Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Eligijaus Gladučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios I. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. G. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis 2009 m. rugsėjo 12 d., apie 17 val., viešoje vietoje, sodų bendrijoje „D“,. sklype Nr. 109 C, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. nukentėjusiajai I. J. kalbantis tarpusavyje su jos sodo sklypo kaimyne E. P., be priežasties pribėgo prie nukentėjusiosios I. J. ir ėmė ją plūsti necenzūriniais žodžiais, be to suėmė I. J. už marškinėlių ir stumdamas pargriovė ją ant gyvatvorės, nukentėjusiajai atsistojus dar kartą stumdamas nukentėjusiąją pargriovė ant gyvatvorės, taip sukėlė nukentėjusiajai I. J. fizinį skausmą, dėl to nukentėjusioji ir aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, buvo šokiruoti.

Teismas padarė neteisingą išvadą, kad įvykis kilo dėl asmeninių paskatų. Teismas rėmėsi prielaida, kad išteisintojo mažametė duktė galėjo nugirsti dviejų suaugusių žmonių – nukentėjusiosios I. J. ir liudytojos E. P. pokalbį ir dėl to įsižeisti, nors tiek I. J., tiek E. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jos kalbėjo apie G šunelį tarpusavyje. Be to teismas padarė išvadą, kad G. G. keiktis, stumtelėti I. J. skatino vien asmeniniai motyvai – pyktis dėl dukters įžeidimo ir noras išskirti besiplūstančias moteris. Tačiau nukentėjusioji I. J., liudytojos E. P. ir V. P. parodė, kad atbėgęs neblaivus G. G. apie jokį dukters įžeidimą nesiaiškino, o sugriebęs už marškinėlių purtė I. J., ją koliojo bei stūmė į gyvatvorę.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien išteisintojo ir jo žmonos A. G. parodymais. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios I. J. parodymus, kad buvo sutrikdyta jos rimtis, ji patyrė nervinį stresą, nes išteisintasis ją stūmė ir pargriovė, sukeldamas fizinį skausmą, neįvertino liudytojo A. J. parodymų, kad A. J. dėl G. G. veiksmų buvo sutrikdytas poilsis, kad žmona jam sakė buvusi stumdoma, pargriauta G. G., kad tuoj po įvykio matė savo žmoną verkiančią, kad iki tol konfliktų su G. G. nebuvo. Teismas neatsižvelgė į liudytojos E. P. parodymus, kad G. G. dukrai niekas nieko nesakė, kad būtent ji pasiskundė I. J., kad šuniukas loja visą dieną ir jai skauda galvą, matė, kaip G. G., sugriebęs I. J., purtė ir stūmė ant gyvatvorės, kad I. J. nugriuvo nugara ant gyvatvorės, kad buvo sutrikdytas jos poilsis, darbas sode, kad ji buvo išsigandusi tokio G. G. elgesio. Teismas neatsižvelgė į liudytojos V. P. parodymus, kad G. G. dukrai niekas nieko nesakė, niekas jos neįžeidinėjo, kad ji matė, kaip G. G., sugriebęs I. J., stūmė ant gyvatvorės, šiai nugriuvus ir vėl atsistojus, G. G. antrą kartąją stūmė.

Prokurorė skunde teigia, kad net iš išteisintojo pakviestų į teisiamąjį posėdį liudytojų A. O. bei J. Ž. parodymų matyti, kad G. G. stūmė nukentėjusiąją. Be to, A. O. pripažino, kad yra susipykusi su nukentėjusiąja I. J. ir ji pati jautėsi dėl įvykusio konflikto nemaloniai, o liudytojas J. Ž. patvirtino, kad dėl vykstančio konflikto jam skambino V. P. ir prašė pagalbos, jis nuvyko į konflikto vietą, tačiau konfliktas jau buvo pasibaigęs. Šiems asmenims irgi buvo sutrikdyta rimtis, nes A. O. nejaukiai pasijuto, o J. Ž. važiavo į įvykio vietą nepaisydamas savo reikalų. Prokurorė daro išvadą, kad teismas neįvertino visų jos skunde išdėstytų įrodymų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad išteisintojo veiksmai nenutraukė įprastos žmonių veiklos.

Prokurorė nurodo, kad teismas išteisintojo veiką neteisingai įvertino kaip ATPK 174 str. numatytą nedidelį chuliganizmą. Išteisintojo veika negali būti vertinama kaip nedidelis chuliganizmas nes jis įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimu, t. y. jos stumdymu, sukeldamas jai fizinį skausmą, viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams žmonėms ir sutrikdė jų rimtį.

Apibendrindama prokurorė daro išvadą, kad išteisintasis turi būti pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., o nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas visiškai.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir G. G. pagrįstai išteisino dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Pagrindinis prokurorės skundo argumentas yra tas, kad teismas neatsižvelgė į daugumos liudytojų parodymus, rėmėsi vien išteisintojo ir jo sutuoktinės parodymais, todėl padarė neteisingą išvadą, kad išteisintasis dalyvavo konflikte dėl asmeninių nesutarimų. Šie apeliantės skundo argumentai nepagrįsti. Prokurorė, teigdama, jog teismas pažeidė BPK 20 str. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino įrodymų visumos, savo skunde pateikia tik atskiras liudytojų parodymų dalis, kurios patvirtintų jos teiginius apie išteisintojo padarytą viešosios tvarkos pažeidimą. Tuo tarpu iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsamiai išdėstė nukentėjusiosios, liudytojų, išteisintojo parodymus, įvertino jų visumą ir nurodė tokio vertinimo pagrindu padarytą išvadą dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo išteisintojo veiksmuose. Kolegija laiko teisinga teismo išvadą, kad jeigu smurtiniai veiksmai, kuriais asmeniui sukeltas fizinis skausmas, ir necenzūriniai žodžiai prieš kitą asmenį buvo panaudoti viešoje vietoje, tokios veikos teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų. Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo kitų nusikalstamų veikų, kuriomis gali būti kėsinamasi į tuos pačius objektus, kaip ir pažeidžiant viešąją tvarką, t. y. nuo nusikalstamų veikų asmens sveikatai, garbei ir orumui. Šioje byloje nustatyta, kad išteisintojo duktė, išgirdusi nukentėjusiosios ir liudytojos V. S. P. pokalbį apie išteisintojo dukters vedžiojamą šunį ir užgaulius palyginimus šuns elgesio su jo šeimininkų elgesiu, pasiskundė tėvams; tada išteisintojo sutuoktinė A. G. nubėgo aiškintis su nukentėjusiąją, o išteisintasis, norėdamas išskirti konfliktuojančias puses, iškoneveikė nukentėjusiąją ir ją du kartus pastūmė, pargriaudamas ant gyvatvorės. Nors kaltinamajame akte pateiktame išteisintojo veikos aprašyme teigiama, kad išteisintasis nukentėjusiąją stūmė ir išplūdo be jokios priežasties, tačiau išteisintojo veiksmų priežastis nustatyta ne tik išteisintojo ir jo sutuoktinės, bet ir prokurorės skunde nurodomais liudytojų parodymais. Įvertinęs šiuos parodymus, teismas padarė teisingą išvadą, kad išteisintojo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo sąlygoti tiek konkrečios priežasties – pykčio dėl to, kad nukentėjusioji įžeidė jo dukrą ir noras išskirti besipykstančias nukentėjusiąją ir išteisintojo sutuoktinę, tiek įsisenėjusių konfliktinių santykių su sodo kaimyne I. J.. Ilgalaikius priešiškus santykius tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo šeimos patvirtina nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai. Aplinkybę, kad išteisintasis bandė išskirti konfliktuojančias puses, patvirtina ne tik jo paties ir liudytojo A. G., bet ir nesuinteresuoto šios bylos baigtimi asmens – liudytojos A. O. parodymai, jog išteisintasis į priešingas puses stūmė ne tik nukentėjusiąją, bet ir sutuoktinę.

Byloje nėra duomenų, kad išteisintasis viešoje vietoje – sodo sklype – jau prieš konflikto pradžią elgėsi įžūliai ir tai akivaizdžiai demonstravo. Iš bylos įrodymų matyti, kad iki konflikto pradžios išteisintasis leido laiką savo sodo sklype ir su nukentėjusiąja nebendravo. Liudytojų parodymais nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo kilęs konfliktas truko neilgai, išteisintasis netgi nebuvo šio konflikto iniciatoriumi, nes žodinis ginčas pirmiausia kilo tarp jo sutuoktinės ir nukentėjusiosios. Nuteistasis, nors ir įžūliai elgdamasis, tokiu būdu spontaniškai išreiškė nepasitenkinimą nukentėjusiosios elgesiu prieš jo šeimos narius. Esant tokioms aplinkybėms, teismas teisingai nurodė, kad išteisintasis įžūliai elgėsi dėl asmeninių, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Aplinkybės, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje ir esant pašaliniams asmenims, dar neįrodo paskatų pažeisti viešąją tvarką. Išteisintasis, nors ir viešoje vietoje stumdydamas ir plūsdamas nukentėjusiąją, savo veiksmais nesiekė pažeisti viešąją tvarką, parodyti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą ar niekinamą požiūrį į aplinkinius, todėl neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką.

Apeliantė skunde teigia, kad pats išteisintasis savo veiksmus vertina kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nes pripažįsta esąs pagrįstai nubaustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, pasireiškusį necenzūrinių žodžių naudojimu. Tačiau iš išteisintojo teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis prisipažino naudojęs necenzūrinius žodžius, tačiau jie buvo skirti nukentėjusiajai konkretaus ginčo metu, o ne skirti aplinkiniams asmenims, siekiant jiems pademonstruoti nepagarbą. Be to, asmens veikos, taigi, ir subjektyviosios pusės, vertinimas yra teismo kompetencija ir teismas nuosprendyje pateikė išsamų išteisintojo subjektyviosios pusės vertinimą. Apeliantės skunde nurodoma aplinkybė, kad išteisintasis prisipažįsta vartojęs necenzūrinius žodžius ir taip padaręs administracinį teisės pažeidimą, nereiškia, kad jis yra pajėgus atriboti administracinį teisės pažeidimą nuo nusikaltimo, todėl jo dalinio prisipažinimo negalima aiškinti taip plečiamai, kaip tai daro apeliantė savo skunde.

Teismas, nuosprendyje aptardamas išteisintojo padarytos veikos aplinkybes, taip pat nurodė, kad ši veika nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, nuo kurio iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d., todėl ši veika tegali būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas. Tokia teismo išvada nėra visiškai teisinga. BK 284 str. numatytos nusikaltimo, pagal kurį ir buvo kvalifikuota išteisintojo veika, ir baudžiamojo nusižengimo sudėtys. Jei asmens veika viešoji tvarka realiai nesutrikdoma, o tik trikdoma ir veika nesiekia pavojingumo laipsnio, nuo kurio iškyla baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą, asmens veika paprastai vertinama kaip BK 284 str. 2 d. numatytas baudžiamasis nusižengimas, o ne administracinis teisės pažeidimas. Tačiau ir BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymiai yra analogiški nusikaltimo sudėčiai, todėl dėl nuosprendyje aptartų priežasčių, susijusių su aiškių asmeninių paskatų dominavimu išteisintojo veikoje ir tyčios pažeisti viešąją tvarką nebuvimu, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 284 str. 2 d.

Tenkinti apeliantės skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.