- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-466/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. A. V., S. V.
- Kategorijos
- 27.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-419-544/09 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Medpjova“ ieškinį atsakovams V. A. V., S. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. A. V., S. V. kreipėsi ieškovas BUAB „Medpjova“ ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 21 055,78 Lt žalai atlyginti.
Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi pagal ieškovo VSDFV Panevėžio skyriaus ieškinį ieškovui UAB „Medpjova“ iškelta bankroto byla. Atsakovai, būdami bendrovės savininkai ir atskirais laikotarpiais ėję direktoriaus pareigas, nevykdė Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, įmonei esant nemokiai, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pagal minėto straipsnio 4 dalies nuostatas privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo teigimu, bendrovės savininkų (atsakovų) kaltė yra preziumuojama, o žalos dydžiu yra laikomi kreditorių reikalavimai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad įmonė neturi turto ir pajamų bei negali atsiskaityti su kreditoriais. Tarp žalos ir įmonės savininko, vadovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu įmonės vadovai ir savininkai (šios bylos atsakovai) būtų kreipęsi į teismą iš karto, kai paaiškėjo įmonės nemokumas, turto būtų užtekę atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovo administracijos vadovas nuo 2001 m. rugsėjo 16 d. buvo S. V. , o nuo 2004 m. lapkričio 10 d. – V. A. V.. Nutartyje iškelti bankroto bylą nurodyta, kad ieškovas yra skolingas VSDFV Panevėžio skyriui 21 055 L, Panevėžio AVMI - 65,78 Lt, iš viso – 21 055,78 Lt, ir šie reikalavimai nepatenkinti, nes įmonė neturi turto. Ieškovas įmokų į VSDFV biudžetą nemokėjo nuo 2001 metų, todėl 1998-2008 metais buvo priimta 10 sprendimų išieškoti skolą ne ginčo tvarka, tačiau mokestinė nepriemoka ir priverstine tvarka per antstolius išieškota nebuvo. Iš balansų matyti, kad bendrovė jau 1999 metus baigė nuostolingai ir tokia padėtis buvo iki 2006 metų. Ieškovo teigimu, įmonė faktiškai nemoki jau nuo 1999 metų. Per 2000-2004 metus VSDFV Panevėžio skyrius įmonei priskaičiavo 5 017 Lt delspinigių. 2003 metais buvo nurašytas 5 537 Lt vertės, o 2007 metais – 12 467 Lt likutinės vertės ilgalaikis turtas, kurį pardavus buvo galima atsiskaityti su kreditoriumi. 2007 metais turto vertė buvo 16 438 Lt, o skolų suma buvo 18 395 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo V. A. V. ieškovui BUAB „Medpjova“ 6 316 Lt žalai atlyginti ir 203 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė - yra preziumuojama (CK 6.248 str.). Siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, atsakovas turėjo įrodyti, kad 6 316 Lt žala atsirado ne dėl jo kaltės, tačiau šios kaltės prezumpcijos jis nepaneigė. Teismas nustatė, kad atsakovas V. A. V. buvo bendrovės valdymo organas, kuriam buvo perduotos valdybos funkcijos ir su kuriuo sudaryta darbo sutartis. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už juridiniam asmeniui padarytą žalą, išskyrus atvejus, kai įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis numato kitaip. Teismo teigimu, darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip, ir jie šiuo atveju kitaip nenumato (DK 255 str. 5 p.). Bendrovės vadovui materialinė atsakomybė atsiranda pagal sąlygas, kurios nustatytos DK 246 straipsnyje, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau tekste - ABĮ) 38 straipsnyje, CK 2.87 straipsnyje. Teismo nuomone, atsakovas neorganizavo darbo tokiu būdu, kad nekiltų abejonių dėl nurašyto ar likviduoto turto, taip pat kitų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo (ABĮ 19 str. 8 d.). Atsakovas nesilaikė ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, kai šie neteikia teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko kreditoriai patyrė papildomą žalą. Teismas nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyriui bendrovė mokestinių įsipareigojimų pilnai nevykdė nuo 2001 metų, o 2008 m. lapkričio 19 d. ji buvo skolinga 20 990 Lt, nuo 2006 m. spalio 12 d. įmonė darbuotojų neturi, veiklos nevykdo ir pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 d. nuostatas yra nemoki. Pagal 2005 m. balansą bendrovė buvo nemoki, nes pradelsti įsiskolinimai ir skolos sudarė 25 700 Lt, o į balansą įrašyto turto vertė buvo 42 131 Lt. Pagal 2007 m. balansą bendrovė liko nemoki, nes pradelsti įsiskolinimai ir skolos viršijo turto vertę. Teismo teigimu, atsakovas nors ir negalėjo atsiskaityti su VSDFV Panevėžio skyriumi, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Teismas taip pat nurodė, kad faktinį pagrindą priteisti žalą iš atsakovo V. A. V. sudaro ir tai, kad 2003 m. vasario 4 d. jis kartu su atsakovu S. V. , kuris turėjo 16 % akcijų, nusprendė ir nurašė 5 370 Lt likutinės vertės automobilį miškovežį ZIL-131, priekabą, pjūklą „Parma“, o 2007 m. vasario 20 d. nutarė likviduoti pagrindines priemones 25 653 Lt vertės. Tuo metu bendrovė VSDFV Panevėžio skyriui jau turėjo pradelstą įsiskolinimą, kuris didėjo dėl priskaitomų delspinigių, tačiau, atsakovas nebandė turto realizuoti už didžiausią pasiūlytą kainą ar bent į metalo ar atsarginių dalių laužą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tas turtas tikrai buvo visiškai nelikvidus ir jo nebebuvo galima realizuoti, jei bendrovės veikloje jis tapo nereikalingas. Paties atsakovo paaiškinimų pagrindu teismas nustatė, kad automobilį buvo galima suremontuoti ir brangiau realizuoti ar kitaip pelningiau panaudoti įmonės veikloje, tačiau administracijos vadovas, nors ir buvo už tai atsakingas, jokių veiksmų nesiėmė. Teismas taip pat nustatė, kad V. A. V. 2005 m. gegužės mėn. įnešė į Baltarusijoje registruotą įmonę ODO „Kverkus“ 5 300 USD įstatinio fondo apmokėjimui ir ši suma dabar yra ieškovo debitorinė skola, kurios išieškoti realių galimybių nėra. 2004-2005 metais bendrovė kaip tik ir tapo nemoki, turtas buvo nepagrįstai nurašomas, o atsakovas, turėdamas lėšų, neatsiskaitė su kreditoriumi, nors skola VSDFV Panevėžio skyriui sudarė 9 696 Lt. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. A. V. kaltės prezumpcijos nepaneigė – nepateikė patikimų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, jog šioje nutartyje aptartus jo veiksmus jis įvykdė, veikdamas išimtinai atstovaujamos įmonės interesais ir jais siekė naudos įmonei, o, priimdamas sprendimus, atsakovas veikė kaip UAB ,,Medpjova“ valdymo organas, todėl jam tenka atsakomybė dėl žalos atstovaujamai įmonei padarymą. Teismas nustatė, kad BUAB „Medpjova“ bankroto byloje patvirtinti 21 055 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai, kurie yra bankrutavusios bendrovės neįvykdytos finansinės prievolės. Teismo teigimu, turto ir pajamų, į kuriuos galima nukreipti išieškojimą, bendrovė neturi. Teismas padarė išvadą, kad ši 21 055 Lt suma yra žalos dydis (CK 6.249 str.). Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į tai, kad žala nėra padaryta tyčiniais veiksmais, kad atsakovas A. V. su pagrindiniu kreditoriumi VSDFV Panevėžio skyriumi bendradarbiavo, ieškojo būdų atsiskaityti, į atsakovo senyvą amžių bei jo šeimos turtinę padėtį, žalos atlyginimo dydį sumažino ir priteisė 30 proc. nuo ieškinio sumos, t.y. 6 316 Lt (CK 6.282 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. A. V. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Apeliantas nepripažįsta savo kaltės, teigia nepadaręs neteisėtų bei tyčinių veiksmų. Skola SODRAI atsirado 1997 m. liepos mėn., sutrikus bendrovės veiklai. Pagal tuo metu galiojusius bendrovės įstatus nebuvo akcininkų atsakomybės savo turtu, todėl jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir nemanė, kad tai yra neteisėta, nes norėjo išlaikyti įmonę, dirbo dorai ir sąžiningai. Apeliantas nesutinka, kad jis priėmė neteisėtus sprendimus ir pažeidė įstatus, veikė priešingai bendrovės tikslams. Tais laikais daugelis veiksnių nebuvo palankūs verslui, daug pašalinių aplinkybių žlugdė normalią veiklą. Paskola iš privataus asmens Z. A., šantažavusio jį, dar labiau sukomplikavo padėtį.
2. Ieškovas nepateikė duomenų apie apelianto gaunamą pensiją, išskaitymus bei esamus vykdomąjį raštą ir antstolės potvarkį. Šios aplinkybės turėjo įtakos įmonės veiklai. Nuo 1997 m. liepos mėnesio teko atsisakyti patalpų, jų nuomos, atleisti darbuotojus, nebuvo lėšų organizuoti darbą. Įmonė tapo neveiksni. Pinigus galima būtų išreikalauti iš Baltarusijoje registruotos įmonės „Kverkus“, į kurią jis įnešė 5 300 USD įstatinio kapitalo, tikėdamasis dirbti, gauti lėšų. Šis įnašas sudaro 16438 Lt įmonės turtą, kurį būtų galima išreikalauti ir padengti žalą.
Šalies argumentai
3. Kaltinimai dėl įrengimų ir miškovežio nurašymo neteisingi. Nurašytas 2007 m. ilgalaikis turtas buvo visai netinkamas darbui. Sprendime minimas miškovežio, kuris buvo senas ir sugedęs, pardavimas neįvyko ir tai nebuvo piktybiškas veiksmas. Pjūklas „Parma“ nebuvo ilgalaikis turtas. Nurodo, kad stengėsi sutvarkyti įmonės balansą, visas ataskaitas pristatydavo laiku, stengėsi siekti naudos įmonei.
4. Apelianto turtinė padėtis yra bloga, iš gaunamos pensijos atskaitomos skolos ir paskolos, jis neturi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, laukia socialinio būsto, neturi jokių kitų pajamų. Tiek jis, tiek jo žmona yra ligoti. Teismas neapgrįstai, pažeisdamas teisingumo, protingumo ir padėties supratimo principus, nelaikė jo pasiteisinimų svarbiais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal to paties straipsnio 1 dalies nuostatą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.
Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatą, įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turtintis priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Taigi, įmonės vadovui, kaip juridinio asmens organui, įstatymas nustato pareigą juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, o šių pareigų nevykdant arba jas vykdant netinkamai, tarp jų ir nevykdant ar netinkamai vykdant įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visiškai atlyginti juridiniam asmeniui dėl tokių veiksmų padarytą žalą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, kad atsakovas V. A. V., būdamas bendrovės valdymo organas, kuriam buvo perduotos valdybos funkcijos ir su kuriuo buvo sudaryta darbo sutartis, neorganizavo darbo tokiu būdu, kad nekiltų abejonių dėl nurašyto ar likviduoto turto, taip pat kitų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nesilaikė ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, kai šie neteikia teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko tiek įmonė, tiek jos kreditoriai patyrė žalą. Atsakovas, savo apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis nepadaręs neteisėtų bei tyčinių veiksmų, kad skola VSDFV atsirado 1997 m. liepos mėnesį, sutrikus bendrovės veiklai, o pagal tuo metu galiojusius bendrovės įstatus nebuvo akcininkų atsakomybės savo turtu, todėl jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir nemanė, kad tai yra neteisėta, nes norėjo išlaikyti įmonę, dirbo dorai ir sąžiningai. Apeliantas taip pat teigia, kad jis nepažeidė įstatų, neveikė priešingai bendrovės tikslams, kad daugelis veiksnių nebuvo palankūs verslui ir daug pašalinių aplinkybių žlugdė normalią veiklą. Tačiau šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindas yra ne aplinkybės, susijusios su bendrovės veiklos sunkumais ir jos įsipareigojimų nevykdymu, bet aplinkybės, susijusios su konkrečiais atsakovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, taigi ir valdymo organo, veiksmais: pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, nevykdymu bei nepagrįstu bendrovės turto nurašymu (likvidavimu). Būtent šiuos atsakovo veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais ir sukėlusiais ieškovo bendrovei bei jos kreditoriams žalą. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nepalankų verslui sąlygų reikšmės šiai bylai neturi. Pažymėtina, kad ieškinys šioje byloje atsakovui V. A. V. pareikštas ne kaip įmonės akcininkui dėl įmonės įsipareigojimų nevykdymo, bet kaip administracijos vadovui dėl jo paties veiksmais padarytos žalos įmonei ir jos kreditoriams atlyginimo. Todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad nėra numatyta akcininkų atsakomybės savo turtu, šiai bylai taip pat neturi reikšmės.
Apeliantas taip pat teigia, kad kaltinimai dėl įrengimų ir miškovežio nurašymo neteisingi, nes nurašytas 2007 m. ilgalaikis turtas buvęs visai netinkamas darbui. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atsakovo, kaip bendrovės organo, kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama: atsakovas, dėl kurių veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.). Šioje byloje pateikti tik abiejų atsakovų surašyti 2003 m. vasario 14 d. ir 2007 m. vasario 20 d. ilgalaikio turto likvidavimo aktai, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, šis turtas iš tiesų buvo nelikvidus ir jo nebebuvo galima realizuoti, jei bendrovės veikloje jis tapo nereikalingas. Paties atsakovo paaiškinimų pagrindu teismas nustatė, kad automobilį buvo galima suremontuoti ir brangiau realizuoti ar kitaip pelningiau panaudoti įmonės veikloje, tačiau administracijos vadovas, nors buvo už tai atsakingas, jokių veiksmų nesiėmė.
Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovas nepateikė duomenų apie jo gaunamą pensiją ir išskaitymus bei esamus vykdomąjį raštą ir antstolės potvarkį. Šios aplinkybės turėję įtakos įmonės veiklai, nes nuo 1997 m. liepos mėnesio teko atsisakyti patalpų, jų nuomos, atleisti darbuotojus, nebuvo lėšų organizuoti darbą ir įmonė tapo neveiksni. Tačiau, kaip jau minėta, šios aplinkybės nėra susiję su pareikštojo ieškinio pagrindu. Be to, šios aplinkybės niekaip negalėjo sutrukdyti atsakovui įvykdyti jam įstatyme nustatytos pareigos, esant įmonei nemokiai ir neturint galimybės atsiskaityti su kreditoriais, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat niekaip negalėjo įtakoti jo veiksmų, realizuojant įmonės veiklai nereikalingą turtą.
Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovas pinigus galėtų išreikalauti iš Baltarusijoje registruotos įmonės „Kverkus“, į kurią jis įnešė 5 300 USD įstatinio kapitalo, tikėdamasis dirbti, gauti lėšų. Šis įnašas sudarąs 16 438 Lt įmonės turtą, kuriuo būtų galima padengti žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis paties atsakovo teiginiais, nustatė, kad šios debitorinės skolos išieškoti nėra jokių galimybių. Jokių šią išvadą paneigiančių bei teiginį apie išieškojimo galimybę patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad pats atsakovas iki bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo, būdamas įmonės administracijos vadovu, turėjo galimybę bei pareigą imtis veiksmų dėl tokios debitorinės skolos išieškojimo, tačiau skola nebuvo išieškota.
Apeliantas taip pat teigia, kad jis nepadaręs tyčinių veiksmų, jo turtinė padėtis yra bloga, iš gaunamos pensijos atskaitomos skolos ir paskolos, neturi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, laukia socialinio būsto, neturi jokių kitų pajamų, yra ligotas, todėl teismas nepagrįstai, pažeisdamas teisingumo, protingumo ir padėties supratimo principus, nelaikė jo pasiteisinimų svarbiais. Tačiau su šiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) ieškovui padarytos žalos dydį - 21 055 Lt, atsižvelgdamas į atsakovo veiksmus, bendradarbiaujant su pagrindiniu ieškovo kreditoriumi ir ieškant būdų atsiskaityti, į atsakovo ir jo sutuoktinės turtinę padėtį bei senyvą amžių, atlygintinos žalos dydį sumažino ir priteisė tik 30 procentų nustatyto atsakovo veiksmais padarytos žalos dydžio. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.