu, t. y. R. G. išteisinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuri yra perteklinė. Tačiau žemesnės instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. G. nusikalstamus veiksmus dėl S. D. sužalojimo.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad peilį panaudojo gindamasis nuo nukentėjusiųjų, todėl jo veikos turi būti perkvalifikuotos kaip būtinoji gintis ar būtinosios ginties ribų peržengimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas nagrinėjamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija, t. y. nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo. Teisminėje praktikoje suformuota nuostata, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Teismų praktikoje laikomasi nuomones, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tais atvejais, kai nebuvo pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, teismas tokius asmens veiksmus negali vertinti kaip būtinąją gintį, ar jos ribų peržengimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. G. viešoje vietoje pirmiausiai konfliktavo ir du kartus brendžiu apipylė A. D. , kuri į pagalbą pasikvietė S. D. . S. D. į kavinę atvažiavo su Š. S. ir S. J. . S. D. priėjo prie R. G. ir pareikalavo, kad šis atsiprašytų A. D. už įžeidimus ir patyčias. R. G. nesutiko atsiprašyti. Tada tarp jų kilo konfliktas. Šias bylos aplinkybes patvirtino įvykio vietoje buvę nukentėjusieji A. D. , Š. S. , S. J. , S. D. bei pats R. G. , tačiau vėlesnę įvykių eigą nukentėjusieji ir nuteistasis pateikia skirtingai.

Nuteistasis R. G. teisme ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jį ir jo draugą R. Š. užpuolė ir sumušė į barą atvažiavę S. D. , Š. S. ir S. J. , tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų, specialistų išvados bei kita byloje esanti medžiaga. Nukentėjusysis S. D. parodė, kad R. G. buvo nusiteikęs konfliktiškai, gal jam (R. G. ) kažkas pasirodė ar jis (R. G. ) kažko nesuprato. Viskas įvyko labai greitai ir staiga R. G. dūrė su peiliu jam (S. D. ) į pilvą. Gavęs smūgį atšoko nuo R. G. į šoną (t. 2, b. l. 64-65). Tokius pačius parodymus davė ir teisiamojo posėdžio metu, todėl R. G. nepagrįstai teigia, kad nukentėjusysis S. D. duoda prieštaringus parodymus. Nukentėjusioji A. D. apklausiama kaip liudytoja papildomos apklausos metu parodė, kad konflikto metu stovėjo tarp nepažįstamų vyrų (R. G. ir R. Š. ). Vyresnis vyras (R. G. ) stovėjo į ją nugara. Tada išgirdo, kad S. D. sušuko „bėk“ ir pats (S. D. ) pradėjo bėgti susiėmęs už pilvo (t. 1, b. l. 51-54). Tiesa, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. D. nurodė, kad į konfliktą įsivėlė S. J. , kuris trenkė R. G. . Teismas sutinka su apelianto argumentu, kad tokie nukentėjusiosios parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Teisėjų kolegija tokį parodymų keitimą vertina kaip A. D. norą sušvelninti susiklosčiusią situaciją, todėl remiasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios pirminiais parodymais, kurie buvo duoti praėjus vos keliems mėnesiams po įvykio ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusysis Š. S. teisme parodė, kad įvyko konfliktas ir R. G. smūgiavo peiliu S. D. į pilvą, tada puolė S. J. , o po to jį (Š. S. ) (t. 2, b. l. 43-44). Tokius pat parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis S. J. parodė, kad S. D. pasistumdė su R. G. ir iš karto išgirdo kaip S. D. sušuko „peilis“, viskas įvyko labai greitai. Jis niekam nesudavė jokių smūgių, nes išsigando ir pabėgo. Matė kaip S. D. susilenkė. Girdėjo kaip Š. S. taip pat šaukė „peilis“ ir kai jam buvo sužalota koja, šovė dujiniu pistoletu į R. G. (t. 2, b. l. 123-124). Liudytojai E. K. , D. G. ir J. U. parodė, kad į kavinę įbėgęs R. Š. nebuvo sužalotas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad R. G. ar R. Š. būtų sunkiai sužaloti. Pažymėtina, kad šiuo atveju jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nuteistojo ar jo draugo R. Š. gyvybei ar sveikatai negrėsė. Atvirkščiai, būtent R. G. sužalojo nukentėjusiuosius (dūrė peiliu S. D. į pilvą (specialisto išvada Nr. G 1731/09 (03)), vėliau dūrė peiliu Š. S. į kairę koją (specialisto išvada Nr. G 1732/09 (03) ir dar po to vieną kartą spyrė A. D. į pilvą (nukentėjusiųjų S. D. , Š. S. , S. J. ir A. D. parodymai)). Nuteistasis R. G. nei vienos apklausos metu nenurodė, kad būtų matęs nukentėjusiuosius išsitraukiant ginklus ar girdėjęs aiškiai išsakomus grasinimus. Taigi pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusieji, o nuteistasis, durdamas peiliu S. D. ir Š. S. bei spirdamas A. D. į pilvą. Asmuo padaręs pavojingą kėsinimąsi neturi teisės į būtinąją gintį. Nesant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra juridinio pagrindo nuteistojo nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio nuostatas, todėl atmeta R. G. argumentus dėl būtinosios ginties ribų peržengimo ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo kaip nepagrįstus.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei perkvalifikavo jo veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas iš naujo peržiūri pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad R. G. padarė nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 ir 6 dalys). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia: nukentėjusysis S. D. buvo sunkiai sužalotas dėl chuliganiškų paskatų; Š. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata; A. D. sukeltas skausmas; nuteistasis savo įžūliais veiksmais ir patyčiomis pažeidė viešąją tvarką; jo nusikalstami veiksmai buvo daromi viešoje vietoje – kavinėje (viešbučio „Viktorija“ patalpose). Taip pat įvertina R. G. asmenybę: teisiamas pirmą kartą, nedirba, išsituokęs, turi mažametę dukrą, ne kartą baustas administracine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nustatyta atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, t. y. A. D. rizikingas ir provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistasis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismo nuomone, R. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirtina bausmė 30 parų areštas ir ši bausmė apėmimo būdu subendrintina su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. paskirtos bausmės už kiekvieną veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n usprendžia:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendį pakeisti:

R. G. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti 30 parų arešto bausmę;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir R. G. nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, atliekant ją pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.