Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. Č. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo E. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. liepos 23 d. surašė E. Č. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis asmenims, pageidaujantiems plaukti Ūlos, Merkio upėmis, teikdamas baidarių nuomos paslaugas, organizavo keliautojų ir baidarių pervežimus už atlygį tuo tikslu pasamdęs vairuotoją, t. y. vykdė individualią transporto paslaugų teikimo veiklą, tačiau mokesčių administratoriaus apie tai neinformavo, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą individualią veiklą taisyklių 4 ir 6 punktus.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 297 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą; kartu teismas, nagrinėjantis skundą, turi patikrinti: ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nėra saistomas vien tik apeliacinio skundo argumentų ir jais apibrėžiamų skundo ribų, bet gali patikrinti visą bylą bei panaikinti skundžiamą nutarimą dėl kitų, apeliaciniame skunde expressis verbis nenurodytų motyvų.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, E. Č. buvo pareikštas kaltinimas padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 straipsnio 1 dalyje. Pareikšto kaltinimo turinį sudaro tai, kad jis, Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teigimu, vykdė individualią veiklą (teikė transporto (pervežimo) paslaugas), tačiau apie tai neinformavo mokesčių administratoriaus ir tuo pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 6 punktus.

ATPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Šio teisės pažeidimo turinys atskleistinas atsižvelgiant į straipsnio, kuriame jis išdėstytas, pavadinimą – „Neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla“. Taigi tam, kad asmens veiką būtų galima kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti, kad tam tikra veikla yra verčiamasi neteisėtai.

Administracinė atsakomybė negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai. Todėl ir ATPK 173 straipsnio negalima aiškinti taip, kad neteisėtu vertimusi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla būtų pripažįstami visi atitinkamos veiklos vykdymo atvejai, kai vykdant šią veiklą yra pažeidžiamos bet kokios su šia veikla tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai susijusios teisės normos. Toks interpretavimas logine prasme nesiderintų su itin griežta sankcija už šį pažeidimą (vykdant neteisėtą veiklą pagaminta produkcija, įrankiai, žaliavos ir gautos pajamos yra konfiskuojamos) ir nepateisinamai išplėstų šio pažeidimo taikymo sritį, paneigtų šio pažeidimo nustatymo tikslus. Taigi ne visi teisės pažeidimai, padaryti verčiantis atitinkama veikla, suponuoja jos pačios neteisėtumą. Kad vertimasis tam tikra veikla būtų pripažintas neteisėtu ATPK 173 straipsnio taikymo tikslu, būtina nustatyti, kad verčiantis šia veikla nebuvo laikytasi tokių būtinų (pagrindinių) ir imperatyvių veiklos vykdymo prielaidų ir (arba) sąlygų, kurių nesilaikymas atitinkamą veiklą kaip tokią daro absoliučiai neteisėta per se (pačią savaime). Šią išvadą nuosekliai pagrindžia ir ATPK 173 straipsnio 1 dalies dispozicija, visų pirma nurodanti, kad atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Licencijos (leidimas) gavimas teisės aktuose nustatomas kaip būtina ir imperatyvi prielaida atitinkamos veiklos vykdymui (žr., be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 str. 1 d.), todėl veiklos vykdymas neturtint licencijos (leidimo) yra pats savaime ir kaip toks neteisėtas.

V.

Nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltinamas tuo, kad vykdė individualią veiklą (teikė transporto (pervežimo) paslaugas), tačiau apie tai neinformavo mokesčių administratoriaus ir tuo pažeidė Taisyklių 4 ir 6 punktus.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla (GPMĮ 2 str. 7 d.). Pagal bendrąją taisyklę, individualios veiklos pajamos yra apmokestinamos taikant 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifą (iki 2009 m. sausio 1 d.: 15 procentų, o jeigu gyventojas iš šių pajamų buvo nusprendęs atimti GPMĮ 18 straipsnyje nustatytus leidžiamus atskaitymus – 24 procentų (27 procentų – nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.) gyventojų pajamų mokesčio tarifą). Jei individuali veikla vykdoma įsigijus verslo liudijimą, mokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis (GPMĮ 26 str.). Individualios veiklos, kuria verčiantis gautos pajamos gali būti apmokestinamos įsigyjant verslo liudijimą, rūšių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (GPMĮ 10 str. 2 d.).

GPMĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Tačiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nėra nuostatų, kurios eksplicitiškai ar implicitiškai besąlygiškai draustų vykdyti individualią veiklą, nepranešus apie tai mokesčių administratoriui, ar reikalautų gauti išankstinį mokesčių administratoriaus leidimą ar sutikimą (pritarimą) tokios veiklos vykdymui. Pagal GPMĮ, apie individualios veiklos vykdymą pranešama ne prieš pradedant ją vykdyti (ex ante), bet jau po to, kai ji faktiškai pradedama vykdyti (ex post). Taigi pranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią nėra išankstinė atitinkamos veiklos vykdymo prielaida. GPMĮ nenumatyta, kad mokesčių administratorius, gavęs tokį pranešimą, turi (gali) priimti sprendimą leisti arba neleisti vykdyti gyventojui konkrečią individualią veiklą.

Vykdant GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 inter alia buvo patvirtintos Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklės. Taisyklių 4 punkte (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 redakcija, galiojusi operatyvaus patikrinimo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu) buvo nustatyta, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“. Taisyklių 6 punkte (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 redakcija) buvo nustatyta, kad „kai nuolatinis Lietuvos gyventojas užpildo minėtą prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą, ją pasirašo ir pateikia mokesčių administratoriui, laikoma, kad jis informavo mokesčių administratorių apie pradedamą vykdyti individualią veiklą“. Taigi kaip matyti iš aukščiau paminėto, asmuo, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, turėjo pareigą tam tikra forma pranešti apie tai mokesčių administratoriui. Tačiau ir šiose Taisyklėse (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 redakcija) nėra nuostatų, kurių pagrindu būtų galima daryti kategorišką išvadą, kad nepranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią šią veiklą kaip tokią daro pačią savaime neteisėtą.

Kaip matyti iš Taisyklių 4 punkto (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 redakcija), apie individualios veiklos vykdymo pradžią turėjo būti pranešama pateikiant prašymą įregistruoti Mokesčių mokėtojų registre pagal patvirtintą formą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančių Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių 4 punkte (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2008 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. VA-19 redakcija).

Pagal Mokesčių mokėtojų registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1225 redakcija), Mokesčių mokėtojų registre yra kaupiami atitinkami duomenys apie individualią veiklą (tame tarpe ir turint verslo liudijimą) vykdančius asmenis (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 22, 24, 25 p.). Nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, dokumentus ir duomenis apie registro objektus registrui teikia patys gyventojai arba jų įgalioti asmenys (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 34 p. 4 papunktis). Gyventojai, vykdantys individualią veiklą (išskyrus individualią veiklą pagal verslo liudijimus), prašymą įregistruoti pateikia patys (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 54 p.). Gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus, pagal verslo liudijimo duomenis į registrą įregistruoja registro tvarkytojas; į registrą įrašomi gyventojo duomenys iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro, jeigu verslo liudijime nenurodyta kitaip (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 56 p.).

Vadovaujantis GPMĮ 35 straipsnio 2 dalimi, Mokesčių mokėtojų registro nuostatais buvo parengtos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintos Nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/ išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Registravimo taisyklės). Šios Registravimo taisyklės buvo ne kartą keičiamos, pakeistas ir jų pavadinimas. Tačiau visose Registravimo taisyklių redakcijose asmenims, pradėjusiems vykdyti individualią veiklą, buvo aiškiai nustatyta pareiga pateikti mokesčių administratoriui nustatytos formos prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą.

