Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nutarties, kuria netenkintas S. K. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. nutarimas nubausti S. K. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 42⁴ str. 3 d. 650 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus (toliau - Viešosios tvarkos skyrius) 2012-05-03 nutarimu S. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 42⁴ str. 3 d. už tai, kad 2012-04-14, 17.45 val., žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Avižienių sen., Vilniaus r., įrengtose trasose, važinėjo trys keturračiai, dėl ko gyvenamoje aplinkoje (duomenys neskelbtini) buvo sutrikdyta viešoji rimtis. S. K. 2012-04-14 buvo trasose, kai važinėjo keturračiai, ir neužtikrino, kad nebūtų pažeista žmonių teisė į poilsį (ramybę), taip pažeisdamas Triukšmo prevencijos Vilniaus rajono viešose vietose taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2006-11-24 sprendimu Nr. T3-324 (toliau - Taisyklės), 22.4. p. reikalavimus.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas buvo triukšmo šaltinių savininkas. Policijos pareigūnas negalėjo atsakyti ir konkrečiai nurodyti, kokie jam buvo pateikti apie keturračių nuosavybės teisę įrodantys dokumentai. Netgi darant prielaidą, kad S. K. tuo metu buvo keturračių savininkas, vis tiek negalima jo bausti administracine tvarka pagal inkriminuotą straipsnį, nes keturračiais važinėjosi kiti asmenys. Tai patvirtina tiek vaizdo medžiaga, tiek ir liudytojų parodymai. Teismas neįsigilino į tą aplinkybę, kad tuo metu keturračius teisėtai valdė kiti asmenys, kurie ir turėjo būti patraukti administracinėn atsakomybėn. Lietuvos Respublikos ATPK ir kiti teisės aktai neleidžia bausti asmens, kuris davė leidimą važiuoti atitinkama transporto priemone, kurie galimai trikdė viešąją rimtį. Taigi, S. K. veiksmuose nėra objektyviosios teisės pažeidimo pusės ir tyčios padaryti šį teisės pažeidimą. Įgaliojimo turėjimas dėl žemės sklypo ir leidimas pasivažinėti keturračiais neleidžia pripažinti, kad apeliantas sutrikdė viešąją rimtį.

Apeliantas kelia klausimą, ar inkriminuotas teisės pažeidimas gali būti padaromas neveikimu. Priešingai nei tvirtina teismas, viešosios rimties trikdymo negalima padaryti neveikimu. Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju neturi reikšmės tai, ar S. K. buvo teisės pažeidimo padarymo vietoje, ar ne. Nėra aišku, kaip galima sutrikdyti viešąją rimtį, kai asmens nėra teisės pažeidimo padarymo vietoje. S. K. negali daryti įtakos asmenims, kurie važinėjosi keturračiais, kad jie nevažinėtų ir netrikdytų viešosios rimties. Kai triukšmo šaltinis yra teisėtai perduotas kitam asmeniui turtas, tai kitas asmuo yra atsakingas už galimą viešosios rimties trikdymą. Nurodo, kad V. G. turėjo galimybę gauti duomenis apie asmenis, kurie važinėjosi keturračiais, kadangi buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie turėjo įgaliojimus patikrinti asmenų tapatybes. Nukentėjusiajai nebuvo įdomu, kas važinėjosi keturračiais, o tai reiškia, kad ji neatliko visų galimų rūpestingų veiksmų siekiant tinkamai ištirti šį teisės pažeidimą.

Pasak S. K., jo veiksmuose nėra tyčios elemento, t. y. kad jis siektų savo veiksmais tyčia sutrikdyti viešąją rimtį. Taip pat nėra aišku, kokiais pagrindais ir motyvais teismas priėjo prie išvados, jog viešoji rimtis buvo sutrikdyta ir kad tai yra akivaizdu. Teigia, kad yra galimas garso triukšmas, tačiau konkrečiu atveju jis nebuvo nustatinėjamas. Keturračiais nebuvo važinėjama viešoje vietoje, o privačiame žemės sklype, be to, tai buvo daroma ne vėlai vakare, o pavakario metu. Šiuo atveju teismas vadovavosi tik nukentėjusiosios V. G. subjektyvia nuomone, kad triukšmas buvo nepakeliamas ir kad gyvenamojoje vietoje nebuvo įmanoma susikalbėti.

