Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š., R. Š. ieškinį atsakovui M. Š. dėl kelio servituto nustatymo ir atsakovo M. Š. priešieškinį ieškovams A. Š., R. Š. dėl laikino įvažiavimo ir servituto atlygintinumo, trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti servitutą ir priešieškinio reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 4.111 straipsnis). CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

Ieškovai A. Š. ir R. Š. ieškinyje nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) sav. Jis ribojasi su atsakovui priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) sav. Į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą nėra privažiavimo, todėl yra ribojama ieškovų teisė patekti į šį žemės sklypą bei egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą atsakovui priklausančiame žemės sklype. Ieškovai kreipėsi į atsakovą su siūlymu nustatyti kelio servitutą notarine sutartimi, tačiau atsakovas notarinės sutarties sudaryti nesutiko.

Iš byloje esančių dokumentų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovai iki 2015 m. į savo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)sav., patekdavo 4 m pločio ūkio vidaus keliu, esančiu atsakovo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)sav., kurio plotas buvo išskaičiuotas iš atkuriamo žemės sklypo ploto. 2015 m. spalio 16 d. NŽT Alytaus skyriaus vedėjos įsakymu Nr. 2FPĮ-122-(14.2.124) žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)sav., atidalintas, suformuojant du atskirus žemės ūkio paskirties sklypus, bei suformuojant vieną kitos paskirties žemės sklypą, servitutai nenustatyti. NŽT Alytaus skyriaus vedėjos įsakymu 2017 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 2SK-2108-(14.2.110) patvirtinti atsakovo žemės sklypo kadastriniai matavimai, už didesnį nei leistina žemės sklypo skirtumą atsakovas valstybei sumokėjo 1029,00 Eur, servitutas nenustatomas, nuosavybės atkūrimo ir teritorijų planavimo dokumentuose, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktuose, abrisuose pažymėtas 4 m pločio vidaus kelias patekimui į ieškovų sklypą išnyksta. Ieškovai dėl šių kadastrinių matavimų prieštaravimų nereiškė, veiksmų, kad būtų nustatytas privažiavimas į jų žemės sklypą, nesiėmė, tačiau ir toliau į savo žemės sklypą važiuoja pro atsakovo žemės sklypą prieš jo valią.

Iš Valstybės įmonės Registrų centras 2020 m. vasario 27 d. pažymos apie gretimų žemės sklypų savininkus matyti, kad vakaruose ieškovų sklypas ribojasi su atsakovo M. Š. žemės sklypu, šiaurėje su J. Š. ir ieškovo R. Š. žemės sklypu bei su Lietuvos Respublikos žemės sklypu, rytuose su ieškovo R. Š. dviem sklypais, o pietuose su A. G., O. V., R. K. žemės sklypais, su jokiu keliu ieškovų žemės sklypas nesiriboja. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie ieškovų sklypą matyti, kad ieškovų sklypui (kaip viešpataujančiam daiktui) naudoti nėra nustatyti jokie servitutai. Šios aplinkybės teismui sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovai neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą, o tai yra objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą tam, kad ieškovai galėtų naudotis savo žemės sklypu. Atsakovas teisme patvirtino, kad ieškovai kreipėsi į jį dėl servituto nustatymo, tačiau jis su pateiktu siūlymu nesutiko. Taigi šalys nesutaria dėl sutartinio servituto nustatymo, todėl yra pagrindas spręsti dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.

Ieškovai teismo prašo servitutą nustatyti pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą, o būtent: atsakovui priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), nustatyti 4 m pločio, 274 kv. m ploto neterminuotą atlygintinį kelio servitutą (teisę važiuoti transporto priemonėms ir žemės ūkio technikai, naudotis pėsčiųjų taku), skirtą ieškovams priklausančiam žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), nustatant atsakovui vienkartinę 200,00 Eur kompensaciją.

Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli; joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 ir joje nurodyta teismų praktika). Taigi pagal teismų praktiką, nustatant servitutą, turi būti nustatytos aplinkybės: i) teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį; ii) teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; iii) servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui; iv) nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-715-933/2019).

Nors išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatyta, kad į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą nėra privažiavimo, tačiau ieškovai neįrodė, kad vienintelė galimybė jiems patekti į savo žemės sklypą, yra tik nustačius jų ieškiniu prašomą nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą. Tiek byloje pateiktas NŽT 2019 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 2SD-4706-(14.2.7.), tiek NŽT atstovų paaiškinimai, tiek Kelių direkcijos pateikti duomenys, patvirtina, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. G., dalyje nuo (duomenys neskelbtini) gatvės yra bendro naudojimo 4 m pločio kelias, kuris išskaičiuotas iš žemės sklypo bendro ploto, kuriuo galimas privažiavimas prie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausančio ieškovams.

Jau minėta, kad ieškovų sklypas ribojasi ne tik su atsakovo žemės sklypu, bet ir su valstybės ir kitų fizinių asmenų žemės sklypais. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai be prašomo patvirtinti servituto atsakovo žemėje pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą realiai svarstė ir kitus alternatyvius būdus patekti į savo sklypą per trečiųjų asmenų sklypus. Priešingai, tiek liudytojai J. Š. ir R. K. patvirtinę, kad sutinka su servitutinio kelio nustatymu jų sklypuose, tiek NŽT Alytaus skyriaus atstovė teisme nurodė, kad į juos dėl servituto nustatymo ieškovai nesikreipė.

Tai patvirtina, kad ieškovai su besiribojančių sklypų savininkais dėl alternatyvių servitutų vietų nustatymo nebendravo ir tokios galimybės svarstomos nebuvo. Tad daryti išvadą, kad ieškovams patekti į savo žemės sklypą yra vienintelis būdas – nustatant servitutą atsakovo žemės sklype, nėra jokio pagrindo.

Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu, prašydami patenkinti jų ieškinio reikalavimus, teigė, kad racionaliausia nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą dėl kelių priežasčių: pirma, tai bus trumpiausias ir mažiausiai kainuojantis servitutas; antra, kad toje vietoje anksčiau buvo kelias ir šis žemės sklypo ruožas nederlingas, todėl atsakovas jokiems poreikiams tenkinti jo nenaudoja.

Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie prašomo nustatyti servituto pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą sąnaudas, taip pat nėra pateiktų paskaičiavimų apie kitus galimus servitutus, todėl ieškovai neįrodė, kad jų prašomas nustatyti servitutas yra trumpiausias ir mažiausiai kainuojantis.

Teismas negali sutikti ir su tuo ieškovų argumentu, kad prašomoje nustatyti servitutą vietoje anksčiau buvo kelias ir šis žemės sklypo ruožas nederlingas, todėl atsakovas jokiems poreikiams tenkinti jo nenaudoja. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatyta, kad visas atsakovo žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, būtent prašomo nustatyti servituto vietoje jokio seno kelio šiuo metu nėra, ten yra pieva, auga žolė ir ganosi karvė. Kad atsakovas vykdo ūkinę veiklą ir gauna pajamas (išmokas, pajamas už pieno ir prieauglio pardavimą) patvirtina byloje pateikti dokumentai.

Tuo atveju, jei būtų patenkintas ieškinys ir ieškovai siektų realizuoti savo teisę naudotis servitutiniu keliu, jie toje vietoje turėtų įrengti maždaug 70 m ilgio ir 4 m pločio (4 m pločio ties pagrindiniu plentu) kelią, skirtą važiuoti žemės ūkio technikai ir kitoms transporto priemonėms. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą draudžiama kelių apsaugos zonose statyti, rekonstruoti (jeigu rekonstravimo metu didėja statinio išorės matmenys) statinius ar įrengti įrenginius, negavus kelio savininko pritarimo (derinimo) projektui ar numatomai veiklai. UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtoje servituto schemoje nėra nurodyta, kiek servitutinis kelias būtų nutolęs nuo krašto kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) juostos ar briaunos, todėl nėra aišku, ar jis patenka į šio krašto kelio apsaugos zoną, ši schema nėra suderinta su Kelių direkcija, todėl nėra aišku ar reikalingas leidimas įrengti naują inžinerinį statinį (servitutinį kelią), kuris atitiktų keliamus reikalavimus ir būtų saugus krašto kelio atžvilgiu, ir ar toks leidimas galėtų būti išduotas. Juo labiau, kad Kelių direkcija pateikdama duomenis 2020 m. spalio 30 d. rašte nurodė, kad patekimas (privažiavimo kelias) iki žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), galėtų būti įrengiamas arba nuo esamos nuovažos krašto kelyje (43,17 km kairėje pusėje) arba nuo vietinės reikšmės 6 m pločio kelio per ieškovo R. Š. nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), arba jo nuomojamą 25 metams žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad ieškovų pažeistos teisės, net ir patenkinus šį ieškinį, iš tiesų būtų apgintos ir ieškovai galėtų atsakovo žemės sklypo vietoje pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą įsirengti jų pageidaujamo dydžio servitutinį kelią, t. y. kad šis planas apskirtai yra įgyvendinamas.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-94-248/2016). Teismo vertinimu, ieškovai šios pareigos neįvykdė ir tokių aplinkybių byloje neįrodė. Byloje nėra įrodymų, kad ieškiniu prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą atsakovo žemės sklype yra vienintelė, racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų nuosavybės teises varžanti galimybė ieškovams normaliomis sąlygomis naudotis savo žemės sklypu. Be to, pagal į bylą pateiktus duomenis UAB „G.“ parengta servituto schema ir negali būti įgyvendinta. Ieškovai nėra išnaudoję visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad galėtų savo žemės sklypu tinkamai naudotis, kuo mažiau apribodami kito asmens nuosavybės teises ir interesus. Visa tai sudaro teismui pagrindą ieškinį atmesti, nors byloje ir nustatyta, kad ieškovai šiuo metu neturi privažiavimo prie savo sklypo ir dėl to objektyvi būtinybė servitutui nustatyti egzistuoja.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis numato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas, priimdamas procesinį sprendimą, turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (CPK 12 straipsnis). Remdamasis šiuo principu išvadą apie fakto buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Tačiau bet kokiu atveju teismo išvados negali būti pagrįstos tik šalių išdėstytais samprotavimais ar spėjimais.

Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog ieškinys dėl kelio servituto nustatymo yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kadangi netenkinamas ieškovų reikalavimas dėl kelio servituto nustatymo pagal UAB „G.“ 2020 m. kovo 17 d. parengtą servituto schemą, tiesioginę teisinę aktualiją praranda ir atsakovo priešieškinio reikalavimas nustačius servitutą, priteisti solidariai iš ieškovų 70,00 Eur dydžio periodinę mėnesinę kompensaciją už naudojimąsi 4 m pločio, 274 kv. m servitutu, žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), mokėtiną iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos, kuris plačiau nenagrinėjamas. Atsakovo reikalavimas dėl kelio servituto atlygintinumo – piniginės kompensacijos priteisimo atmestinas (CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti kompensaciją už laikino įvažiavimo nustatymą

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš ieškovų R. Š. ir A. Š. 70,00 Eur dydžio periodinę mėnesinę kompensaciją už naudojimąsi žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini)sav., esančiu įvažiavimu už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki tol, kol bus taikomos laikinosios apsaugos priemonės – laikino įvažiavimo nustatymas.

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovų A. Š. ir R. Š. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatytas laikinas įvažiavimas į ieškovams A. Š. ir R. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini) sav., per atsakovui M. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)sav., suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, pagal UAB „G.“ matininko G. R. 2019 m. gegužės 29 d. parengtą servituto schemą, iki kol bus išnagrinėta ši civilinė byla.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo žemės sklypo dalimi ieškovų susisiekimui su savo žemės sklypu buvo naudojamasi ilgą laiką iki ieškovų ir atsakovo ginčo pradžios. Ieškovams įrodinėjant, jog nesinaudojant nurodyta atsakovo žemės sklypo dalimi kaip privažiavimo keliu, jie negali patekti į jiems priklausantį žemės sklypą, atsakovui atitinkamai šį ieškovų teiginį ginčijant, laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu buvo taikytos laikinam ginčo situacijos sureguliavimui. Teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, t. y. suteikiant ieškovams teisę naudotis atsakovo žemės sklypo dalimi kaip pravažiavimu į ieškovų žemės sklypą, nesiekiama apriboti atsakovo teisės naudotis jam priklausančia nuosavybės dalimi, tačiau yra prašoma atsakovą nesiimti veiksmų, t. y. užtverti pravažiavimą ar kitomis priemonėmis trukdyti naudotis šia sklypo dalimi siekiant, jog ieškovai galėtų patekti į jiems priklausantį žemės sklypą iki kol bus išnagrinėta civilinė byla. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas rėmėsi faktiniu proceso dalyvių naudojimusi ginčo asmeninio žemės sklypo dalimi, kurios sudaro sąlygas užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų teisių apsaugą ir ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrais asmens teisių ribojimais. Pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones buvo išlaikyti tiek ekonomiškumo, tiek šalių interesų pusiausvyros principai.

Atsakovas kompensacijos prašo motyvuodamas tuo, kad teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo nuosavybės teisės yra suvaržytos tokia pat apimtimi, kaip suvaržomos teismo sprendimu nustačius servitutą. Įstatymų leidėjas proceso įstatyme yra įtvirtinęs priemones, skirtas žalos, sukeltos taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės, kompensavimui. Tačiau atsakovas jo patirtų realių ir pagrįstų nuostolių dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių net neįrodinėjo, todėl priešieškinio reikalavimas priteisti kompensaciją už laikino įvažiavimo nustatymą atmetamas (CPK 146 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Teismas, priėmęs ieškinį dėl kelio servituto nustatymo 2019 m. lapkričio 19 d. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė laikiną įvažiavimą į ieškovams A. Š. ir R. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)sav., per atsakovui M. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)sav., suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, pagal UAB „G.“ matininko G. R. 2019 m. gegužės 29 d. parengtą servituto schemą, iki kol bus išnagrinėta civilinė byla. Laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Ieškinys ir priešieškinis atmetami, todėl šalių bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteisiamos.

Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kiekvienai šaliai yra mažesnės už Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios bylinėjimosi išlaidos valstybei iš šalių nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi – nustatyti laikiną įvažiavimą į ieškovams A. Š. ir R. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), per atsakovui M. Š. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, pagal UAB „G.“ matininko G. R. 2019 m. gegužės 29 d. parengtą servituto schemą, palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.