Kauno apygardos teismo nutartis

2013-10-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-742-238-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-14
Bylos Nr.
1A-742-238-2013
Teisminio proceso Nr.
1-25-1-00275-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Jurgis Kiškis, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
R. S.
Nukentėjusysis
Ž. G.
Advokatai
Elena Gylienė
Kategorijos

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-742-238-2013;

Teisėja L. Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00275-2012-8;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2013 m. spalio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Jurgio Kiškio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, nuteistojo R. S. gynėjai advokatei Elenai Gylienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

N. Ž. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš R. S. nukentėjusiajam Ž. G. priteista 50 litų turtinei ir 1700 litų neturtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

R. S. nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012-03-08, apie 15.50 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą - sudavė nukentėjusiajam Ž. G. ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir užvaldė nukentėjusiajam priklausantį turtą – 700 Lt vertės striukę su joje buvusiais daiktais: mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 5130c-2“, 350 Lt vertės, pinigine, 50 Lt vertės, kurioje buvo: vairuotojo pažymėjimas, išduotas jo vardu, automobilio „VW Transporter“ registracijos liudijimas, draudimo liudijimas, techninės apžiūros registracijos liudijimas, neįgaliojo pažymėjimas, išduotas jo vardu, 10 litų kupiūra, sveikatos draudimo kortelė, Ūkio banko mokėjimo kortelė, išduota jo vardu, taip padarė nukentėjusiajam Ž. G. bendrą 1110 litų turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013-06-14 nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į LR BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad pagrobti ir užvaldyti nukentėjusiojo turtą jis tikslo neturėjo ir turto nepasisavino, kadangi tam nebuvo jokio poreikio. Pažymi, kad tiek jis, tiek nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivūs. Teigia, kad gatvėje susitiko, apsižodžiavo, kilo konfliktas, po to susigrūmė, sudavė vienas kitam smūgius. Todėl mano, kad privalo atsakyti tiktai už padarytą nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Nurodo, kad yra nuteistas praktiškai tik pagal suinteresuotų asmenų, pareigūnų prieštaringus parodymus. Pats nukentėjusysis jokių aplinkybių apie tai, kad jis būtų reikalavęs pinigų ar striukės, nenurodė. Pažymi, kad nukentėjusysis negalėjo paaiškinti ir striukės praradimo aplinkybių. Mano, kad liudytojų V. K. ir R. G. parodymai nesutampa. Pažymi, kad nebuvo nustatyta, kokius daiktus jis išmetė, kokie tai buvo daiktai ir kaip jie susiję su byla. Teigia, kad S. S. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, nuosprendyje iškreipti, nes ji parodė, kad kai kaimynas buvo mušamas, striukė gulėjo ant tako, ir paneigė mačiusi, kaip jis (apeliantas) nuvilko striukę ir nubėgo. Mano, kad jo kaltė dėl plėšimo neįrodyta. Taip pat mano, kad teismas jam paskyrė per griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, nes nusikaltimas, už kurį yra nuteistas, yra apysunkis, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti ir bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo, vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Nuosprendyje motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė, apelianto manymu, jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus, nurodyti. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas apelianto kaltumą ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų, kurie nuosprendyje išdėstyti ir aptarti, visumą, nustatė, kad R. S. fizinį smurtą panaudojo siekdamas užvaldyti Ž. G. turtą. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. teigia, kad tik sužalojo nukentėjusįjį, tačiau nereikalavo iš jo pinigų ar striukės. Apeliantas pabrėžia, kad liudytojų V. K. ir R. G. parodymai nesutampa, o S. S. parodymai buvo neteisingai įvertinti. Taigi mano, kad jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Turto pagrobimas apima: atvirą svetimo turto atėmimą (paveržimą, išplėšimą) ar neatlygintiną turto pasisavinimą, panaudojant smurtą ar grasinant jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Svarbu, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba tuoj po atėmimo momento, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą.

Taigi vienas iš LR BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių yra fizinio smurto panaudojimas. Apeliantas prisipažįsta panaudojęs prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tačiau ne tam, kad užvaldytų jo turtą. Pats apeliantas nenurodo smurto panaudojimo motyvo. Tačiau čia turėtų būti akcentuojamas nuteistojo R. S. veiksmų kryptingumas. Panaudoto fizinio smurto ir turto užvaldymo ryšys byloje nustatytas. Apylinkės teismo išvados dėl faktinių padaryto plėšimo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Byloje nustatyta, kad R. S., veikdamas tiesiogine tyčia, panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir užvaldė nukentėjusiajam priklausantį turtą. R. S. kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais: liudytojų V. K., R. G. parodymais, kuriuose užfiksuota aplinkybė apie tai, kad apeliantas R. S. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kraustė striukės kišenes, bėgdamas išmetė kai kuriuos daiktus, kad prie jo buvo rasta piniginė. Liudytojos S. S. parodymais, iš kurių matyti, jog ji patvirtino mačiusi, kaip užpuolikas (nustatyta, kad tai R. S.) pasiėmė nukentėjusiojo striukę ir nuėjo, be to, pastarosios pranešimas policijai, kad vyrą sumušęs jaunuolis nuėjo į Seinų gatvę, kad jis rankose turi striukę.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų V. K. ir R. G. parodymai nesutampa, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Pažymėtina, kad R. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad jaunuolis kraustė striukę, pamatęs tarnybinį automobilį pradėjo bėgti, bėgdamas mėtė daiktus, prie jo buvo rasta pavogta piniginė (2 t., 12-13 b. l.). V. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad jaunuolis kraustė striukę, pamatęs jį pradėjo bėgti, kažką išmetė, pas jį rado piniginę, nukentėjusysis atpažino kaltinamąjį (2 t., 27-28 b. l.). Taigi liudytojų policijos pareigūnų V. K. ir R. G. parodymai nuoseklūs, esminės detalės sutampa, neprieštarauja tarpusavyje bei kitą dieną po įvykio nurodytoms aplinkybėms apklausų metu (1 t., 42-43 b. l.). Tai, kad jie detaliai nebeprisimena visų įvykio aplinkybių, paaiškinama praėjusiu laikotarpiu nuo nusikalstamos veikos dienos iki bylos nagrinėjimo teisme bei daugybe įvykių, kuriuose pareigūnams tenka dalyvauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnų parodymų nežymūs skirtumai nedaro šių parodymų niekiniais ir nemenkina jų įrodomosios reikšmės sprendžiant R. S. kaltumo klausimą, kadangi esminės jų detalės sutapo tarpusavyje, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kitą dieną po įvykio apklausų metu nurodytos aplinkybės. Todėl kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi V. K. ir R. G. parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie asmeniškai pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Pažymėtina, kad liudytoja S. S. tiek teismo posėdžio metu (2 t., 20-21 b. l.), tiek apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 39 b. l.) patvirtino aplinkybę, kad iš vyro užpuolikas paėmė striukę ir ją nusinešė, todėl jos parodymai taip pat patvirtina įvykusio plėšimo detales. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad po nuteistojo suduotų smūgių galimai prarado sąmonę, todėl nepamena, kaip iš jo buvo pagrobta striukė su joje buvusiais daiktais, tačiau nurodė, kad atsipeikėjęs pasigedo striukės, o po įvykio atvažiavus policijos pareigūnams ir parodžius jo striukę, ją atpažino (2 t., 39 b. l.). Šios aplinkybės kolegijai nekelia abejonių, nes savaime suprantama, kad po nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę, todėl neatsimena momento, kai iš jo buvo pagrobta striukė. Taip pat konstatuotina, kad priešingai, negu mano apeliantas, buvo surinkti visi jo iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai ir grąžinti nukentėjusiajam, pagrobtų daiktų ryšys su byla akivaizdus, todėl kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako (1 t., 45 b. l.).

Taigi BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimo požymius teismas nustatė vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį jie buvo vertinami kaip visuma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Apeliaciniu skundu R. S. prašo sumažinti iš jo priteistą nusikaltimu nukentėjusiajam Ž. G. padarytą neturtinės žalos atlyginimą. Nuteistasis R. S. apeliacinio skundo motyvuose nenurodo jokių argumentų, kodėl priteistas neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

Kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltam asmeniui ar materialiai atsakingam už kalto asmens padarytas veikas civilinį ieškinį. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai kaip principai, kuriais turi vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, įtvirtinti ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalyje. Be to, CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimą, teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas, nebuvo nukrypta ir nuo susiformavusios teismų praktikos. Kita vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

Byloje nustatyta, kad R. S. padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą tiesiogine tyčia, kurio padariniai – nukentėjusiojo Ž. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, nes lūžo kairės pusės X šonkaulis ir skilo stuburo juosmeninės srities III slankstelio kūno kairės skersinė atauga, jam buvo sužalotas veidas, padaryti daugybiniai sumušimai įvairiose kūno vietose: veide, petyje, sprande, klubų srityje, nugaroje, krūtinėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtine žala laikomas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms pakenkimas. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata yra viena aukščiausių vertybių, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Išanalizavus nagrinėjamą bylą matyti, kad teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent į tai, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, negalėjo tinkamai atlikti suplanuotų darbų, be to, sužalotas buvo prieš pat savo gimtadienį, šventę sutiko su mėlynėmis ant kūno, prakirstu antakiu, veika padaryta tyčiniais veiksmais. Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiojo ir jam žalą padariusių asmenų – nuteistojo – interesų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patirta neturtinė žala yra 1700 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis yra sveikas, galintis dirbti, byloje esančiais duomenimis, jokios fizinės ar psichinės negalios neturintis žmogus, todėl akivaizdu, kad jis turi visas galimybes ateityje padengti neturtinę žalą nukentėjusiajam. Taigi nėra jokių priežasčių, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti mažinamas, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusiojo interesai. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą mažinti mažiau nei 1700 Lt nėra pagrindo, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusiojo interesai ir teisingumo principas.

Kolegija daro išvadą, kad bausmė apeliantui paskirta teisinga. Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Vienas iš bausmės paskirties tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes.

Skirdamas bausmę apeliantui, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes bei BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, skirdamas bausmę R. S., atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas yra apysunkis, tyčinis, baigtas, padarytas apsvaigus nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę – teistas. R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, naują tyčinį nusikaltimą R. S. padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą taip pat už tyčinius nusikaltimus, tai pagal LR BK 27 str. 1 d. vertinama kaip nusikaltimų recidyvas, o pagal LR BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad plėšimą R. S. padarė nepraėjus trims savaitėms, kai grįžo iš pataisos namų atlikęs bausmę pagal 2009-07-23 nuosprendį. Visa tai rodo, jog ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti.

Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik griežčiausios BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus ir sulaikyti R. S. nuo nusikalstamų veikų darymo. Dėl šių aplinkybių R. S. pagrįstai skirta sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas. Kolegija pažymi, kad paskirta reali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį ir nėra per griežta. Taigi paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas R. S. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo, nes viena būtinų sąlygų LR BK 62 straipsnio 1 dalyje yra numatyta aplinkybė – asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie savo nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ši aplinkybė nenustatyta, be to, nenustatyta ir kitų LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 p. numatytų aplinkybių.

Taikyti R. S. atžvilgiu LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui.

Šiuo atveju, įvertinus nuteistojo padarytos veikos ir jo paties asmenybės pavojingumą, nelaikytina, jog paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas prieštarautų teisingumo principui, todėl skirti švelnesnę bausmę R. S. nėra teisinio pagrindo.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bausmės rūšis ir dydis paskirtas tinkamai ir atsižvelgus į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes.

Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Todėl nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėKolegijos teisėjai Jurgis KiškisOlegas Šibkovas