- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-20
- Bylos Nr.
- 2S-72-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32040-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- UAB „Supla“
- Ieškovas
- Vilniaus mieto savivaldybės
- Kategorijos
- 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Supla“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus mieto savivaldybės ieškinį atsakovui dėl uždraudimo atlikti teises pažeidžiančius veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama uždrausti UAB „Supla“ vykdyti bet kokius Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 114,17 kv.m., esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti UAB „Supla“ vykdyti bet kokius Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 114,17 kv.m., esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus iki teismo sprendimo priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas 2014 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriame nurodė, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-39760- 465, kurį 2014 m. rugsėjo 25 d. išdavė Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatė, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra vykdomi statybos darbai, kuriuos atlieka AB „Panevėžio statybos trestas“ filialas „Gerbusta“, o UAB „Supla“ yra sudariusi jungtinės veiklos sutartį su UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“. Atsižvelgdamas į tai ieškovas prašė padidinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, t. y. uždrausti atsakovui UAB „Supla“ ir kitiems tretiesiems asmenims, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, vykdyti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus bei įpareigoti UAB „Supla“ sustabdyti UAB „Supla“ ar kitų trečiųjų asmenų, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, vykdomus Vilniaus miesto savivaldybei teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė, padidino jų taikymo mastą ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstė taip: uždrausti atsakovui UAB „Supla“ ir kitiems tretiesiems asmenims, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, bet jais neapsiribojant, vykdyti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus bei įpareigojo UAB „Supla“ sustabdyti UAB „Supla“ ar kitų trečiųjų asmenų, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, bet jais neapsiribojant, vykdomus Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus iki teismo sprendimo priėmimo.
Teismas nurodė, kad egzistuoja tikimybė, jog nepatikslinus pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neteisėtiems veiksmams nebus užkirstas kelias, nes statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus gali atlikti tretieji asmenys, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės nepritaikytos, todėl sprendė, kad ieškovo prašymas didinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą yra pagrįstas ir tenkintinas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Supla“ prašo skubiai panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti visas teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; nepatenkinus pirmojo prašymo, skubiai panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties dalį, kuria UAB „Supla“ įpareigota sustabdyti ne tik savo, bet ir kitų trečiųjų asmenų, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, bet jais neapsiribojant, vykdomus Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti šią dalį teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių; nepatenkinus pirmojo ir antrojo prašymo, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-39760-465/2014 – pakeisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atlikti veiksmus kita – ieškovo turto rinkos vertės sumos sumokėjimu į teismo depozitinę sąskaitą arba laidavimu už atsakovą, kurie kompensuotų ieškovo praradimus, jeigu jo turtas būtu ne pagerintas, bet sužalotas ar sunaikintas, arba netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apsiribojo tik lakoniška formuluote, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi priešingu atveju būsimo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas, nes, teismo nuomone, negyvenamosios patalpos, nuosavybės teise priklausiančios ieškovui, gali būti nugriautos, tačiau nenurodė jokių argumentų, kas sudaro prielaidas daryti tokią išvadą. Be to, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių didinimo mąsto klausimą, teismas jokios motyvacijos nepateikė ne tik dėl mąsto didinimo būtinumo, tačiau ir dėl pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, apsiribodamas taip pat tik lakoniška formuluote, kad egzistuoja tikimybė, jog, nepatikslinus pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neteisėtiems veiksmams nebus užkirstas kelias, nes statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus gali atlikti tretieji asmenys, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės nepritaikytos. Akivaizdu, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nagrinėjamu atveju turėjo priimti argumentuotą nutartį – aiškiai išdėstyti motyvus, o, kadangi skundžiama nutartis nemotyvuota, tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.
2) Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir padidindamas jų mąstą, tinkamai neįvertino ieškovo ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų. Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad teismas automatiškai negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, bet prieš tai privalo įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus. Šioje byloje, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones ir po to padidinęs jų mąstą, teismas, suklaidintas ieškovo ieškinio teiginių, tinkamai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai neįvertino byloje esančių faktinių duomenų, kurie akivaizdžiai nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų padidinimo būtinybės ir kurie, kartu su atskiruoju skundu pateikiamais duomenimis, pagrindžia priešingą išvadą – kad įstatymo numatytos ir ieškovo nurodytos pasekmės tikrai neatsiras ir jos net objektyviai negali atsirasti, be to, šie įrodymai pagrindžia ir kitą aiškiai išvadą – kad ieškinys, ieškovo ieškinyje išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, negali būti patenkintas. Ieškovas aiškiai suklaidino teismą teiginiais, kad atsakovas atlieka neteisėtus veiksmus, neteisėtai atlieka statybos darbus, griauna ir niokoja ieškovo nuosavybę. Pagal paties ieškovo su ieškiniu pateiktus dokumentus – ieškovo išduotą 2013 m. rugpjūčio 1 d. Statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-130801-00729, kuris yra galiojantis ir nepanaikintas, akivaizdu, kad atsakovas teisėtai atlieka naujos statybos ir rekonstrukcijos darbus. Atsakovas šiuos statybos ir rekonstrukcijos darbus atlieka žemės sklype, kurį atsakovas valdo pagal 2007 m. liepos 17 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-870 ir 2009 m. spalio 13 d. papildomą susitarimą Nr. KO 1/2009-323. Iš byloje esančių įrodymų yra akivaizdu, kad atsakovas atlieka tik teisėtus veiksmus - teisėtai atlieka statybos darbus, negriauna ir neniokoja ieškovo nuosavybės, bet ją rekonstruoja, t. y. gerina. Ieškovo teiginiai, jog atsakovas nesąžiningai gavo statybą leidžiantį dokumentą yra ne tik neteisingi ir nepagrįsti, tačiau ir melagingi, kadangi šį statybą leidžiantį dokumentą išdavė pats ieškovas, be to, jis yra galiojantis ir nepanaikintas.
3) Šioje byloje nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas prarastų prasmę, taptų netikslingas ar būtų neįmanomas. Teismas nepagrįstai patikėjo klaidinančiais ieškovo teiginiais, kad ieškovui priklausantis statinys – viešasis tualetas, yra griaunamas ir bus sunaikintas, nors tai nėra tiesa. Kaip matyti iš paties ieškovo pateikto Statybą leidžiančio dokumento, ieškovui nuosavybės teise priklausantis statinys – viešasis tualetas, būtų tik rekonstruotas, ieškovui ir toliau priklausytų cokoliniame aukšte esantis viešasis tualetas, jis niekur nedingtų. Be to, viešajame registre yra įregistruota su ieškovo ieškiniu pateikta 1999 m. gruodžio 7 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 59/14, pagal kurios 4.2 punktą viešojo tualeto patalpos turi būti registruojamos kaip ieškovo nuosavybė, todėl bet kuriuo atveju galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas net ir po teismo sprendimo nebūtų sutrukdytas ir būtų visiškai įmanomas, neprarastų tikslingumo, kadangi ginčo dalykas neišnyktų ir galėtų būti perduotas ieškovui. Teismas neįvertino ir to, kad, jeigu atsakovas toliau įvykdytų naują statybą ir rekonstrukciją, tai ieškovui priklausančios patalpos – viešasis tualetas būtų iš esmės pagerintos, net jeigu ir būtų nutraukta nuomos sutartis. Ieškovas atgautų daug geresnės kokybės viešojo tualeto patalpas, kurių vertė būtų daug didesnė, nei šiuo metu esančių avarinės būklės patalpų.
4) Atsakovas, atlikdamas ieškovo ieškinyje nurodytus veiksmus, tik pradėjo likviduoti statinio avarinę būklę. Pradėjus likviduoti statinio avarinę būklę buvo demontuota dalis susidėvėjusių avarinės būklės konstrukcijų, kurios turėjo būti keičiamos naujomis. Priešingai nei nurodo ieškovas, atsakovas atliko teisėtus, pagrįstus ir viešojo intereso prasme būtinus veiksmus – pastato avarinės būklės likvidavimą. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamus sprendimus (nutartis) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir padidinti jų mąstą, neįsigilino į šį aspektą.
Atsiliepimas
5) Šiuo metu, kadangi atsakovui yra uždrausta atlikti bet kokius statybos-rekonstrukcijos darbus, atraminė sienutė, sauganti nuo kalno nuslinkimo, negali būti įrengta, tuo pačiu likusios rekonstruojamo statinio dalies atsparumas dėl dalies susidėvėjusių konstrukcijų pašalinimo yra žymiai sumažėjęs, o susidarius nepalankioms gamtinėms sąlygoms, tai yra didesniam kritulių kiekiui, esama rekonstruojamo statinio avarinės būklės dalis gali neatlaikyti ant kalno esančios žemės ir ant jos stovinčio daugiabučio gyvenamojo namo spaudimo į gruntą ir kalno šlaitas gali nuslinkti. Jeigu nuslinktų kalno šlaitas, tai kartu nuslinktų ir mažiausiai dalis ant jo stovinčio daugiabučio gyvenamojo namo arba namas būtų paveiktas didelės deformacijos, be to, tuo pačiu gali nuslinkti ir šalia daugiabučio namo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė su ten stovinčiais automobiliais. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas vykdyti bet kokius tolimesnius statybos darbus, kuris pažeidžia jau pradėtą technologinį procesą, pažeidžia ne tik atsakovo, bet ir trečiųjų asmenų teisėtus interesus – daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų teisę gyventi saugioje aplinkoje, o taip pat ir viešą interesą nedaryti niekam žalos. Dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų mąsto padidinimo, iškyla grėsmė ant kalno esančio daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų ir automobilių stovėjimo aikštelėje laikomų automobilių savininkų turtui ir galimai sveikatai ar gyvybei, todėl klausimo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo ir tinkamas laikinųjų apsaugos priemonių parinkimas turi aiškų viešąjį interesą, kurį teismas turi ginti ex officio. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo, o taip pat dėl jų mąsto padidinimo bei tinkamų jų parinkimo, neturėjo vadovautis tik siaurais ieškovo ar atskirų jo darbuotojų privačiais interesais, kurie neturi jokio viešojo intereso gynimo pobūdžio, bet privalėjo vadovautis aukščiau išdėstytu viešuoju interesu, kuris, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir padidinus jų mąstą, iš esmės yra pažeistas.
6) Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį padidinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mąstą, priėmė iš dalies atsakovui neįvykdomą teismo sprendimą (nutartį), o būtent, teismas įpareigojo UAB „Supla“ sustabdyti ne tik savo, bet ir kitų trečiųjų asmenų, įskaitant UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, bet jais neapsiribojant, vykdomus Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – viešojo tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus. Visiškai akivaizdu, kad UAB „Supla“ niekaip negali įvykdyti šios teismo nutarties dalies, kadangi neturi jokių administracinių ar kokių nors kitokių privalomų įgalinimu nei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, nei UAB „Panevėžio statybos trestas“ atžvilgiu. Atsakovui nėra ir negali būti žinoma, kas atlieka statybos darbus, kadangi pagal 2014 m. rugpjūčio 25 d. Jungtinės veiklos sutartį su UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“ UAB „Supla“ įsipareigojimai pasibaigė jai perdavus UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“ galiojančius Statybos projektą Nr. L10-042 ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. Leidimą statyti naują statinį/rekonstruoti statinį Nr. LNS-01-130801-00729, o UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“ turi teisę ir net privalo savarankiškai atlikti visus būtinus ir reikalingus statybos bei rekonstrukcijos darbų organizavimo, kontrolės, statybos valdymo ir pačių statybos darbų atlikimo darbus. Šioje dalyje nutartis turi būti skubiai panaikinta, kol neatsirado žala, kurią nebus aišku į ką nukreipti, kadangi teismo sprendimo (nutarties) įvykdomumo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams teismas privalo spręsti ex officio.
Šalies argumentai
7) Atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame be kita ko prašė ir pakeisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę kita, t. y. sumokėti ieškovo turto vertės sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti laidavimą, tačiau teismas neteisėtai ir nepagrįstai nesilaikė imperatyvių CPK 334 straipsnio 2 dalies nuostatų ir neišsprendė atsakovo atskirojo skundo nei vienu ir dviejų įstatyme nustatytų būdų, tai yra nei pats nepanaikino skundžiamą nutartį, nei šį klausimą neperdavė spręsti apeliacinės instancijos teismui. Akivaizdu, kad tokio bylos nagrinėjimo ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo negalima laikyti nei objektyviu, nei nešališku.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atsakovo UAB „Supla“ atskirojo skundo netenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. spalio 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Visi atsakovo atskirajame skunde dėstomi argumentai teismo turėtų būti vertinami bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų masto didinimo. Ieškovas pateikė pakankamai pagrįstų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių visas būtinas sąlygas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje.
2) Nuomos sutarties 4.2 punktas numatė UAB „Supla“ teisę atlikti Negyvenamųjų patalpų rekonstravimą, suremontuojant viešąjį tualetą bei papildomai įrengiant kitos paskirties (komercines) patalpas. Tačiau, nutraukus nuomos sutartį, atsakovas tokių teisių neteko ir šios teisės nebegali būti įgyvendinamos, nors ir statybos leidimas nėra panaikintas.
Atsiliepimas
3) UAB „Supla“ pati klaidina teismą nurodydama, kad nuomos sutartis yra įregistruota viešajame registre, pagal kurios 4.2 punktą, viešasis tualetas butų tik rekonstruotas, ginčo dalykas neišnyktų ir būtų perduotas ieškovui, todėl negalima teigti, jog viešasis tualetas yra griaunamas ir bus sunaikintas. Ieškovas nurodo, kad nuomos sutartis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi buvo nutraukta, todėl jos nuostatomis atsakovė negali vadovautis ir remtis, ginčijant skundžiamą nutartį. Nuomos sutartį nutraukus, pastaroji buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro.
4) Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, kad ginčo patalpa yra avarinės būklės ir UAB „Supla“ tik likviduoja statinio avarinę būklę, todėl atsakovas atliko tik teisėtus, pagrįstus ir viešojo intereso prasme būtinus veiksmus. Ieškovo nuomone, atsakovas nepatvirtino šių savo teiginių jokiais objektyviais įrodymais dėl pastato avarinės būklės, be to, jau sudarant tarp šalių Nuomos sutartį ginčo pastato būklė buvo nepatenkinama. Tai patvirtina 1999 m. gruodžio 7 d. Nuomojamųjų negyvenamųjų pastatų ir patalpų priėmimo ir perdavimo aktas. UAB „Supla“ tai buvo žinoma, todėl teigti, kad veiksmai, siekiant likviduoti avarinę pastato būklę, kurie buvo pradėti praėjus daugiau nei 14 metų nuo Nuomos sutarties sudarymo, neva įrodo atsakovo veiksmų teisėtumą yra nelogiška, neobjektyvu ir neteisinga. Minėti UAB „Supla“ argumentai negali būti laikomi kaip pagrindžiančiais skundžiamos nutarties neteisėtumą. Šių aplinkybių teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo pareigos vertinti ir jų nevertino.
5) Pasak atsakovo, teismui uždraudus atlikti tolimesnius statybos darbus, atraminė sienutė šiuo metu negali būti įrengta, todėl esama rekonstruojamo statinio avarinės būklės dalis gali neatlaikyti ant kalno esančios žemės ir ant jos stovinčio daugiabučio gyvenamojo namo spaudimo į gruntą ir kaino šlaitas gali nuslinkti, todėl yra grėsmė žalos tretiesiems asmenims atsiradimui. Savivaldybės nuomone, minėti UAB „Supla“ teiginiai laikytini subjektyvia atsakovo nuomone, pasvarstymais, kurie nėra pagrįsti konkrečiais, objektyviais įrodymais, leidžiančiais sutikti su minėta atsakovo pozicija. UAB „Supla“ nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų minėtų teigimų teisėtumą ir paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Atsiliepimas
6) Tai, kad UAB „Supla“ sudarė su kitais trečiaisiais asmenimis tam tikrus susitarimus ir pavedė atlikti užsakovo funkcijas atlikti kitam juridiniam asmeniui, nepaneigia fakto, kad statytojo teisė buvo suteikta UAB „Supla“. Be to, nors ir nutraukus nuomos sutartį, UAB „Supla“ buvo netekusi statytojo teisės, tačiau ji buvo faktinė ginčo objekto valdytoja ir vykdė statybos darbus ginčo objekte, todėl turėjo visas galimybes duoti nurodymus tretiesiems asmenims. Būtent UAB „Supla“, kaip buvęs statytojas, ir buvo skundžiama nutartimi įpareigotas sustabdyti ne tik savo, bet ir kitų trečiųjų asmenų vykdomus ginčo objekto bet kokius statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus. Šiuo atveju UAB „Supla“ nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad būtent jai buvo suteikta statytojo teise statyti naują bei rekonstruoti ginčo objektą (duomenys neskelbtini), todėl sutikti su nurodytais argumentais, kad skundžiamos nutarties minėta dalis yra neįvykdoma ir dėl to turėtų būti panaikinta, nėra pagrindo.
