Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus – laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. L. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. L. priteista nukentėjusiajai R. K. 751,56 Eur turtinei žalai atlyginti.

Daiktiniai įrodymai: vokas su 3 nuorūkomis, vokas su 23 nuorūkomis, nukentėjusiojo J. V. drabužiai (megztinis, 4 puskojinės), butelis, termosas, marškiniai ir pagalys, kurie saugomi Vilniaus aps. VPK SNTS, sunaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. 18 val. 00 min. iki 12 d. 7 val. 35 min., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, priklausančiame J. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su J. V. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius medine pliauska gulinčiam ant lovos nukentėjusiajam J. V. į ranką ir į galvą, taip padarė poodinę kraujosruvą plaštakos nugarėlėje, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairės akies junginėje, nubrozdinimus kaktos dešinėje, viršugalvyje bei kairės ausies kaušelyje, nubrozdinimą su muštine žaizda kaktos kairėje, kaukolės skliauto, pamato daugiaskeveldrinius lūžius su smegenų kietojo dangalo plyšimais, galvos smegenų kaktinių ir smilkininių bei dešinės momeninės skilčių žievės ir tilto sumušimu bei kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į skilvelius, t. y. sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko J. V. mirė.

Taip pat A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 9 d. nuo 17 val. 00 min. iki 20 val. 13 min., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo sugyventine J. L. metu, tyčia veikdamas itin žiauriai, sudavė ne mažiau 28 kartus rankomis ir kojomis bei mediniu pagaliu nukentėjusiajai J. L. į įvairias kūno vietas, taip padarė poodines kraujosruvas dešinio peties srityje, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus nugaroje, krūtinėje, dešinio ir kairio peties srityse, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, kraujosruvas dešiniame dilbyje su dešinio alkūnkaulio skeveldriniu lūžiu, dešinėje plaštakoje su III ir V pirštų lūžiais t. y. sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, daugybines muštines žaizdas galvoje su kaukolės skliauto bei pamato lūžiais, kraujo krešulius po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais su skystu krauju smegenų skilveliuose, poodines kraujosruvas dešinės ir kairės akies vokuose, dešiniame skruoste, smakre, t. y. sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu, progresuojančiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu ir sukėlė nukentėjusiosios J. L. mirtį.

Tokiu būdu, A. L. veikdamas itin žiauriai ir suduodamas daugybę smūgių bei panaudodamas įrankį – medinį pagalį, sukėlė fizinį skausmą, padarydamas nukentėjusiajai daugybę kūno sužalojimų ir taip nužudė savo šeimos narį ­– sugyventinę J. L.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti šios baudžiamosios bylos tyrimą. Apelianto vertinimu, nagrinėjamojoje byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje rėmėsi tik liudytojų parodymais, kurie įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio.

Skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad apie įvykius savo iniciatyva pranešė pagalbos tarnyboms, nuo teisėsaugos pareigūnų nesislapstė, siekė padėti atskleisti nusikaltimą.

A. L. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. L. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį naikinamas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė nemotyvuotas ir nepagrįstas išvadas dėl A. L. įvykdytos nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus. A. L. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Dėl A. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Iš nuteistojo A. L. parodymų matyti, kad jis neigia nužudęs J. V. ir parodė, jog nukentėjusįjį rado jau mirusį ir apie tai pranešė kaimynui B. D. bei iškvietė policiją (3 t., 58-59 b. l.). Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra A. L. kaltę pagrindžiančių tiesioginių įrodymų dėl J. V. nužudymo, tačiau nuteistojo kaltę grindė netiesioginių įrodymų visuma, t. y. liudytojų J. T., A. P., Č. S., B. D., L. D. parodymais, teismo medicinos specialisto, serologinio ir DNR tyrimo išvadomis bei teismo medicinos specialisto Jono Mindaugo Paliulio paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu.

