Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-20 · Byla Nr. Ik-1664-764/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1664-764/2012Sprendimas · 2012-03-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-20
Bylos Nr.
Ik-1664-764/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02774-2011-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Nijolė Žalnieriūnienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
P. M., V. M., I. M., T. B.
Atsakovas
Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Trečiasis asmuo
Visuomeninei organizacijai „Vieningas Kaunas“
Administracinė byla Nr. I-1664-764/2012Proceso Nr. 3-61-3-02774-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 19, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Ernesto Spruogio ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjui P. M., atsakovės atstovei Laurai Petrauskaitei, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei A. R., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M., I. M., T. B., P. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Visuomeninei organizacijai „Vieningas Kaunas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. M., I. M., T. B. ir P. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2011-11-15 sprendimą Nr. KS-68 „Dėl V. M., I. M., T. B. ir P. M.” (I t., b. l. 1–9).

Pagrįsdami savo reikalavimus paaiškino, kad nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra nekilnojamas turtas, esantis Lietuvos Respublikoje. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,3 proc. iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, o konkretų jo dydį sekantiems kalendoriniams metams nustato atitinkamos savivaldybės taryba. Jei savivaldybių taryba iki birželio 1 dienos (gruodžio 1 dienos, jei nekilnojamojo turto mokestis bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto masinio vertinimo metu nustatytą vertę) nenustato konkrečių tarifų arba keičia nustatytus mokesčio tarifus, tos savivaldybės teritorijoje yra taikomas 0,3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Vietos savivaldos įstatymo 4 str. yra įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais yra grindžiama vietos savivalda: atstovaujamosios demokratijos principas, savivaldybių savarankiškumo, atsakingumo savivaldybės bendruomenei, bendruomenės ir savivaldybės gyventojų interesų gynimo bei dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, veiklos skaidrumo, viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę bei kiti principai. Savivaldos teises įgyvendinanti institucija yra taryba, kuri susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių. Vietos savivaldos įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad savivaldybės tarybos narys privalo dalyvauti tarybos posėdžiuose, o įstatymo 13 str. yra nustatyta, kad posėdis laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų tarybos narių.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 90 str. yra nustatytas sąrašas pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Taigi, įstatymas nedraudžia savivaldybių tarybų nariams užsiimti bet kokia veikla, kuria siekiama pelno (verslu). Įstatymų leidėjas nustatydamas sąrašą pareigų, nesuderinamų su savivaldybių tarybos narių pareigomis, žinojo, kad, gali susidaryti tokia situacija, kuomet daugiau kaip pusė visų savivaldybės tarybos narių turės vienokių ar kitokių sąsajų ne tik priimant sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo, bet priimant ir kitus sprendimus, todėl savivaldybės tarybos nariams nubrėžė ribą tarp viešo ir privataus intereso. Kiekvienu konkrečiu atveju konstatuojant viešo ir privataus intereso konfliktą, reikalinga nustatyti ne tik faktinės, bet ir ženklios naudos gavimą. Teisinis nihilizmas būtų neišvengiamas, jeigu priimant sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo atsisakytų balsuoti daugiau kaip pusė visų savivaldybės tarybos narių. Išanalizavus Kauno miesto savivaldybės tarybos narių viešųjų ir privačių interesų deklaracijas, priimant sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo 2012 metams negalėjo balsuoti daugiau kaip pusė visų savivaldybės tarybos narių. Tokiu atveju, būtų padaryta labai didelė žala savivaldybei, nes į jos biudžetą būtų renkamas nekilnojamojo turto mokestis taikant tik 0,3 proc. tarifą.