7) Atsakovas atskiruoju skundo teismo prašo netenkinus UAB „Supla“ prašymų panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį, pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atlikti veiksmus kita – ieškovo turto rinkos vertės sumos sumokėjimu į teismo depozitinę sąskaitą arba laidavimu už atsakovą, kurie kompensuotų ieškovo praradimus, jeigu jo turtas būtų ne pagerintas, bet sužalotas ar sunaikintas, arba netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių CPK 146 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu. Ieškovo manymu, minėtas atsakovo prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi CPK 145 straipsnis apskritai nenumato galimybės taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę kaip prašo atsakovas. Tai iš esmės reikštų, kad atsakovas gali vykdyti statybas toliau, nors ir netekęs statytojo teisės, o žemiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tokiu atveju sunkiai tikėtina, jog nuostoliai ieškovui butų atlyginti. Tokio prašymo tenkinimas nei užtikrintų ieškovo teisėtų interesų, nei apskritai butų įmanomas. Atsakovas nuomos sutarties nevykdė nuo pat jos sudarymo momento, t. y. nuo 1999 m. gruodžio mėnesio, ir taip pat nemokėjo šalių sulygto nuomos mokesčio. UAB „Supla“ nemokėjo ir nemoka atsakovui susikaupusios skolos, kad dalis skolos buvo pripažinta beviltiška, kadangi antstolis, atlikęs patikrinimą, nenustatė jokio skolininkui priklausančio turto ir kad atsakovas nėra pajėgus įmokėta į banko depozitinę sąskaitą apskritai jokios sumos, kuri galėtų užtikrinti ieškoves teisėtus interesus. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų, kurie patvirtintų tokios galimybės egzistavimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos, atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.Įstatymai nedraudžia taikyti laikinosios apsaugos priemonės, kuri sutaptų su pareikštu reikalavimu, ypač prevencinio ieškinio pareiškimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1458/2009). Aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonė iš dalies ar visiškai susijusi su byloje ieškovo pareikštais ieškinio reikalavimais, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju prevencinio ieškinio reikalavimui užtikrinti pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones. Byloje ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių vėlesnio pakeitimo (apimties padidinimo).
Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų. Apeliantas pateiktą atskirąjį skundą grindžia argumentais, susijusiais ne tik su ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo padidintas jau taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, tačiau ir 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis nėra šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, kuriam perduotas spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, neturi įgaliojimų spręsti dėl kitų byloje pirmosios instancijos teismo priimtų nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo.
Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (jų apimties padidinimo) teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio nepagrįstumu, kurie galėjo būti reikšmingi tik teismui primant šioje byloje neginčijamą 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra visiškai akivaizdus jau pradinio jo pateikimo teismui momentu.
Vadovaujantis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nagrinėjimo tvarką, kadangi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išsprendė apie jį neinformavęs atsakovo. Šis procesinis pažeidimas pats savaime nėra pakankamas ginčijamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, kadangi atsakovas savo procesinę poziciją išdėstė apeliacinės instancijos teismui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas išspręstas neteisingai (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi formuluojamas draudimas atsakovui, UAB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, taip pat kitiems, nutartyje neįvardytiems, asmenims vykdyti ginčo pastato statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus, taip pat atsakovas įpareigojamas sustabdyti neapibrėžto rato asmenų vykdomus statybos, rekonstrukcijos ar griovimo darbus ginčo objekte. Teismas pažymi, kad ieškovo pateiktu prevenciniu ieškiniu nėra keliami jokie reikalavimai UAB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Baltijos nuoma ir prekyba“, šie asmenys nėra byloje dalyvaujančiais asmenimis. Ginčijama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nurodytų asmenų atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, viršijančias byloje pareikšto ieškinio reikalavimus, bei nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Be to, ginčijamos teismo nutarties rezoliucinės dalies formuluotė, įpareigojanti atsakovą sustabdyti neriboto rato nutartyje neįvardytų asmenų ginčo objekte vykdomus statybos darbus, yra nekonkreti ir galimai neįvykdoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria
Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.