Pažymėtina tai, kad pagal BPK nuostatas, teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai – kurie pagrindžia tarpinio fakto buvimą ir patvirtina įrodinėtinas aplinkybes. Akivaizdu, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) nurodė, kad teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Iš liudytojų J. T. ir A. P. parodymų matyti, kad J. V. jiems sakė, jog A. L. jį (nukentėjusįjį) kaltina benzopjūklo vagyste. Nors jis (nukentėjusysis) pjūklo neėmė, tačiau nuteistasis A. L. grasino, jog jį nužudys, jeigu jo (bendzopjūklo) negrąžins (3 t., 52-55 b. l.). Liudytojas B. D. parodė analogiškas aplinkybes, tačiau nežinojo, ar buvo grasinama (3 t., 67 b. l.). Iš pirmosios instancijos teisme perskaitytų liudytojo Č. S. (miręs) parodymų matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d., jis ir J. V. vartojo alkoholį, o kai namo grįžo A. L., nukentėjusysis su juo susiginčijo dėl namo pirkimo – pardavimo dokumentų įforminimo (1 t., 96 b. l.). Iš nuteistojo A. L. parodymų matyti, kad benzopjūklas iš tikrųjų dingo, todėl įtarė, jog jį pavogė J. V., kuris pažadėjo šį įrankį grąžinti už 30 min. ir išėjo iš namų, tačiau už 10 min. nukentėjusįjį girtą parvedė J. T. ir A. P. (3 t., 68-69 b. l.). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino ir liudytojai J. T. ir A. P., tačiau negalėjo tiksliai nurodyti laiko, t. y. kada girtą J. V. parvedė namo. Liudytojai J. T. ir A. P. taip pat parodė, kad po to A. L. dar kelis kartus buvo atėjęs pas juos vandens, tačiau apie nukentėjusiojo mirtį nieko nepasakojo, jie nieko įtartino nepastebėjo (3 t., 52-55 b. l.). Akivaizdu, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d. A. L. ir J. V. vartojo alkoholį, abu pykosi ne tik dėl dingusio benzopjūklo, bet ir dėl namo pardavimo dokumentų įforminimo, nuteistasis grasino susidoroti, jeigu šis negrąžins benzopjūklo. Tai iš dalies patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog J. V. lavono kraujyje buvo rasta 1,00 % (promilės), o šlapime – 1,94 % (promilės) etilo alkoholio, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį (1 t., 68-76 b. l.).

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1537/08 (01) nustatyta, kad J. V. mirtis įvyko dėl daugybinių sužalojimų galvoje, dėl ko lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai, nuo ko kraujas išsiliejo į galvos minkštuosius audinius, po smegenų dangalais, smegenų skilvelius ir smegenų medžiaga. J. V. mirtis įvyko 0,5 – 1 paros laikotarpiu nuo lavono tyrimo pradžios, t. y. skaičiuojant nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. 13 val., o nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius buku dvisieniu kampu ribotu paviršiumi daiktu iki kelių valandų prieš mirtį (1 t., 68-76 b. l.). Apeliacinio proceso metu teismo medicinos specialistas Jonas Mindaugas Paliulis šią išvadą patvirtino ir paaiškino, kad J. V. sužalojimai galėjo būti padaryti pagaliu (medine pliauska), kuris buvo paimtas įvykio vietos apžiūros metu. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. S 452/08 (01) nurodyta, kad ant įvykio vietoje išimto pagalio (medinės pliauskos) ir butelio yra nukentėjusiojo J. V. kraujas su 99,9999999 % tikimybe, o ant A. L. marškinių – nuteistojo kraujas su 99,9999999 % tikimybe (1 t., 43-51 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M 1537/08 (01), Nr. S 452/08 (01), teismo medicinos specialisto Jono Mindaugo Paliulio paaiškinimų darytina išvada, kad J. V. į galvą buvo suduota pagaliu, kuris buvo rastas ir išimtas įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 15-23 b. l.). Tačiau byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad būtent nuteistasis A. L. šį pagalį, kaip nužudymo įrankį, panaudojo nužudant nukentėjusįjį J. V. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. S 626/08 (01), ant dalies cigarečių nuorūkų, kurios buvo išimtos įvykio vietos apžiūros metu (9, 11, 13, 15, 23 obj.), buvo gautas A. L. DNR profilis su 99,999999999 % tikimybe, tačiau ant cigarečių nuorūkų (2-8, 10, 12, 14, 16-22, 24-27 obj.) biologinės kilmės pėdsakų, tinkančių identifikavimui, negauta (1 t., 55-64 b. l.). Iš perskaitytų liudytojo Č. S. parodymų matyti, kad būdamas namuose pas J. V., ne tik vartojo alkoholį, bet taip pat ir rūkė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta, kam gali priklausyti šios nuorūkos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų netiesioginių įrodymų visuma nesudaro vieningos loginės grandinės kategoriškai išvadai dėl to, kad A. L. nužudė J. V. Šioje byloje objektyviai nustatyta, kad A. L. ir J. V. gyveno tame pačiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, tačiau skirtinguose kambariuose. Tai, kad A. L. ir nukentėjusysis J. V. barėsi dėl dingusio benzopjūklo ar namo dokumentų įforminimo, nepatvirtina, jog nuteistasis dėl to galėjo nužudyti nukentėjusįjį. Be to, kaip matyti iš liudytojos A. P. parodymų, po to kai pareigūnai sulaikė A. L. dėl nukentėjusiojo nužudymo, benzopjūklas atsirado (3 t., 55 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai patvirtina, kad benzopjūklą paėmė ne nukentėjusysis J. V., bet kitas asmuo, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad niekas kitas, o tik nuteistasis nužudė J. V., nes pagal bylos duomenis nenustatyta, jog nukentėjusiojo namuose būtų pašalinių asmenų, tačiau apygardos teismas neatkreipė dėmesio į nuteistojo A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad 2008 m. rugpjūčio 11 d. vakare, J. V. buvo išėjęs iš namų, o naktį girdėjo, kaip nukentėjusysis savo kambaryje kalbėjosi su nepažįstamu vyriškiu (2 t., 69-71 b. l.).

Svarbu pažymėti ir tai, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi buvo leista iki 2009 m. balandžio 16 d., slaptai sekti A. L. (1 t., 37 b. l.). Tačiau iš byloje pateikto 2009 m. balandžio 17 d. slapto sekimo protokolo matyti, kad jokios reikšmingos informacijos apie A. L. galimai padarytą nusikalstamą veiką, nebuvo gauta (1 t., 38 b. l.). Todėl Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2009 m. liepos 27 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. L. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, buvo nutrauktas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę (1 t., 6-8 b. l.).

Vilniaus apygardos prokuratūra 2015 m. sausio 23 d. nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą dėl J. V. nužudymo (1 t., 6-8 b. l.). Šiame nutarime konstatuota, kad nors tiesioginių įrodymų byloje nėra, tačiau turi būti vertinami kiti duomenys, kurie leidžia pagrįstai įtarti, kad būtent A. L. galėjo nužudyti J. V. (1 t. 10 b. l.). Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, atnaujinus ikiteisminį tyrimą, jokių naujų neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių A. L. kaltę dėl J. V. nužudymo, nebuvo surinkta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau paminėtos specialistų išvados yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kurios vertinamos visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Kita vertus, šios specialistų išvados nei patvirtina, nei paneigia kokią nors svarbią nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybę. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent A. L. įvykio vietoje rastu pagaliu (medine pliauska), ant kurio buvo rastas tik J. V. kraujas, sudavė nukentėjusiajam į galvą ir taip jį nužudė. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ant šio pagalio (medinės pliauskos) nuteistojo A. L. DNR pėdsakai nebuvo ieškomi. Tuo tarpu, bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu, pagrindo skirti serologinę, DNR ekspertizę, siekiant nustatyti nuteistojo pėdsakus ant šio pagalio (medinės pliauskos) , nėra pagrindo, nes nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai, o šį daiktinį įrodymą lietė tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek specialistai (1 t., 43-44 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį, asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. J. V. mirties, nenustatytas. Remiantis nekaltumo prezumpcija visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina ir tai, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-269/2013).

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, šioje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad būtent A. L. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. J. V. padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė.

Dėl A. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. L. kaltę dėl J. L. nužudymo grindžia liudytojų parodymais, teismo medicinos ir kriminalistinių specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Iš A. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistajam nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, todėl prašo jį išteisinti, nes nusikalstamos veikos nepadarė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. L. iškėlė versiją, kad J. L. galėjo nužudyti asmenys, kuriems platino narkotikus. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. L. teigė, kad J. L. galėjo nužudyti kaimynas J. B. (J. B.), kuris konfliktavo su nukentėjusiąja (2 t., 108-109 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji platino ar kitaip disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Be to, jokių narkotinių medžiagų nebuvo rasta ir įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 109-126 b. l.).

Teisėjų kolegija nuteistojo A. L. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiosios, liudytojų parodymams, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad A. L. savo apeliaciniame skunde jokių įtikinamų argumentų dėl savo nekaltumo nenurodo, o tik deklaratyviai teigia, jog sugyventinės J. L. nenužudė.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, jog 2014 m. spalio 9 d. kartu su J. L. buvo policijos nuovadoje, kur kreipėsi dėl kaimyno J. B. netinkamo elgesio, po to pas giminaičius gėrė alkoholį, o apie 16 val. grįžo į namus ir nuėjo miegoti, nes buvo girtas. Apie 20 val. pabudo ir šalia lovos pamatė kruviną sugyventinę, nuėjo pas kaimynus ir iškvietė medikus bei policiją (2 t., 107-109 b. l.). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. L. teigė, kad grįžęs į namus atsigulė miegoti, o sugyventinė buvo užsiėmusi savo reikalais. Kai pabudo, jam labai skaudėjo galvą, nes kažkas naktį jį sumušė (apsvaigino), o šalia lovos pamatė kruviną sugyventinę (3 t., 27-28 b. l.).

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. L. nurodytos aplinkybės iš dalies neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Iš liudytojos L. K. parodymų matyti, kad 2014 m. spalio 9 d. apie 17 val., ji girdėjo, kad kaimynas A. L. ir jo sugyventinė J. L. triukšmavo, barėsi, nuteistasis varė (vijo) nukentėjusiąją iš namų. Kadangi ji nenorėjo klausytis triukšmo, išėjo pas draugę, o namo grįžo apie 19 val. 30 min., tačiau nuteistojo bute buvo tylu, jokio triukšmo negirdėjo (3 t., 55-56 b. l.). Iš liudytojos S. J. parodymų matyti, kad 2014 m. spalio 9 d. apie 20 val., ji namo laiptinėje matė A. L., kuris rankoje turėjo pagalį (3 t., 67-68 b. l.). Iš liudytojų A. B. ir J. B. parodymų matyti, kad 2014 m. spalio 9 d. vakare, apie 20 val. matė, kaip A. L. su pagaliu rankose stovėjo prie garažų. Be to, jie anksčiau yra matę, kad nuteistasis namuose laikė pagalį (3 t., 56-57 b. l.). 2014 m. spalio 9-10 d. įvykio vietos apžiūros metu, vykusios (duomenys neskelbtini) rajone, buvo išimtos dvi pagalio dalys (1 t., 109-131 b. l.), o netoliese esančiame upelyje buvo rasta dar viena pagalio dalis (1 t., 12-132 b. l.). Tuo tarpu, iš specialisto išvados Nr. 11-2577 (14) matyti, kad dvi medienos nuolaužos, kurios buvo rastos įvykio vietos apžiūros metu, ir pagalys, kuris buvo rastas upelyje, iki jų atidalinimo, sudarė vieną visumą (1 t., 171-173 b. l.). Taip pat iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad ant dviejų medinių nuolaužų, medinio pagalio buvo rastas žmogaus kraujas, kuris sutampa su nukentėjusiosios J. L. DNR profiliu 99,99999999999999 procentų tikimybe (1 t., 156-166 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad J. L. mirė nuo galvos sumušimo, nes galvoje konstatuoti daugybinės muštinės žaizdos su kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, dėl ko susidarė kraujo krešuliai po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujas išsiliejo po minkštaisiais galvos dangalais, susikaupė skystas kraujas smegenų skilveliuose, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu, progresuojančiu širdies ir kvėpavimo veikos sutrikimu. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais (daiktu), tačiau individualūs ar specifiniai jų požymiai neužsifiksavę (1 t., 177-186 b. l.). Akivaizdu, kad nusikaltimo padarymo įrankiu galėjo būti ne tik lazda, ant kurios dalių buvo rastas nukentėjusiosios kraujas, bet sužalojimai galėjo būti padaryti spardant ir smūgiuojant rankomis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis slėpė įkalčius, t. y. dalį lazdos, kaip nusikaltimo padarymo įrankį, išmetė į netoliese esantį upelį.

Todėl teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog J. L. nužudė ar galėjo nužudyti J. B. ar ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuteistojo buto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, durys buvo šarvuotos, nors durys neišlaužtos, tačiau ties spyna yra matomos laužimo žymės (1 t., 109-126 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šie pažeidimai galėjo atsirasti 2014 m. spalio 8 d., kai J. B. jas spardė, laužėsi į vidų, dėl ko nuteistasis ir nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad buto durys buvo išlaužtos. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad nuoplovose nuo durų staktos rastas DNR nesutampa su nuteistojo A. L. profiliu (1 t., 156-157 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai paaiškinama tuo, kad prie durų ar durų staktos galėjo prisiliesti ir kiti asmenys, taip pat ir J. B., kuris įvykio išvakarėse jas spardė. Tačiau nuteistojo A. L. pateikta versija, kad 2014 m. spalio 9 d. nuo 16 val. iki 20 val. buvo apsvaigęs nuo alkoholiko ir miegojo, o negyvą sugyventinę pamatė tik pabudęs, niekuo nepagrįsta ir atmestina. Tai paneigia liudytojos L. K. parodymai apie tai, kad 2014 m. spalio 9 d. vakare, ji girdėjo triukšmą nuteistojo bute bei kaip jis varė sugyventinę iš namų. Akivaizdu, kad įvykio metu nuteistasis A. L. nemiegojo, o konfliktavo, barėsi su nukentėjusiąją, vėliau ją sumušė, dėl ko ji mirė. Be to, liudytojai S. J., A. B. ir J. B. patvirtino, kad įvykio vakarą matė nuteistąjį su lazda. Nors nuteistasis teigia, kad buvo apsvaigintas, todėl negirdėjo ir nežino, kas ir kada padarė sužalojimus J. L., nuo kurių ji mirė, tačiau tokie jo teiginiai neatitinka bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. L. nustatytas nedidelis odos nubrozdinimas dešinės plaštakos nugarėlėje, tačiau jokių sužalojimų galvoje nekonstatuota (2 t., 131 b. l.). Liudytojas V. G. parodymų metu patvirtino, kad iš karto po įvykio atėjęs A. L. prašė duoti telefoną paskambinti į policiją ir pasakė, kad: „<...aš nužudžiau žmoną...>“, tačiau netrukus pasitaisė ir pasakė, kad: „<...nužudė mano žmoną...>“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojai R. K. ir L. K. parodymų metu patvirtino, jog nuteistasis A. L. ir ankščiau buvo sužalojęs J. L. (3 t., 28-29, 55-56 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad nuteistasis A. L. savaip ir sau naudinga linkme interpretuoja įvykio aplinkybes, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakomybės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad A. L. tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę J. L., kuri buvo jo faktinė žmona, nes apie aštuonis – devynis metus vedė bendrą ūkį, ir nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (BK 248 straipsnio 2 dalis).

Iš paties nuteistojo A. L., nukentėjusiosios R. K., liudytojos L. K. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji J. L. kartu gyveno apie aštuonis – devynis metus, abu vartojo alkoholį, dažnai pykosi ir mušėsi. Be to, nukentėjusioji J. L. niekur nedirbo, todėl nuteistasis pirkdavo maistą, duodavo pinigų rūbams nusipirkti ir pan. (3 t., 71 b. l.). Teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes daro išvadą, kad nors nuteistasis A. L. ir J. L. santuokos nebuvo sudarę, tačiau ilgą laiką gyveno kartu, abu rūpinosi buitimi ir vienas kitu, tokiu būdu vedė bendrą ūkį (bendrai naudojosi pinigais, gyveno kaip sutuoktiniai. Todėl šios aplinkybės duoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad juos siejo tarpusavio atsakomybė ir savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariai, ir vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-253/2011). Pirmosios instancijos teismas nustatydamas itin žiaurų nužudymo būdą atsižvelgė į tai, kad nuteistasis J. L. sudavė rankomis, kojomis ir lazda į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip dvidešimt aštuonis smūgius, taip padarė daugybinius kūno sužalojimus galvoje ir kitose kūno vietose, visi sužalojimai padaryti per trumpą laiką, nukentėjusiajai esant gyvai, kas įrodo, kad nukentėjusioji jautė didelį skausmą (1 t., 182 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, įrankius (lazdą), padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo A. L. veiksmų ir kilusių padarinių (J. L. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus.

Pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-281/2008).

Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad A. L. nužudė J. L. veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. nustatyti daugybiniai sužalojimai J. L. galvoje, jų lokalizacija ir padarymo mechanizmas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis neabejotinai suvokė, jog rankomis, kojomis bei lazda smūgiuodamas į gyvybiškai svarbius organus gali atimti gyvybę nukentėjusiajai ir to siekė bei suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Nors A. L. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau tai netrukdė nuteistajam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Šioje byloje nenustatytas J. L. nužudymo motyvas, tačiau tai neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde dėl jam paskirtos bausmės jokių argumentų nenurodo.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, taip pat vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Pažymėtina tai, kad A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė yra sankcijos vidurkio ribose. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. L. dirbo, anksčiau neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Esant šioms aplinkybėms, Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. Todėl nuteistam A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. K. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo atsisakė. Apygardos teismas iš nuteistojo A. L. nukentėjusiajai R. K. priteisė 751,56 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde taip pat jokių argumentų dėl turtinės žalos dydžio nenurodo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai R. K. priteista turtinė žala atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ir jos mažinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl A. L. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. L. taikytas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 4 dalį.

A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus paskirtą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę palikti nepakeistą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl daiktinių įrodymų sunaikinimo: voką su trimis nuorūkomis, voką su dvidešimt trejomis nuorūkomis, nukentėjusiojo J. V. drabužius (megztinį, keturias puskojines), butelį, termosą, marškinius ir pagalį, kurie saugomi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariate, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.