Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 101 straipsnį, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis sovietų okupacijos metais 1947 m. kovo 11d. vakare, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus poskyrio liaudies gynėjų būrio gynėju, veikdamas bendrininkų grupe su kitu Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus poskyrio liaudies gynėjų būrio gynėju A. R., kuris šiuo metu jau miręs, ginkluotas šautuvu, atvyko į Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus Vaigailių kaimą, į K. Š. sodybą, ir, apsimetęs Lietuvos partizanu, namo kieme tyčia kirviu nužudė K. Š.. Po to nuėjo į šalimais gyvenančio nužudytojo K. Š. brolio L. Š. sodybą ir tyčia nužudė ten buvusius Lietuvos partizaną L. Š., E. Š. ir B. Š., tai yra sovietų okupacijos metu okupuotoje teritorijoje nužudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga.

Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai liudytojos J. K. parodymus vertino kaip nedetalius, paremtus samprotavimais ir prielaidomis. 2004 m. liepos 1 d. liudytojo apklausos metu nustatyta, jog J. K. pati matė, kad pas Š. buvo atėjęs I. L. ir A. R., kurie pas L. Š. išsivedė K. Š.. Būdama netoli L. Š. sodybos ji išgirdo K. Š. šaukiant savo broliui L. Š. gelbėtis, nes jį jau žudo. Liudytoja J. K. buvo K. Š. sodyboje, kai tie stribai vėl sugrįžo, girdėjo juos garsiai besikalbančius, kad reikia nužudyti K. Š. žmoną. Šios liudytojos parodymai nekelia abejonių, jog į K. Š. namus sugrįžo būtent I. L. ir A. R.. Liudytojos J. K. parodymuose yra užfiksuoti faktai, kuriuos liudytoja pati matė ir tai nėra jos samprotavimai ir prielaidos. Tai, kad visus parodymuose minimus įvykius matė ji pati, J. K. nurodė ir notaro patvirtintame 2002 m. rugsėjo 4 d. paliudijime, adresuotame Lietuvos gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo centrui. Šių parodymų teisingumą patvirtina ir liudytojo B. Š. parodymai.

Be to, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011-06-30 rašte Nr. 37R-72 minimi J. K. prisiminimai apie Š. šeimos žudynes, išspausdinti knygoje „Ešelonų sesės". J. K. prisiminimų teisingumą patvirtina ir nukentėjusysis A. Š., kuriam įvykio metu buvo 8 metai.

Teismas neatsižvelgė į V. Š. parodymus apie tai, kad 1947 m. jis mokėsi ketvirtoje klasėje, jam buvo 13 metų, o Leonas ir K. Š. buvo motinos broliai. Po tiriamo įvykio S. V. – rezistentų ryšininkas nurodė tų „stribų" pavardes, daugiausia kalbėta apie R., girdėjo pavardę L..

Liudytoja O. L. parodė, kad apie tai, kas įvyko, sužinojo kitą rytą iš J.. Prisiminė, kad girdėjo R. ir L. pavardes. Jai tada buvo 17 metų.

Nors I. L. pripažino buvęs 1947 m. liaudies gynėju, tačiau teigė, kad jam buvo pavesta prižiūrėti arklius ir nors jam buvo paskirtas ginklas, bet niekada jo nebuvo su savimi pasiėmęs. Liudytoja G. Z. paneigė I. L. parodytas aplinkybes ir teisme parodė, kad pažinojo I. L. kaip Lygumų liaudies gynėją, jis ateidavo kratyti bei „banditų“ ieškoti. Yra mačiusi I. L. su šautuvu. Pažinojo ir R.. Visi jie liaudies gynėjai, šautuvus turėjo, juos vadino „stribais". L. buvo aršiausias Lygumų „stribas" ir aukščiausias.

Liudytojos J. K. parodymai patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, nurodytos faktinės aplinkybės visiškai tiksliai atitinka ir tuometės valstybės saugumo ministerijos Šiaulių apygardos pareigūnų nustatytas faktines nužudymo aplinkybes. Iš Valstybės saugumo ministerijos Šiaulių apskrities operatyvinės suvestinės ir sąrašų matyti, kad valstybės saugumo ministerijos pareigūnai užfiksavo 1947 m. kovo 11 d. įvykius Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus Vaigailių kaime apie tai, kad dviejų nepažįstamų žmonių, ginkluotų šautuvu ir kirviu, buvo žiauriai nužudyti keturi žmonės, t. y. K. Š., L. Š., E. Š. ir B. Š..

