- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-19
- Bylos Nr.
- 2S-370-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34489-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- E. V.
- Atsakovas
- D. J.
- Trečiasis asmuo
- M. T.-O.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje (apelianto) M. T.-O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. N2-2045-614/2014 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui D. J. ir pagal atsakovo D. J. priešieškinį ieškovei E. V. dėl išlaikymo vaikui dydžio ir formos pakeitimo, trečiasis asmuo byloje M. T.-O., institucija išvadai byloje pateikti – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė E. V. pateikė ieškinį atsakovui D. J., o atsakovas D. J. priešieškinį ieškovei E. V. dėl išlaikymo vaikui dydžio ir formos pakeitimo. Teisme 2014-11-12 gauta ieškovės E. V. ir atsakovo D. J. pasirašyta taikos sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė nuomonę dėl pateiktos taikos sutartis. Nurodė, kad ieškovės ir atsakovo 2014-11-11 pasirašytos Taikos sutarties 2 punktas, kuriuo atsakovas įsipareigoja išlaikymą nepilnametei dukrai L. J. teikti vienkartine 177 000,00 Lt dydžio išmoka, neprieštarauja nepilnametės L. interesams, tačiau mano, kad vaiko interesų požiūriu, nepilnametei L. skirta vienkartinė 177 000,00 Lt dydžio išmoka turėtų būti pervesta į nepilnametės L. banko sąskaitą, o ne į ieškovės banko sąskaitą (Taikos sutarties 6 punktas). Trečiasis asmuo M. T.-O. rašytiniais paaiškinimais nurodė, kad Taikos sutarties 10 punktas prieštarauja viešajam interesui ir pažeidžia trečiojo asmens interesus. Trečiojo asmens teigimu, poreikis taikyti byloje galiojančias laikinąsias apsaugos priemones, išnyko šalims pasirašius taikos sutartį.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-26 nutartimi nutarė patvirtinti 2014-11-11 sudarytą ieškovės E. V. ir atsakovo D. J. taikos sutartį šalių nustatytomis sąlygomis. Civilinę bylą Nr. N2-2045-614/2014 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui D. J. ir pagal atsakovo D. J. priešieškinį ieškovei E. V. dėl išlaikymo vaikui dydžio ir formos pakeitimo, nutraukti. Sumažinti 2013-10-22 nutartimi pritaikytų ir 2014-09-12 nutartimi iš dalies pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių mąstą. Ieškovės E. V. reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoto atsakovui D. J. priklausančio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, jų nesant - turtinių teisių ar/ ir lėšų sąskaitose arba grynųjų pinigų arešto mąstą sumažinti nuo 300 150,00 Lt sumos iki 177 000,00 Lt sumos. Priteisti iš ieškovės E. V. valstybės naudai 20,00 Lt (5,79 EUR) pašto išlaidų. Priteisti iš atsakovo D. J. valstybės naudai 20,00 Lt (5,79 EUR) pašto išlaidų. Grąžinti ieškovei E. V. 405,00 Lt (117,30 EUR) žyminio mokesčio. Grąžinti atsakovui D. J. 54,00 Lt (15,64 EUR) žyminio mokesčio. Teismui nenustačius duomenų apie netinkamą ieškovei kylančių motinos pareigų įgyvendinimą, teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės tinkamų pareigų vykdymu, disponuojant nepilnamečio vaiko lėšomis, kurias pagal Taikos sutarties 6 punktą į ieškovės banko sąskaitą perves atsakovas. Tačiau, tuo pačiu ieškovei išaiškino, jog tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Teismas nesutiko su trečiojo asmens M. T.-O. argumentais, jog išnyko teisinis pagrindas palikti 2013-10-22 nutartimi pritaikytas ir 2014-09-12 nutartimi iš dalies pakeistas laikinąsias apsaugos priemones iki visiško šios Taikos sutarties įvykdymo. Teismas nurodė, kad nors taikos sutarties sudarymas ir jos patvirtinimas reiškia tarp šalių kilusio ginčo taikų išsprendimą ir civilinės bylos nutraukimą, tačiau vien ši aplinkybė nepreziumuoja tinkamo Taikos sutarties sąlygų įvykdymo. Šioje proceso stadijoje, t.y. kol Taikos sutarties sąlygos nėra pilnai įvykdytos, teismas mano, jog šalių susitartų įsipareigojimų apimtis turi būti užtikrinta apsaugos svertu – turto areštu reikalaujamai sumokėti pinigų sumai. Teismui nenustačius, jog šalių sudaryta taikos sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, šalių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, patvirtino taikos sutartį.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo M. T.-O. (apeliantas) prašo panaikinti 2014-11-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dalyje dėl 2014-11-11 tarp šalių sudarytos ir teismui pateiktos tvirtinti taikos sutarties 10 punkto sąlygų, pašalinant šio punkto sąlygas iš teismo nutarties ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo bei 2014-09-12 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš dalies.
Nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš esmės nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo taikymo po taikos sutarties tarp šalių sudarymo ir taikos sutarties patvirtinimo teismo nutartimi. Be kita ko, nei teismas 2014-11-26 nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, nei šalys taikos sutartyje neįvardino ir nenurodė realios grėsmės, kurios objektyvus egzistavimas tikrovėje pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumą ir būtinumą šioje civilinėje byloje netgi po Taikos sutarties patvirtinimo teisme;Taikos sutarties 10 punkto sąlyga prieštarauja viešajai tvarkai, pažeidžia viešąjį interesą ir nesant jokios grėsmės ar poveikio, sudaro nereikalingas dirbtines kliūtis įvykdyti jau įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo sprendimą, tuo šiurkščiai pažeidžiant trečiojo asmens M. T.-O. teisėtus interesus. Tokią trečiojo asmens argumentaciją teismas įvertino tik formaliai, iš esmės nepasisakydamas ir nenuginčydamas šių trečiojo asmens argumentų. Teismas, priimdamas 2014-11-26 nutartį, visiškai neatsižvelgė į kito kreditoriaus t.y. trečiojo asmens M. T.-O. teisėtus interesus ir įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-613-603/2011 ir 2013-06-25 Vilniaus apygardos teismo vykdomąjį raštą;Teismas vadovavosi tik vaiko interesais, tokiais veiksmais pažeisdamas kito atsakovo kreditoriaus teisėtus interesus. Jokio įsiskolinimo šiai dienai dėl vaiko išlaikymo nėra, atsakovas reguliariai teikia sutarto dydžio išlaikymą savo vaikui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas. Kadangi nėra grėsmės, kad atsakovas neteiks jokio išlaikymo ateityje, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki visiško taiko sutarties įvykdymo. Nenustatytas nei dažnas atsakovo darbo vietos keitimas nei išlaikymo mokėjimo nereguliarumas nei išlaikymo įsiskolinimo egzistavimas, nei kitos aplinkybės, dėl kurių teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti paliktos galioti praktiškai iki vaiko pilnametystės;Antstolio I. G. kontoroje yra vykdomas 2013-06-25 Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštas Nr. 2-613-603/2011 dėl 546 740,51 Lt skolos išieškojimo iš atsakovo trečiojo asmens M. T.-O. naudai, išduotas remiantis Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, vykdytina ir jos šalims turi įstatymo galią, tokiu būdu, teismui šioje civilinėje byloje patvirtinus 2014-11-11 šalių sudarytą taikos sutartį tokią, kokią pateikė šalys, būtų neatsižvelgta į ankstesnių, įsiteisėjusių teismų sprendimus, kuriais yra saistomi vėlesni teismų sprendimai, tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką;
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 nutartį.
Nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Trečiasis asmuo prilygina savo interesus viešajam interesui, tokiu būdu supriešindamas juos su nepilnamečio vaiko interesais. Lietuvos teismų praktikoje vienbalsiai pasakyta, jog nepilnamečio vaiko interesai yra laikomi viešuoju interesu ir yra prioritetiniai. Teismas įvertino atsakovo kreditorių interesų pusiausvyrą ir tvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria viso labo buvo sutarta dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo tik iki visiško taikos sutarties sąlygų įvykdymo;Ieškovė į teismą kreipėsi būtent dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą teikti vaikui išlaikymą. Išlaikymas buvo teikiamas nereguliariai ir nepakankamai, dėl ko ir šiai dienai yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Sudarius taikos sutartį šalys susitarė tik dėl nedidelės išlaikymo įsiskolinimo dalies padengimo. Teismui patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį, atsakovas nebevykdė savo įsipareigojimų, dėl ko ieškovė kreipėsi į teismą dėl leidimo skubiai vykdyti teismo nutartį bei išduoti jai vykdomąjį raštą, kas tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo būtinybę;Į ieškovės sąskaitą mokėjimai vaiko išlaikymui buvo atliekami grynais pinigais, kas reiškia, jog atsakovo turto areštas yra vienintelė reali galimybė nepilnametei dukrai gauti jai priklausantį išlaikymą, esant atsakovo piktybiniam nemokumui;Nesutiktina su trečiojo asmens nuomone, kad šalys negali taikos sutartimi nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo trukmės, tai neprieštarauja CPK 150 str. 3 d. nuostatoms. Teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo iki taikos sutarties sąlygų įvykdymo būtinybės, remdamasis vaiko interesais, bei atkreipė dėmesį į faktą, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo konstatuota jų taikymo būtinybė, taigi sutiko su šia šalių taikos sutarties sąlyga.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 nutartį.
Nurodo, kad:
Trečiasis asmuo nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie tai, kad šalių pateikta sutartis negalėjo būti tvirtinama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi kaip pažeidžianti trečiojo asmens interesus bei lūkesčius, prieštaraujanti viešajai tvarkai ir viešajam interesui. Nėra jokių teisinių ar faktinių priežasčių dėl ko šalių parengta sutartis negalėjo būti tvirtinama;Šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taiko sutartimi yra patenkinami vaiko interesai ir teisingai išsprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas šalių ginčas, jokiu būdu nepažeidžiant trečiojo asmens teisių ir interesų. Įrodymų ar aplinkybių, galinčių paneigti tokias išvadas, byloje nėra ir kartu su skundu pateikta nebuvo;Trečiasis asmuo rašytiniuose paaiškinimuose šioje byloje pats kalbėjo apie pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių svarbą, tačiau skunde jau prieštarauja pats sau ir nurodo, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių palikimas pažeidžia jo teises ir interesus; Nepagrįsti trečiojo asmens argumentai, jog Taikos sutartyje nurodyta 177 000,00 Lt dydžio vienkartinė išmoka yra tariamas atsakovo įsiskolinimas, kurio nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Ši suma ir įsipareigojimas ją sumokėti yra šalių nustatytas atsakovo išlaikymo vaikui iki jos pilnametystės teikimas vienkartine 177 000,00 Lt dydžio pinigine išmoka, kuri apima ne tik buvusius įsiskolinimus, bet ir visą laikotarpį iki vaiko pilnametystės;Nepagrįstas argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės nutartimi realiai yra paliktos galioti iki vaiko pilnametystės, kadangi sutarties 2 punktu atsakovas įsipareigojo177 000,00 Lt dydžio vienkartinę išlaikymo išmoką sumokėti ne vėliau kaip iki 2015-12-31, atsižvelgiant į taikos sutarties 4 punkte nustatytas sąlygas;Trečiojo asmens nurodomi ankstesni įsiteisėję teismų sprendimai yra visiškai nesusiję su šia civiline byla ir jos dalyku, neturi ir negali turėti įtakos šio ginčo teisingam išsprendimui ir sutarties patvirtinimui, juo labiau prioritetiniams vaiko interesams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014-11-26 nutartimi nutarė patvirtinti tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Taikos sutarties 10 punkto sąlygą, kuria šalys susitarė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutartimi pritaikytos ir 2014-09-12 nutartimi iš dalies pakeistos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki visiško šios Taikos sutarties įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2014-11-26 nutarties yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Civilinio proceso procedūra skirta konstatuoti, buvo ar ne konkrečiu atveju materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimas, ar tą pažeidimą padarė konkretus asmuo ir kaip nustatytas pažeidimas turėtų būti pašalintas. Ar konkrečiu atveju pažeista materialioji subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas, konstatuoja teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Tačiau proceso šalys gali baigti bylą ir taikos sutartimi (CPK 140 str. 2 d.). Teisinės taikos tarp šalių atkūrimas reiškia, kad, priėmus byloje sprendimą ar patvirtinus taikos sutartį tarp šalių, teisiškai išsprendžiamas šalių konfliktas, išaiškinamos šalių tarpusavio teisės ir pareigos ir pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ateityje negalimas.
