Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-11 · Administracinė byla Nr. I-1885-331/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-11
Bylos Nr.
I-1885-331/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00153-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-1885-331/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00153-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui A. D.,

pareiškėjo atstovės Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei N. A.,

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė įsakymą Nr. 10-V-659 „Dėl žalos išskaičiavimo iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. D. darbo užmokesčio“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo išskaičiuoti 176,92 Eur už tarnybos metu įskeltą tarnybinės transporto priemonės galinį žibintą.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu, kreipėsi į teismą su skundu ir prašo Įsakymą panaikinti, priteisti iš atsakovo 176,92 Eur (b. l. 1–5).

2.1. Paaiškino, kad 2018 m. spalio 23 d., vykdant tarnybines pareigas, tarnybiniu automobiliu „Opel Insignia“, išvažiuojant iš kiemo atbuline eiga, automobiliu atsirėmė į laiptų metalinį turėklą, kurio dėl sudėtingų oro sąlygų nematė. Laiptų turėklai sugadinti nebuvo, tačiau liko įskeltas automobilio dešinės pusės galinis žibintas. Apie įvykį iš karto buvo pranešta VPK Operatyvaus valdymo skyriui. Tą pačią dieną apie įvykį buvo informuotas VPK Kelių policijos valdybos (toliau – ir KPV) viršininkas.

2.2. 2018 m. spalio 10 d. VPK Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyriui buvo pavesta atlikti materialinės atsakomybės taikymo procedūrą. 2018 m. gruodžio 3 d. VPK KPV buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo dėl eismo įvykio bylos teisėną. Tačiau 2018 m. gruodžio 7 d. VPK Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrius informavo VPK viršininko pavaduotoją, laikinai atliekantį viršininko funkcijas, apie nustatytas įvykio aplinkybes, įvykį kvalifikavo, nurodė žalos dydį ir pasiūlė priimti sprendimą išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio 265 Eur. VPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko pareigas, 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė skundžiamą Įsakymą išskaičiuoti 176,92 Eur iš pareiškėjo darbo užmokesčio.

2.3. Pareiškėjo manymu, apie patirtą žalą darbdavys sužinojo 2018 m. spalio 23 d. iš pareiškėjo tarnybinio pranešimo, todėl vieno mėnesio terminas priimti sprendimą dėl žalos išskaičiavimo neteismine tvarka turi būti skaičiuojamas būtent nuo minėtos dienos. Skundžiamas Įsakymas priimtas 2018 m. gruodžio 12 d., t. y. po mėnesio ir 20 dienų. Atitinkamai atsakovas praleido terminą išskaičiuoti žalą neteismine tvarka.

2.4. Pareiškėjas nesutinka, jog jis pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas nurodo, jog eismo įvykis įvyko, esant blogam matomumui. Važiuojant atbuline eiga nesuveikė galiniai automobilio atstumo davikliai, pareiškėjui vieta nebuvo pažįstama. Administracinė nusižengimo bylos teisėna buvo nutraukta, kadangi pareiškėjas nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl dėl eismo įvykio pareiškėjo kaltės nėra. Nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir kaltės, negali būti taikoma ir materialinė atsakomybė, todėl Įsakymas naikintinas.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

3. Atsakovas VPK su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįsta (b. l. 26–29).

Atsiliepimas

3.1. Atsakovas nesutinka, jog Įsakymas buvo priimtas praleidus terminą. Automobilis buvo suremontuotas UAB (duomenys neskelbtini) VPK lėšomis. Minėta bendrovė 2018 m. lapkričio 23 d. VPK pateikė sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodyta remonto darbų kaina. Atsakovo vertinimu ši diena ir laikytina žalos fakto nustatymo diena.

3.2. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnai, atlikdami jiems patikėtas pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

3.2.1. Vertinant sąlygas materialinei atsakomybei taikyti buvo nustatyta, kad žala padaryta tarnybiniam automobiliui, kurį tarnybos metu vairavo pareiškėjas, kuris, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į metalinius laiptų turėklus. Netyčiniai kalti neatsargūs pareiškėjo veiksmai, pasireiškę nepakankamai apdairiu, atidžiu ir rūpestingu elgesiu vairuojant tarnybinę transporto priemonę, yra padaryta, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi, turtinė žala. Automobilis buvo eksploatuojamas įprastos tarnybinės rizikos sąlygomis, todėl yra pagrindas taikyti materialinę atsakomybę. Įvertinus, kad transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio vairavimas yra susijęs ne tik su vairuojančio transporto priemonę asmens atsakomybe, bet ir su transporto priemonės savininko (šiuo atveju VPK) atsakomybe, žalos atlyginimas buvo sumažintas iki dviejų valstybės tarnautojų, pareigūnų pareiginės algos (atlyginimo) bazinių dydžių sumos.

3.3. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VPK Įsakymo, kuriuo buvo išskaičiuota 176,92 Eur iš pareiškėjo darbo užmokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, 2018 m. spalio 23 d., vykdant tarnybines pareigas, tarnybiniu automobiliu „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į metalinius laiptų turėklus ir apgadino minėtą tarnybinį automobilį. Įvykis buvo užregistruotas policijos registruojamųjų įvykių registre (ROIK (duomenys neskelbtini)).

5.1. 2018 m. gruodžio 3 d. nutarimu (b. l. 44) buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena. Nutarime daroma išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas sąmoningai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, savo veika Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, todėl dėl eismo įvykio jo kaltės nėra.

5.1.2. 2018 m. gruodžio 10 d. VPK Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrius informavo VPK viršininko pavaduotoją apie nustatytas įvykio aplinkybes, patikslino žalos dydį ir pasiūlė priimti sprendimą išskaičiuoti iš pareiškėjo algos 176,92 Eur (b. l. 18). Gruodžio 12 d. priimtas skundžiamas Įsakymas.

5.2. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsniu.

6. Pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). „Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra valstybės prievartos, kuri taikoma už darbo teisės normų pažeidimą, rūšis. Ji laikytina apsauginio teisinio santykio forma, o jos tikslas, kaip minėta, - kad teisės pažeidėjas padengtų nukentėjusiajai šaliai padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka“. Šiuo aspektu civilinė atsakomybė, materialinė atsakomybė darbo teisėje ir materialinė atsakomybė valstybės tarnyboje yra panašios. Sutampa šių atsakomybių paskirtis ir tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam žalą. Pagal valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Tačiau materialinė atsakomybė valstybės tarnyboje skiriasi tiek nuo civilinės teisinės atsakomybės, tiek nuo materialinės atsakomybės darbo teisėje jai priskiriamų teisės pažeidimų savitumu, subjektais, atsakomybės dydžiu, atlyginimo tvarka. Šiuos skirtumus nulemia teisinių santykių, kuriuose atsiranda žala, ypatybės. Valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei taikyti svarbu ne tik teisinis (norminiai teisės aktai, kuriais remiantis taikoma atsakomybė) ir faktinis (teisės pažeidimas, kuriuo padaroma žala) šios atsakomybės pagrindai, bet ir materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.

6.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Darbo kodekso 246 straipsnis, nustatantis eilę kitų sąlygų, būtinų materialinei atsakomybei atsirasti. Todėl toks valstybės tarnybą reguliuojančių teisės normų ydingumas leidžia taikyti Darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės sąlygų nustatymu bei taikymu. Darbo kodekso 246 straipsnis nustato, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Materialinės atsakomybės taikymą suponuoja tik šių sąlygų visetas. Pirmosios keturios sąlygos priskirtinos bendrosioms atsakomybės sąlygoms, būtinoms bet kuriai turtinei atsakomybei, penktoji ir šeštoji yra specialiosios (kvalifikuojamos) sąlygos, būtinos tam tikros rūšies turtinei atsakomybei atsirasti. Būtent specialiosios sąlygos leidžia atriboti civilinę atsakomybę nuo materialinės atsakomybės. (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011).

6.2. Tiesioginė materialinė žala pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį laikytina civiline teisine kategorija. LVAT savo praktikoje nuosekliai akcentuoja būtinumą pagrįsti institucijos patirtą materialinę žalą. Pasisakydamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuorodos į tiesioginę materialinę žalą, teismas yra pažymėjęs, jog tai reiškia, kad gali būti atlyginti tik tie valstybės (savivaldybės) institucijos patirti nuostoliai (žala), kurių nebūtų buvę, jeigu valstybės tarnautojas nebūtų elgęsis neteisėtai (LVAT administracinėje byloje Nr. A62- 3689/2011).

6.3. Neteisėta veika (veikimu, neveikimu) pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms. Tokie norminiai teisės aktai gali būti įstatymai, Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, instrukcijos, darbo tvarkos taisyklės, administracijos įsakymai ir potvarkiai, tam tikros sutartys ir pan. Žala neatlyginama, jeigu ji padaroma teisėta veika. Kai kurios aplinkybės pašalina veikos neteisėtumą, pavyzdžiui, nenugalima jėga, būtinasis reikalingumas. Priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys yra anksčiau aptartų sąlygų tiesioginė ir lemiama sąsaja. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos ir kokio dydžio atsirado žala. LVAT, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, yra pažymėjęs, jog pagal VTĮ 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo yra viena iš materialinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1531/2010).

6.4. Kaltė yra dar viena būtina sąlyga valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei atsirasti. Valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės srityje netaikytina Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija. Susiklostę teisiniai santykiai dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės pagal VTĮ 32 straipsnio nuostatas, numatančias, kad valstybės tarnautojas atlygina tik kaltais veiksmais padarytą žalą, savo esme yra artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta (LVAT administracinėje byloje Nr. A63–2899/2011). LVAT savo praktikoje laikosi nuostatos, kad darbdavys įrodinėdamas valstybės tarnautojo kaltę turi konkrečiai nurodyti faktus, kuriais pasireiškia valstybės tarnautojo kaltė. Materialinei atsakomybei valstybės tarnyboje taikyti yra būtina, kad pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję tarnybos santykiais ir žalos atsiradimas būtų susijęs su tarnybos veikla (LVAT administracinėje byloje Nr. A143–576/2010). LVAT šioje byloje pasisakydamas dėl galimybės taikyti valstybės tarnautojo (statutinio valstybės tarnautojo) materialinę atsakomybę, pažymėjo, jog Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalis reglamentuoja materialinės atsakomybės santykius tarp vidaus reikalų įstaigos ir šioje įstaigoje tarnaujančio vidaus tarnybos sistemos pareigūno. LVAT konstatavo, kad byloje nepaneigtas žalos atsiradimo ryšys su atsakovo tarnybinių pareigų ėjimu, dėl ko taikytina Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio nuostata dėl pareigūno materialinės atsakomybės. Tokią išvadą teismas padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis, įvyko tuo metu, kai pareigūnas pagal iš anksto patvirtintą grafiką turėjo budėti namie, o budėjimo laikas priskiriamas darbo laikui, be to, nebuvo duomenų, kad pareigūnas piktnaudžiavo paminėto automobilio valdymo teise, t. y. naudojosi automobiliu asmeniniais tikslais.

6.5. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

6.6. VTĮ nereglamentuoja atvejų, kada valstybės tarnautojai privalo atlyginti visą žalą ir visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo su valstybės tarnautojais, todėl tokiais atvejais, vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, turėtų būti taikomos Darbo kodekso 255 ir 256 straipsnių nuostatos. Darbo kodekso 255 straipsnyje įvardintas baigtinis sąrašas pagrindų, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Darbo kodekso 256 straipsnis reglamentuoja visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo galimybę.

6.7. Teismas pažymi, kad vadovaujantis VTĮ 32 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Akivaizdu, kad 2 dalyje numatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas taikytinas tik tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo iš specialių subjektų – valstybės tarnautojų, padariusių žalą jiems atliekant vidaus administravimo veiklą. Kas yra vidaus administravimas, apibrėžiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymo) 22 2 straipsnio 2 dalyje: ,,Vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius“. Taigi VTĮ 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas. Be to, tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja Statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodeksas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis). Šiuo atveju svarbu pastebėti, jog VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytinas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje (LVAT administracinėje byloje Nr. A415–35/2007 m.).

6.8. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.).

Žemesnės instancijos teismas

6.9. Apibendrinant darytina išvada, kad daugialypis teisinis materialinės atsakomybės valstybės tarnyboje taikymo pagrindas (materialinę atsakomybę valstybės tarnyboje reglamentuoja Civilinis ir Darbo kodeksai, o taip pat Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti norminiai teisės aktai) suponuoja šios atsakomybės skirtumus nuo civilinės teisinės atsakomybės ir materialinės atsakomybės darbo teisėje. Skiriasi teisės pažeidimai, kuriais padaroma žala, subjektai, atsakomybės dydis, atlyginimo tvarka, tačiau sutampa visų atsakomybių paskirtis (tikslas) – kompensuoti nukentėjusiam žalą. LVAT formuoja praktiką, kad materialinės atsakomybės valstybės tarnyboje ir darbo teisėje atsiradimo sąlygos yra tapačios. Todėl nustatant valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas būtina vadovautis ne tik Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, bet ir Darbo kodekso 246 straipsniu. Todėl darbuotojų materialinė atsakomybė būna dviejų rūšių: ribotoji ir visiška. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę; atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis).

7. Pareiškėjo teigimu, administracinė nusižengimo bylos teisena buvo nutraukta, jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, dėl eismo įvykio pareiškėjo kaltės nėra, todėl nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir kaltės, negali būti taikoma ir materialinė atsakomybė, o Įsakymas naikintinas. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes eismo įvykis, kurio metu žmonės nenukentėjo, kitų asmenų turtas neapgadintas, pareiškėjo padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, šiuo atveju nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo padaryta Vilniaus apskrities VPK nurodyta 414.00 Eur žala, kurią Vilniaus apskrities VPK nurodo patyręs dėl automobilio remonto bendrovėje (duomenys neskelbtini) (b. l. 43). Sutiktina su atsakovo Vilniaus apskrities VPK nurodytomis aplinkybėmis, kad jeigu pareiškėjas nebūtų savo neatsargiais veiksmais, kurie pasireiškė nepakankamai apdairiu, atidžiu ir rūpestingu elgesiu vairuojant tarnybinę transporto priemonę, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkęs į metalinius laiptų turėklus, t. y. sukėlęs eismo įvykio, tai tikėtina nebūtų atsiradusi ir nurodyta žala. Todėl nurodytos pasekmės šiuo atveju kilo tiesiogiai iš eismo įvykio, kai pareiškėjo netyčiniai kalti neatsargūs veiksmai, pasireiškė neapdairiu, neatidžiu, nerūpestingu elgesiu vairuojant tarnybinę transporto priemonę, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Taigi šiuo atveju eismo įvykis yra pagrindinė priežastis, lėmusi Vilniaus apskrities VPK nurodytų nuostolių susidarymą.

8. Pareiškėjas mano, kad išvažiuojant iš kiemo atbuline eiga, tarnybiniu automobiliu atsirėmė į laiptų metalinį turėklą, kurio dėl sudėtingų oro sąlygų nematė, eismo įvykis įvyko, esant blogam matomumui, nesuveikė galiniai automobilio atstumo davikliai, vieta nebuvo pažįstama, todėl nėra jo kaltės. Teismas negali sutikti ir su šiais pareiškėjo teiginiais, nes nes pagal Kelių eismo taisyklių 9 punkto nuostatas, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Šiuo atveju pareiškėjo neatsargūs veiksmai (netyčiniai kalti) vairuojant tarnybinę transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas tarnybinis automobilis.

9. Pareiškėjo manymu, apie patirtą žalą darbdavys sužinojo 2018 m. spalio 23 d. iš pareiškėjo tarnybinio pranešimo, todėl vieno mėnesio terminas priimti sprendimą dėl žalos išskaičiavimo neteismine tvarka turi būti skaičiuojamas būtent nuo minėtos dienos. Skundžiamas Įsakymas priimtas 2018 m. gruodžio 12 d., t. y. po mėnesio ir 20 dienų, todėl atsakovas praleido terminą išskaičiuoti žalą neteismine tvarka. Teismas negali sutikti ir su šiais pareiškėjo teiginiais, nes Vilniaus apskrities VPK apie patirtą žalą sužinojo 2018 m. lapkričio 23 d., kai bendrovė (duomenys neskelbtini) atlikusi automobilio remontą išrašė PM sąskaitą faktūrą (b. l. 43). Todėl Vilniaus apskrities VPK, nepraleisdama vieno mėnesio termino, 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė ginčijamą įsakymą.

10. Taigi dėl nurodytų priežasčių sprendžiant pareiškėjo materialinės atsakomybės klausimą tikslinga išskirti nuostolius, susidariusius tiesiogiai dėl eismo įvykio. Tam, kad pareiškėjui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, Vilniaus apskrities VPK turėjo įrodyti įstatyminio reglamentavimo reikalaujamą juridinių faktų visumą. Šioje byloje viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Šiuo atveju nurodytos pasekmės kilo tiesiogiai iš eismo įvykio, kai pareiškėjo netyčiniai kalti neatsargūs veiksmai, pasireiškė neapdairiu, neatidžiu, nerūpestingu elgesiu vairuojant tarnybinę transporto priemonę, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Taigi šiuo atveju eismo įvykis yra pagrindinė priežastis, lėmusi Vilniaus apskrities VPK nurodytų nuostolių susidarymą.

11. Tačiau vadovaujantis Darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalimi, žalos dydis gali būti sumažinamas atsižvelgiant į aplinkybes lėmusiais žalos atsiradimą, taip pat į pareiškėjo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Įvertinęs pareiškėjo gaunamą atlyginimą ((duomenys neskelbtini) Eur), turtinę padėtį, aplinkybes lėmusiais žalos atsiradimą (naktis, blogas matomumas, žiema, lietus), pareiškėjo netyčinius, neatsargius veiksmus, į tai, kad buvo apgadintas tik galinis žibintas, kurio bendra kaina su pridėtinės vertės mokesčiu sudaro 264,07 Eur, žmonės nenukentėjo, kitų asmenų turtas neapgadintas, automobilį naudojo tarnybiniais tikslais, teismas sprendžia, kad yra teisinis pagrindas mažinti atsakovo ginčijamu įsakymu pareiškėjui pripažintą 264,07 Eur žalą, t. y. ginčijamu įsakymu taikytą atlygintinos žalos sumą sumažinti 80 procentų iki 52,81 Eur.

12. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 176,92 Eur žala. Tačiau teismui sumažinus atlygintinos žalos dydį 80 procentų, t. y. iki 52,81 Eur, todėl atsakovas turi perskaičiuoti pareiškėjui išskaičiuotą iš darbo užmokesčio žalos dydį ir grąžinti skirtumą.

13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ir 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 10-V-659 2.1 punktą, t. y. atlygintinos žalos sumą A. D. sumažinti 80 procentų, iki 52,81 Eur (penkiasdešimt du eurai, 81 cnt).

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 10-V-659 „Dėl žalos išskaičiavimo iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. D. darbo užmokesčio“ 2.2 ir 3 punktus.

Įpareigoti Vilniaus apskrities VPK pagal šį teismo sprendimą perskaičiuoti patirtos žalos dydį transporto priemonių išlaikymui, taip pat perskaičiuoti jau išskaičiuotą iš A. D. darbo užmokesčio patirtą žalą ir grąžinti skirtumą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas