Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-29 · Administracinė byla Nr. I-837-320/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-29
Bylos Nr.
I-837-320/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00463-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
R.M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-837-320/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00463-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 29 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R.M. ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinės bylos šalys pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 10, 56).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti jam 4 500 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-06-11 periodiškai iki šių dienų Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo kaip žmogaus teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad areštinėje buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 25, 23, 20, 17, 18, 16, 15, 14, 11, 7 ir 1 (jose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų), kuriose vienam asmeniui ploto tekdavo mažiau nei teisės aktuose nustatyta ploto norma. Tokiose patalpose buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose buvo šalta, drėgna, be to, kadangi sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios paskirties ploto, naudotis tualetu buvo priverstas visų asmenų akivaizdoje, kas žemino jo orumą. Kamerose taip pat nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, nebuvo veidrodžių. Kadangi barzdą turi skusti kas tris dienas, būnant areštinėje nuo 7 iki 15 parų, buvo priverstas pareigūnų ir kalinamųjų akivaizdoje būti nesiskutęs. Be to, dėl neįrengtų džiovyklų rūbams džiauti, areštinėje taip pat teko vaikščioti purvinais rūbais. Visa tai sudaro neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-10) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2015-11-18 buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 23, 15, 25, 20, 16, 17, 15, 14, 7, 18, 11 ir 1, kuriose pareiškėjui gyvenamojo ploto teko ženkliai daugiau nei 3,6 kv. m, o pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko gamtinius reikalaus matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims, ar pareigūnams yra visiškai nepagrįstos. Asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Atsakovo atstovo teigimu, šių metų rugpjūčio mėnesį, kai kuriose sulaikymo kamerose buvo nustatyti higienos normos trūkumai dėl veidrodžio nebuvimo. Tačiau duomenų apie tai, kad sulaikytasis būtų skundęsis dėl inventoriaus trūkumo įstaigoje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad tokia galimybe asmuo nepasinaudojo ir neteikė jokių skundų, mano, jog patirti nepatogumai nebuvę tokie žymūs kaip kad nurodė pareiškėjas. Pažymėjo, kad visose sulaikymo kamerose veidrodžiai yra atnaujinti. Iš pateikiamų Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo skunde minėtų higienos normų pažeidimų nustatyta nebuvo arba jie laiku ir tinkamai pašalinti.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Pareiškėjo patirti nepatogumai ir nurodyti išgyvenimai buvimo areštinėje metu yra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią daugiau ar mažiau patiria kiekvienas sulaikytas asmuo. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ir skriaudą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatytas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) (galiojusi nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01) bei minėto ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015-11-01). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ar gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovo atstovas pateikė Asmens paskirstymo į kameras išrašuose (b. l. 16-20) bei kituose rašytiniuose dokumentuose (b. l. 8, 11). Iš šių duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2015-06-11 iki 2015-11-18 (toliau – ir ginčo laikotarpis) skirtingose kamerose: kameroje Nr. 23, kurios plotas 10,88 kv. m, nuo 2015-06-11 16.52 val. iki 18.30 val. pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, nuo 2015-06-11 18.30 val. iki 2015-06-12 16.12 val. – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 15, kurios plotas 19,59 kv. m, nuo 2015-06-12 16.12 val. iki 2015-06-13 21.07 val. – su trimis asmenimis, nuo 2015-08-28 15.50 val. iki 2015-08-31 14.34 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-08-31 14.34 val. iki apytiksliai 15.00 val. – buvo su vienu asmeniu, apytiksliai nuo 15.00 val. iki 15.29 val. – su trimis asmenimis, nuo 2015-09-11 14.46 val. iki 2015-09-14 13.26 val. – su trimis asmenimis, nuo 2015-09-14 13.26 val. iki 2015-09-15 12.35 val. – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 25, kurios plotas 11,25 kv. m, nuo 2015-06-13 21.07 val. iki 2015-06-15 13.24 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-06-15 13.24 val. iki 2015-06-19 16.11 val., nuo 2015-07-21 11.49 val. iki 2015-07-21 12.52 val. – su vienu asmeniu, kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,82 kv. m, nuo 2015-06-19 16.11 val. iki 2015-06-25 14.03 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 16, kurios plotas 14,38 kv. m, nuo 2015-07-02 13.51 val. iki 2015-07-09 13.00 val. – su vienu asmeniu, nuo 2015-07-14 13.15 val. iki 2015-07-14 14.23 val. – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 17, kurios plotas 10,05 kv. m, nuo 2015-07-14 14.23 val. iki 2015-07-21 11.49 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 14, kurios plotas 10,20 kv. m, nuo 2015-08-28 15.08 val. iki 2015-08-28 15.50 val. – su vienu asmeniu, nuo 2015-08-31 15.29 val. iki 2015-09-01 18.56 val. – buvo laikomas vienas, nuo 2015-09-01 18.56 val. iki 2015-09-03 13.36 val., 2015-10-13 16.35 val. iki 2015-10-19 17.10 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 7, kurios plotas 15,19 kv. m, nuo 2015-09-08 20.17 val. iki 2015-09-09 13.52 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-09-09 13.52 val. iki 2015-09-11 14.46 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 18, kurios plotas 13,81 kv. m, nuo 2015-09-24 15.14 val. iki 2015-09-28 13.31 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-10-27 20.07 val. iki 2015-10-29 13.37 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 11, kurios plotas 10,00 kv. m, nuo 2015-10-19 17.10 val. iki 2015-10-27 10.25 val. – su vienu asmeniu, nuo 10.25 val. iki 15.42 val. – vienas, nuo 15.42 val. iki 20.07 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 1, kurios plotas 18,53 kv. m, nuo 2015-11-10 15.46 val. iki 2015-11-11 13.16 val. – su trimis asmenimis, nuo 2015-11-11 13.16 val. iki 2015-11-11 14.13 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-11-11 14.13 val. iki 2015-11-12 12.52 val. – su trimis asmenimis, nuo 2015-11-12 12.52 val. iki 2015-11-16 12.56 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-11-16 12.56 val. iki 2015-11-17 16.52 val. – su vienu asmeniu, nuo 2015-11-17 16.52 val. iki 2015-11-18 12.34 val. – su dviem asmenimis.

Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad nuo 2015-06-11 iki 2015-11-18, viso 69 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 23, 15, 25, 20, 16, 17, 14, 7, 18, 11 ir 1, iš jų – 13 parų nežymiai pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 23, 25, 16, ir 18, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, bei kamerose Nr. 15 ir 1, kai jose pareiškėjas buvo laikomas su dar trimis asmenimis), o 56 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Todėl konstatuotina, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad dėl kamerose įrengtų neatitvertų nuo gyvenamosios patalpos sanitarinių mazgų, naudotis tualetu buvo priverstas visų asmenų akivaizdoje.

Minėta, Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 23, 15, 25, 20, 16, 17, 14, 7, 18, 11 ir 1 ginčo laikotarpiu pareiškėjas paprastai buvo laikomas su vienu arba trimis asmenimis, todėl teismas vertino, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, ar galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kitų asmenų, naudojantis sanitariniu mazgu.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013, EŽTT 2008-11-18 sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą). EŽTT yra nurodęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr. pvz. 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2015-11-01 sanitarinių mazgų įrengimą policijos areštinėse reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Iš atsakovo atstovo teiktų Panevėžio VSC patikrinimo aktų nustatyta, kad visose kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis (b. l. 21, 31, 32). Pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengti kaip atskiras patalpas, todėl teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Pažymėtina, jog nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko.

Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK atsiliepimo, Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L.M. teiktų paaiškinimų bei fotonuotraukų taip pat nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 9, 13, 41). Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reiklaus neužsidengę audeklu, neteko matyti (b. l. 12).

Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Iš atsakovo atstovo teiktų procesinių dokumentų nustatyta, kad areštinės kamerose esančių asmenų elgesys nėra stebimas vaizdo kameromis, stebėjimas vykdomas tik areštinėje dirbančių pareigūnų per kameros durų stebėjimo langelį, šiam tikslui minėti langeliai iš esmės ir yra skirti (b. l. 12).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad kamerų sanitariniuose mazguos nebuvo veidrodžių, patvirtina byloje pateikti Panevėžio VSC ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu aktuose užfiksuoti duomenys (b. l. 26-27, 28-29, 31). Lietuvos valstybei atstovaujanti policijos įstaiga šių aplinkybių iš esmės neneigė ir tvirtino, kad nors 2005 m. ir 2013 m. atliekant areštinės remonto darbus, sanitarinio mazgo dalyje veidrodžiai buvo sumontuoti, 2015 m. rugpjūčio mėn. kai kuriose kamerose Panevėžio VSC nustatė higienos normos trūkumus dėl veidrodžių nebuvimo. Pažymėjo, jog visose sulaikymo kamerose veidrodžiai yra atnaujinti (b. l. 9, 14). Atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina byloje pateiktas Panevėžio VSC 2015-10-14 patikrinimo aktas Nr. H5-526, kuriame nurodyta, jog 2015-10-07 atliktos operatyviosios kontrolės metu tikrintose kamerose Nr. 3, 8 ir 15 buvo įrengti veidrodžiai (b. l. 39-40).

Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, visų pirma, akcentuotina, jog areštinės patalpose įrengiamiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai nei įprastai esantiems prekyboje. Areštinių veiklos taisyklių III skyriuje pateiktas išsamus sąrašas daiktų, kuriuos draudžiama turėti areštinėje laikomiems asmenims, tarp jų – ir peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines priemones, vienkartinius skutimosi peiliukus ir skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (12.11 punktas); maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje (12.19 punktas); kitus daiktus ar priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti (12.20 punktas). Pagal šiose nuostatose įtvirtintą draudimą, areštinės kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų daiktų. Teismo vertinimu, dėl išvardintų priežasčių įprastai esantį prekyboje veidrodį, pagamintą iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti areštinėje taip pat uždrausta – jis yra lengvai dūžtantis ir gali būti panaudotas kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus arba kaip įrankis bandymui pabėgti, dėl ko yra pavojingas tiek paties suimtojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar šios policijos įstaigos pareigūnų gyvybei. Areštinės kameros sanitariniame mazge gali būti įrengtas tik specialus, pagal tam tikrą technologiją pagamintas veidrodis (ant specialaus paviršiaus padengiant specialius dažus) ir tik atliekant areštinės kapitalinį remontą. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-02-20 administracinėje byloje Nr. A492-1177/2012.

Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-07-01 įsakymo Nr. 5-V-473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo“ 1 priedo, kuriame pateikiamas policijos areštinių ir numatomų priemonių įvertinimas, duomenimis, 2010-2011 metais buvo planuojama atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmosios dalies (korpuso) patalpų remontą. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinė nebuvo rekonstruojama ar kapitališkai remontuojama, 2005 ir 2013 metais buvo atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmojo ir antrojo korpusų patalpų paprastojo remonto darbai (b. l. 9, 13, 14). Atsižvelgus į išdėstytą, teismas sprendžia, jog Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą areštinės sanitariniame mazge, reikalavimai, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkto nuostatas veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panevėžio AVPK areštinei turi būti keliami reikalavimai dėl veidrodžių įrengimo kamerose, galioję iki Lietuvos higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo. Ši higienos norma pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintą Lietuvos Higienos normą HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 37:2002), kurios 28 bei 29 punktuose nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė); kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 1,2 m aukščio pertvara; sanitarinio mazgo pertvara, sienos ir grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis; kamerose turi būti metalinės lovos (vieno ar dviejų aukštų) su metaliniu dugnu, kuriame būtų išgręžtos skylės aeracijai, individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, sieninės pakabos drabužiams, stalas, suolas arba taburetės. Iš šių Lietuvos higienos normos HN 37:2002 nuostatų darytina išvada, jog reikalavimų dėl veidrodžių įrengimo kamerose nėra. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad teisės aktų reikalavimai dėl kamerų įrengimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 23, 15, 25, 20, 16, 17, 14, 7, 18, 11 ir 1 nebuvo pažeisti.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, jog areštinės kamerose buvo šalta, drėgna.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 24 punkte pateiktą lentelę policijos areštinės kameroje šiltuoju metų periodu pakankama oro temperatūra – 18-28?C, šaltuoju – 18-26?C, santykinė oro drėgmė šiltuoju ir šaltuoju metų periodu – 30-75%. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18?C ir ne aukštesnė kaip 28?C, santykinė oro drėgmė – nuo 30% iki 65%. Vadovaujantis pastarosios higienos normos 17 punktu, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 23 punkte.

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio VSC ne kartą atliko Panevėžio AVPK areštinės būklės atitikties Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimams vertinimą (b. l. 21-43). Išanalizavus teismui pateiktų patikrinimo aktų rezultatus, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija ginčo laikotarpiu būtų atlikusi valstybinę visuomenės sveikatos saugos operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 23, 25, 20, 16, 14, 7, 18, 11 ir 1, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų minėtose kamerose į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ir Panevėžio VSC nei pareiškėjas, nei kiti jose laikyti asmenys nesikreipė. Kartu, įvertinus tikrinimų metu nustatytus duomenis, užfiksuotus 2015-10-14 patikrinimo akte Nr. H5-526 ir 2015-09-21 patikrinimo akte Nr. H5-446, darytina išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie neužtikrintus oro temperatūros ir santykinės drėgmės reikalavimus kamerose Nr. 17 ir 15. Kamera Nr. 15, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-06-12 16.12 val. iki 2015-06-13 21.07 val., nuo 2015-08-28 15.50 val. iki 2015-08-31 15.29 val., nuo 2015-09-11 14.46 val. iki 2015-09-15 12.35 val., operatyvioji kontrolė atlikta 2015-10-07. Nustatyta, kad kameroje Nr. 15 oro temperatūra buvo +19?C, santykinė oro drėgmė 56%, kas atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodytus dydžius (b. l. 39-40). Kameros Nr. 17, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-07-14 14.23 val. iki 2015-07-21 11.49 val., operatyviąją kontrolę Panevėžio VSC atliko 2015-09-11, tačiau minėtų mikroklimato parametrų nematavo. Panevėžio VSC 2015-08-25 atliktos periodinės kontrolės užfiksuotais duomenimis (2015-09-11 patikrinimo aktas Nr. H5-409), areštinės visose kamerose yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro, langai ir durys sandarūs (b. l. 30-31). Toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka higienos normose aptartą teisinį reguliavimą, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti atidarius langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su oro temperatūros ir santykinės drėgmės, vėdinimo reikalavimais kamerose Nr. 23, 15, 25, 20, 16, 17, 14, 7, 18, 11 ir 1, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų minėtose kamerose, konstatuoti, Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad Panevėžio AVPK kamerose nebuvo tiekiamas šiltas vanduo.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 37:2009 26 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turėjo būti įrengta medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje. Vadovaujantis minėtos higienos normos 20 punkto nuostatomis, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nuo 2015-11-01 šią higienos normą pakeitusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Iš atsakovo atstovo teiktų Panevėžio VSC patikrinimo aktų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema (b. l. 21, 31). Šių aplinkybių neneigia ir pareiškėjas. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas šio pobūdžio teritorinės policijos įstaigos areštinės patalpose teisės aktais nereglamentuotas, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neįrengtų džiovyklų rūbams džiauti būnant Panevėžio AVPK areštinėje teko vaikščioti purvinais rūbais.

Pagal nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Toks teisinis reglamentavimas leidžia teigti, kad, nesant įrengtos centralizuotos suimtųjų drabužių skalbimo ir džiovinimo sistemos bei neaprūpinant suimtųjų švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais, teritorinės policijos įstaigos areštinei yra privaloma sudaryti sąlygas suimtiesiems savarankiškai skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius. Iki įsigaliojant minėtai higienos normai, galiojusi ir ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2015-11-01 taikytina Lietuvos higienos norma HN 37:2009 teritorinėms policijos įstaigos areštinėms nenumatė imperatyvios pareigos sudaryti sąlygas jose laikomiems asmenims centralizuotai ar suimtiesiems savarankiškai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Teikdamas rašytinius paaiškinimus byloje atsakovo atstovas nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinė statyta prieš daugelį metų, atskirų patalpų (skalbyklos, rūbų džiovyklos) nebuvo suprojektuota ir įrengta. 2005 m. atliekant areštinės antrojo korpuso remontą, dėl patalpų trūkumo, atskiros rūbų skalbyklos ir džiovyklos suprojektuoti ir įrengti nebuvo jokių galimybių. Areštinėje laikomi asmenys savo rūbus gali išsiskalbti kamerose esančiuose kibiruose, išskalbtus rūbus – išsidžiovinti kamerose. Pažymėjo, kad dažnai asmenys, laikomi areštinėje, rūbus išskalbti perduoda artimiesiems (b. l. 53). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog sąlygos savarankiškai skalbti drabužius Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo sudarytos. Kartu pažymėtina, jog teisės aktuose nėra specialių nuostatų dėl to, kokios konkrečiai sąlygos savarankiškai išskalbtus drabužius džiovinti turi būti sudarytos teritorinės policijos įstaigos areštinėse. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įtvirtintus reikalavimus.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo nežymiai pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2014-02-11 nutartis administracinėje byloje A822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010-04-01 sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas suėmimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso 13 parų, pažeidimai buvę pavieniai, iš jų ilgiausiai trukę du kartus po 4 ir vieną kartą po 3 nepilnas paras iš eilės; ploto normos pažeidimai buvę nežymūs), akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas per visą buvimo šioje įstaigoje laiką nesiskundė laikymo sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės administracijai (b. l. 15) ar kitoms kompetentingoms institucijoms, teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėją nepatyrus išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R.M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 4 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė