Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-06-02 · Administracinė byla Nr. A-502-971-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2006-06-02
Bylos Nr.
A-502-971-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Edvardas Sinkevičius
Pareiškėjas
G. Ž.
Atsakovas
Priešgaisrinės apsaugos
Advokatai
Viktoras Ošurkovas
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A5 – 971/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininko), Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus,

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui G. Ž. ,pareiškėjo atstovui advokatui Viktorui Ošurkovui (Viktor Ošurkov),

atsakovo atstovams Editai Spudytei, Vaclavui Žolnerovičiui (Vaclav Žolnerovič), Audronei Malėvičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo 2001 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 85 TE, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje nuo 2001 m. gruodžio 14 d., 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 87 TE, kuriuo jis atleistas iš darbo, ir įpareigoti atsakovą grąžinti jį į buvusį darbą – Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai viršilos pareigose. Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2001 m. gruodžio 13 d. dirbo vidaus reikalų sistemoje ugniagesiu gelbėtoju Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai. Jis pradirbo 18 metų ir 18 dienų, buvo atestuojamas kaip tinkamas tarnybai, galiojančių nuobaudų tarnyboje neturėjo. 2001 m. gruodžio 6 d. Tardymo poskyryje prie Visagino m. PK jam buvo pateiktas kaltinimas baudžiamojoje byloje pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio l dalį, t. y. kad kartu su kitu asmeniu apiplėšė žmogų ir iš jo atėmė mobilaus ryšio telefono aparatą, tačiau jis savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta. Pareiškėjas paaiškino, kad įvyko klaida, jis buvo apkalbėtas, nes asmuo, iš kurio atimtas mobilaus ryšio telefonas, neatsimena, kas būtent jo telefoną atėmė. Nuo sulaikymo dienos pareiškėjas nušalintas nuo pareigų. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.7 punktas pritaikytas nepagrįstai, nes atsakovas 2001 m. gruodžio 13 d. įsakyme Nr. 85 TE pasirėmė tik raštu iš Visagino m. policijos, kad jam pateiktas kaltinimas, ir iš to padarė išvadą, kad jis diskreditavo pareigūno vardą ir būtent šiuo pagrindu jį atleido iš darbo. Pareiškėjas nurodė, kad jo kaltė plėšime nėra įrodyta, tik teismas gali pripažinti, ar jis padarė nusikaltimą, ar ne (o tuo pačiu ir diskreditavo pareigūno vardą), o kitų aplinkybių dėl pareigūno vardo diskreditavimo nėra nurodyta ir jų nėra iš viso. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu jis yra išteisintas, todėl laiko, kad jis nepagrįstai pripažintas diskreditavusiu pareigūno vardą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundo netenkinti, nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjas dienos metu, viešoje vietoje prie kavinės „Vilkaragis“ Visagino m., matė, kaip jo draugas, su kuriuo buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą ir atėmė mobilaus ryšio telefoną, tačiau nesiėmė jokių veiksmų tai sustabdyti. Įvykį matė nukentėjusiojo žmona. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo poelgiu diskreditavo pareigūno vardą. Pareiškėjas, matydamas, kad vykdomas plėšimas, privalėjo užkirsti tam kelią ne tik kaip vidaus reikalų sistemos pareigūnas, bet ir pilietis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 38 straipsnio, Pareigūnų garbės kodekso reikalavimų, ir, nepriklausomai nuo to, kad teismas nepripažino pareiškėjo kaltės pagal BK, pats faktas, kad jis yra kaltinamas įvykdžius nusikaltimą, yra pareigūno vardo diskreditavimas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundo netenkino. Teismas nustatė, kad Tardymo departamento prie LR VRM Tardymo poskyrio prie Visagino miesto policijos komisariato 2001 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 9441 atsakovas buvo informuotas apie tai, kad pareiškėjas įtariamas baudžiamojoje byloje pagal BK 272 straipsnio l dalį ir 2001 m. lapkričio 27 d. sulaikytas, 2001 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 9485 pateikta informacija, kad pareiškėjui kaltinimai nepareikšti, jis sulaikytas Visagino m. apylinkės teismo nutartimi iki 2001 m. gruodžio 9 d. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai viršininko 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 79TE pareiškėjas nušalintas nuo pareigų vykdymo. Tardymo poskyrio prie Visagino miesto policijos komisariato 2001 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. F-2754 atsakovas informuotas, kad pareiškėjui 2001 m. gruodžio 6 d. pareikštas kaltinimas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas. Atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos, buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas dienos metu, viešoje vietoje, prie kavinės „Vilkaragis“, Visagine, matė, kaip jo draugas, su kuriuo jis buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą ir atėmė mobilaus ryšio telefoną; pareiškėjas, tai matydamas, nesiėmė jokių priemonių tam sustabdyti, vadovaujantis turima informacija, pareiškėjas buvo apkaltintas kaip kartu dalyvavęs apiplėšime. Išvadoje pasiūlyta pareiškėją atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Atsakovo 2001 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 85TE pareiškėjui už vidaus tarnybos pareigūno vardo diskreditavimą paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje nuo 2001 m. gruodžio 14 d., o 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 87TE „Dėl tarnybos eigos“, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutu, jis atleistas iš tarnybos pagal 43.7 punktą (už pareigūno vardo diskreditavimą) nuo 2001 m. gruodžio 14 d. Teismas nurodė, kad drausminių nuobaudų skyrimo ir tarnybinių patikrinimų atlikimą ginčo teisinių santykių metu reglamentavo vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 263 patvirtinta Drausminių nuobaudų skyrimo vidaus reikalų sistemos statutiniams pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka (toliau – Tvarka). Tvarkos 12 punktas nustatė, kad tikrintojas per 15 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios surašo pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą patikrinimą, jo teises bei pateikia turimus duomenis apie nusižengimą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su nustatytos formos pranešimu apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, taigi minėta Tvarkos nuostata buvo pažeista. Tačiau, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. birželio 5 d. nutartyje šioje byloje, šis Tvarkos pažeidimas gali būti pagrindas paskirtai drausminei nuobaudai naikinti tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo nebuvo galima objektyviai nustatyti tarnybinio nusižengimo aplinkybių ir drausminė nuobauda buvo paskirta neteisingai. Teismas nustatė, kad teisinių santykių kilimo metu tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje reglamentavo Laikinasis vidaus tarnybos įstatymas ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas (toliau – Statutas), patvirtintas Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304. Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje vidaus tarnybos pareigūnų bendrąsias profesines pareigas, nurodyta, kad gavęs pranešimą apie rengiamą arba daromą teises pažeidimą, taip pat būdamas liudininku, pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui, gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai, imtis priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudininkams nustatyti, suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą. Statuto 68-70 punktai nustatė pareigūnų garbės kodeksą, pagal kurį kiekvienas policijos ir vidaus tarnybos pareigūnas privalo elgtis ir veikti kaip valdžios atstovas, ginti piliečių bei valstybės teisėtus interesus, niekada nepamiršti, kad pareigūną piliečiai visur ir visada stebi bei vertina kaip valdžios atstovą, o iš jo išvaizdos, elgesio tarnyboje ir buityje sprendžia apie visą policijos ar vidaus tarnybos sistemą, vadovautis tvirta kiekvieno pareigūno pilietine nuostata bei veiklos devizu – „Įstatymas ir teisėtumas“. Teismas nustatė, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimu, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – pareiškėją iš kaltinimo pagal BK 180 straipsnio l dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas 2001 m. rugsėjo 25 d. kartu su V. U. prisivijo nukentėjusįjį S. O. ir buvo įvykio vietoje, tačiau nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius veiksmus. Taigi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas buvo įvykio vietoje, t. y. jis matė, kaip V. U. mušė nukentėjusįjį S. O.. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausos protokole nurodė, jog V. U. mušant S. O., jis bandė pastarąjį ginti, analogiškai jis nurodė ir teismo posėdžių metu, šią aplinkybę patvirtino ir S. O., apklaustas liudytoju teismo posėdyje. Iš byloje esančio pareiškėjo apklausos protokolo teismas nustatė, kad apklausiamas pareiškėjas parodė, jog įvykio metu V. U. mušant S. O., į namo, prie kurio viskas vyko, balkoną išėjusi moteris pradėjo šaukti, kad iškvies policiją, o jis, nenorėdamas, kad ta moteris jį pamatytų, užbėgo po namo laiptinės stogeliu. Tai, kad jis buvo prie namo laiptinės ir tik žodžiu ragino V. U. nebemušti, patvirtino ir V. O. teismo posėdyje apklaustas liudytoju. Jis taip pat nurodė, kad kol dar nebuvo pribėgęs prie laiptinės, pareiškėjas bandė juos išskirti, o vėliau ragino žodžiu. Teismas nustatė, kad V. U. vis dar mušant vyriškį, pareiškėjas nubėgo namo, o vėliau, susitikus su V. U., pastarasis jam pasakė, kad atėmė iš vyriškio mobilaus ryšio telefoną. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad po įvykio su S. O. nesiaiškino, nuėjo namo. Išdėstytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas įvykio vietoje ir matydamas, kaip V. U. muša S. O., pažeidė minėtas Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo nuostatas, nustatančias vidaus reikalų sistemos pareigūnų bendrąsias profesines pareigas, taip pat pareigūnų garbės kodekso nuostatas. Pareiškėjas, matydamas daromą nusikalstamą veiką, nesiėmė visų būtinų priemonių jai užkirsti, įvykio metu slėpėsi, nenorėdamas, kad jį pamatytų. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas nedelsdamas būtų pranešęs apie įvykį policijai, nėra, be to, iš įvykio vietos jis pabėgo, palikęs sumuštą S. O. ir nesuteikęs jam neatidėliotinos medicinos pagalbos. Tvarkos 4.2 punktas nustato, kad pareigūno vardo diskreditavimas – pareigūno veika (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, nustatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, mažinamas pasitikėjimas vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybomis, visa sistema ir jos veikla bei neigiamai veikiantis vidaus reikalų sistemos autoritetą, prestižą visuomenėje. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad pareiškėjas, nevykdydamas Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo nuostatų, nustatančių vidaus reikalų sistemos pareigūnų bendrąsias profesines pareigas, taip pat pareigūnų garbės kodekso nuostatų, diskreditavo pareigūno vardą. Tai, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su nustatytos formos pranešimu apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, objektyviam tarnybinio nusižengimo aplinkybių nustatymui įtakos neturėjo. Teismas nurodė, kad drausminė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiros atsakomybės rūšys, todėl ginčo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas yra išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio l dalyje, padarymo, drausminės nuobaudos skyrimui ar neskyrimui reikšmės neturi, kadangi tarnybinio patikrinimo metu buvo aiškinamasi, ar pareiškėjo veiksmuose ar neveikime nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas nurodo tokius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:

