Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-11-11 · Civilinė byla Nr. 2S-958-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-09-11Šiaulių apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-11-11Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-11
Bylos Nr.
2S-958-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-00931-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Pareiškėjas
E. J.
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-958-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00931-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 122.4.; 129.4. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos E. J. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. skundą dėl antstolės veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja E. J. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą su skundu dėl antstolės E. R. veiksmų. Prašymu pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo vykdymą. Nurodė, kad vykdomųjų išlaidų pavadinimai nekonkretūs, už labai mažo pareiškėjos turto išieškojimą antstolės atlyginimas yra nepagrįstai didelis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas atsisakė tenkinti E. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas vertino, kad vykdomosios bylos vykdomos nuo 1999 metų, pareiškėja E. J. žinodama apie skolas, privalėjo domėtis jų sumokėjimu, tačiau to nepadarė. Todėl stabdyti išieškojimo vykdymą nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja E. J. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti E. J. 2014-08-05 antstolei E. R. pateiktą skundą dėl antstolės E. R. procesinių veiksmų.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teigia, kad antstolės byloje vykdomasis raštas yra su klaidomis, neatitinka CPK reikalavimų, nes nenurodytas teismo, išdavusio vykdomąjį raštą, pavadinimas.

2. Neobjektyviai surašytos vykdymo išlaidos, teismas dėl jų nepasisakė. Pažymi, kad vykdymo išlaidos sudaro labai didelę sumą.

3. Nurodo, kad kitu šriftu nežinia kieno išduotu vykdomuoju raštu buvusi antstolė nuo 2008 metų vykdė išieškojimą iš pareiškėjos pensijos. Antstolė E. R. vykdo procesinius vykdymo veiksmus, vadovaudamasi neteisėtais vykdomaisiais dokumentais, nuo 2008 metų iki 2014 metų nebuvo sumažintas turto arešto mastas, nors per tą laikotarpį už parduotus namus gautos lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius nurodo, kad klausimą dėl pareiškėjos skundo tenkinimo palieka spręsti teismo nuožiūra bei prašo bylą nagrinėti VSDFV Šilalės skyriaus atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nurodo, kad VSDFV Šilalės skyrius vykdomojoje byloje Nr. 0069/07/03140 nėra išieškotojas, tačiau VSDFV Šilalės skyrius šioje byloje vykdo piniginių lėšų išieškojimą iš pareiškėjai mokamos senatvės pensijos pagal antstolės E. R. 2014-08-06 patikslintą patvarkymą Nr. E036259. Iš pareiškėjos senatvės pensijos nuo 2014-08-01 VSDFV Šilalės skyrius kas mėnesį išskaičiuoja po 20 procentų. Antstolės nurodymų privalomumą nustato Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalis. Pareiškėja skunde nurodė, kad VSDFV Šilalės skyrius neturėjo teisės be vykdomojo dokumento vykdyti nuo 2014-08-01 išieškojimais pareiškėjos senatvės pensijos. Pažymi, kad išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam lėšas išmokančiam asmeniui pateikdamas patvarkymą dėl išieškojimo iš skolininko ar kitų pajamų, todėl jokių papildomų procesinių dokumentų prie patvarkymo antstolis VSDFV Šilalės skyriui pateikti neturėjo.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja prašė išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr.0069/07/03140 sustabdyti ne vien vykdymo išlaidų, o visa apimtimi nežiūrint į tai, kad išieškojimas iš pareiškėjos vykdomas nuo 1999 metų ir, kaip 2014-08-17 skunde nurodo pati pareiškėja, iš jos jau išieškota 40 000 Lt.

3. Laikinosios apsaugos priemonės, kurių prašo pareiškėja, būtų neproporcingas ir pažeistų kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, bei proceso šalių pusiausvyrą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš antstolės 2014-08-06 patvarkymo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą, matyti, kad antstolė ištaisė netikslumą, t.y. nurodė, kad vykdomąjį dokumentą išdavė Šiaulių apygardos teismas. Kad vykdomąjį raštą yra išdavęs būtent Šiaulių apygardos teismas patvirtina šio teismo ant vykdomojo rašto uždėtas antspaudas. Todėl pareiškėjos argumentas, kad nėra nurodytas vykdomąjį raštą išdavęs teismas ir todėl vykdomasis raštas neatitinka CPK reikalavimų, yra nepagrįstas.

2. Pareiškėja skundą grindžia nebegaliojančiomis CPK straipsnių redakcijomis. Aktualioje CPK redakcijoje nėra nustatyta jokio imperatyvo, kad skolininko darbdaviui ar kitam lėšas išmokančiam asmeniui turi būti pateikiamas ir vykdomasis dokumentas, reikalaujama, jog būtų pateiktas tik patvarkymas dėl išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Šiuo atveju antstolė, vadovaudamasi CPK 733 straipsnio 1 dalimi, surašė ir pateikė VSDFV Šilalės skyriaus Raseinių skyriui 2014-07-23 patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl piniginių lėšų išieškojimo Nr. 035902. Antstolė nepažeidė CPK 733 straipsnio nuostatų. Pareiškėja taip pat nepagrįstai remiasi nebegaliojančia CPK 611 straipsnio redakcija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje nustatyta, kad antstolė 2014-08-06 patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 69-3140/2007, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo taikyti išieškojimo veiksmų sustabdymo, ištaisė pareiškėjos nurodytą netikslumą, nurodant, kad vykdomąjį dokumentą išdavė Šiaulių apygardos teismas (15 b.l.). Kad vykdomąjį raštą išdavė Šiaulių apygardos teismas patvirtina šio teismo ant vykdomojo rašto uždėtas antspaudas. Teismas vertina, kad apeliantės argumentai, jog vykdomasis raštas neatitinka CPK reikalavimų, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2013).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą, todėl yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Už sprendimo vykdymą antstolis turi teisę gauti atlyginimą ir ši jo teisė negali būti paneigta, nes darbas yra atlygintinas (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas; CPK 609-611 straipsniai). CPK 609 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą priskiriamas prie vykdymo išlaidų, kurios pagal CPK 610 straipsnio 1 dalį vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Pažymėtina, kad pareiškėja pateikdama skundą dėl antstolės veiksmų, taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimo vykdymą. Atskirajame skunde apeliantė išdėstė ne tik argumentus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet nurodo ir argumentus dėl antstolės veiksmų, kuriuos ji laiko neteisėtais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 611 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vykdymo išlaidos iš skolininko išieškomos antstolio Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos patvarkymu ir pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą, patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo kartu su detaliais vykdymo išlaidų skaičiavimais antstolis išsiunčia skolininkui CPK 605 straipsnyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad turto arešto masto sumažinimo klausimas yra sprendžiamas pagal suinteresuoto asmens prašymą. Nagrinėjamoje apeliacijoje konstatuotina, kad antstolės veiksmų teisėtumas ir atitikimas minėtoms civilinio proceso normoms nesvarstytinas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) teisėtumo klausimą.

Apeliantė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindžia netaikytinomis CPK straipsnių redakcijomis. Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2002 m. vasario 28 d. Įstatyme Nr. IX-743 nurodoma 10 straipsnio 5 dalyje, kad vykdant išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir iš kitų jam prilygintų išmokų bei davinių, neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas vykdyti vykdomasis dokumentas, įsigaliojus Civilinio proceso kodeksui išieškojimas vykdomas pagal jame nustatytus dydžius. CPK CPK 733 straipsnio 1 dalies galiojančioje redakcijoje nurodyta, kad išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam lėšas išmokančiam asmeniui pateikdamas patvarkymą dėl išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų, todėl sustabdyti VSDFV Šilalės skyriaus išieškojimą iš pareiškėjos E. J. senatvės pensijos, nėra pagrindo.

Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymi, kad apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių būtinumą sustabdyti vykdymą, todėl vertina, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl pareiškėjos E. J. atskirasis skundas netenkintinas, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė