Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-172/2013

Teisėja Ieva Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01948-2012-3

2014 m. sausio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo J. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išsiskyrusio, bedarbio, neteisto, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, išskyrus laiką, susijusį su darbu, lankymusi gydymo įstaigose. Į J. T. paskirtos bausmės laiką įskaitytas J. T. laikino sulaikymo laikas nuo 2012 m. liepos 12 d. 01.10 val. iki 2012 m. liepos 12 d. 14.45 val. (vieną dieną). Iš dalies patenkintas L. Ž. civilinis ieškinys ir jai priteista iš J. T. 1941 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje L. Ž. civilinį ieškinį atmestas. Visiškai patenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir iš J. T. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 346,59 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2012 m. liepos 12 d. apie 01.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio šeimyninio konflikto metu panaudojo prieš savo buvusią sugyventinę L. Ž. fizinį smurtą t. y. tyčia sudavė ne mažiau 8 kartų rankomis L. Ž. į galvą, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, poodinę kraujosruvą kairės akies vokų-kairio skruosto bei žando srityje su kairio žandinio ančio priekinės sienelės lūžiu, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose dešinėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kas yra kvalifikuojama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kairio žandinio ančio priekinės sienos lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tačiau nebuvo Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Motyvuojamoji dalis

Apelianto J. T. skundas netenkintinas.

Pažymėtina, kad pats nuteistasis neginčija fakto, jog kelis kartus sudavė smūgius nukentėjusiajai, tačiau teigia, kad tai padarė gindamasis nuo nukentėjusiosios. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis kelis kartus sudavė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu, ant nuteistojo kūno buvo užfiksuoti daugybiniai odos nubrozdinimai, kastinės žaizdos, poodinės kraujosruvos, kurie vertinami tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad nukentėjusiosios veiksmai galėtų būti laikomi nukentėjusiojo akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi. Ta aplinkybė, kad, anot nuteistojo, nukentėjusioji garsiai kalbėjo bei įjungė šviesą, negali būti laikoma kėsinimusi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Pažymėtina, kad nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusioji pradėjo šaukti ant jo, nes jai nepatiko kažkas, ką jis jai pasakė, puolė kaltinamajam draskyti veidą, jį kandžioti, nėra įrodytos byloje esančia medžiaga. Jokių objektyvių, jo žodžius patvirtinančių duomenų, apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir nuteistasis. Vertinant smūgių, sukėlusių nukentėjusiosios ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, darytina išvada, kad nukentėjusioji gynėsi nuo ją užpuolusio nuteistojo, todėl savo veiksmais padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu, nuteistojo veiksmus yra pagrindas vertinti, kaip tyčinį nusikaltimą, kadangi, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, net tikint nuetistojo versija, kad nukentėjusioji jį užpuolė, nuteistajam padarytų sužalojimų pobūdis ir sunkumas rodo, kad toks galimai įvykęs puolimas nekėlė nuteistajam realaus pavojaus ir nebuvo susidariusi tokia situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam, todėl J. T. nereikėjo nuo nukentėjusiosios gintis smūgiuojant jai į kūną bei gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Sutiktina su pirmos instancijos išvada, kad nuteistasis šiuo atveju smurtą naudojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Taigi, apelianto teiginys, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiosios, vertintinas, kaip jo gynybinė pozicija, kadangi, kaip jau buvo minėta, byloje pakanka duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad kaltinamasis nukentėjusiąją sužalojo nesant būtinosios ginties požymiams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikalstamais veiksmais kaltinamasis nukentėjusiajai padarė kūno sužalojimus, teismo medicinos specialisto išvadoje įvertintus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tai patvirtinta pačios nukentėjusiosios parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvadų duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtų įrodymų tikrumu. Pažymėtina, kad nors apeliantas teigia, kad kadangi liudytojas K. V. yra nukentėjusiosios sūnus, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, tačiau nepateikė teismui jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, todėl teisėjų kolegija, daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti liudytojo K. V. duotais parodymais.

Nuteistasis taipogi ginčija savo kaltę dėl kompiuterio sugadinimo. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog aplinkybę, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo nepataisomai sudaužytas kompiuteris patvirtino pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusiosios parodymus, kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, patvirtino ir liudytojas K. V., kuris parodė, kad tą patį vakarą naudojosi minėtu kompiuteriu, jis buvo veikiantis, bet vėliau po tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo įvykusio konflikto pastebėjo, kad kompiuteris yra numestas ant žemės, pabandžius kompiuterį įjungti, šis nebeįsijungė. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo K. V. parodymus apie kompiuterio sudaužymą patvirtino policijos pareigūnas liudytojas V. P., kuris parodė, kad K. V. įvykio vietoje jo akivaizdoje patikrino kompiuterį ir pasakė, jog jis yra neveikiantis, kompiuterio ekranas buvo įskilęs. Taigi aptartų aplinkybių visumą leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusiosios kompiuteris buvo sudaužytas konflikto tarp jos ir nuteistojo metu dėl nuteistojo kaltės, todėl nukentėjusioji patyrė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo argumentas, jog jis dėl kompiuterio sugadinimo nekaltas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Apelianto teigimu, nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių 8000 Lt moralinės žalos dydį. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai skundžiamajame nuosprendyje nurodė pirmos instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad J. T. pagrįstai buvo nuteistas už nesunkaus sveikatos sutrikdymą (t. y. vieno iš nusikaltimo asmens sveikatai) padarymą, kartu konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai L. Ž..

Kalbant apie neturtinės žalos dydžio nustatymą, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K–3–371/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje Nr. 3K–3–16/2004). Imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Pagal juos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Atsižvelgiant į bylos medžiagą bei į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvykdė savo funkciją nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, todėl apelianto teiginys dėl neturtinės žalos dydžio yra nepagrįstas ir atmestinas.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 9000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2013), ir 10 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009), ir 12 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012), ir 20 000 Lt (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-331/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo J. T. apeliacinį skundą atmesti.