- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-90-810/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24982-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Giedrius Endriukaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- R. Š.
- Civilinis ieškovas
- R. Š.
- Advokatai
- Rita Petručionytė
- Kategorijos
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trims) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trims) metams ir nuteistoji įpareigota neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą turtinę žalą, įpareigojant žalą nukentėjusiesiems atlyginti per visą laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laiką.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. Š. – V. ir E. V. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš A. K. 10 741,40 Eur (dešimt tūkstančių septyni šimtai keturiasdešimt vienas euras 40 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiųjų R. Š. – V. ir E. V. naudai.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinę plokštelę su garso įrašu, du vokus, kuriuose yra daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais, kompaktinę plokštelę su mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinėmis, kompaktinę plokštelę su mobiliojo ryšio bokštų celėmis, kompaktinę plokštelę prie specialisto išvados - nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. nuteista už tai, kad, ji, dirbdama mažametės R. Š. – V. ir E. V. dukters aukle, jų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdama galimybę patekti į visas namo patalpas, laikotarpyje nuo 2016 m. gegužės mėn. pradžios iki 2016 m. gegužės 27 d., 18.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš darbo kambaryje esančio rašomojo stalo stalčiuje buvusių dviejų piniginių pagrobė 450 Eur, iš drabužių spintoje buvusio stiklainio pagrobė 6165 Eur, iš drabužių spintoje buvusios dėžutės pagrobė 4000 Eur, iš miegamajame esančios knygų lentynoje buvusios vaiko dėžutės pagrobė auksinį medalioną, 126,40 Eur vertės, tokiu būdu slapta pagrobė svetimą, R. Š. – V. ir E. V. priklausantį, didelės vertės turtą, tai yra 10 741,40 Eur.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas A. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jos kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Įvertinus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teismui nekilo jokių abejonių dėl jos kaltės padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.Nesutikdama su apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžiu, nuteistoji A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jos kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir ištirtais rašytiniais įrodymais, tačiau nenurodė, kurie konkrečiai įrodymai įrodo, kad buvo padaryta nusikalstama veika, patvirtina jos tyčią pavogus pinigus, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų viseto bendrai. Teismas jos kaltę grindė nukentėjusių R. Š. – V. ir E. V. bei R. Š. – V. tėvų V. ir P. Š. parodymais, jog nukentėjusieji turėjo pinigų ir auksinį medalioną, o nuteistoji V. Š. ir pačiai R. Š. – V. dažnai skųsdavosi, kad neturi pinigų, be to, kitų liudytojų parodymais nustatyta, jog ji turėjo seną 500 litų skolą. Teismas reikšminga laikė liudytojo P. Š. nurodytą aplinkybę, kad 2016 m. gegužės 23 d. ar 25 d. jis pamatė A. K. su jo anūke ant rankų, išeinančia į kelią iš tarp krūmų esančio keliuko netoli namų, tačiau, kuo šie parodymai reikšmingi, kokius objektyvius ir subjektyvius kaltės įrodymus patvirtina, teismas nekonstatavo. Jos kaltę teismas grindė nukentėjusiosios R. Š. – V. parodymais, jog apeliantė jai siuntinėdavo žinutes, klausdama, kada ji grįš, tačiau šiuos parodymus paneigia tai, kad ištyrus nuteistosios telefone esančią informaciją, jokių žinučių nerasta. Apeliantės vertinimu, teismas reikšmingais duomenims laikė nukentėjusiųjų įtarimą, prielaidas ir vertinimus, ir ją pripažino kalta remiantis vien tik šiomis prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, kurių, pasak jos, byloje nesurinkta. Nuteistoji skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje iškraipo faktines aplinkybes ir klaidingai jas vertina. Teismas negalėjo teigti, kad ji nukentėjusiems davė kitokius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nes nukentėjusieji nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir jokių parodymų apeliantė jiems nedavė. Pasak teismo, ji savo rašytame raštelyje patvirtino, jog kitiems asmenims pasakė, kur yra nukentėjusių buto raktas, tačiau minėto raštelio surašymo aplinkybės matyti iš nukentėjusių slapta daryto garso įrašo ir apžiūros protokolo. Iš šio protokolo matyti, kad R. Š. – V. diktavo nuteistajai, ką rašyti raštelyje, o pastaroji dėl psichologinio spaudimo bei grasinimų patyrė stresą, todėl raštelyje rašė tai, ką nukentėjusioji liepė. Apeliantė pripažįsta, kad raštelyje nurodė jai žinomų asmenų pavardes, kurie galėjo pagrobti pinigus, tačiau mano, kad tyrimas ir teismas apsiribojo nurodytų asmenų formaliomis apklausomis, o jų pirštų pėdsakų neieškojo ir netyrė, M. L. neieškojo ir neapklausė, apsiribojo jo motinos žodžiais, jog jo nėra Lietuvoje. Ji raštelyje parašė, jog iki pirmadienio pinigus grąžins, tačiau iš garso įrašo apžiūros protokolo matyti, jog nukentėjusysis jai nurodo parašyti, kad ji pabandys tuos pinigus atgauti. Skunde taip pat teigia, kad nukentėjusių slapta padarytas garso įrašas negalėjo būti pripažintas byloje jos kaltės įrodymu, nes teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi. Jeigu jis ir būtų laikytinas įrodymu, apeliantės įsitikinimu, vadovaujantis juo galima būtų laikyti ją kalta dėl rengimosi padaryti nusikalstamą veiką, nes garso įraše užfiksuota, jog ji padėjo raktą po gaideliu, t.y. tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas, bet ne nusikalstamos veikos padarymas. Skunde nuteistoji nesutinka su teismo tinkamu jos kaltės įrodymu laikytu rastu jos piršto pėdsaku ant atvirutės, buvusios metalinėje dėžutėje. Nurodo, kad teismas nevertino to, kad nukentėjusiųjų namuose ji dirbo ilgą laiką, todėl jos pirštų pėdsakų buvimas įvairiose vietose vertintinas kaip natūralus faktas, o ne absoliutus objektyvus kaltės įrodymas. Be to, nukentėjusioji R. Š. – V. pripažino, jog rodė S. K. įvairias dukros nuotraukas, ir (ar) atvirutes, apeliantė jas lietė, o R. Š. – V. paaiškinimai, kad atvirutė, ant kurios rastas mano piršto pėdsakas, visada buvo tik vaiko dėžutėje, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Nuteistosios vertinimu, piršto pėdsako radimas ant atvirutės neleidžia laikyti ją kalta pagrobus pinigus iš keturių skirtingų vietų. Be to, skunde pažymi, kad tyrimo metu buvo rastas ir nukentėjusiojo E. V. pirštų pėdsakas, tačiau jo nelaikė kaltu slapta nuo sutuoktinės paėmus pinigus.Be to, kad ginčija savo kaltę, apeliantė nesutinka ir su jai paskirtu įpareigojimu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, teigdama, kad jai inkriminuota veika nesusijusi su viešosios tvarkos pažeidimu, todėl toks įpareigojimas niekuo nepagrįstas, teismas nuosprendyje nenurodė jo skyrimo motyvų. Taip pat ji nesutinka su teismo paskirtu įpareigojimu per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiems žalą, nes jis paskirtas neištyrus realių apeliantės galimybių ir gaunamų pajamų, kurios rodo, kad per teismo nustatytą terminą ji nebus pajėgi atlyginti žalą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistosios A. K. skundas atmestinas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. K. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą procesinį sprendimą, kuriuo A. K. pripažino kalta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistosios teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.Nuteistoji skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jos kaltę grindė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurių turinys niekaip neįrodo jos kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Kolegija sutinka, kad byloje nėra užfiksuota nei vieno tiesioginio A. K. padaryto nusikaltimo įrodymų, t.y. nei vienas iš apklaustų asmenų negalėjo patvirtinti matęs ją pagrobiant pinigus iš nukentėjusiųjų nurodytų jų namų vietų, nėra ir kitų tiesioginių jos kaltės įrodymų (paties vagystės fakto užfiksavimas vaizdo priemonėmis ir kt.), tačiau nurodo, jog tai savaime nereiškia, kad kiti byloje surinkti duomenys vertintini tik kaip prielaidos, neleidžiančios teismui jų pagrindu priimti tinkamo sprendimo. Aptariamo skundo argumento kontekste pažymima, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/200, 2K-309/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys liudija, kad teismas ištyrė byloje esančius duomenis, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiama A. K. kaltė, nuosekliai ir argumentuotai paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, nurodė jų sąsajas ir jungiančią loginę grandinę ir kodėl jais grindžiamas nuosprendis, o kodėl nesivadovauja pačios nuteistosios parodymais, t.y., kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 p ir 3 punktų nuostatos, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamosios parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas nuteistosios kaltumą, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o tik prielaidomis, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų. Todėl tai, kad nuosprendyje padarytos išvados A. K. yra nepriimtinos, savaime nereiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
7.1. Apeliantė skunde ginčija nukentėjusių R. Š. – V. ir E. V. bei liudytojais apklaustų R. Š. – V. tėvų V. ir P. Š. parodymų tinkamumą jos kaltei pagrįsti. Kolegijos vertinimu, šis skundo argumentas nepagrįstas, nes aukščiau paminėtų asmenų parodymais apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti. Šių asmenų parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei rašytinei bei faktinei bylos medžiagai. Nukentėjusieji R. Š. – V. ir E. V. ikiteisminio tyrimo metu ir apklausti teisme nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Šių asmenų parodymų analizės kontekste pažymėtina, kad tiek jie, tiek ir pati nuteistoji patvirtino nesant tarp jų jokio konflikto ar priešiškumo, dėl ko būtų pagrindas įtarti nukentėjusiuosius davus melagingus parodymus, tikslu apkaltinti A. K.. Šiuo atveju, jų išdėstyti įtarimai rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis. Visų pirma, pinigai ir auksinis dirbinys buvo pagrobti iš keturių skirtingų atvirai nematomų namo vietų, t.y. buvo paslėpti, tačiau po vagystės daiktai nebuvo išmėtyti ar sudėti kitaip, kas leido pagrįstai manyti, jog pinigus ir aukso dirbinį paėmė žmogus, kuris ilgą laiką vienas būdavo nukentėjusiųjų namuose ir galėjo viską netrukdomas ir neskubėdamas apžiūrėti ir rasti. Nukentėjusiosios R. Š. – V. teigimu, paskutines savaites iki pinigų vagystės A. K. elgesys pasikeitė, ji pradėjo elgtis neįprastai, pradėjo vengti jų šeimos narių, jiems nebūnant namuose, siuntė jiems žinutes klausdama, kada jie tiksliai sugrįš į namus, ko prieš tai nedarydavo. Neįprastą A. K. elgesį 2016 m. gegužės 23 ar 25 dieną pastebėjo ir liudytojas P. Š., kuris pamatė ją su nukentėjusiųjų dukra ant rankų (ko paprastai nedarydavo, nes veždavo ją vežimuke) išeinančią į kelią iš tarp krūmų esančio keliuko netoli jų namų, kur paprastai niekada nevaikščiodavo. Nukentėjusieji ir liudytoja V. Š. nurodė, kad A. K. skundėsi jiems sunkia materialine padėtimi ir pinigų trūkumu. Nukentėjusiųjų įtarimus dėl A. K. kaltės patvirtino ir slapta nuo jos įrašytas jų pokalbis apie įvykį. Šio pokalbio aplinkybes analogiškai nurodė abu nukentėjusieji, teigdami, kad pasakius nuteistajai, jog iš jų namų dingo pinigai ir paprašius jos prisipažinti juos pavogus, pradžioje ji viską neigė, tačiau paskui pasakė, kad į namus įleido svetimus žmones, nes buvo jiems skolinga, žadėjo pinigus grąžinti ir prašė apie tai nesakyti jos tėvams. Ji įvardijo panašią pinigų sumą į iš tikrųjų pagrobtąją – 9000 eurų, pažadėjo, kad iš tų žmonių pamėgins atsiimti dalį pinigų. Tačiau vėliau A. K. parašė žinutę, kad tai, ką sakė, yra melas, nes ji buvo prigąsdinta ir dėl to prisipažino, pinigų neėmė. Nukentėjusiesiems nuvažiavus pas A. K. tėvus, ji taip pat teigė, kad nukentėjusieji privertė parašyti raštelį, ji nusikaltimo nepadarė. Nukentėjusieji, įvertinę pasikeitusį, neįprastą A. K. elgesį, ir kad ji pokalbio metu nurodė panašią į pavogtą pinigų sumą, nepatikėjo nuteistosios gynybine versija, todėl, jai neigiant kaltę, jie kreipėsi į policiją. Kaip matyti iš bylos duomenų, bylos tyrimo metu nukentėjusiųjų įtarimai pasitvirtino. Šiame kontekste pažymima, kad parodymai, nepaisant to, kas juos davė – kaltinančią ar ginančią pusę palaikantys asmenys, teismo laikomi patikimais tik tuomet, kai jie atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išsamiai ir nuodugniai išanalizavęs visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir susiejęs juos tarpusavyje bei vertindamas kitų bylos duomenų kontekste, padarė pagrįstą ir objektyvią išvadą, kad visos nukentėjusiųjų ir liudytojų V. ir P. Š. parodymuose išdėstytos aplinkybės papildo viena kitą, yra patvirtintos kitais byloje esančiais duomenimis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo jų parodymai buvo vertinami kaip nuteistosios kaltę patvirtinantys duomenys.
Šalies argumentai
7.2. Skunde nuteistoji nurodo, kad apylinkės teismas, vertindamas A. K. parašyto raštelio turinį, iškraipė faktines aplinkybes ir klaidingai jas vertino kaip jos kaltės įrodymą, tačiau neatsižvelgė į garso įrašą, iš kurio matyti, kad raštelį ji rašė ne savo noru, o dėl psichologinio spaudimo bei grasinimų, kad rašė tai, ką liepė nukentėjusioji. Su tokiu skundo teiginiu sutikti negalima, nes jis neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Skundo teiginį, kad neteisingas aplinkybes pokalbio metu ji nurodė būdama šoko būsenoje, paneigė objektyvios aplinkybės, t.y., kad nukentėjusieji jos su kaltinimais neužklupo netikėtai, ji jau iš vakaro kalbėjo su nukentėjusiąja ir žinojo, dėl ko yra kviečiama, turėjo laiko pasiruošti pokalbiui. Tai, kad A. K. raštelį rašė ne savo iniciatyva, o paprašyta nukentėjusiųjų, taip siekiant geruoju, be teisėsaugos pagalbos, atgauti pavogtus pinigus, neginčija ir nukentėjusieji, tačiau raštelio turinys, priešingai, nei teigia nuteistoji, patvirtina, kad jame nurodytos aplinkybės yra surašytos pačios apeliantės, o ne padiktuotos nukentėjusiosios R. Š. – V.. Raštelyje ji nurodė asmenų vardus ir pavardes, taip pat nurodė ir galimai pagrobtų pinigų sumą - 9000 Eur. Iš garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad jokio spaudimo ar grasinimų nuteistosios atžvilgiu išsakyta nebuvo: nukentėjusieji nurodė, kad pagal vagystės aplinkybes, be jos, t.y. A. K., niekas kitas negalėjo to padaryti, tačiau nuteistoji kaltę neigė, nurodydama, kad ji pinigų neturi, kad tai padarė ne ji. Nukentėjusiesiems paklausus, gal ji žino, kas tai padarė, nuteistoji aiškiai nurodė, kad tai galėjo padaryti jos pažįstami, nurodė jų pavardes, kur gyvena, be to, ji papasakojo, jog vienam jų yra skolinga ir kad jis jai ne kartą grasino, detaliai dėstė grasinimo aplinkybes. Akivaizdu, kad nukentėjusiesiems tokia versija galėjo atrodyti visiškai tikėtina, todėl jie pasiūlė A. K. susisiekti su tais vaikinais ir pabandyti atsiimti bent dalį pinigų. A. K. raštelyje įsipareigojo pinigus nukentėjusiesiems grąžinti iki pirmadienio. Taigi, darytina išvada, kad apeliantė pokalbio su nukentėjusiaisiais metu siekė išvengti prisipažinimo dėl vagystės, o jiems aiškinantis vagystės aplinkybes, ir pačiai pripažinus, jog be jos, niekas negalėjo to padaryti, sugalvojo versiją, kad tai padarė jos pažįstami asmenys: M. L., M. B. (S.), M. J..
7.3. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme ištirtų ir skundžiame nuosprendyje išanalizuotų įrodymų, ši A. K. versija buvo paneigta liudytojų M. J. ir M. S. parodymais. Šie liudytojai nurodė, kad jie iš tiesų pažįsta A. K., bei patvirtino, kad ji iš M. S. prieš kelis metus pasiskolino 500 litų ir iki šiol negražino, tačiau paneigė kitas nuteistosios nurodytas aplinkybes, t.y. kad dėl šios skolos jai grasino ir kad jie apie jokią pinigų vagystę nieko nežino ir jokio nusikaltimo nedarė, su A. K. matėsi prieš kelis metus. Šių liudytojų parodymais teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti, nes tai, kad jie šios vagystės nepadarė paneigia ir kitos aukščiau aptartos aplinkybės (pinigų paėmimas iš kelių paslėptų vietų, neišmėtant daiktų, kitų žmonių nuolatinis buvimas tame pačiame name ir kaimynystėje), taip pat pačios apeliantės nurodytos prieštaringos aplinkybės apie M. S. elgesį dėl skolos grąžinimo (pokalbio su nukentėjusiaisiais metu tvirtino, kad dėl skolos jis sistemingai grasino, teisme šią aplinkybę paneigė). Nepagrįstas ir skundo teiginys, kad teismas atliko nepilną tyrimą, neieškojęs ir neapklausęs M. L.. Nors raštelyje A. K. nurodė tris asmenis, tačiau pagal jos iškeltą versiją, pinigai iš namo galėjo būti pavogti dėl jos turimos skolos M. S.. Liudytojai M. S. ir M. J. aplinkybę dėl senos nuteistosios skolos M. S. patvirtino, tačiau nurodė, kad M. L. nepažįsta, nėra apie jį girdėję. Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nustatyti M. L. tapatybę ir jį apklausti, patikrinant A. K. versiją, tačiau iš šeimos nario, t.y. motinos, buvo gauta duomenų, kad M. L. daugiau nei metus dirba Norvegijoje ir artimiausiu metu į Lietuvą grįžti neplanuoja. Kolegijos vertinimu, byloje surinktų duomenų viseto kontekste šio asmens parodymai nebūtų iš esmės pakeitę byloje nustatytų faktų, todėl jo paieškos būtų traktuotini kaip neproporcingi ir pertekliniai proceso veiksmai, vilkinantys procesą.
7.4. Apeliaciniame skunde nuteistoji nesutinka su nukentėjusių slapta padaryto garso įrašo pripažinimu jos kaltės įrodymu, nes teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi. Su šiuo teiginiu sutikti nėra pagrindo. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu pažymėti, kad BPK 98 straipsnyje nustatyta fizinių asmenų teisė savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Privačių asmenų teisė rinkti ir teikti į baudžiamąjį procesą duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (pvz., BPK 91, 98 straipsniai), turi svarbią reikšmę ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo, teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Tačiau proceso dalyvių pateikti duomenys automatiškai netampa įrodymais. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Vienas esminių reikalavimų, keliamų įrodymams baudžiamajame procese - įstatyme nustatytos jų gavimo tvarkos laikymasis (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnio nurodytus atvejus, kurio 1 dalies 1 punktas draudžia be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje. Šia įstatymo norma apeliantė grindžia savo skundą, tačiau čia nurodytas draudimas fiksuoti duomenis tam asmeniui priklausančioje valdoje, ko šioje byloje nustatyta nebuvo. Nukentėjusieji šį įrašą padarė tuo metu, kai A. K. atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jie nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad įrašą padarė tada, kai jiems kilo įtarimų, kad nusikalstamus veiksmus prieš juos atliko būtent A. K., todėl norėjo išsiaiškinti vagystės aplinkybės, gauti jos prisipažinimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. Š. – V. BPK nustatyta tvarka ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai pateikė raštelį ir kompaktinį diską, šie daiktai BPK nustatyta tvarka buvo apžiūrėti, surašyti jų apžiūros protokolai (t. 1, b.l. 67-69). Minėtas įrašas įstatymo BPK nustatyta tvarka buvo ištirtas ir patikrintas teisiamajame posėdyje. Įvertinus visas šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, nukentėjusieji turėjo teisę daryti jų ir A. K. pokalbio garso įrašą, o tai, kad nukentėjusieji garso įrašą pateikė ikiteisminio tyrimo institucijai ir juose esanti informacija nebuvo viešai išplatinta, o panaudota baudžiamojoje byloje, sudaro pagrindą išvadai, kad atlikti veiksmai neprieštarauja ir skunde minimoms Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Įvertinus visas aplinkybes aukštesnysis teismas daro išvadą, kad minėtas įrašas pagrįstai pripažintas įrodymu byloje, nes yra gautas įstatyme leistinu būdu ir prie bylos prijungtas BPK nustatyta tvarka. Be to, šis bylos įrodymas nebuvo vienintelis, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą. Šiame garso įraše užfiksuoti duomenys buvo patikrinti sulyginant juos su nukentėjusiųjų ir pačios A. K. parodymuose, taip pat A. K. raštelyje (t. 1, b.l. 69-70) nurodytais duomenimis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikomas leistinu ir patikimu. Abejonių dėl jo autentiškumo nekyla.
7.5. Apeliantė skunde teigia, kad net jei garso įrašas ir būtų laikomas leistinu įrodymu, vadovaujantis juo ją būtų galima pripažinti kalta tik dėl rengimosi padaryti nusikalstamą veiką. A. K. tokią išvadą grindžia tuo, kad garso įraše užfiksuoti jos žodžiai, jog ji vagystės nepadarė, tačiau padėjo raktą po gaideliu, taip padėdama įvykdyti tyčinį nusikaltimą. Šis skundo argumentas visiškai nepagrįstas. Nors garso įrašo duomenis teismas laikė įrodymu byloje, tačiau tai nereiškia, kad ir jame išdėstyta apeliantės versija buvo laikoma kaip faktines aplinkybes atitinkanti. Garso įraše esantys tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistosios pasakyti žodžiai buvo vertinami kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste. Paaiškėjus, jog nuteistosios nurodytas aplinkybes apie galimai kitų asmenų patekimą į nukentėjusiųjų namą su jos pagalba ir įvykdžius vagystę, paneigė kiti bylos įrodymai, jos teismo pagrįstai vertintos kritiškai kaip A. K. gynybinė pozicija.
7.6. Siekdama paneigti savo kaltę, nuteistoji skunde taip pat nesutinka su tinkamu jos kaltės įrodymu laikytu rastu jos piršto pėdsaku, teigdama, kad jos pirštų pėdsakų buvimas įvairiose jų namų vietose vertintinas kaip natūralus faktas, o ne absoliutus objektyvus kaltės įrodymas. Kolegija tokį skundo argumentą laiko nepagrįstu ir neatitinkančiu nustatytų aplinkybių. Nukentėjusioji, kurios parodymais netikėti nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, aiškiai ir nuosekliai paaiškino, kad dėžutė su vaiko daiktais, kurioje ir buvo laikomas auksinis medalionas, buvo knygų lentynoje. A. K. ji (nukentėjusioji) niekada nėra minėjusi apie šią metalinę dėžutę, nerodė jos turinio, kadangi tai yra asmeniška. Nukentėjusioji ir pati labai retai apžiūrinėdavo šios dėžutės turinį, nes joje nebuvo jokių kasdienio naudojimo daiktų. Be to, R. Š. – V. nurodė, kad toje lentynoje nebuvo daiktų, susijusių su A. K. darbu. A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji matė tik mergaitės krikštynų nuotraukas, kurias parodė R. Š. – V., šios aplinkybės neginčija ir pastaroji, tačiau skunde nurodyta nauja aplinkybė, kad A. K. apžiūrinėjo, t.y. lietė ne tik nuotraukas, bet ir atvirutes, leidžia daryti išvadą, kad apeliantė bet kokiomis priemonėmis bando įtikinti apeliacinės instancijos teismą nesant patikimų jos kaltės įrodymų. Ši nuteistosios versija paneigta nukentėjusiosios parodymais, jog pati nukentėjusioji minimos metalinės dėžutės turinį tikrino 2016 metų balandžio mėnesį, jos turinio A. K. niekada nerodė. Kaip galėjo ant dėžutėje buvusio atviruko atsirasti nuteistosios piršto pėdsakas, A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškinti negalėjo. A. K. skunde nurodo, kad tyrimo metu buvo rastas ir nukentėjusiojo E. V. piršto pėdsakas, tačiau jo niekas nelaikė kaltu slapta nuo sutuoktinės paėmus pinigus. Toks teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Nukentėjusysis gyvena šiuose namuose, jis yra mažametės tėvas, todėl bet kurioje namų vietoje rasti jo pirštų atspaudai, priešingai nei A. K., yra natūralus faktas. Be to, dar kartą pažymėtina, kad šis įrodymas jos kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo pagrindžia ne vienas atskirai, o kaip įrodymų viseto dalis.
7.7. Apeliantė, palaikydama savo gynybinę poziciją, nurodo, kad vagystę įvykdyti galėjo ir kiti nukentėjusiųjų namuose besilankantys asmenys. Kaip nurodė nukentėjusieji, svečiuose tuo laikotarpiu besilankę asmenys, be to, kad jie yra nukentėjusiųjų draugai ir niekada jokių įtarimų nesukėlė, nes iki tol jokie daiktai iš namų nėra dingę, jie neturėjo objektyvių sąlygų to padaryti, nes nebūdavo ilgą laiką paliekami namuose vieni, nežinojo, kur yra laikomos šeimininkų santaupos, brangūs daiktai. Kolegijos vertinimu, tokia besąlyginė gynybos pozicija, kai tik pačios nuteistosios pateikta versija pateikiama kaip teisinga, o visi kiti įrodymai, neatitinkantys jos, deklaratyviai laikomi neobjektyviais ir ginčijami, vienareikšmiškai neatlaiko jokios konstruktyvios kritikos ir vertintina kritiškai, kaip siekis bet kokiomis priemonėmis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
7.8. Visi aptarti įrodymai ir jų analizė besąlygiškai patvirtina A. K. veiksmuose esant svetimo turto pagrobimo sudėčiai būdingus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nukentėjusieji pareikštame civiliniame ieškinyje jiems padarytą turtinę žalą pagrindė patikimais ir konkrečiais duomenimis (rašteliai iš pinigų pagrobimo vietų su juose nurodytomis buvusių pinigų sumomis, dokumentai, įrodantys pinigų gavimo šaltinius bei auksinio medaliono vertę), todėl nuteistosios veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas.
8. Apeliantė nesutinka su jai paskirtu įpareigojimu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, teigdama, kad jai inkriminuota veika nesusijusi su viešosios tvarkos pažeidimu. Toks skundo argumentas teisiškai nepagrįstas, nes baudžiamasis įstatymas skirtingų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo nesieja su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, kuriomis asmuo kaltinamas. BK 41 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatyta, kad bausmės paskirtis yra atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir skyrimas priskiriamas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. Šiuo atveju, teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį, apeliantės asmenybę charakterizuojančius duomenis, pagrįstai laikė, kad būtent šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas geriausiai padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.
9. Skunde A. K. priteisto ieškinio sumos neginčija, tačiau nesutinka su teismo sprendimu įpareigoti ją atlyginti per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, nes jis priimtas neįvertinus jos finansinių galimybių. Kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka. Nors pirmosios instancijos teismas šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo nemotyvavo, tačiau ją paskiriant baudžiamojo įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo. Apeliantė skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tyčinio turtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą, savo neteisėtais veiksmais ji nukentėjusiesiems padarė didelę turtinę žalą, todėl privalo ją atlyginti. A. K. teigia, kad per teismo nustatytą terminą ji nebus materialiai pajėgi atlyginti žalą. Sutiktina, kad turtinės žalos atlyginimas per teismo nustatytą laiką sukels nuteistajai tam tikrus nepatogumus, dėl įpareigojimo vykdymo ji bus priversta sumažinti savo pačios materialinius poreikius, tačiau, įvertinus pakankamai ilgą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį (treji metai) ir priteisto civilinio ieškinio dydį - 10 741,10 Eurų, bei tai, kad nuteistoji yra jauno amžiaus, darbinga, neturinti išlaikytinių, laikytina, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymas nuteistajai nėra objektyviai neįmanomas, o tokios priemonės skyrimas nuteistajai yra proporcingas, atitinkantis nukentėjusiųjų asmenų teisėtus lūkesčius gauti jiems nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą.
10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
11. BPK 91 straipsnyje numatyta, kad daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, be kita ko, laikomi daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti, arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. BPK 94 straipsnio nuostatos reglamentuoja priemones, kurių reikia imtis dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ar priimant nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinė plokštelė su garso įrašu, kompaktinis diskas, du vokai, kuriuose yra daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais, kompaktinė plokštelė su mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinėmis, kompaktinė plokštelė su mobiliojo ryšio bokštų celėmis, kompaktinė plokštelė prie specialisto išvados, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini. Sunaikinami gali būti daiktai, kurių apyvarta uždrausta (BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas) arba daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnis1 dalies 4 punktas). Šioje byloje daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pobūdis akivaizdžiai neatitinka paminėtų sunaikintinų daiktų požymių, kas kolegijai leidžia daryti išvadą, jog, spręsdamas šių daiktų klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, kuris turi būti ištaisytas. Byloje esantys daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinė plokštelė su garso įrašu, kompaktinis diskas, du vokai, kuriuose yra daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais, kompaktinė plokštelė su mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinėmis, kompaktinė plokštelė su mobiliojo ryšio bokštų celėmis, kompaktinė plokštelė prie specialisto išvados, laikytini daiktais, turinčiais BPK 91 straipsnyje numatytų požymių, todėl turi būti saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad:
daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - kompaktinę plokštelę su garso įrašu, du vokus, kuriuose yra daktiloskopinės plokštelės su rankų pėdsakais, kompaktinę plokštelę su mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinėmis, kompaktinę plokštelę su mobiliojo ryšio bokštų celėmis, kompaktinę plokštelę prie specialisto išvados, saugoti prie baudžiamosios bylos.