Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas“ dėl paskolos sutarčių pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.Nurodo, kad teismui pavesta kontroliuoti šalių elgesį ir tikrinti netesybų dydį. Tai nėra subjektyvi teismo teisė, taikoma ar netaikoma savo nuožiūra. LR CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas vien dėl to, kad jos pernelyg didelės (neprotingos), ir tai vertinama kaip teismo pareiga kontroliuoti netesybų dydį, neleidžiant lupikavimo. LR CK 1.5 str. įtvirtintų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešasis interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Teismo pareiga kontroliuoti netesybų dydį yra įtvirtinta ir suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070; 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399 ir kt.).Teismų praktikoje yra nusistovėjusi praktika, kad protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus atitinka 0,02 proc. dydžio delspinigiai, kas sudaro 7,3 proc. per metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K-3-173/2006, Nr. 3K-3-405/2006).

2. Nurodo, kad su nepagrįstai dideliais 0,1 proc. į dieną delspinigiais nuo nustatytais terminais neįvykdytų bet kokių mokėjimų su paskola susijusių finansinių įsipareigojimų bankui, V. V. buvo priverstas sutikti taip pat ir dėl nelanksčios atsakovo kreditavimo politikos ir standartinių banko sutarčių sąlygų būvimo (LR CK 6.185 str.), t. y. sutartys tarp V. V. ir AB „Šiaulių bankas“ buvo sudarytos prisijungimo būdu be išsamių derybų ar galimybės V. V. bent iš dalies įtakoti sudaromų sutarčių turinį.

3. Nurodo, kad, vadovaujantis LR CK 6.73 str. 2 d., jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Be to, pagal LR CK 6.258 str. 3 d., jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Prievolės grąžinti paskolą buvo iš dalies įvykdytos, todėl paskolos sutarčių punktuose nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis LR CK 1.5. str. įtvirtintų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, ir dėl to turi būti pakeistas.

4. Nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes ir remdamasis LR CK 1.5 str., turėjo sumažinti pagal minėtas paskolos sutartis atsiradusias netesybas, kadangi atsakovo 43 886,75 Lt nuostolių paskaičiavimas nepagrindžia atsakovo turėtų nuostolių dėl ieškovo V. V. kaltės, kadangi atsakovas galimai patirtų nuostolių sumos nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, kurie objektyviai leistų paskaičiuoti atsakovo patirtų nuostolių sumą. Atsakovo pateiktas nuostolių paskaičiavimas nepatvirtina realios žalos padarymo fakto, todėl negali būti susietas su ieškovo kalte, o, remiantis LR CK 6.248 str. 1 d., civilinė atsakomybė atsiranda tik esant asmens kaltei.

1.Nurodo, kad sutarčių galiojimo metu V. V. nėra kreipęsis į banką dėl paskolų sutartyse nurodytų palūkanų ar delspinigių sumažinimo. Šiuo metu prievolių įvykdymo terminai yra suėję, o paskolų sutarčių galiojimas yra pasibaigęs. Hipotekos teisėjos nutartys, kuriose nurodyta V. V. skolinių įsipareigojimų suma AB Šiaulių bankui, yra įsiteisėjusios ir pateiktos vykdymui (antstolė E.Rulienė). LR CK 6.258 str. nuostatos, kuriomis ieškovas grindžia savo ieškinį, negali būti taikomos.

2. Nurodo, kad paskolos sutartys buvo sudarytos ieškovo V. V., bet ne AB „Šiaulių bankas“ iniciatyva. Ieškovas pats kreipėsi į AB „Šiaulių bankas“, prašydamas suteikti paskolas. 2002 m. Lietuvos Respublikoje veikė apie 10 komercinių bankų ir keli užsienio bankų skyriai, kurie suteikdavo paskolas fiziniams asmenims, todėl iš V. V. nebuvo atimta galimybė kreiptis į kitas finansines institucijas ir gauti paskolas palankesnėmis sąlygomis.

3. Nurodo, kad paskolos sutartys buvo sudarytos abiejų sutarties šalių laisva valia. Paskolos sutartyse numatytas 0,1 proc. delspinigių dydis tuo laikotarpiu buvo taikomas ne tik visiems klientams, sudarantiems paskolos sutartis, bet ir nurodomas sutartyse, sudaromose su kitais subjektais, nes atitiko to laikotarpio nuostatas. Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių už prievolės grąžinti paskolą neįvykdymą. LR CK 6.256 str. numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai atskleidė šios bylos esmę, teisingai bei visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Šiuos bylos esmė - dviejų paskolos sutarčių, sudarytų 2002 m. liepos 1 d. tarp ieškovo ir atsakovo, vienos iš sąlygų, t.y. sąlygos dėl delspinigių už nesavalaikį ieškovo finansinių įsipareigojimų įvykdymą atsakovui, dydžio pakeitimas.

Sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Būtent tokią teisminę praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-274/2009).

Kaip ir buvo nurodyta skundžiamame pirmos instancijos teismo sprendime, sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204 str., 6.228 str. ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad teismas negalėjo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl paskolos sutarties pakeitimo, nes byloje nenustatė nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų paskolos sutarties pakeitimui.

Teismas pagrįstai netaikė CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1 punkto dėl paskolos sutarčių pakeitimo, nes byloje nenustatyta, kad atsakovas AB „Šiaulių bankas“ būtų iš esmės pažeidęs ginčijamas paskolos sutartis.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo keisti sutartį ir vadovaujantis CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nes byloje nenustatyta kitų CK nustatytų sutarties pakeitimo pagrindų.

Kadangi sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos yra ir civilinės atsakomybės forma. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-401/2008) konstatuota, kad teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas, kaip civilinę atsakomybę, turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. Šis straipsnis kartu su CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi taikytinas mažinant sutartimi nustatytų netesybų dydį ir nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą. Pakeista sutartis ar jos sąlyga turi atitikti sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose numatytų kriterijų ir turi būti mažinamos.

Pirmos instancijos teismas, nuspręsdamas, kad netesybos, sutartyse nustatytos atsakovo naudai už finansinių prievolių nevykdymą, nėra neprotingai didelės, šiais kriterijais vadovavosi, įvertino visus reikšmingus faktorius ir priėjo pagrįstą išvadą, kad netesybos neturi būti mažinamos. Teismas atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais

Teismas įvertino, kad netesybos atsirado iš sutartinių santykių, ir šių santykių pobūdžio (abi sutarties šalys sutarties sudarymo metu buvo verslo subjektai, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas įvertino atsakovo pateiktą preliminarų nuostolių paskaičiavimą, iš kurio matyti, kad dėl abiejų paskolos sutarčių nevykdymo atsakovas patyrė virš 43 tūkstančių litų nuostolių.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. lapkričio 15 d. nutartyje Nr. 3K-3-413/2006 konstatavo, kad CK 6.228 straipsnis reglamentuoja galiojančios sutarties šalių esminės nelygybės pašalinimą. Šalys turi teisę sutarties galiojimo metu panaikinti esminę sutarties šalių nelygybę, pakeisti sutartį ir toliau ja vadovautis. Jeigu sutartis buvo nutraukta, tai po jos nutraukimo netaikomas CK 6.228 straipsnis esminei sutarties šalių nelygybei pašalinti.

Savo ieškinyje V. V. nurodė, kad abiejų paskolos sutarčių įvykdymo terminai yra pasibaigę, visos paskolos atsakovui jis nėra grąžinęs dėl sunkios finansinės situacijos, prie kurios prisidėjo neprotingai dideli delspinigiai.

Kaip buvo minėta anksčiau, sutarties sąlygos gali būti keičiamos taip pat vadovaujantis CK 6.204 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-296/2006) yra konstatuota, kad sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Kad šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kuriomis ji galėjo užkirsti kelią.

Šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokių aplinkybių nėra, nes sutartyse šalių nustatyta sąlyga, kad už finansinių įsipareigojimų nevykdymą reikės mokėti 0,1 proc. palūkanas ieškovui V. V. buvo žinoma, paskolų grąžinimo grafikus jis taip pat turėjo, todėl galėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. 2002-07-01 paskolos sutarties Nr. ERPB-2002-168-02 grąžinimo terminas baigėsi 2005-07-01, tačiau buvo pratęstas iki 2005-10-20 (b.l. 6-14), 2002-07-01 paskolos sutarties Nr. PHARE-2002-198-02 grąžinimo terminas baigėsi 2005-05-20, tačiau buvo pratęstas iki 2005-10-20 (b.l. 15-24), V. V. jau nuo 2005-01-05 buvo siunčiami įspėjimai dėl nesumokėtų paskolų, palūkanų ir delspinigių (b.l. 49-52), todėl tuo metu, dar neprasidėjus ekonominei krizei, ieškovas turėjo imtis konkrečių priemonių skoloms padengti, juolab, kad skolinių įsipareigojimų užtikrinimui buvo įkeistas turtas. Savo 2005-06-22 prašyme bankui V. V. nurodė, kad skolų bankui jis negali padengti dėl pablogėjusios sveikatos ir dėl to, kad atsisako pieno ūkio veiklos, t.y. visai dėl kitų priežasčių, nei nurodė ieškinyje (b.l. 53).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo V. V. apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Iš ieškovo V. V. priteistina valstybei 4,83 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti valstybei 4,83 Lt (keturis litus 83 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.