Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Raimundas Mikšta Baudžiamoji byla Nr. 1A-131-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-01-1-35623-2015-0

2016 m. vasario 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Audriui Suprinavičiui, dalyvaujant prokurorei R. M., nuteistojo O. L. gynėjui advokatui A. G. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. L. (toliau – O. L.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d., 178 str. 1 d., 178 str. 2 d., 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 22 str. 1 d. bei 180 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. (dėl 2015-01-06 pasikėsinimo apiplėšti J. S.) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 str. 2 d. (dėl 2015-04-07 – 2015-04-12 J. G. turto vagystės) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 214 str. 1 d. (dėl neteisėto J. G. mokėjimo kortelės įgijimo ir laikymo) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 215 str. 1 d. (dėl neteisėto J. G. mokėjimo kortelės panaudojimo) – 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 str. 1 d. (dėl 2015-04-11 – 2015-04-15 sukčiavimo) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 str. 1 d. (dėl 2015-04-19 G. G. turto vagystės – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 str. 4 d. (dėl 2015-07-12 nedidelės vertės turto vagystės iš UAB „K.“) – 20 (dvidešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 6 d., O. L. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, nustatant nuteistajam subendrintą bausmę – 3 (trejų) metus laisvės atėmimą.

Vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, O. L. paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nustatant nuteistajam galutinę sumažintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65 str. ir 66 str. nuostatomis, į O. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 25 d. 10.30 val. iki 2015 m. birželio 26 d. 14.30 val. (dvi paros), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

O. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš O. L. jos naudai priteista 1475 (vienas tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt penki) eurai turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo UAB „K.“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš O. L. juridinio asmens naudai priteista 117,16 (vieno šimto septyniolikos eurų 16 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo UAB „P.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Konstatuodama šią išvadą, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės jurisprudencija, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi skirti ypatingą dėmesį vertindamas, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę O. L. atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį bei kiekį (padarytas vienas baudžiamasis nusižengimas, du nesunkūs ir trys apysunkiai nusikaltimai, pasikėsinta padaryti vieną apysunkį nusikaltimą), kaltės formą (visos nusikalstamos veikos įvykdytos veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (siekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamų veikų stadiją (šešios nusikalstamos veikos baigtos, viena nutrūko pasikėsinimo stadijoje), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę (b. t. 4, b. l. 79 - 125), į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ar esant įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, praeityje O. L. eilę kartų, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio (susijusius su svetimo turto pagrobimu) administracinius teisės pažeidimus, baustas ir administracine tvarka (b. t. 4, b. l. 58-78), VšĮ Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. t. 4, b. l. 129), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje gydėsi du kartus, paskutinį kartą – 1998 m., diagnozė: oligofrenija, lengvas debilumo laipsnis su asmenybės psichopatizacija, narkomanija opiatais (b. t. 4, b. l. 127). Atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi dėl jų įvykdymo, todėl tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino O. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neįžvelgdamas.

Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kiekis ir aplinkybės, ankstesni teistumai, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad O. L. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Visumos šių aplinkybių pagrindu, įvertinęs tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas, padarė jau būdamas anksčiau teistas, esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausias sankcijoje numatytas – terminuoto laisvės atėmimo (išskyrus už BK 178 str. 4 d. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo padarymą, už ką laisvės atėmimo bausmės skyrimo įstatymas nenumato) bausmes.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, akivaizdu, kad apylinkės teismas, spręsdamas O. L. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, įvertino nuteistojo prisipažinimą bei gailestį, todėl dar labiau švelninti O. L. paskirtą bausmę tais pačiais motyvais teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad būtent šių duomenų pagrindu baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 str. 1 d.), kas pirmosios instancijos teismui leido jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas, tokiu būdu sumažinant jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Be to, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas už pavienes nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes, parinko jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu. Įvertinus tiek už kiekvieną veiką paskirtos, tiek subendrintos bausmės dydį, nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijų kontekste, pastebima, jog net ir subendrinta bausmė, yra mažesnė nei kai kurių pavienių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (pvz. BK 178 str. 2 d., BK 180 str. 1 d.) straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Vien tai, kad nuteistasis O. L. kviečiamas visuomet atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus atitinkamų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui, nesudaro pagrindo švelnesnės bausmės skyrimui. Ši aplinkybė svarbi tik asmeniui paskirtų kardomųjų priemonių taikymo metu, kadangi įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo neatvykimas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą, jam taikant atitinkamas kardomąsias priemones, gali būti pagrindu jų pakeitimui griežtesnėmis – pvz. suėmimu.

Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei kiekį, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistojo atžvilgiu netaikyti ir BK 75 str. nuostatų, reglamentuojančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek O. L. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei praeityje jo atžvilgiu taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad neizoliuojant O. L. nuo visuomenės be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nebus keičiamas. Darant šią išvadą, akcentuotina, kad nuteistasis praeityje buvo teistas ne kartą, jis yra ne kartą baustas ir administracinėmis nuobaudomis (tame tarpe ir pagal ATPK 50 str.), jo atžvilgiu buvo taikytos ir švelnesnio pobūdžio bausmės, tačiau jos nebuvo veiksmingos, kadangi jis ir vėl nusikalto.

Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, veikų pavojingumą, ankstesnius teistumus, bausmių dydžius paskirtus už kiekvieną nusikalstamą veiką, bausmių subendrinimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę, paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kaip jau minėta, apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, remiantis kuria, nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos O. L. sudaro 312,66 eurų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Įstatyme įtvirtinta, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo gali būti išieškotos atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo O. L. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.