Ginčijamame sprendime nurodoma, kad V. M. posėdžio metu kėlė klausimą, kodėl pagal sprendimo projektą Laisvės al. taikomas tik 0,6 proc., o miesto pakraščiuose 0,9 proc. tarifas. Taip pat pasisakė, kad dauguma nekilnojamojo turto savininkų neplėtoja verslo, o tik nuomoja patalpas, todėl teikė siūlymą nustatyti visiems bendrą 0,8 proc. tarifą. Kaip nurodoma tarybos posėdžio protokole, V. M. siūlė visos savivaldybių tarybos nariams pritarti Pramoninkų konfederacijos siūlymui suvienodinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą visose savivaldybėse ir nustatyti 0,8 proc. mokesčio tarifą visam nekilnojamam turtui. Kiti pareiškėjai, kaip nurodo atsakovė, palaikė V. M. pasiūlymą. Kauno miesto savivaldybės tarybai 2011-05-26 svarstant sprendimo projektą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo, Vieningo Kauno frakcija teikė ir pasiūlymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų diferencijavimo. Frakcijos iniciatyva buvo inicijuojamas ir nekilnojamojo turto mokesčio didinimas apleistiems ir neprižiūrimiems statiniams (Vieningo Kauno frakcijos nariai Tarybos posėdžio metu siūlė kreiptis į įstatymų leidybos teisę turinčią instituciją dėl mokesčio tarifo tokiems statiniams padidinimo iki 3 procentų). Daugelis savivaldybių tarybų narių užsiima veikla, kuria siekiama pelno, o tai reiškia, kad turi gerokai daugiau žinių atitinkamose srityse ir galėjo dalyvauti priimant sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo. Kauno miesto savivaldybės taryba 2011-05-26 sprendimu Nr. T-332, nustatė šiuos nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 1) 0,9 proc.; 2) 0,6 proc. (turtui, esančiam Laisvės alėjoje ir senamiestyje, ir mokesčio mokėtojų naudojamam vykdant knygų mažmeninę prekybą specializuotose parduotuvėse, mažmeninę prekybą suvenyrais specializuotose parduotuvėse; antikvarinių daiktų mažmeninę prekybą; maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą; komercinių meno galerijų veiklą (meno dirbinių eksponavimas ir pardavimas); 3) 1 proc. (patalpoms ir statiniams, kurie yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti, arba neprižiūrimi).

Komisija nepagrįstai teigia, kad, įvertinus bendrai aptariamų Vičiūnų grupės įmonių mokamą nekilnojamojo turto mokesčio sumą Kauno mieste, V. ir I. M. privatus interesas yra nukreiptas į daugiau kaip pusę milijono litų. Kaip jau minėta, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,3 iki 1 procento. Pusės milijono nekilnojamojo turto mokesčio suma skaičiuojama taikant 0,9 proc. mokesčio tarifą, 0,1 proc. šio mokesčio tarifo paklaida galėtų sudaryti apie 50 000 Lt, o ši suma nėra ženkli ne tik visas įmones kartu paėmus, bet ir kiekvienai jų atskirai. Todėl Komisija privalėjo išanalizuoti ir kiekvienos įmonės finansinės veiklos rezultatus, kad galėtų konstatuoti mokesčio dydžio įtaką kiekvienos iš įmonių veiklos rezultatams, tačiau, to nepadarė.

Nurodo, kad P. M. UAB „Kauno saulėtekis“ dirbo labai trumpai, t. y. nuo 2010-12-27 iki 2011-04-13. Todėl Komisija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad „pakeitus darbovietę, 12 mėnesių asmuo laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta“ (2008-10-09 nutartis adm. b. Nr. A756-1945/2008). Pažymi, kad minėtame sprendime akcentuojama ilgalaikė darbo patirtis, aukštos asmens einamos pareigos, žinojimas bei dalyvavimas sprendžiant svarbius klausimus. Tuo tarpu P. M. UAB „Kauno saulėtekis“ dirbo tik tris su puse mėnesio, nedalyvavo sprendžiant svarbius klausimus, neturėjo sau pavaldžių darbuotojų, todėl negali būti laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta. UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ sėkminga veikla dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo nebuvo analizuojama, todėl nėra aišku, kokį interesą konkrečiu atveju galėjo turėti T. B. balsuodamas dėl atitinkamų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas P. M. patvirtino skundo motyvus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 40–45).

Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 str. įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (3 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Tokiems asmenims Įstatymas draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie jiems sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą (11 str. 1 d.). Būdamas tokioje interesų konflikto situacijoje, kai yra sprendžiamas jam ar jo artimam asmeniui rūpimas klausimas, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 2 d.). Specialiame savivaldybių tarybų narių veiklą reglamentuojančiame teisės akte – Vietos savivaldos įstatyme – nustatyta, kad tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Įstatymui (23 str. 4 p.). Tai reiškia, kad pareiškėjų teisė dalyvauti ir balsuoti tarybos posėdžiuose nėra absoliuti, ja tarybos narys gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia Įstatymo. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kurioje pažymėta, kad egzistuoja tam tikrų valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša. Viena vertus, toks asmuo turi pareigą vykdyti savo tiesiogines funkcijas, kita vertus, toks asmuo taip pat turi pareigą vengti interesų konflikto. Kaip turi būti išsprendžiama ši valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša, būtent ir yra numatyta Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d., nurodant, jog priešprieša yra sprendžiama suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto (2010-10-02 nutartis adm. b. Nr. A442-1422/2010). Todėl pareiškėjų teiginiai, jog nagrinėjamu atveju tiesioginių tarybos nario pareigų vykdymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, yra nepagrįsti. Tai, jog pareiškėjams, kaip tarybos nariams, nedraudžiama užsiimti pelno siekiančia veikla, nereiškia, jog pastarieji gali vykdyti tarybos nario pareigas neatsižvelgdami į savo privačių interesų egzistavimo faktą. Pareiškėjai nagrinėjamu atveju šios pareigos neįvykdė.

Komisija 2011-11-15 sprendime nurodė, jog pažeidimo nustatymui ir kvalifikavimui užtenka konstatuoti, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvavo svarstant ir priimant sprendimą, susijusį ir su jo privačiais interesais. Aplinkybės, kaip ir už kokius siūlymus asmuo balsavo nėra reikšmingos, tačiau jos gali atskleisti privačių interesų protegavimo akivaizdumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė ir balsavo dėl bendrovėms palankaus siūlymo, t. y. sumažinti mokesčio tarifą nuo 0,9 proc. iki 0,8 proc. Savivaldybės tarybos pareiga savo sprendimu nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus savaime nereiškia pareiškėjų veiksmų, priimant tokį sprendimą, nešališkumo ir objektyvumo. Šiuo atveju svarbu tai, kad versle dalyvaujantys asmenys patys nusistatė sau mokesčius. Komisija įvertino visų šiam ginčui aktualių bendrovių mokamas nekilnojamojo turto mokesčio sumas ir ginčijamame sprendime nurodė, kad 2010 m. tiesiogiai mokėtina suma „Vičiūnų“ įmonių grupės bendrovėms (UAB „Vičiūnai“, UAB „Vičiūnai“ ir Ko, UAB „Vičiūnų restoranų grupė“, UAB „Plungės kooperatinė prekyba“) sudarė virš 100000 Lt, nekilnojamojo turto (patalpų) nuomotojams mokėtina suma (kaip papildomas mokestis ar kompensacija už patirtus nuostolius, nuomotojui mokant nekilnojamojo turto mokestį) – apie 23 000 Lt, UAB „Graveda“ – virš 19 000 Lt, UAB „Kauno saulėtekis“ – virš 400000 Lt, analogiškos mokėtinos sumos prognozuojamos ir už 2012 m. Nustatyti konkrečią privatų interesą ir naudą atspindinčią sumą pareiškėjų atžvilgiu nėra būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita. Užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė Įstatymo 11 str. įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmestini argumentai, kad turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog potencialūs pažeidėjai turėjo „privatų interesą“, susijusį su savivaldybės tarybos sprendimo priėmimu, t. y. realus ir objektyviai egzistuojantis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos tarnybinių pareigų vykdymui (pvz., 2007-11-26 nutartis adm. b. Nr. A14-844/07, 2011-12-09 nutartis adm. b. Nr. A556-2997/2011).

Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, jog aptariamas sprendimas yra bendro pobūdžio norminis aktas, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos, nes Įstatymo 11 str. nenumato išimčių bendro pobūdžio sprendimų priėmimui, t. y. priimant tokius sprendimus galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės (informavimas, nusišalinimas ir kt.).

Pareiškėjų argumentai, kad T. B. ir P. M. darbo santykiai su bendrovėmis negalėjo sukelti interesų konflikto yra subjektyvūs, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl vertintini kritiškai.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ atsiliepime teismui (I t., b. l. 22–26) su skundo reikalavimais sutiko, prašė skundą tenkinti, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir pareiškėjai.

Teismo posėdžio metu Visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu Nr. T-332 „Dėl 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ buvo nuspręsta nustatyti 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 1) 0,9 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės (1 p.); 2) 0,6 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamajam turtui, esančiam Laisvės alėjoje ir Senamiestyje ir mokesčių mokėtojų naudojamam vykdant šią veiklą: mažmeninę knygų prekybą specializuotose parduotuvėse, mažmeninę prekybą suvenyrais specializuotose parduotuvėse, antikvarinių daiktų mažmeninę prekybą, maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą, komercinių meno galerijų veiklą (meno dirbinių eksponavimas ir pardavimas) (2 p.); 3) 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės už patalpas ir statinius, kurie yra nenaudojami, arba naudojami ne pagal paskirtį, arba yra apleisti ar neprižiūrimi (I t., b. l. 48).

Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai V. M., I. M., T. B. ir P. M. dalyvavo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 posėdyje, kuriame buvo svarstomas ir priimamas sprendimas Nr. T-332 (I t., b. l. 97–107).

Komisija 2011-08-08 gavo skundą, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai V. M., I. M., T. B. ir P. M. aktyviai dalyvavo, teikė pasiūlymus ir balsavo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 posėdyje, svarstant tarybos sprendimo projektą „Dėl 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ Nr. T-332 (I t., b. l. 46–47). Skunde taip pat nurodoma, kad V. M. ir I. M. valdo „Viči group“ nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, T. B. ir P. M. dirba minėtoje įmonių grupėje ir yra tiesiogiai bei asmeniškai suinteresuoti šios įmonių grupės finansiniais rezultatais, todėl, vadovaudamiesi Įstatymo nuostatomis, privalėjo nusišalinti priimant minėtą sprendimą.

Komisija, atlikusi skunde nurodytų aplinkybių tyrimą bei išnagrinėjusi jai pateiktą medžiagą, 2011-11-15 sprendime Nr. KS-68 pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai V. M., I. M., T. B. ir P. M., dalyvaudami Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimo Nr. T-332 „Dėl 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ svarstyme ir priėmime, nesilaikė Įstatymo 3 str. 2 d. įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ir pažeidė 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas (b. l. 14–18).

Įstatymo 3 str. sudarytas iš papunkčių, o dalių neturi, todėl Komisijos 2011-11-15 sprendimo rezoliucinėje dalyje netiksliai cituojamas Įstatymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, neturėsiančiu įtakos ginčui teisingai išspręsti.

Byloje spręstinas ginčas dėl V. M., I. M., T. B. ir P. M. skundo reikalavimo panaikinti Komisijos 2011-11-15 sprendimą Nr. KS-68 pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Komisijos 2011-11-15 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Sprendžiant ginčą aiškintinos ir taikytinos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011-03-29, nuostatos.

Įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje. Pagal Įstatymo 2 str. 1 d., asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, vykdantys operatyvinę veiklą, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinys administravimo įgaliojimus, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 11 d. nustatyta, kad valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas.

Įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, o 4 d. sakoma, kad interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pagal Įstatymo 11 str. 1 d., asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 2 d.).

Vietos savivaldos įstatymo 23 str. 4 p. nustatyta, kad tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Įstatymui.

Pareiškėjai yra Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai, todėl priskirtini Įstatymo 2 str. 1 d. nurodytiems asmenims, kuriems taikomi šiame įstatyme ir Vietos savivaldos įstatyme nustatyti apribojimai bei reikalavimas vengti interesų konflikto.

Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybės tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 nutartis adm. b. Nr. A442-1422-10).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti konkrečias pasekmes, patvirtinančias, kad asmuo savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, o pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 str. įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (2011-10-27 nutartis adm. b. Nr. A492-3330/2011 ir kt.).

Taigi, Įstatymo pažeidimas nesiejamas su sprendimo sukeliamomis pasekmėmis, todėl skundo motyvai, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar buvo pažeistas Įstatyme įtvirtintas reikalavimas vengti interesų konflikto, nustatytina tokio sprendimo nauda, grindžiami subjektyviu teisės aiškinimu ir atmestini. Be to, vertinant, ar buvo kilęs interesų konfliktas, Įstatymas nenustato jokių išimčių sprendimų, kuriais patvirtinami norminio pobūdžio teisės aktais, atžvilgiu. Todėl teisiškai nereikšmingi ir tie pareiškėjų argumentai, kuriais interesų konfliktu nepripažįstama situacija, kai savivaldybės taryba tvirtina norminius teisės aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad gali kilti valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigų ir interesų konflikto priešprieša. Viena vertus, toks asmuo turi pareigą vykdyti savo tiesiogines tarnybines funkcijas, kita vertus, toks asmuo taip pat turi pareigą vengti interesų konflikto. Tačiau pagal Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d., minėta pareigų priešprieša yra sprendžiama suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto (2010-11-02 nutartis adm. b. Nr. A442- 1422/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, pareiškėjų skundo teiginiai, jog nagrinėjamo ginčo atveju sprendimo dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, yra nepagrįsti.

Byloje nėra ginčo dėl Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad V. M. ir I. M. yra sutuoktiniai, kurių verslas susijęs su šiomis bendrovėmis: 1) UAB „Vičiūnai“ – V. M. yra akcininkas (turi 50 proc. akcijų) ir direktorius, I. M. bendrovėje dirba vadybininke; 2) UAB „Vičiūnai“ ir Ko – V. M. yra akcininkas (turi 50 proc. akcijų), valdybos pirmininkas, komercijos konsultantas; 3) UAB „Vičiūnų restoranų grupė“ – V. M. yra akcininkas (turi ~ 80 proc. akcijų), jo sūnus Š. M. eina šios bendrovės valdybos pirmininko pareigas; 4) UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ – V. M. yra akcininkas (turi 42,86 proc. akcijų), valdybos pirmininkas bei konsultantas, I. M. bendrovėje dirba reklamos vadove, jų sūnūs Š. M. ir D. M. dirba vadybininkais, marti R. M. dirba žaliavų grupės pirkimo vadove; 5) UAB „Graveda“ – V. M. yra akcininkas (turi 62,70 proc. akcijų), jo sūnus Š. M. bendrovėje eina direktoriaus pareigas; 6) UAB „Kauno saulėtekis“ – V. M. yra akcininkas (turi 49,93 proc. akcijų) ir valdybos narys, jo sesuo V. Lekešienė bendrovėje eina generalinės direktorės bei valdybos pirmininkės pareigas. Minėtas aplinkybes pagrindžia ir byloje esantys įrodymai (I t., b. l. 49–55, 62-82, 144, 146, 148, 159).

T. B. savo privačių interesų deklaracijoje nurodė, kad dirba UAB „Plungės kooperatinė statyba“ verslo planavimo ir analizės vadovu, yra UAB „Baltik fish export“ akcininkas (I t., b. l. 83). Komisijai pateiktame 2011-09-26 rašte patvirtino, kad yra 40 proc. UAB „Baltik fish export“ akcijų savininkas (I t., b. l. 154).

Nurodytos bendrovės Kauno mieste turi nekilnojamojo turto, kuris apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-09-14 raštu Nr. (29.2-31-3)-R-8535 informavo Komisiją, kad su V. M. ir I. M. susijusios bendrovės 2011 m. sausio–liepos mėn. už Kauno miesto savivaldybėje valdomą nekilnojamąjį turtą yra sumokėjusios atitinkamas nekilnojamojo turto mokesčio sumas: UAB „Vičiūnai“ – 3 179 Lt, UAB „Vičiūnai“ ir Ko – 604 Lt, UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ – 6 9935 Lt, UAB „Graveda“ – 5 463 Lt, UAB „Kauno saulėtekis“ 216 799 Lt, UAB „Baltik fish export“ 64 Lt (I t., b. l. 93–94). Centrinis mokesčių administratorius minėtame rašte taip pat pažymėjo, kad, preliminariais duomenimis, už 2012 m. šios bendrovės privalės sumokėti tokias nekilnojamojo turto mokesčio sumas: UAB „Vičiūnai“ – 7 154 Lt, UAB „Vičiūnai“ ir Ko – 603 Lt, UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ – 93393 Lt, UAB „Graveda“ – 19 635 Lt, UAB „Kauno saulėtekis“ – 400 411 Lt, UAB „Baltik fish export“ – 64 Lt.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu Nr. T-332 nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai yra taikytini ir minėtoms bendrovėms. Taigi, akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimas yra susijęs su šių bendrovių turtiniais interesais.

Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. M. ir I. M. privatūs interesai susiję su visomis nurodytomis bendrovėmis. T. B. privatūs interesai, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas UAB „Plungės kooperatinė statyba“ eina vadovaujamas pareigas ir yra suinteresuotas pelninga šios įmonės veikla, sietini su UAB „Plungės kooperatinė statyba“ ir UAB „Baltik fish export“.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. M., I. M. ir T. B. siekdami išvengti interesų konflikto privalėjo nusišalinti nuo sprendimo dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo Kauno miesto savivaldybėje svarstymo ir priėmimo procedūrų. Todėl pareiškėjai, dalyvaudami Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 posėdyje, kuriame buvo svarstomas ir priimtas sprendimas Nr. T-332 „Dėl 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ sukėlė interesų konfliktą, taip pat pažeidė Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. įtvirtintas nuostatas.

Byloje esantys įrodymai liudija, kad P. M. nuo 2010-12-27 iki 2011-04-13 ėjo UAB „Kauno saulėtekis“ rinkodaros vadovo pareigas (I t. b. l. 125–127). Kaip minėta, UAB „Kauno saulėtekis“ Kauno miesto savivaldybėje turi nekilnojamojo turto, kuris apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad iš sisteminės Įstatymo 6, 18, 19 ir 20 str. įtvirtintų nuostatų analizės darytina išvada, jog interesų konfliktas kyla ne tik asmeniui išėjus iš valstybės tarnybos į privatų sektorių, bet ir atvirkščiai, t. y. įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad pakeitus darbovietę, 12 mėnesių asmuo laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta (2011-10-27 nutartis adm. b. Nr. A492-3330/2011, 2008-10-09 nutartis adm. b. Nr. A756-1945/2008 ir kt.).

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus bei įvertinus tai, kad P. M. UAB „Kauno saulėtekis“ ėjo vadovaujamas pareigas, o darbo sutartis nutraukta 2011-04-13, pripažintina, jog pagal Įstatyme įtvirtintas nuostatas pareiškėjas priimant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimą turėjo sąsajų su UAB „Kauno saulėtekis“. Todėl, vengdamas interesų konflikto ir vadovaudamasis Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d., taip pat privalėjo nusišalinti nuo sprendimo, kuriuo Kauno miesto savivaldybėje nustatytas nekilnojamojo turto mokestis, svarstymo ir priėmimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad P. M., dalyvaudamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 posėdyje, svarstant ir priimant sprendimą, sukėlė interesų konfliktą ir pažeidė Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, darytina išvada, kad Komisija 2011-11-15 sprendime Nr. KS-68 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai prašė teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjų skundo reikalavimas atmestas, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjų V. M., I. M., T. B. ir P. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Ernestas SpruogisNijolė Žalnieriūnienė