- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- 1A-318/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Elena Vainienė, Linas Šiukšta
- Advokatai
- Valdas Burneikis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 137 straipsnio 1 dalį susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla nutraukta.
Iš A. D. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4343,79 Lt už S. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. 2011 m. kovo 26 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini)., savo gyvenamojo namo kambaryje, buitinio konflikto metu vieną kartą peiliu įdurdama nukentėjusiajam S. L. į kairę šlaunį, padarė pastarajam kairės šlaunies durtinę žaizdą su šlauninės didžiosios venos sužalojimu, t. y. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį S. L..
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. D. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį nuteisti ją laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma priteisti iš A. D. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 4343,79 Lt už S. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o daiktą, turėjusį reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – peilį, saugomą Šiaulių apskrities VPK Kelmės r. PK, grąžinti nukentėjusiajam S. L..
Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. D. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindinis ir iš esmės vienintelis Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Todėl išsamus A. D. padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio - kaltės - turinio ištyrimas ir tuo pačiu kaltės formos nustatymas turi itin svarbią reikšmę, nes yra lemiama sąlyga teisingai ir pagrįstai jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė sužalojimo padarymo mechanizmo, neanalizavo A. D. ir nukentėjusiojo parodymų pakeitimo teisme priežasčių ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad A. D. veiksmai atitinka neatsargios kaltės formą.
Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad paaiškinime nukentėjusysis S. L. nurodė, kad A. D. paėmė nuo stalo peilį ir dūrė juo jam į kairę šlaunį. Vėliau nukentėjusysis taip pat nurodė, jog A. D. iš jo rankų ištraukusi peilį vieną kartą dūrė jam į kairę šlaunį. Pati A. D. davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir nukentėjusysis, be to, tokius teiginius patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tik vėliau A. D. ėmė teigti, kad, norėdama iš sugyventinio atimti peilį, čiupo už jo rankos, kurioje jis turėjo peilį, ir bandė tą peilį jam iš rankos išsukti. Bandydama S. L. iš rankos išsukti peilį, jam tuo peiliu ir įdūrė į koją.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis A. D. ir S. L. parodymais, duotais teisme, kadangi jais verčia abejoti parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje Nr. G 699/11 (04) yra nurodyta, jog S. L. kairės šlaunies vidiniame paviršiuje viršutinėje dalyje yra durtinė žaizda, taip pat yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi, ar, atsižvelgus į peilio geležtės formą, smailumą, toks sužalojimas galėjo būti padarytas bandant išsukti peilį iš S. L. rankos, ar tokio gylio žaizdai padaryti reikėjo laikyti peilį rankoje ir juo užsimoti. Prokurorės įsitikinimu, žaizda, padaryta bandant išsukti peilį, turėjo būti plėštinė.
Apeliantė tvirtina, kad S. L. ir A. D. aiškinimai, jog ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai buvo užfiksuoti neteisingai, yra nepagrįsti. Skunde pažymima, jog S. L. buvo apklaustas skirtingų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, be to, tiek pats nukentėjusysis, tiek A. D. apklausų protokoluose pasirašė ir taip patvirtino, juose užfiksuotos informacijos teisingumą.
Prokurorė teigia, kad byloje yra įrodyta, jog A. D. tikrai suprato savo veiksmų pavojingumą, veikė sąmoningai, tyria sužalojo nukentėjusįjį, todėl jos nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. D. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o jos atsakomybę lengvina tai, kad ji suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Be to, A. D. nėra teista, charakterizuojama teigiamai, administracine tvarka nebausta. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvada, jog Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė bus aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytam nusikaltimui, todėl A. D. atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti. A. D. gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra neginčytinai yra įrodyta, jog S. L. sužalojo A. D.. Ginčas kyla tik dėl to ar kaltininkė sužalojimą nukentėjusiajam padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Būtent nuo kaltės formos priklauso A. D. veiksmų kvalifikacija, t. y. ar jos veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėtį, ar nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Iš 2011 m. kovo 27 d. S. L. paaiškinimo matyti, jog jis nurodė, kad 2011 m. kovo 26 d. apie 19.00 val. grįžęs namo, jis susipyko su A. D.. Žodinio konflikto metu A. D. paėmė peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam į koją (b. l. 4). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, jog A. D. jam iš rankų ištraukė peilį ir dūrė į kairę šlaunį (b. l. 25-26). Pirmosios instancijos teisme S. L. nurodė, kad grįžęs namo, jis pradėjo kabinėtis prie A. D., elgėsi agresyviai, grasino ją sužaloti. Taip pat nukentėjusysis paaiškino, jog jis buvo sužalotas tuo metu, kai A. D. bandė iš jo atimti peilį. Peilį kaltininkė bandė atimti sukdama nukentėjusiojo ranką. Nukentėjusysis tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo užrašyti neteisingai, po jais pasirašė, kadangi tyrėja jam grasino (b. l. 113-114). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog remtis nukentėjusiojo S. L. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme dėl konkrečių sužalojimo aplinkybių negalima, kadangi šie parodymai skiriasi nuo ankstesnių nukentėjusiojo parodymų, o jų keitimas yra iš esmės nemotyvuotas. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą S. L. patvirtino savo parašu. Tikėti nukentėjusiojo paaiškinimais, kad jis pasirašė užfiksuotus parodymus dėl to, jog jam buvo grasinama, nėra jokio pagrindo. Be to, jo parodymai buvo užfiksuoti skirtingų pareigūnų, t. y. paaiškinimas buvo surašytas pareigūno A. M. (b. l. 4), o parodymai užfiksuoti pareigūnės A. D. (b. l. 26).
Pirmosios instancijos teisme A. D. paaiškino, jog nukentėjusiajam S. L. grįžus namo, tarp jų kilo konfliktas. Nukentėjusysis grasino mesti į A. D. televizorių, vėliau grasino papjauti. Tada A. D. bandė atimti iš nukentėjusiojo rankų peilį. Tuo metu, kai kaltininkė bandė iš S. L. rankų išsukti peilį, pastarasis sėdėjo. Paties dūrimo su peiliu fakto A. D. neprisiminė, tačiau yra įsitikinusi, jog peiliu įdūrė tuo metu, kai bandė atimti peilį. Aplinkybę, jog S. L. buvo sužalotas suprato tik tuo metu, kai jis pasakė, jog jam bėga kraujas (b. l. 111-112). Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. spalio 6 d. vykusioje apklausoje paaiškino, kad ji prišoko prie sėdinčio S. L. ir bandė iš jo atimti peilį. Tikriausiai tuo metu ir įdūrė nukentėjusiajam. Aplinkybę, jog S. L. buvo sužalotas, suvokė tik pamačius iš kojos bėgantį kraują, kur tuo metu buvo peilis nurodyti negalėjo (b. l. 54). Ankstesnės apklausos metu A. D. teigė, kad S. L. atsisėdus ant sofos, ji iš jo rankų pagriebė peilį ir dūrė nukentėjusiajam į kairę šlaunį (b. l. 43). Aplinkybę, jog ji iš nukentėjusiojo buvo atėmusi peilį, A. D. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 45-49). Taigi iš A. D. parodymų matyti, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje ji nurodė, jog atėmė iš nukentėjusiojo peilį ir tada sudavė jam peiliu, vėliau ji šiuos parodymus pakeitė ir pradėjo aiškinti, kad nukentėjusiajam įdūrė grumtynių metu. A. D. kaip ir nukentėjusysis iš esmės negalėjo aiškiai paaiškinti parodymų keitimo priežasties. Pirmosios instancijos teisme A. D. tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo užfiksuoti neteisingai, ji surašytų parodymų neskaitė, pasitikėjo tyrėja. Tokiais kaltininkės paaiškinimais tikėti negalima, kadangi A. D. pati savo parašu patvirtino užfiksuotų parodymų teisingumą, jos pirminiai parodymai sutapo