Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties pagal ieškovo T. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo T. O. ieškinį atsakovui L. J. dėl piniginių lėšų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. J. dėl piniginių lėšų priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3 156,50 Eur nuostolių atlyginimo. Patikslinęs ieškinį, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2 104,33 Eur nuostolių atlyginimo už lauko vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklo įrengimo darbus, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-17 sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo L. J. ieškovo T. O. naudai 2 104,33 Eur išlaidų atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 2 104,33 Eur sumos nuo 2015-12-11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 347,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Po 2016-06-17 teismo sprendimo priėmimo ieškovas teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nurodė, jog įvertinus tai, kad atsakovo atžvilgiu vykdomi priverstinio išieškojimo procesai, atsakovas nevykdo antstolio teisėtų reikalavimų, už ką jam buvo paskirta bauda, be to, atsakovas siekia parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, galima daryti išvadą, jog atsakovas neturi piniginių lėšų, slepia jam priklausantį kilnojamąjį turtą, todėl kyla grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba iš viso taps neįmanomu. Prašė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą 2 104,33 Eur sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-30 nutartimi ieškovo prašymo netenkino. Teismas nurodė, jog ieškovo nuodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, apimančios atsakovo nekilnojamojo turto areštą, neatitinka proporcingumo principo, kadangi iš atsakovo yra priteista nedidelė suma - 2 104,33 Eur. Byloje nustatyta, jog atsakovas siekia parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, todėl pritaikius šiam turtui areštą, atsakovas negalės jo realizuoti ir atsiskaityti su ieškovu, o vien ta aplinkybė, jog atsakovo atžvilgiu yra vykdomas priverstinio išieškojimo procesas, savaime nelemia būtinumo areštuoti jo turimo nekilnojamąjį turto šioje civilinėje byloje esančiam reikalavimui užtikrinti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas T. O. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai 2 104,33 Eur sumą įvertino kaip nedidelę, dėl ko laikė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sumos vertinimas priklauso ne tik nuo pačios sumos, bet ir nuo skolininko asmens: jo mokumo, pajamų, turimo turto, skolininko elgesio su išieškotojais ir antstoliu, kitų aplinkybių, leidžiančių įvertinti, ar skolos suma pačiam skolininkui vertintina kaip didelė ar kaip maža. Atsakovas nelinkęs vykdyti skolinių įsipareigojimų, nevykdo teisėtų antstolio reikalavimų ir slepia jam priklausantį kilnojamąjį turtą, neatsiskaito su kreditoriais, be to yra pensinio amžiaus, todėl 2 104,33 Eur dirbančiam asmeniui gal ir nėra didelė, tačiau pensinio amžiaus piliečiui tai gana ženkli, faktiškai devynių mėnesių pensijos dydžio suma.Ieškovo pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovas, turėdamas ne tik priverstinai vykdomų įsipareigojimų, bet ir tikėtinai pagrįstų įsipareigojimų ieškovui šioje byloje, siekia sumažinti savo turimo turto masę, pagrindžia prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismo išvada, jog atsakovas, pardavęs turtą, atsiskaitys su išieškotojais bei, teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, su ieškovu šioje byloje, nepagrįsta. Pateikti įrodymai pagrįstai leidžia tvirtinti, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovas elgsis pagal jam jau įprastą modelį, t. y. sieks nuslėpti gautas pinigines lėšas, atsiskaitys su nekilnojamojo turto pirkėju grynais arba elektroniniais pinigais, kurie antstoliams, bent jau šiai dienai, nepasiekiami, ir tokiu būdu išvengs skolinių įsipareigojimų vykdymo.Atsakovas L. J. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nutartį palikti nepakeistą, ieškovo atskirąjį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vien didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymui. Ieškovas sąmoningai klaidina teismą, kad atsakovas siekia išvaistyti turtą ir tokiu būdu išvengti skolinių įsipareigojimų įvykdymo. Priešingai, pats atsakovas iš ieškovo nuolatos sulaukdavo siūlymų parduoti savo dalį ar visą jų bendrą turtą tretiesiems asmenims. Visai neseniai ieškovas ir atsakovas surado pirkėją jų namui. Su pirkėja visi kartu vedė derybas, derino preliminariosios sutarties sąlygas. Šalys parduoti namą nusprendė siekdamos sumažinti bendrasavininkų skaičių, atsiskaityti tarpusavyje ir tokiu būdu užbaigti nuolatinius tarpusavio ginčus. Tačiau šis susitarimas nebuvo pasirašytas dėl paties ieškovo kaltės, t.y. jam iškėlus nepagrįstas sąlygas. Ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovo argumentai apie tai, kad yra iškilusi reali grėsmė, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar pasunkėti, pagrįstai buvo įvertinti kritiškai ir atmesti kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-242-178/2016).Nagrinėjamu atveju, minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-17 sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo L. J. ieškovo T. O. naudai 2 104,33 Eur išlaidų atlyginimo. Nors šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau toks teismo sprendimas patvirtina, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti, todėl spręstina, ar buvo pagrindas teismui taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai 2 104,33 Eur sumą įvertino kaip nedidelę, atsakovas yra pensinio amžiaus, todėl 2 104,33 Eur dirbančiam asmeniui gal ir nėra didelė, tačiau pensinio amžiaus piliečiui tai gana ženkli, faktiškai devynių mėnesių pensijos dydžio suma. Teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka bei pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl pareikšto reikalavimo turtinės apimties negali būti pateisintas įstatyme nurodytomis sąlygomis, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovas finansiškai nepajėgus pareikšto reikalavimo apimtyje, niekaip negali užtikrinti CPK 144 str. 1 d. nurodyto tikslo pasiekimo, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis tokiu atveju negali būti pasiektas asmens, kuriam tokios priemonės taikomos, finansinių galimybių pagerinimas. Nors atsakovas yra pensinio amžiaus, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad tokia suma jam yra didelė ir atsakovas, sprendimui įsiteisėjus, neišgalės atsiskaityti su ieškovu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise spręsti, ar prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui, sprendė jų netaikyti, ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog pritaikius atsakovo nekilnojamajam turtui areštą, atsakovas negalės jo realizuoti ir atsiskaityti su ieškovu. Apelianto argumentus, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovas elgsis pagal jam jau įprastą modelį, t. y. sieks nuslėpti gautas pinigines lėšas, atsiskaitys su nekilnojamojo turto pirkėju grynais arba elektroniniais pinigais, kurie antstoliams, bent jau šiai dienai, nepasiekiami, ir tokiu būdu išvengs skolinių įsipareigojimų vykdymo, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip prielaidas, kurios pagrįstos spėliojimais, tačiau nepatvirtintos jokiais įrodymais (CPK 178 str.).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsakovo T. O. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.