Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-02-13 · Administracinė byla Nr. P-261-25-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-13
Bylos Nr.
P-261-25-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Panevėžio miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261)– 25/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2009 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-257/2003 D. J. ir O. L. skundą atsakovams Panevėžio miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl atlyginimo išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai D. J. ir O. L. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo dėl atlyginimų sumažinimo netektą atlyginimą: D. J. už 2000 m. sausio 1 d. – 2002 m. lapkričio 30 d. 95638,92 Lt; O. L. už 2000 m. sausio 1 d. – 2002 m. birželio 30 d. 47582,10 Lt. ir įpareigoti Panevėžio miesto apylinkės teismą nuo 2000 m. sausio 1 d. sumokėti pareiškėjams atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689, o Vyriausybę ir LR finansų ministeriją įpareigoti skirti tam lėšas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas ir savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, o tvirtina - Seimas. Seimas išlaidas gali didinti, nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinį. Tokiu būdu visų valstybės valdžios, valdymo institucijų ir ūkio subjektų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, poreikiai turi būti subalansuoti ir atitikti valstybės gaunamas pajamas. Valstybės biudžeto sukaupti ištekliai yra naudojami bendravalstybinėms reikmėms finansuoti. Finansiniai ištekliai yra perskirstomi ir atskirų teismų poreikiams tenkinti. Tokiu būdu teismų poreikiai yra derinami su valstybės finansinėmis galimybėmis.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimas) atskleidžiamus konstitucinius principus, teismas padarė išvadą, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir eismų nepriklausomumą ir reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą (apimantį visas išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto) ar kitas socialines garantijas. Valstybės biudžete turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam teismui, skiriant lėšas tiesiogiai. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 12 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskiros, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra, atkreipdamas dėmesį, kad valdžių padalijimo principas yra neatsiejamas nuo teisminės valdžios organizacijai ir veiklai būdingo teisėjų ir teismų nepriklausomumo. Valstybė privalo finansiniais resursais užtikrinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, vykdant teisingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimu buvo nutraukta pradėta teisena dėl LR 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir LR 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, LR Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666, 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties LR Konstitucijai, nes ginčytas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs. Kadangi Konstitucinis Teismas neišsprendė šio klausimo dėl paminėtų teisės aktų konstitucingumo, o įstatymų leidėjas nenumatė galimybės administraciniams teismams tirti Seimo ar Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos (LR ABTĮ 16 str.), todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą. Teisėjų kolegijos padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo taikyti tiesiogiai LR Konstituciją ir joje suformuluotus principus, LR CK ir CPK 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes ginčo esmė nėra susijusi su civiliniais teisiniais santykiais, teisėjo atlyginimo klausimas nėra interpretuojamas kaip civilinio pobūdžio teisė ir nėra teisės spragų ar įstatymų kolizijos, sudarančios pagrindą taikyti pareiškėjų nurodytas nuostatas. Nustojus galioti 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimui Nr. 1494 ir įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, pareiškėjų atlyginimai yra nustatyti įstatymo ir mokami iš valstybės biudžeto. Be to, kiekvieno teismo teisėjų atlyginimui skiriamų lėšų dydį nustatyti bei atlyginimo fondo dydį pakeisti galima tik įstatymu, o atsakovai tokių įgalinimų neturi, todėl įpareigojimas skirti šias lėšas pažeistų LR biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio nuostatas, 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 543 17 punktą, draudžiantį naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos.

III.

Pareiškėjas D. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. vasario 8 d. paštu išsiuntė prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-12-257/2003.

Šalies argumentai

Prašyme nurodė, kad proceso atnaujinimo pagrindais turėtų būti tai, kad teismas padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, akcentuojant į skuboto sprendimo priėmimą, ir neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo (ABTĮ 153 str. 10 d., 12 d.)

Paaiškino, kad tiek bendrosios kompetencijos teismai, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas daugelio bylų nagrinėjimą stabdė iki pilno ginčo aplinkybių išsiaiškinimo. Byloje pagal pareiškėjo skundą, priėmė skubotą sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Teismas nesirėmė jokiomis materialinėmis teisės normomis. Tai patvirtina faktas, kad dėl atlyginimo sumažinimo teisėtumo dar ir šiuo metu aiškinasi įvairių grandžių teismai. Kai kurių pareiškėjų reikalavimai yra tenkinami ir sprendimuose nurodomos priešingos materialinės teisės normos, todėl procesas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje pagal pareiškėjo skundą turi būti atnaujintas dėl būtinybės formuojant vienodą teismų praktiką.

Pareiškėjas iš žiniasklaidos sužinojo apie skirtingą praktiką nagrinėjant analogiškas ginčo bylas. Pabrėžė, kad net Konstitucinis teismas 2006 m. kovo mėnesį pasisakė dėl ginčo esmės.

Pareiškėjo byla taip pat buvo sustabdyta, tačiau visgi sprendimas byloje buvo priimtas. Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 11 d. atvyko į Vilniaus apygardos administracinį teismą pasidaryti bylos dokumentų kopijas ir gavo sprendimo nuorašą. Teisme buvo paaiškinta, kad dokumentai buvo siunčiami tik paprastu paštu. Pareiškėjas mano, kad terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas ir prašymas gali būti paduodamas, nes nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra praėję penkeri metai, kaip tai numatyta ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį bei 12 punktu, kuris numato proceso atnaujinimo pagrindą kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, turi būti nurodytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-12-257/2003 nurodo, kad iš žiniasklaidos sužinojo apie įvairių teismų išsakomą poziciją nagrinėjamu klausimu. Tokiu atveju pareiškėjas privalėjo nurodyti, kokio teismo ir kokiais teismo baigiamaisiais aktais bylos buvo išspręstos priešingai, nei pareiškėjo pradėto ginčo byloje. Teismų priimti baigiamieji aktai yra vieši ir susipažinimas su jais yra galimas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti ir jų turiniu argumentuoti savo prašymą. Tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, bei argumentų, patvirtinančių, kaip priimant sprendimą administracinėje byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir kaip buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkretaus termino, kada jis sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal D. J. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Stasys Gagys Romanas Klišauskas