su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, be to, kaltininkės apklausų metu dalyvavo ir gynėjas, kuris parašu patvirtino, jog apklausos bei parodymų patikrinimas vyko laikantis įstatymo reikalavimų ir A. D. parodymai buvo fiksuojami tinkamai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. D. parodymus pradėjo keisti dar ikiteisminio tyrimo metu, todėl visiškai neįtikinamas kaltininkės paaiškinimas, jog ją apklaususi pareigūnė netiksliai fiksavo jos parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. D. paaiškinimais, jog ji nukentėjusįjį galėjo sužaloti grumtynių metu, negalima remtis priimant nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas nurodė, jog įvertinus peilio dydį (peilis yra 9 cm ilgio, peilio pentis 6,5 cm) galima teigti, jog peilį atimti bandančiam asmeniui turėjo būti padaryti sužalojimai plaštakos delno paviršiuje. Specialistas paaiškino, jog pagal aplinkybes, mediciniškai turėjo būti durta neišsukant peilio, buvo durta ir ištraukta ta pačia kryptimi, peilis nebuvo pasuktas viduje, pagal žaizdos aprašymą, didesnė tikimybė yra, kad buvo durta ir peilis ištrauktas, be jokių pasukimų. Labiau tikėtina, jog dūris įvyko ramiai be grumtynių. Be to, teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad A. D. nurodomos sužalojimo padarymo aplinkybės yra įmanomos, tačiau mažai tikėtinos.
Aptarti specialisto paaiškinimai kartu su specialisto išvada Nr. G 699/11 (04), kurioje nustatyta, kad S. L. kairės šlaunies vidiniame paviršiuje viršutinėje dalyje yra durtinė žaizda, leidžia daryti išvadą, jog tikrąsias įvykio aplinkybes atitinka S. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei A. D. pirminiai parodymai, taip pat parodymų patikrinimo metu užfiksuoti paaiškinimai.
Taigi įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog A. D. S. L. sužalojo tyčia, todėl jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal Lietuvos respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas, todėl nepagrįstai A. D. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį ir tuo pačiu nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio nuostatas bei nutraukė bylą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir A. D. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis pripažįstant ją kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei paskiriant jai bausmę, kadangi ji tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. L., kuris yra A. D. sugyventinis, sveikatą.
Skiriant A. D. bausmę atsižvelgtina į tai, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, jog ji suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 punktas). Taip pat skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad A. D. anksčiau nėra teista, charakterizuojama teigiamai, administracine tvarka nebausta, susitaikė su nukentėjusiuoju. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvada, jog Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė bus aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytam nusikaltimui, todėl A. D. atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jai skirtina laisvės apribojimo bausmė, tačiau nustatytinas maksimalus šios bausmės terminas, t. y. dveji metai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Taigi skiriant laisvės apribojimo bausmę nuteistajam nereikia nustatyti šios pareigos, kadangi tokia pareiga yra numatyta baudžiamajame įstatyme ir yra privaloma šios bausmės sudedamoji dalis.
Peilis, saugomas Šiaulių apskrities VPK Kelmės r. PK, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžintinas nukentėjusiajam S. L..
Iš A. D. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti 4343,79 Lt, už S. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Esant aptartos aplinkybėms Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas yra tenkintinas, o skundžiamas nuosprendis yra naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendį, kuriuo A. D. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla buvo nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. D. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti nuteistajai laisvės apribojimo dvejiems metams bausmę.
A. D. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Iš A. D. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti 4343,79 Lt, už S. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Daiktą, turėjusį reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – peilį, saugomą Šiaulių apskrities VPK Kelmės r. PK, grąžinti nukentėjusiajam S. L..