Taikos sutartį iš kitų sutarčių rūšių išskiria sutarties sudarymo momentas ir tikslas – ji sudaroma kilus teisiniam ginčui, kurį siekiama išspręsti taikiai ir tokiu būdu apsisaugoti nuo galimų konfliktų išspręstais klausimais ateityje. Taikos sutarties samprata pateikta CK 6.983 straipsnio pirmojoje dalyje. Šia sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimą (CPK 2 str.). Taikos sutartį nutartimi turi patvirtinti teismas, kuris ex officio (pagal pareigas) vykdo šalių pasirašytos taikos sutarties turinio kontrolę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nepripažįsta visiškos proceso šalių laisvės susitarti dėl teismine tvarka nagrinėjamo ginčo išsprendimo sąlygų, o įpareigoja teismą prižiūrėti, kad civiliniame procese sudaromos taikos sutarties sąlygos būtų sąžiningos, nepažeistų teisės imperatyvų ir kitų asmenų teisių, neprieštarautų viešajai tvarkai.
Tam, kad teismas patvirtintų taikos sutartį byloje, ji turi atitikti bendrąsias ir specialiąsias sandorių galiojimo sąlygas – sutarties šalys turi turėti teisnumą ir veiksnumą; sutarties turinys neturi prieštarauti įstatymų reikalavimams; ji turi būti sudaroma raštu; neturi būti nei vieno sutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto bendrosiose sandorių pripažinimo negaliojančiais teisės normose (CK 1.80-1.91 str.) ir specialiosiose taikos sutarties ypatumus reglamentuojančiose normose (CK 6.984 str., 6.986 str. 1-5 d.); sutartis neturi pažeisti trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Nustatęs, kad egzistuoja bet kuris pagrindas, kuriam esant taikos sutartis laikoma niekine, teismas turi konstatuoti, jog taikos sutartis konkrečiu atveju apskritai negali būti sudaryta, nes tai draudžia teisės imperatyvas (CK 1.80 – 1.81 str., 1.86 – 1. 87 str., 6.984 str., 6.986 str. 2-5 d., CPK 42 str. 2 d.). Niekinė taikos sutartis negalioja ab initio (nuo jos sudarymo momento), tad akivaizdu, jog teismas neturi teisės patvirtinti ir ateityje netvirtins to, ko nėra. Paprastai teismas neturi duomenų, ar egzistuoja konkretus pagrindas, kuriam esant taikos sutarties gali būti nuginčyta. Tačiau ypatinga teismui priskirta funkcija - tvirtinti sandorį byloje lemia ir jam suteiktus platesnius įgalinimus procese. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš taikos sutarties atsiradusi šalių prievolė taikos sutarties dalyko atžvilgiu yra nedali (CK 6.983 str. 2 d.). Todėl tuo atveju, kai teismas nustato, jog negalioja taikos sutarties atskiros sąlygos ar jų dalys, laikytina, jog negalioja visa taikos sutartis. Teismo procese nusprendus, jog negalioja dalis šalių pasirašytų taikos sutarties sąlygų, tinkamai įvykdžius išaiškinimo pareigą ir nepavykus atkurti teisinės taikos tarp šalių, teismas turi nutartimi atsisakyti tvirtinti tokią taikos sutartį, o jei ji patvirtinta, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinti visą nutarties dalį, kuria patvirtintos taikos sutarties sąlygos. Šios aplinkybės lemia poreikį įtvirtinti teismo aktyvesnį vaidmenį, pasireiškiantį teismo pareiga atidžiau, nei paprastai dispozityviose bylose, tirti kiekvieną taikos sutarties sąlygą bei visas faktines aplinkybes byloje. Atlikdamas tam tikrą teisinį tyrimą dėl taikos sutarties atitikties teisės reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonėms, reikalauti šalis pagrįsti, kad nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį. Nustatęs, jog egzistuoja bent vienas taikos sutarties nuginčijimo pagrindas ar yra kitų šio sandorio negaliojimo sąlygų, teismas turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Beje, teismo platesnius įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį įstatymų reikalavimams lemia ir aplinkybė, jog teismui sudarius taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, tad rungimosi principas procese nebeveikia. Nebesant rungimosi tarp šalių, teismas gali ir turi ex officio (pagal pareigas) bei ex proprio motu (savo iniciatyva), jeigu tai būtina siekiant įgyvendinti kontrolės funkciją, vykdyti išaiškinimo pareigą, išreikalauti papildomus įrodymus ir pan. Tuo atveju, kai nagrinėjama byla, kurios išsprendimas gali turėti įtakos daugumai visuomenės narių (nedispozityvi byla), teismas turi apsaugoti ne tik dalyvaujančių byloje asmenų teises ir nepažeisti kitų asmenų teisių, bet ir itin atidžiai tirti, ar šalių susitarimas iš tiesų atitinka visuomenės (viešąjį) interesą. Tai ne tik bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, taip pat susijusios su žmogaus teisių gynimu, nesąžininga konkurencija, bankroto, asmens teisinio statuso nustatymu, bet ir bylos, kylančios dėl viešųjų pirkimų, privatizavimo ir panašiai. Jose proceso šalys materialiąsias subjektines teises įgyvendina siauresne apimtimi. Tuo pačiu teismas tokio pobūdžio bylose turi daugiau procesinių teisių ir pareigų, jis turi būti aktyvesnis nei dispozityviose bylose, tame tarpe ir sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą.
Teismo nutartis dėl taikos sutarties tvirtinimo, kaip ir bet kuris kitas procesinis dokumentas, turi atitikti jam proceso įstatyme nustatytus bendruosius reikalavimus (CPK 291 str. 1 d.). Svarbiausia, jog teismo nutartis būtų ne tik aiški ir suprantama, bet ir motyvuota (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, o, kaip minėta, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje. Iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Nemotyvuota nutartis arba nutartis, kurios motyvuojamojoje dalyje tik formaliai nurodoma, kaip išsprendžiamas ginčas, bet nedėstoma, kodėl jis išsprendžiamas būtent taip, pažeidžia teisinio aiškumo, teisinio nuspėjamumo principus, iš dalies riboja asmens teisę į teisingą procesą. Tokiu atveju teismas vykdo ne realų teisingumą, kurį jį įpareigoja vykdyti konstitucinės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), o deklaratyvų teisingumą ne pagal teisės reikalavimus. Teismo patvirtintina taikos sutartis jos šalims turi teismo galutinio sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str., CPK 584 str. 1 d. 4 p.). Taigi, teismas, gavęs proceso šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį, turi įsitikinti, kad nėra materialiojoje bei proceso teisėje nustatytų kliūčių tokiam procesiniam veiksmui atlikti.
Apeliantas prašymą dėl Taikos sutarties 10 punkto panaikinimo grindžia aplinkybe, jog nėra būtinumo palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi neegzistuoja jokia grėsmė dėl teismo patvirtintos Taikos sutarties neįvykdymo. Be to, pirmosios instancijos teismo patvirtintos Taikos sutarties 10 punktas, kuriuo paliktos galioti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, prieštarauja viešajam interesui ir viešajai tvarkai, kadangi pažeidžia trečiojo asmens kaip atsakovo kreditoriaus interesus.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog šalių Taikos sutarties 10 punktas prieštarauja viešajam interesui, pažeidžia trečiojo asmens kaip atsakovo kreditoriaus interesus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai išnyko, šalims pasirašius Taikos sutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-17 nutartis c. b. Nr. 2-1235/2014). Byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo įvertintas apeliacinės instancijos teismo 2014-03-19 nutartimi, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutartis buvo palikta nepakeista. Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl šalių pateiktos Taikos sutarties patvirtinimo, nagrinėjo ir trečiojo asmens M. T.-O. prieštaravimus dėl Taikos sutarties 10 punkte numatytų sąlygų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sumažinus jų mastą iki Taikos sutartyje numatytos išmokėti dukros išlaikymui sumos, paliekamos galioti iki visiško Taikos sutarties įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl nesutinka su trečiojo asmens pozicija ir kodėl vertina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nėra išnykęs, o būtent, kad Taikos sutarties sąlygos nėra įvykdytos ir vien jos sudarymas nepreziumuoja tinkamo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išdėstytais motyvais ir jiems pritaria. Kaip jau minėta, teismo patvirtintina taikos sutartis jos šalims turi teismo galutinio sprendimo galią ir tuo atveju jeigu taikos sutartis nėra vykdoma gera valia, ji yra vykdoma priverstinai, kaip ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad ginčo šalių taikiai pasiektas susitarimas dėl išlaikymo dydžio ir būdo nepatenka į apeliacijos ribas ir nėra ginčijamas. Pagrindinis Taikos sutartimi prisiimtas atsakovo įsipareigojimas – sumokėti išlaikymą dukrai L. vienkartine 177 000 Lt dydžio pinigine išmoka iki 2015-12-31. Tačiau toks ieškovės ir atsakovo laisva valia pasiektas susitarimas dar nereiškia, kad jis bus įvykdytas ir kad vaiko interesai yra visiškai apsaugoti. Tuo atveju, jeigu šalys nebūtų sudariusios Taikos sutarties, klausimas dėl išlaikymo nepilnametei dukrai būtų išspręstas teismo sprendimu. Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, ieškinio patenkinimo atveju, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Šalims sudarius taikos sutartį, kuria atsakovas prisiima įsipareigojimus išmokėti didelę pinigų sumą per santykinai trumpą laiką (vienerius metus), susidariusi situacija taip pat reikalauja tokio įsipareigojimo vykdymo užtikrinimo. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/panaikinimo klausimai yra sprendžiami tiktai teismo, galima sutikti su apelianto išdėstyta pozicija, kad ginčo šalys Taikos sutarties 10 punktu išsprendė klausimą, nepatenkantį į jų kompetenciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nurodytu Taikos sutarties punktu šalys išreiškė savo poziciją dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuri nesaisto teismo sprendimo dėl tokių priemonių panaikinimo, išnykus jų taikymo pagrindams.
Apelianto skundo motyvas, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtinos, nes nėra grėsmės, jog atsakovas nevykdys ar negalės įvykdyti Taikos sutarties, nepagrįstas ir paneigtas byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas mokėti išlaikymą dukrai iki Taikos sutarties sudarymo ir kad tinkamai nevykdo Taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Pagrindo pripažinti, kad Taikos sutarties 10 punktu yra pažeidžiamas viešasis interesas ar trečiojo asmens interesai, nėra. Sprendžiant išlaikymo klausimus turi būti atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, numatytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma, turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Visos abejonės turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Trečiojo asmens interesas išsiieškoti iš atsakovo jam priteistą sumą nepaneigia vaiko prioritetinio intereso gauti išlaikymą ir yra suvaržytas tik atsakovo įsipareigojimo pagal Taikos sutartį suma.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais ir pritardamas pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantas taip pat pareiškė prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo bei 2014-09-12 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš dalies, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindai nėra išnykę. Kaip minėta, Taikos sutarties įvykdymo terminas – 2015-12-31 – nėra suėjęs, atsakovas pareigos sumokėti 177 000 Lt dukros išlaikymui skirtą sumą neįvykdė, jis tinkamai nevykdo ir įsipareigojimo mokėti tarpines kasmėnesines išlaikymo išmokas, atsakovas turi kitų kreditorių, todėl vaiko interesai, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų pakankami užtikrinti. Apeliantui neįrodžius, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos išnyko, jo prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutarties bei 2014-09-12 nutarties panaikinimo netenkinamas (CPK 149, 178, str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Apelianto prašymo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-22 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo bei 2014-09-12 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš dalies netenkinti.