- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-10
- Bylos Nr.
- I1-7989-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01746-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2021 m. liepos 13 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje, kuriame nebuvo sudaromos sąlygos tinkamai atlikti religines apeigas, kadangi nėra įrengtos koplytėlės. Teigė, jog siūloma melstis laisvalaikio kambaryje, kuriame nuolat lankosi, be kita ko, triukšmauja, žiūri televizorių, nuteistieji. Nurodė, kad dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti (b. l. 9–12). Siekiant užtikrinti nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas, įstaigos 3-iajame sektoriuje naujai rekonstruotame pastate yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Teigė, kad esant poreikiui religines apeigas nuteistieji gali atlikti šiame laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Nuteistieji be apribojimų gali lankytis klubo patalpoje, kurioje yra pastatytas kryžius, religinė atributika ir kurioje galima atlikti religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pažymėjo, jog Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai įstaigos 3-iajame sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį. Apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo parašoma informacija skelbimuose ir nuteistieji laisva valia turėjo galimybę juose lankytis. Po karantino paskelbimo, siekiant išvengti galimų ligos COVID-19 protrūkių, dvasininkų atvykimas į įstaigą apribotas. Religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu, transliuojant tiesiogiai vykstančias mišias ir pamokslus, o dirbantiems nuteistiesiems laisvu nuo darbo laiku pateikiant mišių įrašus. Akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų. Mano, jog pataisos įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, o nesant neteisėtų veiksmų negali būti nustatytas ir su žalos padarymu susijęs priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš negalėjimo melstis, nes Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje nebuvo koplyčios.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 str., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės).
Nurodytos BVK nuostatos nustato nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas ir jokių taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami (kamerų tipo patalpose, drausmės grupėje ir kt.), nenustato.
Pažymėtina, kad religinės apeigos atliekamos ne tik tada, kada jos yra vedamos dvasininko. Religinių apeigų sąvoka apima ir kitas jos išraiškos formas, t. y. tiek pavienių asmenų, tiek tam tikros tikinčiųjų bendruomenės maldos ir susikaupimo procesas, tiek dalyvaujant, tiek nedalyvaujant dvasininkui.
Vidaus tvarkos taisyklių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (Vidaus tvarkos taisyklių 114 punktas).
Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad nepriklausomai nuo inicijuojamų religinių apeigų masto (ar vienas, ar bendruomenėje, su dvasininku ar be jo), iš esmės vien tik dėl savo sakralinio, susikaupimo, tylos ir ramybės reikalaujančio pobūdžio, religinėms apeigoms atlikti atsakovės atstovas turi užtikrinti tam atskiras patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas, su religine atributika. Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 114 punkte suformuluotas imperatyvus reikalavimas įrengti vietą religinėms apeigoms atlikti pagal dvasininkų rekomendacijas, todėl tokia vieta pataisos įstaigoje privalo būti ir jos paskirtis turi būti ne daugiafunkcė, derinant religinių apeigų galimybę su kitomis tuo pačiu metu vykdomomis veiklomis.
Taigi, nors religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas išimtinai kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje, tačiau, teismo vertinimu, bet kokiu atveju tam turi būti skiriama atskira patalpa, sudarant religines apeigas atliekančiam ir / ar besimeldžiančiam asmeniui sakraliai privačią erdvę, kurioje būtų išlaikyta rimtis, susikaupimas ir tyla.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde kelia klausimą dėl galimybės pasimelsti nebuvimo, tai išimtinai susiedamas su koplytėlės neužtikrinimu. Koplytėlės nebuvimo faktą pareiškėjas vertina kaip esminę priežastį, trukdžiusią jam individualiai melstis, ir neturtinės žalos priežastimi nurodo iš esmės tik tai, kad neturėjo galimybės religines apeigas realizuoti individualios maldos forma koplyčioje, o tai padaryti buvo siūloma laisvalaikio kambaryje. Jokių kitų veiklų, susijusių su religinių apeigų netinkamu organizavimu ir neužtikrinimu, t. y. dvasininko (ne) atvykimas, religinių pamaldų (ne) organizavimas ar (ne) transliavimas ir kt., kurios galėtų būti laikomos neturtinės žalos priežastimi, pareiškėjas iš esmės nenurodo.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje nėra įrengtos koplyčios (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos įstaiga, neužtikrindama koplyčios įrengimo, religines apeigas siūlo atlikti laisvalaikio kambaryje, kuriame, anot pareiškėjo, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir triukšmo neįmanoma atlikti religinių apeigų, tačiau atsakovės atstovas nurodė, taip pat Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus 2021 m. balandžio 16 d. tarnybinis pranešimas Nr. 63-1327 patvirtina (b. l. 3), kad religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų galima atlikti klubo patalpoje, kurioje pastatomas kryžius, religinė atributika. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame nurodyta, kad įstaigoje yra patalpos religinėms apeigoms atlikti, jokių prieštaravimų nepateikė, todėl teismas vertina, kad jei pareiškėjui neįmanoma buvo atlikti religinių apeigų laisvalaikio kambaryje, tuomet religinėms apeigoms individualios maldos forma įgyvendinti pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ne koplytėlėje, tačiau kitoje tam pritaikytoje atskiroje patalpoje, t. y. klubo patalpoje. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai 3-iajame sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį ir apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo paskelbiama, nuteistieji laisva valia turėjo galimybę juose lankytis. Taip pat vyko religinės apeigos nuotoliniu būdu, transliuojant tiesiogiai vykstančias mišias ir pamokslus, dirbantiems nuteistiesiems laisvu nuo darbo metu pateikiant mišių įrašus (b. l. 3).
Akcentuotina ir tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti suteikiant specialią atskirą patalpą. Nesant duomenų, kad pareiškėjas raštu reiškė prašymus ir būtų siekęs tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas, o pataisos įstaigos administracija į jo prašymus nereagavo ar reagavo netinkamai, pareiškėjo deklaratyvūs ir kitais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, deklaratyviais, nedetalizuotais ir neįrodytais.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nesant įrodymų, jog pareiškėjas iš viso buvo aiškiai išreiškęs pageidavimą atlikti religines apeigas atskiroje patalpoje, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų. Pataisos įstaigos administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui papildomų būdų ir priemonių jo religinei teisei įgyvendinti, neturėdama duomenų apie pareiškėjo religingumo faktą ir laipsnį, tikėjimo teisės praktikavimo poreikį ir mastą, esamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti nepakankamumą.
Atsižvelgiant į tai nėra pakankamo pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl to, kad nėra koplyčios ir negalėjo tinkamai pasimelsti, patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, psichologines kančias, pablogėjo emocinė ir psichinė būklė, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kad jis tokią neturtinę žalą patyrė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologus dėl problemų, kurias galėjo sukelti negalėjimas atlikti religinių apeigų ar lankytis koplyčioje.
Pareiškėjo skunde tik deklaratyviai nurodytos aplinkybės dėl koplyčios religinėms apeigoms atlikti (konkrečiai pasimelsti) nebuvimo, jo teiginiai dėl patirtų nepatogumų, diskomforto, kitų išgyvenimų savaime nepatvirtina neturtinės žalos fakto ir negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2020, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.