Iš aukščiau paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad pranešimo, kuris turi būti pateikiamas kaip prašymas įregistruoti Mokesčių mokėtojų registre, apie individualios veiklos vykdymo pradžią nepateikimas paprastai kartu reiškia ir atitinkamų mokesčio mokėtojo (individualią veiklą vykdančio asmens) registravimo duomenų nepateikimą Mokesčių mokėtojų registro tvarkytojui. Kita vertus, tai kartu reiškia, kad pranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią yra betarpiškai susijęs su Mokesčių mokėtojų registro, t. y. su teisinio instrumento, kuris yra skirtas mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumui kontroliuoti (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 43 str. 1 d.), tvarkymu. Tai, savo ruožtu, suponuoja išvadą, kad pranešimo apie individualios veiklos vykdymo pradžią pagrindinis tikslas taip pat sietinas ne su būtinosiomis konkrečios veiklos vykdymo prielaidomis ir (arba) sąlygomis, bet su efektyvaus mokesčių administravimo užtikrinimu. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir tai, kad mokesčių teisei, kaip teisės šakai, yra nebūdinga reglamentuoti konkrečios ūkinės, komercinės, profesinės ar finansinės veiklos rūšies būtinąsias vykdymo prielaidas ir (arba) sąlygas. Mokesčių teisėje paprastai operuojama abstrakčiomis (ekonominės, individualios) veiklos sąvokomis, o ne konkrečiomis veiklos rūšimis, yra reglamentuojami tie klausimai, kurie yra susiję su dėl atitinkamos veiklos atsirandančiais teisiniais (mokestiniais) padariniais, t. y. su juridinių faktų pagrindu atsirandančiomis mokestinėmis prievolėmis, jų tinkamu vykdymu ir pan.

Tad apibendrindama aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas informuoti mokesčių administratorių apie individualios veiklos vykdymo pradžią nėra būtinoji konkrečios veiklos vykdymo prielaida ir (arba) sąlyga (lot. conditio sine qua non), dėl kurios nesilaikymo konkreti individuali veikla, kaip tokia, pati savaime turėtų būti laikoma absoliučiai neteisėta. Vien tik tai, kad asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, tačiau apie tai nepranešė mokesčių administratoriui, nedaro šios veiklos, kaip tokios, neteisėta per se; šios veiklos pajamos gali (turi) būti apmokestintos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas informuoti apie individualios veiklos vykdymo pradžią – tai dėl individualios veiklos vykdymo atsirandanti papildoma (šalutinė) mokesčių mokėtojo teisinė pareiga, susijusi su būtinybe užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą. Tad atsakomybė pagal ATPK 173 straipsnį už nepranešimą apie individualios veiklos vykdymo pradžią atsirasti negali. Pabrėžtina, kad tokią nuomonę viešai yra pareiškęs ir pats mokesčių administratorius, nurodydamas, kad jei gyventojas neinformuoja mokesčių administratoriaus apie jo pradėtą vykdyti individualią veiklą – taikoma administracinė atsakomybė pagal ATPK 172⁹ straipsnį (žr. http://mic.vmi.lt/generatepdf.do?id=1000056236).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip minėta, tam tikrų rūšių individualios veiklos pajamos gali būti apmokestinamos įsigyjant verslo liudijimą, t. y. iš anksto sumokant fiksuoto dydžio gyventojų pajamų mokestį. Tačiau GPMĮ nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų, kad verslo liudijimas yra dokumentas, kuris suteikia teisę vykdyti konkrečią veiklą kaip tokią, kad verslo liudijimas yra besąlygiškai būtina tam tikros veiklos vykdymo prielaida. Kaip matyti iš GPMĮ nustatyto teisinio reguliavimo, gyventojas neprivalo įsigyti verslo liudijimo veiklai, kuriai jis gali būti išduodamas, nes jis gali pasirinkti vykdyti individualią veiklą ir be jo. Tokiu atveju jam būtų taikomos bendrosios individualios veiklos pajamų apmokestinimo ir jos vykdymo tvarkos taisyklės. Taigi verslo liudijimas tai tik dokumentas, kuris suteikia teisę taikyti specialią jame nurodytos individualios veiklos pajamų apmokestinimo tvarką, inter alia, skirtingai nei kitos individualios veiklos vykdymo atveju, mokėti tik fiksuoto (konkrečiai apibrėžto) dydžio gyventojų pajamų mokestį, nepriklausantį nuo gautų verslo liudijime nurodytos individualios veiklos pajamų sumos. Šią išvadą patvirtina ir GPMĮ 2 straipsnio 22 dalis, pagal kurią verslo liudijimas – tai šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ 2.3 punkto 1 papunkčio nuostata, kad išduotas verslo liudijimas suteikia teisę verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla, yra akivaizdžiai teisiškai nekorektiška. Dėl šių, o taip pat jau aukščiau išdėstytų argumentų ir priežasčių darytina išvada, kad individualios veiklos, kurios pajamos gali būti apmokestinamos taikant verslo liudijimų įsigijimo sistemą, vykdymas neįsigijus verslo liudijimo, taip pat nereiškia, kad tokia asmens veikla pati savaime tampa neteisėta kaip tokia, t. y. verslo liudijimo įsigijimas taip pat nėra būtinoji konkrečios veiklos vykdymo prielaida ir (arba) sąlyga (lot. conditio sine qua non). Vien tik tai, kad asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, kurios pajamos gali būti apmokestintos įsigyjant verslo liudijimą, tačiau verslo liudijimo neįsigijo, nedaro šios veiklos, kaip tokios, neteisėta per se; šios veiklos pajamos gali (turi) būti apmokestintos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Taigi asmuo, kuris vykdo individualią veiklą neįsigijęs verslo liudijimo, kai jį tai veiklai galima įsigyti, taip pat negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173 straipsnį.

VI.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama. Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 ir 3 dalys apibrėžia, kada yra reikalinga licencija keleiviams ir kroviniams vežti. Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170. Taigi atsižvelgiant į tai, kad E. Č. teikė tam tikras su vežimais susijusias paslaugas, galėtų būti svarstomas klausimas, ar E. Č. nepažeidė aukščiau paminėtų teisės normų, ar nevykdė licencijuojamos veiklos, neturėdamas licencijos šiai veiklai. Nustačius, kad asmuo vykdė veiklą, kuriai reikalinga licencija, neturėdamas licencijos, galėtų būti sprendžiama dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173 straipsnį.

Tačiau paminėti klausimai į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepatenka. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-340/2008). Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas atitinkamos vežimo veiklos vykdymu, neturint licencijos šiai veiklai, nesuformuluotas. Protokole nėra jokių nuorodų į teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklos licencijavimą, neužsimenama apie tai, kad E. Č. vykdytai veiklai (teiktoms paslaugoms) buvo būtina gauti licenciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluoto kaltinimo esmę sudaro nepranešimas apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, tuo pažeidžiant Taisyklių 4 ir 6 punktus, o ne licencijuojamos vežimų veiklos vykdymas be licencijos, t. y. pažeidžiant atitinkamas kelių transporto veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Iš Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų paaiškinimų taip pat negalima daryti vienareikšmės išvados, jog E. Č. buvo siekiama nubausti būtent už kelių transporto veiklos vykdymą neturint tam licencijos. Tad atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje nesvarsto ir nenagrinėja, ar vykdydamas šioje byloje nustatyto pobūdžio veiklą E. Č. nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 173 straipsnio 1 dalyje, tuo aspektu, kad nebuvo įgijęs licencijos keleiviams ir (arba) kroviniams vežti. Bylos nagrinėjimas pastaruoju aspektu išeitų už E. Č. pareikšto kaltinimo ir šios bylos nagrinėjimo ribų. Išplėstinė teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad tai neužkerta kelio kompetentingai institucijai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, šį klausimą įvertinti ir, esant pagrindui, pradėti naują administracinio teisės pažeidimo teiseną, aiškiai suformuluojant reiškiamą kaltinimą.

VII.

ATPK 172⁹ straipsnio („Mokesčio mokėtojo registravimo duomenų pateikimo tvarkos pažeidimas“) 1 dalyje nustatyta, kad įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams bei fiziniams asmenims baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų užtraukia mokesčio mokėtojo registravimo duomenų nepateikimas Mokesčio mokėtojų registro tvarkytojui ar pavėluotas pateikimas, neteisingų duomenų pateikimas, taip pat pakeistų arba papildomų mokesčio mokėtojo registravimo duomenų nepateikimas ar pavėluotas pateikimas. Jau minėta, kad nepranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią kartu reiškia ir atitinkamų mokesčio mokėtojo registravimo duomenų (pvz., apie vykdomos individualios veiklos rūšį, jos vykdymo pradžią (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 24.2, 24.3 papunkčiai) nepateikimą Mokesčio mokėtojų registro tvarkytojui. Taigi išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nepranešimas apie individualios veiklos vykdymą turi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 172⁹ straipsnyje, požymių. Todėl nustačius, kad asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka apie tai nepranešė mokesčių administratoriui, gali būti svarstoma dėl asmens atsakomybės pagal ATPK 172⁹ straipsnį.

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tvirtina, kad baidarių nuoma tai kompleksinė paslauga, apimanti ir asmenų bei atitinkamo inventoriaus nuvežimą į pasirinkto maršruto vietą, o taip pat parvežimą. Šiuo verslu jis užsiima turėdamas verslo liudijimą. Taigi tam, kad E. Č. veiką būtų galima kvalifikuoti pagal ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalį, be kita ko, pirma, būtina nustatyti, kad E. Č. įsigytas verslo liudijimas šiuo atveju neapėmė transporto paslaugų, kitaip tariant, jo pajamos iš transporto paslaugų negalėjo būti apmokestinamos iš anksto sumokant fiksuoto dydžio pajamų mokestį, t. y. įsigyjant verslo liudijimą daiktų nuomai; ir, antra, kad ta jo veikla, kurios neapėmė verslo liudijimas buvo individuali ir dėl to jis turėjo apie ją pranešti mokesčių administratoriui.

Minėta, kad individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14?916/2006).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad verslo liudijimais visais atvejais turi būti naudojamasi sąžiningai. Teisė neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja mokesčių teisės aktais (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str.), t. y., pavyzdžiui, įsigyja verslo liudijimą tik siekdamas pridengti kitą, verslo liudijime tiesiogiai nenurodytą veiklą, pagal jos tikslą, pobūdį ir turinį realiai esančią pagrindine (dominuojančia) jo veikla. Be to, vykdant veiklą su verslo liudijimu turi būti paisoma ir kitų imperatyvių šios veiklos vykdymo sąlygų.

VIII.

Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“, 3 punkte nustatyta, kad „gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas“. Taigi ši teisės norma draudžia pasitelkti veiklai, kuriai asmuo įsigyja verslo liudijimą (t. y. iš anksto sumoka už šios veiklos pajamas fiksuoto dydžio pajamų mokestį), vykdyti gyventojus, kurie nėra to gyventojo sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas). Šios teisės normos prasmė yra ta, kad gyventojas, įsigydamas verslo liudijimą, avansu sumoka pajamų mokestį tik už tas pajamas, kurias jis gauna iš verslo liudijime nurodytos veiklos, kurią vykdo jis pats ar kartu su aukščiau paminėtais asmenimis.

R. T. nepatenka į nė vieną aukščiau paminėtą kategoriją asmenų, kurie galėtų vykdyti veiklą kartu su E. Č. ir už tokios veiklos pajamas pakaktų iš anksto sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį, t. y. įsigyti verslo liudijimą. Taigi pasitelkus (įdarbinus) vežimų vykdymui (transporto paslaugų teikimui) kitą asmenį, E. Č. įsigytas verslo liudijimas šių paslaugų (veiklos) apimti negalėjo, kitaip tariant, šios veiklos pajamų apmokestinimas verslo liudijimo įsigijimu (išankstiniu fiksuoto pajamų mokesčio sumokėjimu) nebuvo galimas.

Vertindama, ar minėta E. Č. veikla (transporto paslaugų teikimas) turėjo individualios veiklos požymių, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, ši veikla buvo savarankiška, nes administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ją vykdė nepriklausomai nuo kitų asmenų valios. Antra, tokia veikla nebuvo atsitiktinė. Egzistavo motyvas ir galimybės pervežimo paslaugas, pasitelkus trečiąjį asmenį, teikti tęstinį laikotarpį, nes darbo sutartis su vairuotoju buvo sudaryta dviejų mėnesių laikotarpiui. Dėl savo pobūdžio, vykdymo būdo, turinio ir nagrinėjamos situacijos išskirtinumo ši veikla nelaikytina ir mažareikšme, lyginant su pagrindine veikla (baidarių nuoma), todėl negali būti laikoma, kad pagrindinė veikla (baidarių nuoma) pervežimo veiklą visiškai absorbavo, apėmė ir tokiu būdu eliminavo jos kaip individualios veiklos požymius. Juolab kad savo interneto tinklalapyje E. Č. transporto paslaugas buvo aiškiai išskyręs, nurodęs jų kainą (b. l. 14, 15). Trečia, šios veiklos vykdymu, be jokios abejonės, buvo siekiama ekonominės naudos. Ta aplinkybė, kad už šią veiklą užmokestis nebuvo atskirai išskirtas ir apskaitytas šios išvados nepakeičia. Tiesioginis (atskiras) atsiskaitymas už tam tikrą suteiktą konkrečią paslaugą nėra būtinas požymis sprendžiant dėl šios veiklos pripažinimo individualia. Užmokestis už suteiktą tam tikrą konkrečią paslaugą gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai, sąmoningai arba ne, įtrauktas ir į visų tam tikru laikotarpiu suteiktų paslaugų kainą. Savo ruožtu, teikdamas paaiškinimą administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 3), taip pat 2007 m. birželio 2 d. paaiškinime (b. l. 7) administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo aiškiai nurodė, kad transportavimo kaštai buvo įtraukiami į baidarės nuomos kainą. Šio fakto jis neginčija ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į paminėtą, išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad vykdydamas aukščiau minėtą veiklą apeliantas siekė ir realiai gavo ekonominės naudos.

IX.

Apibendrindama aukščiau paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vykdyta klientų ir kitų turizmo priemonių pervežimo veikla, kurios neapėmė jam išduotas verslo liudijimas, turėjo individualios veiklos požymių. Tai, savo ruožtu, lemia, kad E. Č. veikoje yra visi ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalies pažeidimo požymiai. Nepranešdamas apie pradėtą vykdyti individualią transporto (pervežimo) paslaugų veiklą, jis nepateikė teisės aktuose nustatytų mokesčio mokėtojo registravimo duomenų Mokesčių mokėtojų registro tvarkytojui. E. Č. kaltę, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinąjį požymį (ATPK 9-11 str.), be kita ko, patvirtina tai, kad dar 2006 m. redakcijos Verslo liudijimą įsigyjančio gyventojo atmintinėje buvo aiškiai nurodyta, kad jei gyventojas nori verstis veikla, kuri išeina už individualios veiklos, apmokestinamos fiksuotu pajamų mokesčiu, ribų, jis turi pasirinkti kitokią ūkinės veiklos formą nei individuali veikla pagal verslo liudijimą, t. y. steigti įmonę arba registruoti individualią veiklą; kad gyventojas ketindamas veiklai pasitelkti į verslo liudijimą neįrašytus fizinius asmenis, pavyzdžiui, sudarydamas su jais darbo sutartis, turėtų pasirinkti kitą ūkinės veiklos formą nei veikla pagal verslo liudijimą, t. y. turėtų steigti įmonę ar registruoti individualią veiklą (žr. http://mic.vmi.lt/documentpublicone.do?id=1000019687). Taigi E. Č. turėjo ir galėjo žinoti apie tuos reikalavimus, dėl kurių nevykdymo jis šiuo metu traukiamas administracinėn atsakomybėn.

ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalis nustato švelnesnę atsakomybę nei ATPK 173 straipsnis, pagal kurį E. Č. buvo nubaustas pirmosios instancijos teismo nutarimu. Be to, E. Č. buvo pranešta apie galimybę perkvalifikuoti jo veiką į ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalį, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas perkvalifikuoti E. Č. veiką iš ATPK 173 straipsnio 1 dalies į 172⁹ straipsnio 1 dalį ir skirti jam nuobaudą šios normos sankcijos ribose. Byloje nenustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, todėl skirtina sankcijos vidurkio bauda – 750 litų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą pakeisti: perkvalifikuoti E. Č. veiką iš Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnio 1 dalies į 172⁹ straipsnio 1 dalį ir skirti jam 750 Lt (septyni šimtai penkiasdešimt litų) baudą.

Nutartis neskundžiama.