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus 2004-04-06 rašte užfiksuotas notaro patvirtintas 2002-09-04 J. K. paliudijimas Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, jog Š. šeimą nužudė stribai R. ir I. L.. Teismas nesirėmė J. K. paliudijimu ir neteisingai interpretavo raštą, o taip pat LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjo R. N. paaiškinimu, kad sovietų okupacijos metais Lietuvos gyventojai buvo žudomi represinių struktūrų iniciatyva. Tokius pareigūnus baudžiamojon atsakomybėn traukdavo sovietų valdžia, bet dažnai jie buvo dangstomi.

Kaip matyti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus 2011 -06-30 rašte pateiktų duomenų, Š. išžudymą tyrė tų pačių represinių struktūrų pareigūnai, todėl archyviniuose dokumentuose nenurodytos kaltininkų pavardės, o jie įvardijami kaip du nežinomi asmenys.

Teismas taip pat klaidingai išaiškino Šiaulių „Aušros" muziejaus 2004-08-19 pažymos Nr. 254 turinį ir nepagrįstai nurodė, jog joje pateiktos tik abstrakčios aplinkybės, nors Šiaulių „Aušros" muziejaus pažymoje yra aiškiai išdėstyti faktai dėl Š. šeimos išžudymo pokario metais Šiaulių apskrities Vaigailių kaime 1947 m. kovo 11 d.

Sujungus į visumą pažymose išdėstytus faktus, liudytojų J. K., O. L., V. Š., B. Š., nukentėjusiojo A. Š. parodymus darytina išvada, kad Š. nužudė I. L. su R.. Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog I. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 101 straipsnyje, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išteisino I. L. iš kaltinimo pagal BK 101 straipsnį, nenustačius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimai I. L. buvo grindžiami kaltinamajame akte nurodytais teiginiais, kurie prieštarauja byloje surinktai medžiagai, bei liudytojų parodymais, kurie pagrįsti tik samprotavimais ir prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis, kurie patvirtintų aplinkybes, įrodančias I. L. kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotai pagrįstas išvadas dėl neginčijamų I. L. kaltės įrodymų nebuvimo. Tuo tarpu skunde esantys prokuroro argumentai dėl nuosprendyje teismo padarytų išvadų neatitikimo bylos duomenims yra nepagrįsti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neginčytinai nustatyta tai, jog ginkluoti nepažįstami asmenys 1947 m. kovo 11 d. nužudė K. Š., L. Š., E. Š. ir B. Š., bei tai, jog I. L. bendradarbiavo su okupacinėmis valdžios struktūromis ir buvo „liaudies gynėju“. Tačiau tam, kad būtų galima pripažinti I. L. kaltu dalyvavus ir tiesiogiai nužudžius minėtus asmenis, kurie BK 101 straipsnio prasme prilyginami sovietų okupacijos metu okupuotoje teritorijoje gyvenusiems tarptautinės humanitarinės teisės saugomiems asmenims, yra būtini neginčijami jo kaltės įrodymai, nes vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad vertinant Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštuose ir pažymose išdėstytus faktus bei juos sugretinus su liudytojų J. K., O. L., V. Š., B. Š. ir nukentėjusiojo A. Š. parodymus, galima daryti išvadą apie I. L. tiesioginį dalyvavimą išžudant Š. šeimą, tačiau kolegijos nuomone, šių įrodymų nepakanka I. L. kaltei pagrįsti. Papildomų kaltės įrodymų nepavyko surinkti ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.

Liudytojos J. K. parodymai nėra pakankamai išsamūs ir detalūs, kad remiantis jais būtų galima daryti išvadas apie galimą I. L. dalyvavimą nužudant Š. šeimos narius. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad 1947 m. kovo 11 d. naktį, eidama pro K. Š. sodybą ji pamatė ateinančius du vyriškius, vienas jų buvo ginkluotas šautuvu. Kadangi tie vyrai buvo iš gretimo kaimo, ji atpažino juos kaip stribus I. L. iš Norvaišių kaimo ir R.. Pagal liudytojos parodymus, ji su seserimi pasislėpė kamaroje, o atėję vyriškiai liepė K. Š. eiti kartu su jais pas L. Š.. Nuėjusi prie L. Š. sodybos girdėjo kaip K. Š. šaukė savo broliui gelbėtis, nes jį jau žudo. Po to, sugrįžusi į K. Š. sodybą girdėjo, kaip atėję „stribai“ kalbėjo, kad reikia nužudyti ir K. Š. žmoną. Tai, kad L. Š. šeimos nariai buvo išžudyti panaudojant kirvį, J. K. girdėjo iš pašalinių asmenų.

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius atliko archyvinį tyrimą ir pažymoje nurodyta, kad Š. šeimos narius galėjo nužudyti du nežinomi asmenys, jais galėjo būti ir okupacijos metais veikusių represinių struktūrų pareigūnai ( t. I, b.l. 11-15 ). Kaip matyti iš LGGRTC pažymos turinio, ji surašyta remiantis J. K. pasakojimais, kitų asmenų įvairiuose straipsniuose publikuotais prisiminimais apie pokario metais vykusį partizanų judėjimą bei Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiais dokumentais. Įvertinęs byloje esančius archyvinius dokumentus, teismas pagrįstai nustatė, kad K. Š., L. Š., E. Š. ir B. Š. 1947 m. kovo 11 d. nužudė nežinomi asmenys. Taip pat yra nustatyta, kad I. L. iki 1948-06-01 buvo liaudies gynėjų kariu ir jam buvo paskirtas tarnybinis ginklas ( t. I, b.l. 27-28 ), tačiau tai nėra neginčijamu įrodymu, kad I. L. galėjo dalyvauti padarant šį nusikaltimą.

Liudytojas N. T. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2007 m. jis dirbo Šiaulių m. VPK tyrėju, todėl jam buvo pavesta apklausti J. K. apie Š. šeimos nužudymo 1947 metais aplinkybes. J. K. buvo silpnos sveikatos, todėl apklausa vyko jos namuose. Apklausos metu ji parodė, kad I. L. žinojo iš matymo kaip vietinį gyventoją ir jis buvo vienas iš dviejų asmenų, kurie 1947 m. kovo 11 d. naktį buvo K. Š. sodyboje ir iš ten pastarąjį išsivedė į kitą sodybą. Liudytojas N. T. patvirtino, kad J. K. parodymus jis užrašė taip, kaip jinai juos dėstė ir iš jos pasakojimo susidarė įspūdis, jog liudytoja nematė kaip buvo nužudyti L. Š. šeimos nariai, nes išgirdusi K. Š. šauksmą, ji pabėgo atgal į mišką. Analogiškas įvykio aplinkybes J. K. išdėstė ir savo liudijime, adresuotame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje liudytojos J. K. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ir teismo vertinami, sugretinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus. Skunde teigiama, jog sujungus į visumą pažymose išdėstytus faktus, liudytojų J. K., O. L., V. Š., B. Š., nukentėjusiojo A. Š. parodymus, galima daryti išvadą, kad Š. šeimos narius nužudė I. L. su R.. Teisėjų kolegija negali sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, nes liudytojos J. K. parodymai nėra išsamūs, iš jos parodymų galima spręsti, kad I. L. ji galbūt tik įsidėmėjo, kaip galimai pas K. Š. sodyboje 1947-03-11 d. naktį apsilankiusį asmenį. Daryti išvadą apie tai, kad BK 101 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti ir asmuo, vardu R., nėra pagrįsta, nes ikiteisminis tyrimas 2011-09-14 A. R. atžvilgiu buvo nutrauktas, jam mirus. J. K. nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, nes 2005 m. sausio 7 d. ji mirė ( t. I, 39 b.l. ). Kaip matyti iš J. K. parodymų, K. Š. ir L. Š. šeimos nariai galėjo būti nužudyti nakties metu, todėl tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių kai kurių J. K. parodymų objektyvumu, vertinant juos kaip tiesioginius įrodymus, kuriais iš esmės kaltinamajame akte buvo grindžiama I. L. kaltė. J. K. parodė, kad jinai su seserimi Valerija prie K. Š. namo besiartinančius „liaudies gynėjus“ pamatė būdama netoli sodybos, tačiau neaišku kokioje patalpoje ji buvo tuo metu, kai išgirdo atėjusių asmenų ir sodybos šeimininkų pokalbį. Taip pat ji parodė, kad „girdėjo, kaip Remeikis pasiima kirvį“, tačiau kyla abejonių ar liudytoja tai matė, nes kiti bylos duomenys duoda pagrindo manyti, kad atvykę „liaudies gynėjai“ galėjo būti apsiginklavę šautuvais. Iš J. K. parodymų galima tik spėlioti, ar tie patys asmenys, kurie buvo atvykę pas K. Š., lankėsi ir L. Š. sodyboje ir nužudė ten buvusius asmenis, nes visa informacija apie galimai įvykusias žudynes apsiriboja tik tuo, kad J. K. girdėjo kaip K. Š. šaukia, „kad jį jau žudo“. Liudytoja J. K. taip pat tik iš kalbų girdėjo, kad L. Š. šeimos nariai buvo „užkapoti kirviu“, nors nukentėjusysis P. Š., kuriam įvykio metu buvo 6 metai, prisiminė atėjusius nepažįstamus vyrus su šautuvais. Panašius parodymus davė ir nukentėjusysis A. Š., kuris įvykio buvo namuose. A. Š. parodė, kad kirvio pas atėjusius vyrus nepastebėjo ir jie tikriausiai šaudė „iš ilgo karabino“. Vertinant liudytojos J. K. parodymus, lieka neaišku, ar tie patys „stribai“, kaip juos įvardino liudytoja, kurie lankėsi L. Š. sodyboje, sugrįžo atgal į K. Š. sodybą, nes J. K. parodė, kad jų nepastebėjo, o tik „girdėjo“.

I. L. buvo apklaustas kaltinamuoju teisme ir patvirtino, kad 1947 metais buvo liaudies gynėju, tačiau ginklo rankose niekada neturėjo, Š. šeimos narių nepažinojo ir apie jų nužudymą nežinojo.

Kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo vertinti įrodymai yra pakankamai prieštaringi ir neišsamūs, paremti tik prielaidomis, todėl jais, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, negalima įrodyti I. L. kaltės padarius BK 101 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Liudytojas V. Š. parodė, kad iš žmonių pasakojimų girdėjo, kad jo motinos brolius Kazimierą ir Leoną nužudė „liaudies gynėjai“, nors Sąjūdžio laikais girdėjo ir kalbų, kad juos galėjo nužudyti partizanai. Liudytojas B. Š. parodė, kad iš savo motinos, kuri šiuo metu jau mirusi, pasakojimų žinojo, kad atėję du vyrai išsivedė K. Š. pas brolį. Liudytojos O. L. parodymai taip pat yra grįsti tik spėliojimai ir prielaidomis, nes apie Š. nužudymą jai pasakė kaimynas J. ir nors pavardžių neįvardino, tačiau „buvo aišku, kad stribai, lyg R. ir L.“.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino Šiaulių „Aušros“ muziejaus 2004-08-19 pažymos Nr. 254 turinį, nurodęs, kad joje pateiktos tik abstrakčios aplinkybės, nors iš tikro minėtoje pažymoje išdėstyti faktai yra pakankamai aiškūs - I. L. įvardintas kaip vienas iš dviejų naikintojų būrio ginkluotų asmenų, kuris 1947-03-11 atėjo į K. Š. sodybą, jį išsivedė pas L. Š. ir ten visus nužudė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokio pobūdžio pažymos negali būti neginčijamu kaltės įrodymu, nes nėra žinoma kokiu būdu ir iš kur buvo gauta pažymoje pateikiama informacija. Šiaulių „Aušros“ muziejaus pažyma Nr. 254 negali būti įrodymu byloje, nes įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais ( BPK 20 straipsnio 4 dalis ). Ikiteisminio bylos tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlikus įrodymų tyrimą buvo išnaudotos visos galimybės papildomiems įrodymams surinkti, tačiau vertinant jų visetą, neginčijamų I. L. kaltės įrodymų byloje nėra.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje nurodyta dar viena su Š. šeimos nužudymu susijusi aplinkybė, kuri apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, buvo patikrinta. Pagal J. K. prisiminimus, po Š. žudynių I. L. bandė apiplėšti Montjurgių kaime ( netoli įvykio vietos ) gyvenusią Mikalajūnų šeimą ir vyresnioji M. duktė dėl to pakvietė rusų kareivius. Apieškant nusikaltėlius, iš vieno jų kišenės iškrito du auksiniai vestuviniai žiedai, kurių vidinėje pusėje buvo įrašai – Š. L. ir E. ( t 2, b.l. 2-4 ). 2013-03-26 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta liudytoja E. V. ( buvusi Mikalajūnaitė ), kuri parodė, kad apie Š. šeimos išžudymą 1947 metais nieko nežino, jų šeimos iki ištrėmimo 1947 metais į Sibirą niekas nebandė apiplėšti ir rusų kareivių į pagalbą ji nekvietė, taip pat jokių auksinių žiedų su Š. šeimos inicialais ji nematė ( t. 3, 106-107 b.l. ).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą atmesti.