Iš teismo konstatuotų aplinkybių matyti, kad S. K. tikrai žinojo, jog šalia žemės sklypo, kuriame įrengtos trasos, gyvenantys asmenys skundžiasi ir yra nepatenkinti apelianto priklausančių keturračių keliamu triukšmu, tačiau jis, žinodamas šias aplinkybes bei ignoruodamas pareigas, numatytas Taisyklėse, organizavo pasivažinėjimą keturračiais ir leido šiomis transporto priemonėmis trikdyti viešąją rimtį. Akivaizdu, kad jis elgėsi tyčia.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant S. K. administracinės atsakomybės už viešosios rimties trikdymą klausimą, nebuvo privaloma nustatyti, koks buvo keturračių skleidžiamas garsas ir ar jis viršijo teisės aktais leistinus ribinius triukšmo dydžius. Taigi, teismas, remdamasis liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad važinėjant keturračiais buvo sutrikdyta viešoji rimtis. S. K. teigia, kad keturračiai važinėjosi leistinu laiku, t. y. ne vėlai vakare, o pavakario metu. Tačiau šis važinėjimasis, atsižvelgiant į Taisyklių 22.4. p., turėjo netrikdyti viešosios rimties.

S. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog S. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 42⁴ str. 3 d. numatyta administracinė atsakomybė už savivaldybių tarybų patvirtintų triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nesilaikymą. S. K. nubaustas pagal minėtą straipsnį už Taisyklių 22.4. p. pažeidimą. Šiame punkte numatyta, kad draudžiama rajono viešose vietose visą parą trikdyti viešąją rimtį (b.l. 108-109).

Byloje nustatyta, kad S. K. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., valdytojas. Tai patvirtina S. K. išduotas notaro patvirtintas įgaliojimas (b.l. 65). Tai, kad žemės sklypo savininkai turi teisę atlikti visus kitus veiksmus, kurie yra būtini su žemės sklypu, nepaneigia minėtos išvados. Šiame žemės sklype yra įrengtos trasos. Pagal Taisyklių 13 p., triukšmo šaltinis yra bet koks įrenginys ar objektas, kuris kelia (skleidžia) triukšmą, o Taisyklių 14 p. numatyta, kad triukšmo šaltinio valdytojas yra triukšmo šaltinio savininkas arba kitas asmuo, teisėtai valdantis triukšmo šaltinį. Akivaizdu, kad šiuo atveju triukšmo šaltinis yra būtent keturračiai, o ne pats žemės sklypas, kuriame yra įrengtos trasos. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. J. parodė, kad 2012-04-14 atvykus į įvykio vietą, atėjo S. K. ir pasakė, kad jis yra keturračių savininkas, atnešė transporto priemonių dokumentus. D. J. įsitikino, kad šie dokumentai yra tų pačių keturračių (b.l. 152-153). D. J. tarnybiniame pranešime yra užfiksuotos analogiškos aplinkybės (b.l. 11). Be to, liudytojas D. J. teismo posėdyje paaiškino, kad visi keturračių vairuotojai važinėjo tik su S. K. leidimu. D. G. taip pat patvirtino, kad S. K. visą laiką buvo trasose (b.l. 126). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių tiek D. J., tiek D. G. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti S. K., jie tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, todėl jų parodymai laikytini patikimais. Taigi, byloje yra vienareikšmiškai įrodyta, kad S. K. yra keturračių savininkas ir jis inkriminuotu laiku buvo trasose, kas paneigia apelianto argumentus dėl šių aplinkybių nenustatymo.

S. K., būdamas keturračių savininku ir leisdamas važinėtis kitiems asmenims šiomis transporto priemonėmis, turėjo užtikrinti, kad pastarieji netrikdytų viešosios rimties, tačiau jis to nepadarė. Tai, kad apeliantas pats nesivažinėjo keturračiu, kiti asmenys tuo metu naudojosi keturračiais, neturi reikšmės jo veiksmų vertinimui pagal Lietuvos Respublikos ATPK 42⁴ str. 3 d. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo argumentais, kuriais buvo pripažinta, kad žemės sklypas, kuriame yra trasos, yra viešoji vieta, ir nebekartoja jų. Nors keturračių keliamas triukšmas nebuvo nustatomas specialiomis priemonėmis, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. 1 d. numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju viešosios rimties trikdymas dėl keturračių keliamo triukšmo yra patvirtintas ne tik nukentėjusiosios D. G., bet ir liudytojo P. K. parodymais. Šių parodymų pakanka konstatuoti viešosios rimties trikdymą. Viešosios rimties trikdymo fakto nepaneigia, kad keturračiais buvo važinėjamasi ne vėlai vakare, o pavakario metu. Be to, pagal Taisyklių 22.4. p., draudžiama rajono viešose vietose visą parą trikdyti viešąją rimtį.

Lietuvos Respublikos ATPK 10 str. įtvirtinta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Byloje nustatyta, kad trasos yra įrengtos netoli gyvenamųjų namų. Šiuo atveju akivaizdu, kad S. K., leisdamas kitiems asmenims keturračiais važinėtis trasų dalyse, kurios yra netoli gyvenamųjų namų, numatė, kad tai gali trikdyti viešąją rimtį, nors ir nenorėjo trikdyti viešosios rimties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi, nėra abejonių, kad apelianto veika yra tyčinė.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-10-25 nutartį S. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. nutarimą nepakeistus bei S. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.