- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- eI-69-406/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01604-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- I. V.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. V. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos, atstovaujamas VSDFV Kauno skyruiaus su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 1812.30 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. Draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. Visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – Registro nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-04-25 nutarimu Nr. 435, 25 punktas nustato, kad duomenis apie apdraustuosius vadovaujančios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka teikia draudėjai teritorinėms tvarkymo įstaigoms. Pagal Registro nuostatų 25.2. punktą, draudėjas pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą, nurodydamas apdraustojo vardą, pavardę, asmens kodą, asmens socialinio draudimo numerį, jeigu asmuo neturi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka suteikto asmens kodo, valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą, valstybinio socialinio draudimo pabaigos kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumą. Pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą pateikiamas per 3 darbo dienas nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos, išskyrus šių Nuostatų 25.3, 25.8 ir 25.9 papunkčiuose nustatytus atvejus. Jeigu apdraustajam valstybinis socialinis draudimas baigiasi dėl apdraustojo atleidimo iš darbo (tarnybos), nurodomas atleidimo iš darbo (tarnybos) pagrindas (teisės aktas, straipsnis, dalis, punktas) ir už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija apdraustajam išmokėta. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243 (toliau – Taisyklių) 4.2, 16.2 punktuose numatyta, kad draudėjai teikia VSDFV teritoriniam skyriui 2-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo arba nutraukiama rašytinė slapto bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią buvo mokamas atlygis (priežasties kodas – 02). Minėtų Taisyklių 17.2 punktas numato, jog draudėjas privalo pateikti 2-SD pranešimą per 3 darbo dienas nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos, išskyrus šių Taisyklių 16.3, 16.9 ir 16.13 punktuose numatytus atvejus.
Paaiškino, kad draudėjas Kauno miesto savivaldybės administracija VSDFV Kauno skyriui pateikė 2014 m. spalio 22 d. 2-SD pranešimą Nr. 12-10-466 apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, kuriame nurodė apdraustosios I. V. valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą - 2014 m. spalio 20 d., valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 14 454,69 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 5 778,98 Eur, apdraustosios I. V. atleidimo iš pareigų valstybės tarnyboje teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą bei apdraustajai I. V. apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 0 mėnesių. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrui pateiktus duomenis VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 6, 7, 8 straipsniais bei Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656, 5-9, 28 punktais, 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. NI_SP1-467 paskyrė I. V. nedarbo socialinio draudimo išmoką laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d., kas mėnesį mokant po 301,70 Eur.
VSDFV Kauno skyrius gavo 2015 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos elektroninį prašymą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo Nr. 12-10-522, kuriuo draudėjas prašė pašalinti iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro apdraustosios I. V. duomenis apie jos valstybinio socialinio draudimo pabaigą, valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 14 454,69 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 5 778,98 Eur, atleidimo iš pareigų valstybės tarnyboje teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą bei apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 0 mėnesių. Išnagrinėjęs Kauno miesto savivaldybės administracijos elektroninį prašymą, VSDFV Kauno skyrius 2015 m,. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 8.A-7063 pašalino apdraustosios I. V. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašytus duomenis t. y. valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2014 m. spalio 20 d., valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 14 454,69 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 5 778,98 Eur, atleidimo iš darbo teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą bei apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 0 mėnesių.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka kitas įstatyme numatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis numato, jog nedarbo draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas. Atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą 2-SD pranešimą Nr. 12-10-466 apie apdraustosios I. V. valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei į tai, kad 2014 m. lapkričio 3 d. I. V. teritorinėje darbo biržoje buvo suteiktas bedarbio statusas, VSDFV Utenos skyrius laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. paskyrė I. V. nedarbo socialinio draudimo išmoką. VSDFV Kauno skyriui pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą prašymą pašalinus duomenis apie I. V. valstybinio socialinio draudimo pabaigą iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro, VSDFV Utenos skyrius 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu „Dėl I. V. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ Nr. NI_SP5-748 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. susidarė 1 812,30 Eur I. V. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintus duomenis I. V. negalėjo būti suteiktas bedarbio statusas ir paskirtos nedarbo socialinio draudimo išmokos. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, atleidžiant I. V. iš pareigų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 1 812,30 Eur žala, kurią privalo atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija. Jei Kauno miesto savivaldybės administracija būtų veikusi teisėtai, būtų nereikėję įrašyti, o vėliau ir tikslinti duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, todėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui būtų išvengta.
Pažymi, jog VSDFV Utenos skyrius pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai 2016 m. balandžio 21 d. pretenziją Nr.R3-17208 dėl 1 812,30 Eur permokos (žalos) atlyginimo gera valia, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 16 d. raštu žalą atlyginti atsisakė. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą.Nurodo, kad I. V., tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama teismuose, jokios informacijos apie tai, kad jai buvo paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka nepateikė. Kauno miesto savivaldybės administracija nedisponavo duomenimis apie nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą, todėl neturėjo jokios galimybės informuoti teismą, siekiant išvengti permokos I. V. naudai susidarymo. Atsakovas pažymėjo, kad darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Todėl nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. I. V. Kauno miesto savivaldybės administracija kompensavo 100 proc. darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Kauno miesto savivaldybės administracija sumokėjo tokią pačią pinigų sumą kaip ir būtų mokėjus I. V. visą laiką dirbus Kauno miesto savivaldybės administracijoje. Todėl šiuo atveju neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracija turėtų mokėti papildomai dar I. V. gautą jos nedarbo socialinio draudimo išmoką. Šiuo atveju I. V., o ne Kauno miesto savivaldybės administracija, gavo ir 100 proc. darbo užmokestį ir nedarbo socialinio draudimo išmoką už tą patį laikotarpį, todėl prašoma priteisti žala turėtų būti reikalaujama priteisti iš I. V.. Atsakovo atstovės nuomone, nagrinėjamu atveju teisėtai buvo paskaičiuota nedarbo socialinio draudimo išmoka, todėl pagal įstatymus teisėtai apskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas vykdant iš įstatymo pareiškėjui kylančią prievolę negali būti vertinamas kaip pareiškėjo patiriama žala. Mano, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas, nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, Kauno miesto savivaldybės administracijos netinkamą veikimą ir priežastinį ryšį tarp jų. Nesant atsakovo neveikimo, negali kilti ir Kauno miesto savivaldybės administracijos deliktinė atsakomybė.
Prašymas nepagrįstas ir atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus reikalavimo atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui I. V. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Pareiškėjas minėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimą I. V. laiko Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta turtine žala, atsiradusia dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo atleisti I. V. iš valstybės tarnybos, kuri teismo nutartimi, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinta į tarnybą ir atlygintina pagal Socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už Valstybiniam socialinio draudimo fondui padarytą žalą, 1 dalies nuostata, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybiniam socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, kad žalos atlyginimui taikytinos bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės taisyklės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo B. prieš Rumuniją, § 61). Kita vertus, nuolatinis prieštaringų teismo sprendimų buvimas gali sukurti teisinį netikrumą, galintį sumažinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, nors toks pasitikėjimas, akivaizdu, yra vienas iš esminių teisinės valstybės komponentų (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo P. prieš Rumuniją, § 98, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo V. ir kiti prieš Serbiją, § 56; 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo S. ir kiti prieš Rumuniją, § 38).
ABTĮ 15 straipsnio 1 d. nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT).
Teismas pažymi, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo visiškai analogišką nagrinėjamai administracinę bylą Nr. eA-496-502/2018 ir šioje byloje 2018 m. kovo 21 d. priimtu sprendimu suformulavo teisės aiškinimo taisykles bei teisės aktų taikymo sampratą, kuri turi esminės reikšmės skundo nagrinėjamoje byloje teisingam ir objektyviam išsprendimui. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, be kita ko, yra pasisakiusi ir dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo, nurodydama, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl apdraustam asmeniui, grąžintam į tarnybą teismui panaikinus sprendimą dėl jo atleidimo, išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, kurią Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinis įvardijo turtine žala, atlygintina pagal Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, aukščiau paminėtoje 2018 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, aiškindamas ginčo teisinius santykius, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatas, konstatavo, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nėra sureglamentuoti socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejai, kai tokia išmoka teisėtai buvo paskirta ir išmokėta asmeniui, kuris vėliau teismo sprendimu buvo grąžintas į pareigas. Nedarbo socialinio draudimo įstatymas nereguliuoja asmeniui teisėtai paskirtos ir išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejų, todėl nustačius, kad nedarbo socialinio draudimo išmokai esant paskirtai ir mokėtai teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė permoka išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos ir žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme nebuvo padaryta.
Teismo vertinimu, pareiškėjo keliami reikalavimai šioje byloje ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018 iš esmės yra analogiški, šių bylų faktinės aplinkybės tapačios, joms taikytinos tų pačių teisės aktų nuostatos, todėl ginčo atvejui LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendimas turi precedento galią, kuriuo privalu vadovautis. Akcentuotina, kad 2016 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XII-2508 nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra pakeistas, tačiau ginčui reikšminga ankstesnės šio Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, išliko visiškai analogiška ir naujos redakcijos Įstatyme (Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).
Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad teritorinei darbo biržai ar VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateikti kokie nors tikrovės neatitinkantys duomenys, turintys reikšmės I. V. bedarbio statusui bei nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimui. Pažymėtina, jog šių aplinkybių savaime nekeičia ir Lietuvos Vyriausiame administraciniame teisme patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu I. V. buvo grąžinta į tarnybą. Taigi, kaip buvo nurodyta LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendime, taip ir ginčo atveju nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoka, taip pat kad buvo padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pabrėžtina ir tai, kad vertinant analogiškus ginčo teisinius santykius, atsižvelgus į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir kitose apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtose administracinėse bylose dėl žalos priteisimo, susidarius nedarbo socialinio draudimo išmokos permokai (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-413-624/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1262-525/2018).
Konstatavus, kad turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui nebuvo padaryta, t. y. kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo prašymas atmestinas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Prašymą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.