1. Pareiškėjas nurodo, kad jo atleidimas iš tarnybos paremtas tik Visagino m. policijos raštų dėl dalyvavimo plėšime pagrindu, kitų aplinkybių, dėl kurių jis būtų galėjęs diskredituoti pareigūno vardą, nėra nurodyta. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija įsiteisėjusiu 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu nusprendė Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendį G. Ž. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį, G. Ž. iš kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad G. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas jo skundą, iš esmės apkaltino jį, apeliantą, naujo nusikaltimo padarymu, o būtent, nusikaltimo, kuris numatytas BK 238 straipsnyje (nepranešimas apie nusikaltimą). Tokiu sprendimu administracinis teismas pažeidė nustatytą jurisdikciją ir teismingumą. Apeliantas paaiškina, kad jis įvykio metu bandė nukentėjusįjį apginti, traukė V. U. nuo nukentėjusiojo. Nukentėjusysis jam, apeliantui, jokių pretenzijų neturi. Be to, apeliantas nurodo, kad baudžiamoji byla, kurioje jis buvo išteisintas, iki šiol nebaigta, Visagino miesto apylinkės teisme vyksta šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas kaltinamojo V. U. atžvilgiu ir jokio galutinio sprendimo (išteisinančio ar apkaltinančio) byloje dėl V. U. dar nepriimta. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo iš anksto žinoti, koks teismo sprendimas (išteisinantis ar apkaltinantis) ateityje gali būti priimtas V. U. atžvilgiu.

2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir neobjektyviai įvertino atsakovo atliktą tarnybinį patikrinimą. Teismo sprendime buvo įvertinta tik ta aplinkybė, kad jis, apeliantas, nebuvo supažindintas su nustatytos formos pranešimu apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, tačiau, teismo nuomone, ši aplinkybė objektyviam tarnybinio nusižengimo aplinkybių nustatymui įtakos neturėjo. Teismas neatsižvelgė, kad pagal Tvarkos 2 punktą, pagrindinis Tvarkos tikslas – sudaryti sąlygas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti tarnybinio nusižengimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas. Atsakovas, pažeidęs Tvarkos nuostatas, atėmė jo, apelianto, teises, iš esmės jokio tarnybinio patikrinimo neatliko, nesurinko jokių vertingų įrodymų, kurie pagrindžia teiginį, kad savo poelgiu jis, apeliantas, diskreditavo pareigūno vardą, nesiėmė priemonių užkirsti kelią nusikaltimui.

3. Apeliantas nurodo, kad nuo 2001 m. gruodžio 13 d. iki dabartinio laiko dėl atsakovo kaltės yra bedarbis, priverstas kentėti nepatogumus ir trūkumus. Apeliantas akcentuoja, kad, dirbdamas ugniagesiu gelbėtoju, buvo atestuojamas kaip tinkamas tarnybai, kitų galiojančių nuobaudų tarnyboje neturėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo aiškinamasi, ar pareiškėjas savo veika diskreditavo pareigūno vardą, išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas savo neveikimu diskreditavo pareigūno vardą. Jo neveikimas pasireiškė tuo, kad buvo įvykio vietoje, matė, kaip draugas (V. U.), su kuriuo buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą (S. O.) bei atėmė mobilaus ryšio telefoną, tačiau nesiėmė visų neatidėliotinų priemonių tam sustabdyti ir pranešti policijai apie daromą teisės pažeidimą. Atsakovo teigimu, šis faktas patvirtintas tarnybinių patikrinimų ir baudžiamosios bylos medžiagose. Pareiškėjo veiksmai atitinka pareigūno vardo diskriminavimo požymius. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai tapatinamos nusikaltimo ir pareigūno vardo diskreditavimo sąvokos. Tai, atsakovo manymu, nėra tapačios sąvokos. Pareigūno vardo diskreditavimas nebūtinai pasireiškia nusikaltimo padarymu, skiriasi jų teisinė atsakomybė ir įrodymai. Baudžiamojoje byloje pareiškėjo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis nereiškia, kad nebuvo diskredituotas pareigūno vardas, kadangi baudžiamojoje byloje dėl įvykdyto nusikaltimo nėra nagrinėjami pareigūno vardo diskreditavimo požymiai. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo minimos baudžiamosios bylos Nr. 1A-876/2005 m., kurios nagrinėjimas tęsiamas Visagino miesto apylinkės teisme V. U. atžvilgiu, sprendimas negali turėti jokios įtakos priimant sprendimą šioje administracinėje byloje. Apelianto teiginį, kad teismas iš esmės jį apkaltino naujo nusikaltimo padarymu, atsakovas vertina kaip klaidinantį. Atsakovas nurodo, kad administracinis teismas surinko visus įrodymus, kuriuos galėjo surinkti (tiek baudžiamosios bylos medžiagą, tiek tarnybinių patikrinimų medžiagą) ir konstatavo, kad pareiškėjas savo veika pažeidė tuo metu galiojusius teisės aktus, kurie nustatė bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, o tuo pačiu ir visapusiškai bei objektyviai jo veiką įvertino kaip diskredituojančią vidaus reikalų sistemos pareigūno vardą. Atsakovo vertinimu, išaiškintas Tvarkos pažeidimas nesudarė kliūčių objektyviai nustatyti tarnybinio nusižengimo aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė apeliacinio skundo argumentus, papildomai paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjas visiškai išteisintas. Atsakovo atstovai su apeliaciniu skundu nesutiko, paaiškino, kad pareiškėjas apie nusikaltimą policijai nepranešė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o nstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas kelia tarnybinį ginčą dėl atsakovo įsakymų, kuriais pareiškėjui už pareigūno vardo diskreditavimą skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos vidaus reikalų ministerijoje, ir jis atleistas iš tarnybos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Kaip matyti iš skundžiamų atsakovo įsakymų, pareiškėjui drausminė nuobauda už pareigūno vardo diskreditavimą skirta remiantis tarnybinio patikrinimo išvadoje bei Tardymo poskyrio prie Visagino miesto policijos komisariato 2001 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. F-2754, išdėstytomis aplinkybėmis bei teisiniu jų įvertinimu.

Tardymo poskyrio prie Visagino miesto policijos komisariato 2001 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. F-2754 nurodyta, kad pareiškėjui 2001 m. gruodžio 6 d. pareikštas kaltinimas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, jam paskirta kardomoji priemonė namų areštas.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje, patvirtintoje 2001 m. gruodžio 13 d. atsakovo viršininko, nurodyta pareiškėjo veika, kuri įvertinta kaip pareigūno vardo diskreditavimas – tai, kad pareiškėjas dienos metu, viešoje vietoje, prie kavinės „Vilkaragis“ Visagine, matė, kaip jo draugas, su kuriuo jis buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą ir atėmė mobilaus ryšio telefoną, tai matydamas, nesiėmė jokių veiksmų tam sustabdyti, bei buvo apkaltintas kaip kartu dalyvavęs apiplėšime. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas savo neveikimu diskreditavo pareigūno vardą.

Pareigūno vardo diskreditavimas kaip vidaus tarnybos pareigūnų atleidimo pagrindas tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui metu ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu buvo numatytas Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.7 punkte. Tačiau pareigūno vardo diskreditavimo sąvoka nei Statute, nei Laikinajame vidaus tarnybos įstatyme nebuvo pateikta. Iš Laikinajame vidaus tarnybos įstatyme įtvirtinto vidaus tarnybos pareigūno teisinio statuso visumos, o ypač iš pareigūno priesaikos teksto matyti, kad vidaus tarnybos pareigūnui, kaip turinčiam ypatingą teisinį statusą, iš jo kylančią atsakomybę, ir kurio tarnyba grindžiama statutiniais pagrindais, buvo nustatyta pareiga garbingai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram vidaus tarnybos darbuotojo vardui. Statuto 69.4 punkte numatyta vidaus tarnybos pareigūno pareiga niekada nepamiršti, kad pareigūną piliečiai visur ir visada stebi bei vertina kaip valdžios atstovą, o iš jo elgesio tarnyboje ir buityje sprendžia apie visą vidaus tarnybos sistemą. Šios nuostatos apibūdina pareigūno vardo diskreditavimą, iš jų darytina išvada, kad pareigūno vardo diskreditavimas tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui metu ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu buvo suprantamas kaip atskiras atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – pareigūno poelgiai (veikimas ar neveikimas) tarnyboje arba ne tarnyboje, kuriais, piliečių požiūriu, pakenkta geram vidaus tarnybos darbuotojo vardui ir tuo pačiu visos vidaus tarnybos sistemos autoritetui. Panašiai pareigūno vardo diskreditavimas buvo apibrėžtas žemesnės teisinės galios, nei Laikinasis vidaus tarnybos įstatymas ir Statutas, teisės akte – Tvarkoje. Tvarkos 4.2 punkte buvo įtvirtinta, kad pareigūno vardo diskreditavimas – pareigūno veika (veiksmai ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, nustatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, mažinamas pasitikėjimas vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybomis, visa sistema ir jos veikla bei neigiamai veikianti vidaus reikalų sistemos autoritetą, prestižą visuomenėje.

Įvertinus minėtuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą matyti, kad atleidimas už pareigūno vardo diskreditavimą suprantamas kaip tarnybinės atsakomybės priemonė, kurios taikymo pagrindas – nustatytų teisės pažeidimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos buvimas pareigūno veikoje. Iš Tvarkos nuostatų matyti, kad tarnybinio nusižengimo sudėtis – neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Tarnybinis nusižengimas, taigi ir pareigūno vardo diskreditavimas kaip pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę, turėjo būti konstatuojamas Tvarkoje nustatytos procedūros metu.

Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo atžvilgiu atliktą tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo diskreditavimo) tyrimą akivaizdu, kad, jį atliekant, buvo pažeisti drausminių nuobaudų skyrimo principai ir tvarka, tyrimo metu pažeistos pareiškėjo kaip tikrinamo asmens pagrindinės teisės.

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, buvo pažeistas Tvarkos 12 punktas. Tikrintojas pareiškėjo kaip tikrinamo pareigūno pasirašytinai neinformavo apie pradėtą patikrinimą, jo teises, nepateikė turimų duomenų apie nusižengimą. Šis pažeidimas lėmė, kad pareiškėjas apie jo atžvilgiu pradėtą ir atliekamą patikrinimą bei pareikštą įtarimą nežinojo, jam nebuvo paaiškintos jo teisės, jis negalėjo jomis pasinaudoti. Tarnybinis patikrinimas ir išvados buvo padarytos neišklausius pareiškėjo, nesuteikus jam teisės dėl pareikšto įtarimo pasiaiškinti (pažeistas Tvarkos 13 punktas). Pareiškėjas neturėjo galimybės ne tik pateikti paaiškinimo, bet ir prašymų, įrodymų, naudotis teisine pagalba (pažeisti Tvarkos 11.1 ir 11.3 punktai). Pati tarnybinio patikrinimo išvada surašyta skubotai, neatitinka Tvarkos 15 punkto reikalavimų. Išvadoje nėra išsamiai aptarti nustatyto pareigūno vardo diskreditavimo požymiai. Nenurodytas pažeidimo laikas, konkrečios jo padarymo aplinkybės, įvykio dalyviai, jokie įrodymai, kuriais remiantis konstatuota, kad pareiškėjas padarė išvadoje nurodytą veiką, kitos svarbios pareiškėjo veikos kvalifikavimui aplinkybės (pvz., ar veika padaryta tarnybos metu, ar ne tarnyboje), neaptarta pareiškėjo kaltė, teisės aktai, kuriuos pareiškėjas, tikrintojo manymu, pažeidė. Išvadoje neįvertintos Tvarkos 5.2 punkte nurodytos drausminės nuobaudos skyrimui svarbios aplinkybės: nustatyto nusižengimo sunkumas, priežastys, pasekmės, ankstesnė pareiškėjo tarnyba. Iš aptartų tarnybinio patikrinimo išvados trūkumų matyti, kad jie esminiai, nes išvadoje visi būtini pareigūno vardo diskreditavimo požymiai pareiškėjo veikoje neapibūdinti. Pati veika, kuria apkaltintas pareiškėjas, t. y. kad pareiškėjas matė, kaip jo draugas, su kuriuo jis buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą ir atėmė mobilaus ryšio telefoną, tačiau, tai matydamas, nesiėmė jokių veiksmų, nėra konkrečiai apibūdinta. Nenurodyta, kur pareiškėjas buvo, kai V. U. mušė nepažįstamą vyrą ir atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną, neaišku, remiantis kokiais faktiniais duomenimis grindžiama išvada, kad jis, pareiškėjas, matė, kaip V. U. mušė vyrą ir atėmė iš jo telefoną, neaptarta, kokius konkrečius veiksmus pareiškėjas pagal bendrąsias ar specialiąsias pareigas nustatančius teisės aktus privalėjo atlikti. Įrodymais nepagrįsta, kad pareiškėjo neveikimas buvo kaltas, nepagrįsta, kaip pareiškėjo neveikimas pakenkė geram vidaus tarnybos darbuotojo vardui, vidaus tarnybos sistemos autoritetui visuomenėje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. birželio 5 d. nutartyje šioje byloje konstatuota, kad Tvarkos 12 punkto pažeidimas (pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo neįteikimas) gali būti pagrindas paskirtai drausminei nuobaudai panaikinti tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo nebuvo galima objektyviai nustatyti tarnybinio nusižengimo aplinkybių ir drausminė nuobauda buvo paskirta neteisingai. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad vertinant, ar pareiškėjas teisingai atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą, nustatytina, ar pareiškėjo veiksmai prie kavinės „Vilkaragis“, Visagine gali būti traktuojami kaip diskredituojantys pareigūno vardą. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjui yra pareikštas kaltinimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis kartu su V. U., kuris buvo kartu su juo kavinėje, iš chuliganiškų paskatų 2001 m. rugsėjo 25 d. sumušė S. O.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant šiai aplinkybei, buvo būtina nustatyti, ar pareiškėjo paaiškinimas, duotas pirmosios instancijos teismui, kad 2001 m. rugsėjo 25 d. išėjęs iš kavinės ir pastebėjęs, jog V. U., kuris buvo kartu su juo kavinėje, mušė S. O., jis, pareiškėjas, pribėgo tik išsiaiškinti, kas atsitiko, ir stengėsi nutraukti muštynes, yra teisingas.

Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – pareiškėją iš kaltinimo pagal BK 180 straipsnio l dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiame nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas 2001 m. rugsėjo 25 d. kartu su V. U. prisivijo nukentėjusįjį S. O. ir buvo įvykio vietoje, tačiau nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius veiksmus. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjo aiškinimas, jog V. U. vejantis vyriškį ir šaukiant, kad iš jo atėmė telefoną, jis, pareiškėjas, nubėgo iš paskos, o V. U. mušant vyriškį, bandė jį apginti, nėra paneigtas. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo įvykio vietoje ir matė, kaip V. U. mušė nukentėjusįjį S. O.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, V. U. mušant S. O., bandė pastarąjį ginti. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. birželio 5 d. nutartyje suformuluotas pavedimas nustatyti, ar pareiškėjo paaiškinimas, duotas pirmosios instancijos teismui, yra teisingas, buvo įvykdytas. Byloje papildomai surinkti duomenys (liudytojų S. O., A. L. parodymai, apklausų protokolai, nuosprendžiai) nepaneigė pareiškėjo aiškinimo, duoto pirmosios instancijos teismui, kad jis, išėjęs iš kavinės ir pastebėjęs, jog V. U. mušė S. O., pribėgo tik išsiaiškinti, kas atsitiko, ir stengėsi nutraukti muštynes.

Tai konstatavus, darytina išvada, kad pareiškėjo neveikimas, kuriuo jis apkaltintas tarnybinio patikrinimo išvadoje, nepagrįstas tarnybinio patikrinimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais. Kitaip tariant, surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, matydamas, kaip jo draugas, su kuriuo jis buvo kavinėje, mušė nepažįstamą vyrą, nesiėmė jokių veiksmų tam sustabdyti, priešingai, buvo nustatyta, kad pareiškėjas ėmėsi tam tikrų veiksmų, siekdamas nutraukti muštynes.

Įvertinus tai, darytina ir kita išvada. Dėl aptarto Tvarkos 12 punkto pažeidimo, t. y. tai, kad tikrintojas pareiškėjo kaip tikrinamo pareigūno pasirašytinai neinformavo apie pradėtą patikrinimą, jo teises, nepateikė turimų duomenų apie nusižengimą, lėmusio, kad pareiškėjas apie patikrinimą bei pareikštą įtarimą nežinojo, tarnybinis patikrinimas ir išvados buvo padarytos neišklausius pareiškėjo, nesuteikus jam teisės dėl pareikšto įtarimo pasiaiškinti, pateikti prašymus, įrodymus, kt., tarnybinio nusižengimo aplinkybės nebuvo objektyviai nustatytos. Tokią išvadą patvirtina ir jau aptarti esminiai tarnybinio patikrinimo išvados trūkumai. Kaip jau buvo minėta, tarnybinio patikrinimo išvadoje įrodymais nepagrįsti ir neatskleisti visi būtini pareigūno vardo diskreditavimo požymiai pareiškėjo veikoje. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjui drausminė nuobauda už pareigūno vardo diskreditavimą buvo paskirta neteisingai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, matydamas daromą nusikalstamą veiką, nesiėmė visų būtinų priemonių jai užkirsti, įvykio metu slėpėsi, nenorėdamas, kad jį pamatytų. Teismo teigimu, nėra duomenų, kad pareiškėjas nedelsdamas būtų pranešęs apie įvykį policijai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš įvykio vietos pabėgo, palikęs sumuštą S. O. ir nesuteikęs jam neatidėliotinos medicinos pagalbos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiomis veikomis pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė kaltinimo pareiškėjui ribas, nes nepakankamai aktyviu priešinimusi, pabėgimu iš įvykio vietos, nukentėjusiojo palikimu ir nesuteikimu jam neatidėliotinos medicinos pagalbos pareiškėjas atsakovo nebuvo kaltinamas ir dėl to nebuvo atleistas iš tarnybos, tai matyti iš tarnybinio patikrinimo išvados. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino duomenų dėl subjektyviųjų pareiškėjo veikos požymių, o būtent, nevertino, ar pareiškėjas galėjo suvokti, jog mato daromą nusikalstamą veiką. Iš pareiškėjo aiškinimo, kuris nepaneigtas, matyti, kad pareiškėjas manė, jog V. U. muša S. O. dėl paimto V. U. telefono, t. y. dėl asmeninio pobūdžio priežasčių, o ne atlikdamas plėšimą. Į tai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Be to, atsakovas nesurinko įrodymų, kas dėl įvykio skambino į policiją ir ar to nepadarė pareiškėjas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo išvadų grįsti faktu, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas nedelsdamas būtų pranešęs apie įvykį policijai, nėra. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išplėtęs kaltinimo pareiškėjui ribas, neįvertinęs duomenų dėl subjektyviųjų pareiškėjo veikos požymių, neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo nuostatas, nustatančias vidaus reikalų sistemos pareigūnų bendrąsias profesines pareigas, taip pat pareigūnų garbės kodekso nuostatas ir tuo diskreditavo pareigūno vardą. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė kilusį tarnybinį ginčą ir netinkamai įvertino skundžiamų atsakovo įsakymų pagrįstumą ir teisėtumą.

Išdėstyti argumentai įrodo, kad pareiškėjui drausminė nuobauda buvo paskirta ir jis atleistas iš tarnybos atsakovui nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinus surinktus duomenis, pažeidžiant nustatytą tvarką. Tarnybinio patikrinimo išvada, kad pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, nebuvo pagrįsta tarnybinio patikrinimo metu ir teisinio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir nauju teismo sprendimu pareiškėjo skundas tenkintinas, skundžiami atsakovo įsakymai naikintini ir pareiškėjas grąžintinas į buvusias pareigas vidaus tarnyboje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u sprendžia:

Pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. Ž. skundą patenkinti.

Panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai viršininko 2001 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 85TE „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ir 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 87TE „Dėl tarnybos eigos“ ir grąžinti pareiškėją G. Ž. į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Visagino m. ir Ignalinos AE apsaugai 1-osios komandos ugniagesio gelbėtojo pareigas.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius