Kauno apygardos teismo nutartis

2008-01-24 · Civilinė byla Nr. 2A-115-395/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-01-24
Bylos Nr.
2A-115-395/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas, Albinas Čeplinskas (pran.), Nijolia Indreikienė
Ieškovas
V., V. K.
Atsakovas
Kauno technologijos universiteto
Advokatai
Neringa Milašienė
Kategorijos
  • 11.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-115-395/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.9.2; 11.9.7.; 11.9.8.
Pirmosios instancijos teismo teisėjaDiana LabokaitėKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. sausio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovei V. K. ir jos atstovei advokatei Neringai Milašienei, atsakovo Kauno technologijos universiteto atstovui Kęstučiui Štuikiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno technologijos universiteto apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui Kauno technologijos universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V. K., patikslinusi ieškinio dalyką (81-83 b.l.), prašė:

1) Panaikinti KTU 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymą, kuriuo terminuota darbo sutartis, sudaryta su ieškove, nutraukta nuo 2006 m. gruodžio 31 d.;

2) Pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu;

3) Priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;

4) Priteisti iš atsakovo 5000,- Lt neturtinės žalos atlyginimo;

5) Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2006 m. liepos 24 d. vykstant į darbą įvyko nelaimingas atsitikimas, kuriuo metu jai lūžo kairysis blauzdikaulis. Atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, jog terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo metu ieškovė buvo laikinai nedarbinga dėl sužalojimų, patirtų darbe, vis tiek atleido ją iš darbo, nors DK 131, 133 ir 136 straipsnių nuostatos draudžia nutraukti darbo sutartį darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė prašė jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei neturtinės žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (130-133 b.l.). Ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir grąžino ją į darbą pagal 2006 m. birželio 6 d. darbo sutartį Nr.15379. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1879,- Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, 4000,- Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 800,- Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad terminuota darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta jos nedarbingumo, kuris yra nelaimingo atsitikimo darbe pasekmė, laikotarpiu. DK 133 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojams, netekusiems darbingumo, dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas neįgalumas. Teismas sprendė, kad ši teisės norma draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo ir tuo atveju, kai darbuotojas, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį, jos pasibaigimo dieną yra nedarbingas dėl sužalojimo, patirto darbe. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovės laikinas nedarbingumas baigėsi 2007 m. balandžio 16 d., o tuo metu ji jau buvo nėščia. Todėl pasibaigus ieškovės laikinam nedarbingumui, ji buvo įgijusi DK 132 straipsnio 1 d. numatytą garantiją, neleidžiančią atleisti ją iš darbo. Ieškovė buvo nėščia ir 2007 m. rugsėjo 11 d., kai byla buvo iš esmės išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, todėl teismas sprendė, kad ji grąžintina į darbą pagal 2006 m. birželio 6 d. darbo sutartį Nr.15379. Grąžinęs ieškovę į darbą, teismas, nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo dienos uždarbis 28,91 Lt, todėl priteisė jai 1879,- Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2007 m. balandžio 16 d., kai baigėsi jos laikinas nedarbingumas, iki 2007 m. liepos 18 d., nes nuo 2007 m. liepos 19 d. ieškovė gauna motinystės pašalpą. Reikalavimą priteisti išeitinę išmoką teismas atmetė, nes konstatavo, kad ji išmokama tik darbuotojo atleidimo iš darbo atveju, o ieškovė yra grąžinta į darbą. Iš dalies patenkindamas ieškovės reikalavimą ir priteisdamas jai 4000,- Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad darbdavys grubiai pažeidė DK 133 straipsnyje nustatytą garantiją darbuotojui, t.y. nepaisant ieškovės darbe patirto sužalojimo, atleido ją iš darbo, apie darbo sutarties nutraukimą pranešė netinkamai. Šios aplinkybės lėmė, kad ieškovė patyrė stresą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o 2007 m. vasario 28 d. buvo paguldyta į ligoninę dėl gresiančio persileidimo, kurį sukėlė, kaip teigia ieškovė, jaudinimasis dėl savo padėties.

Pasisakydamas dėl vieno mėnesio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas sprendė, kad atsakovo ieškovei siųstas pranešimas elektroniniu paštu, kad ji atleista iš darbo, nepripažintinas tinkamu dokumento apie atleidimą iš darbo įteikimu darbuotojui DK 297 straipsnio prasme. Todėl teismas laikė, jog dokumentas apie atleidimą iš darbo ieškovei buvo įteiktas tik 2007 m. sausio 30 d., o ji, 2007 m. vasario 9 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ieškinio senaties termino nepraleido.

Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai teismas tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas KTU prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkintų ieškovės reikalavimų dalyje panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilnai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (137-141 b.l.).

Atsiliepimas

1. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ginčyti atleidimą iš darbo. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškinio senaties termino pradžia siejama su objektyviuoju kriterijumi – dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo diena. Ieškovė tokį dokumentą gavo 2006 m. gruodžio 19 d. elektroniniu paštu. Toks dokumentų įteikimo būdas darbuotojams yra numatytas KTU Kompiuterių tinklo valdymo ir naudojimo taisyklėse, kurių, sudariusi darbo sutartį, ieškovė privalėjo laikytis. DK nenumato dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo (įteikimo) formos ir būdo. Taisyklėse numatytas dokumentų įteikimas telekomunikacijų galiniais įrenginiais neprieštarauja DK ar blogina darbuotojo padėtį, o detalizuoja ir papildo DK 297 straipsnio 1 dalį. Be to, šiuo atveju būtina įvertinti tai, jog ieškovė, būdama nedarbinga nuo 2006 m. rugsėjo mokėsi doktorantūros studijose, naudodamasi savo elektroniniu paštu žiemos semestro metu bendravo su dėstytojais ir tiesioginiu doktorantūros vadovu. Todėl jeigu ieškovė nerado laiko susipažinti su į jos elektroninį paštą atsiustu dokumentu apie atleidimą iš darbo, tai laikytina neapdairiu ir neatsakingu elgesiu, o dokumento gavimo diena pripažintina 2006 m. gruodžio 19 d. Kadangi ieškovė dokumentą apie atleidimą iš darbo gavo 2006 m. gruodžio 19 d.. t.y. iki atleidimo iš darbo dienos, tai ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo kitos dienos po atleidimo iš darbo dienos. Taigi, ieškovė, 2007 m. vasario 9 d. kreipdamasi į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, praleido ieškinio senaties terminą, jo atnaujinti neprašė, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

2. Ieškovė, sudarydama terminuotą darbo sutartį, žinojo, kad ji baigiasi 2006 m. gruodžio 31 d. Su ieškove terminuota darbo sutartis buvo nutraukta pagrįstai, nes atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės laikinojo nedarbingumo tęsimą. Paskutiniai duomenys apie ieškovės laikinąjį nedarbingumą buvo žinomi tik iki 2006 m. gruodžio 14 d. Esant ginčui, aplinkybės, kad darbdavys žinojo apie darbuotojui taikytiną garantiją, įrodinėjimo pareiga tenka darbuotojui (CPK 178 str.), t.y. ieškovė privalėjo įrodyti, jog atsakovui yra žinoma apie jos nedarbingumą atleidimo iš darbo procedūrų vykdymo metu.

3. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad darbdavys žinojo apie darbuotojai taikytiną garantiją, darbdavys turėjo teisę nutraukti darbo sutartį pasibaigus jos terminui, nes pagal LAT suformuotą teisės taikymo praktiką terminuotos sutarties atveju DK 131 straipsnio 1 dalis ir 133 straipsnio 1 dalis netaikomos.

4. Teismas, grąžindamas ieškovę į darbą, nepagrįstai taikė DK 132 straipsnį, numatantį garantiją nėščiai moteriai. Ši garantija taikoma tik tuo atveju, kai darbdaviui žinoma, t.y. jam pateikiama pažyma apie nėštumą. Taigi, darbuotoja turi išreikšti valią, kad jai būtų taikoma DK 132 straipsnyje nėščiajai numatyta garantija. Ieškovė apie nėštumą pranešė tik 2007 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje ir tai ne atsakovui, o teismui.

5. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, turėtų būti taikoma ne DK 297 straipsnio 3 dalis, o DK 297 straipsnio 4 dalis. Ieškovė reikalavimą grąžinti į darbą suformulavo tik baigiamosiose kalbose, o ieškinio dalyko pakeitimui CPK numato griežtus formos, turinio ir laiko reikalavimus, kurių ieškovė nesilaikė (CPK 141 str. 1 d.).

6. Teismas, grąžindamas ieškovę į darbą, neįvertino, kad ji nuo 2007 m. balandžio 18 d. dirba UAB „Itama“.

7. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis priteisiant ieškovei neturinės žalos atlyginimą. Atsakovas pažymi, kad nėra grubiai pažeidęs DK 133 straipsnio reikalavimų. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog darbdavys netinkamai informavo ieškovę apie atleidimą iš darbo. Tai, jog ieškovė 2007 m. vasario 28 d. buvo stacionarizuota dėl gresiančio persileidimo, negali būti atleidimo iš darbo pasekmė, nes atleidimo iš darbo ir sužinojimo apie jį metu, ieškovė dar nebuvo nėščia. Be to, ieškovės pažyma apie negalavimą yra netinkamai patvirtinta, todėl negali būti rašytiniu įrodymu byloje. Teismas priteisė nepagrįstai didelį 4000,- neturtinės žalos atlyginimą, nes darbo bylose jis siekia apie 500,- – 2000,- Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (151-154 b.l.)

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė 2006 m. gruodžio 19 d. gavo darbdavio įsakymą apie darbo sutarties nutraukimą ir atleidimą iš darbo. 2006 m. gruodžio 19 d. elektroninis laiškas, kurį išsiuntė darbdavys ir informavo apie atleidimą iš darbo, negali būti pripažįstamas tinkamu darbdavio įsakymo apie darbo sutarties nutraukimą gavimu. Ieškovė nebuvo supažindinta su darbdavio Kompiuterių tinklo valdymo ir naudojimosi taisyklėmis, todėl jos negali būti taikomos ieškovės atžvilgiu. Ieškovė taip pat pažymi, kad šios taisyklių nuostatos, jog visa tarnybinė informacija darbuotojui siunčiama tik tarnybinio elektroninio pašto adresais, prieštarauja DK normos, nes jose nenumatytas toks dokumentų įteikimo būdas. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ieškovei nėra tinkamai įteikęs dokumento apie atleidimą iš darbo, todėl ieškinio senaties taikymo klausimas šioje byloje iš viso negali kilti.

2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atleisdamas ieškovę iš darbo nežinojo apie jos nedarbingumą. 2006 m. gruodžio mėnesį pildytas KTU Sintetinės chemijos instituto darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame visą mėnesį ieškovės eilutėje buvo žymima raidė „L“, patvirtina, jog darbdaviui buvo žinoma apie ieškovės nedarbingumą.

3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad neterminuotos darbo sutarties atveju netaikoma DK 133 straipsnio 1 dalis, nes pagal LAT formuojamą praktiką yra priešingai.

4. Darbdaviui nebuvo pranešta apie neštumą dėl paties darbdavio kaltės, nes jis neteisėtai atleidęs ieškovę iš darbo nuo 2007 m. sausio 6 d. jokių jos teikiamų dokumentų nebepriėmė.

5. Darbo bylose teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus, todėl galėjo ieškovę grąžinti į darbą, nors tokį prašymą ji suformulavo tik baigiamosiose kalbose žodžiu.

6. Teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes bei jas įvertinęs, pagrįstai ieškovei priteisė 4000,- Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo KTU atstovas K.Štuikys prašė apeliacinį skundą patenkinti. Ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė, atleista iš darbo nuo 2006 m. gruodžio 31d., 2007 m. vasario 9 d. kreipdamasi į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, numatytą DK 297 straipsnio 1 dalyje. Spręsdama ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalis numato, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. DK 297 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Taigi pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą. Be to, konstatuotina, kad šioje DK teisės normoje senaties termino eigos pradžia siejama ne su subjektyviau pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviu kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu dokumentas apie atleidimą iš darbo darbuotojui įteikiamas anksčiau nei jame nurodyta atleidimo iš darbo diena, tai vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po darbuotojo atleidimo iš darbo dienos (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 10 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi į tai, jog pripažinus, kad darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tokio dokumento gavimo dienos, būtų nepateisinamai suvaržyta darbuotojo teisė į vieno mėnesio terminą, per kurį įstatymas jam suteikia teisę apginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį ir ginčijant įvykusį darbo sutarties nutraukimo faktą.

Šioje byloje atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė dokumentą apie atleidimą iš darbo gavo 2006 m. gruodžio 19 d., kai į jos elektorinį paštą darbdavys atsiuntė žinutę, kurioje pateikė informaciją apie 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymą dėl terminuotos darbo sutarties su ieškove nutraukimo pasibaigus darbo sutarties terminui nuo 2006 m. gruodžio 31 d., todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikoma kita po darbo sutarties nutraukimo dienos einanti diena. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi atsakovo 2006 m. gruodžio 19 d. žinutė, atsiųsta į ieškovės elektroninį faktą, patvirtina tik aplinkybę, kad darbdavys išsiuntė darbuotojai pranešimą apie atleidimą iš darbo. Pagal byloje esančius įrodymus žinutės apie atleidimą iš darbo išsiuntimo faktas, kolegijos nuomone, nėra pakankama įrodymas, patvirtinantis, kad darbuotoja yra gavusi dokumentą apie jos atleidimą iš darbo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal DK 297 straipsnio 1 dalį nurodymo (dokumento) apie atleidimą iš darbo įteikimo darbuotojui pareiga tenka darbdaviui, todėl būtent jam taip pat tenka našta įrodyti, kad jis šią pareigą įvykdė tinkamai (CPK 178 str.). Žinutės išsiuntimas į darbuotojo elektroninį paštą apie atleidimo iš darbo faktą būtų pakankamu įrodymu apie jos įteikimą darbuotojui, jeigu dėl tokio dokumentų įteikimo (gavimo) būdo tarpusavyje yra susitarusios darbo sutarties šalys arba darbdavys lokaliniais teisės aktais, su kuriais supažindino darbuotoją, būtų nustatęs tokį dokumentų įteikimo būdą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys byloje neįrodė, jog dėl tokio dokumentų įteikimo būdo darbo sutarties šalys būtų susitarusios. Atsakovas nurodo, kad ieškovė, sudariusi darbo sutartį, turėjo laikytis darbdavio lokaliniame akte „Kompiuterių tinklo valdymo ir naudojimosi taisyklės“ nustatytos tvarkos apie tarnybinės informacijos pateikimą. Tokie atsakovo teiginiai teisingi tik iš dalies, nes darbuotojas turi ir gali laikytis darbdavio nustatytų vidaus darbo tvarkos taisyklių tik tuo atveju, kai yra su jomis supažindintas. Ieškovė neigė, kad ji buvo supažindinta su šiomis taisyklėmis, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės supažindinimą su šiomis taikylėmis. Todėl darbdavys negali remtis vien darbo sutarties, kurioje yra duomenys, kad ieškovė supažindinta tik su kolektyvine sutartimi, o duomenų, kad ieškovė buvo supažindinta su kitais lokaliniais norminiais teisės aktais, nėra (63-64 b.l.), sudarymo faktu įrodinėdamas, jog ieškovė įsipareigojo laikytis taisyklių, su kuriomis nebuvo supažindinta. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad elektroninės žinutės apie atleidimą iš darbo išsiuntimas į darbuotojo elektroninį paštą nėra pakankamu įrodymu apie jos įteikimą (gavimą).

Be to, šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi dar ir tai, jog darbuotoja, kai į jos elektroninį paštą darbdavys 2006 m. gruodžio 19 d. išsiuntė žinutę apie atleidimą iš darbo, buvo laikinai nedarbinga ir darbo funkcijų nevykdė, todėl, net jeigu ji ir būtų supažindinta su „Kompiuterių tinklo valdymo ir naudojimosi taisyklės“, neprivalėjo tikrinti savo darbinio elektroninio pašto nedarbingumo laikotarpiu. Ieškovė buvo nedarbinga ne tik 2006 m. gruodžio 19 d., kai jai buvo išsiųsta elektroninė žinutė apie jos atleidimą iš darbo, bet visą likusi laikotarpį iki ieškinio padavimo teismui dienos (14-16 b.l.). Todėl ir dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo 2006 m. gruodžio 19 d. elektroninė žinutė apie ieškovės atleidimą iš darbo laikytina tinkamu nurodymo (dokumento) apie atleidimą iš darbo įteikimu (gavimu). Byloje iki šiol nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių nurodymo (dokumento) apie ieškovės atleidimą iš darbo įteikimą jai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė, 2006 m. vasario 9 d. kreipdamasi į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad netgi tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog atsakovas tinkami įteikė ieškovei nurodymą (dokumentą) apie atleidimą iš darbo, o ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. sausio 1 d., t.y. kitą dieną po ieškovės atleidimo iš darbo 2006 m. gruodžio 31 d., būtų akivaizdus pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes ieškovė viso ieškinio senaties termino metu ir iki ieškinio pateikimo teismui buvo nedarbinga, o tai labai apsunkino jos galimybes per labai trumpą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Be to, ieškinio senaties terminas būtų praleistas tik nežymiai (9 dienomis), o tai akivaizdžiai byloja, kad ieškovė bu­vo pa­kan­ka­mai ati­di ir sie­kė įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka ap­gin­ti nu­ro­do­mą pa­žeis­tą tei­sę, todėl būtų pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad jeigu ieškovas nepateikia prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tai nėra pagrindas teismui nespęsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Kaip žinia, ieš­ki­ni­o se­na­tis tai­ko­ma tik esant šalies rei­ka­la­vi­mui (CK 1.126 str. 2 d). Taigi, ieš­ko­vas ne­pri­va­lo jau ieš­ki­nyje pra­šy­ti at­sta­ty­ti pra­leis­tą ieš­ki­ni­o se­na­ties ter­mi­ną, nes vi­sų pir­ma kita šalis iš vi­so ga­li ne­rei­ka­lau­ti ją tai­ky­ti. Tuo tar­pu at­sa­ko­vui to­kį rei­ka­la­vi­mą pa­reiš­kus, tin­ka­mai pri­tai­ky­ti ieš­ki­ni­o se­na­tį teis­mas ga­li tik iš­si­aiš­ki­nęs ir įver­ti­nęs vi­sas reikš­min­gas jos taiky­mui ap­lin­ky­bes, t.y. ka­da pra­si­dė­jo ieš­ki­ni­o se­na­ties ter­mi­no ei­ga (DK 297 str. 1 d.), ar jis nebu­vo su­stab­dy­tas ar nu­trauk­tas (CK 1.129; 1.130 str.), ar ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas bu­vo pasibaigęs iki ieš­ki­nio padavimo, ar jis nė­ra pra­leis­tas dėl svar­bios prie­žas­ties (CK 1.131 str.). Teismui nusta­čius, kad ieš­ki­ni­nio se­na­ties ter­mi­nas pra­leis­tas dėl svar­bios prie­žas­ties, ter­mi­no pasibai­gi­mas iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo ne­su­da­ro pa­grin­do ieš­ki­niui at­mes­ti ir to­kiu at­ve­ju pa­žeis­to­ji tei­sė tu­ri bū­ti gi­na­ma (CK 1.131 str. 2 d.). Todėl tei­sė­jų ko­le­gi­ja kon­sta­tuo­ja, kad at­sa­ko­vui reikalaujant tai­ky­ti ieš­ki­ni­o se­na­tį, teis­mas, ne­pri­klau­so­mai nuo ieš­ko­vo pra­šy­mo at­naujinti pra­leis­tą ieš­ki­ni­o se­na­ties ter­mi­ną bu­vi­mo ar ne­bu­vi­mo, pri­va­lo nag­ri­nė­ti ieš­ki­ni­nio se­na­ties tai­ky­mą vi­sa apim­ti­mi, tir­ti ir ver­tin­ti ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tis.

Dėl darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš darbo teisėtumo

Byloje tarp šalių nekyla ginčo, kad ieškovė V. K., 2006 m. liepos 24 d. komandiruotės metu vykdama autobusu „Kaunas-Vilnius“ į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, apie 10 valandą įvykusios autoavarijos metu buvo sužalota. Jai lūžo kairysis blauzdikaulis. Nelaimingo atsitikimo faktą patvirtina Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą 2006 m. rugpjūčio 1 d. aktas Nr. 6. (10 b.l.). Tarp šalių taip pat nekyla ginčo, kad darbdaviui nuo nelaimingo atsitikimo dienos iki 2006 m. gruodžio 13 d. tikrai buvo žinoma apie ieškovės nedarbingumą, kurio priežastis nelaimingas atsitikimas darbe. Tai patvirtina atsakovo atstovo paaiškinimai ir apeliacinio skundo turinys. Tačiau atsakovas nurodo, kad nuo 2006 m. gruodžio 14 d. jis neturėjo jokių duomenų apie ieškovės nedarbingumą, todėl turėjo teisę 2006 m. gruodžio 18 d. priimti įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo pasibaigus terminuotos darbo sutarties terminui nuo 2006 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovas teigia, kad net jeigu ir būtų žinojęs apie ieškovės nedarbingumą, jis turėjo teisę nutraukti su ieškove sudarytą terminuotą darbo sutartį, nes terminuotos darbo sutarties atveju DK 131 straipsnio 1 straipsnio 1 punkto ir 133 straipsnio 1 dalies garantijos darbuotojui netaikomos. Su tokiais atsakovo teiginiais ir argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Byloje yra Sintetinės chemijos instituto 2006 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame eilutėje, skirtoje V. K., visą mėnesį žymėta raidė „L“ (100 b.l.). Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartinį žymėjimą raidė „L“ reiškia nedarbingumą dėl ligos ar traumų. Už tinkamą darbo laiko apskaitos žurnalo žymėjimą atsako darbdavys. Todėl darbdavio atstovo teiginiai, kad darbdaviui po 2006 m. gruodžio 14 d. nieko nebuvo žinoma apie ieškovės nedarbingumą, prieštarauja paties atsakovo pateiktiems ir pildytiems rašytiniams įrodymams. Be to, apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė 2006 m. lapkričio 22 d. Nedarbingumo pažymėjimo serija D Nr.2449634 nuorašą (155 b.l), kuriame yra įrašai apie nedarbingumo ieškovei tęsimą nuo 2006 m. lapkričio 18 d. iki 2006 m. gruodžio 13 d. Šio dokumento antroje pusėje yra atsakovo darbuotojų daryti įrašai, atsakovo antspaudas ir direktoriaus parašas. Kaip minėta anksčiau, atsakovas taip pat neginčija, kad jam buvo žinoma apie ieškovės nedarbingumą iki 2006 m. gruodžio 13 d. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovės 2006 m. lapkričio 22 d. Nedarbingumo pažymėjime serija D Nr.2449634, kuris buvo tęsiamas iki 2006 m. gruodžio 13 d., nėra užpildyta grafa „Nedarbingumo pažymėjimo užbaigimas“, o grafoje „Išduotas tęsinys“ atžymėta varnelė „?“ (155 b.l). Iš tokio nedarbingumo pažymėjimo užpildymo atsakovui turėjo būti akivaizdu, kad ieškovės nedarbingumas yra tęsiamas ir po 2006 m. gruodžio 13 d., todėl atsakovo teiginiai apie nežinojimą, jog ieškovės nedarbingumas buvo tęsiamas ir po 2006 m. gruodžio 13 d., atmestini. Atsakovo tvirtinimai, jog jam ieškovės 2006 m. lapkričio 22 d. Nedarbingumo pažymėjimas serija D Nr.2449634 buvo pateiktas po 2006 m. gruodžio 18 d. taip pat atmestini, nes būtent jam, teigiančiam, kad šis dokumentas buvo pateiktas pavėluotai, tenka pareiga įrodyti šią aplinkybę. Jokių pavėlavimą patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Be to, netgi tuo atveju, jeigu ieškovė ir būtų pateikusi 2006 m. lapkričio 22 d. Nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr.2449634 atsakovui po 2006 m. gruodžio 18 d., atsakovas, žinodamas, kad ieškovė nuo 2006 m. liepos 24 d. iki 2006 m. gruodžio 13 d. tikrai turėjo nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, bei neturėdamas duomenų apie Nedarbingumo pažymėjimo užbaigimą privalėjo imtis visų įmanomų priemonių išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priiminėti įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog terminuotos darbo sutarties atveju darbuotojui netaikomos garantijos, numatytos DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 133 straipsnio 1 dalyje.

DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Nuorodos, kad ši taisyklė netaikoma DK 126 straipsnio atveju, nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei, kuri tiek 2006 m. gruodžio 18 d., kai atsakovas priėmė įsakymą dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo pasibaigus jos terminui nuo 2006 m. gruodžio 31 d., tiek 2006 m. gruodžio 31 d., kai turėjo baigtis jos terminuotos darbo sutarties terminas, buvo laikinai nedarbinga, pagrįstai taikė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 133 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją ir jos atleidimą iš darbo nuo 2006 m. gruodžio 31 d. pripažino neteisėtu.

Dėl DK 132 straipsnio taikymo

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei nepagrįstai pritaikė DK 132 straipsnyje numatytą garantiją. Ieškovės laikinas nedarbingumas dėl nelaimingo atsitiko darbe baigėsi 2007 m. balandžio 16 d. (58, 59-60 b.l.). Tuo metu ieškovė jau buvo nėščia. Nėštumą patvirtina 2007 m. vasario 28 d. išrašas iš medicininių dokumentų (52 b.l.). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės atžvilgiu pasibaigus vienai garantijai dėl draudimo atleisti iš darbo, jau turėjo būti taikoma nauja garantija, kaip nėščiai moteriai, todėl ir po 2007 m. balandžio 16 d. atsakovas negalėjo nutraukti su ja terminuotos darbo sutarties (DK 132 str.). DK 132 straipsnyje taip pat nėra nuorodos, kad ši garantija nėra taikoma DK 126 straipsnio atveju. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė DK 132 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė nepranešė apie savo nėštumą darbdaviui, todėl jai ši garantija neturi būti taikoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė laiku nepranešė apie savo nėštumą darbdaviui ne dėl savo kaltės ar nenoro naudotis DK 132 straipsnio garantija, o dėl to, jog darbdaviui neteisėtai nuo 2006 m. gruodžio 31 d. nutraukus terminuotą darbo sutartį su ieškovė, jos su atsakovu nebesiejo darbo santykiai ir ji nebegalėjo darbdaviui pateikti jokių dokumentų. Taigi, atsakovui apie ieškovės nėštumą laiku nebuvo pranešta dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl jis negali remtis aplinkybe, jog jam iki 2006 m. balandžio 16 d. ieškovė nepranešė apie nėštumą.

Dėl ieškovės grąžinimo į darbą

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė negalėjo būti grąžinta į darbą pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, nes tokio reikalavimo ji byloje nebuvo pareiškusi, o tokį norą išreiškė tik baigiamosiose kalbose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises teismas apgina taikydamas DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Juos taikydamas teismas nėra saistomas darbuotojo reikalavimu (CPK 418 straipsnis). Nustatęs pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, kuris iš darbuotojo pažeistų teisių gynimo alternatyvių būdų, nustatytų DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse, yra taikytinas. Aplinkybes, reikšmingas šių teisės normų taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojų teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovės grąžinimas į darbą yra negalimas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovę grąžino į darbą. Aplinkybė, jog nuo 2006 m. gruodžio 31 d. nutraukęs terminuotą darbo sutartį su ieškove, atsakovas nuo 2007 m. sausio 1 d. panaikino vyresniojo inžinieriaus 0,5 etatą, kuriame dirbo ieškovė, negali būti pagrindu pripažinti organizacine priežastimi, dėl kurios ji negali būti grąžinta į darbą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, jog priešingu atveju išeitų, jog darbdavio neteisėti veiksmai, yra pagrindas ieškovei užkirsti kelią naudotis alternatyviais teisių gynimo būdais. Be to, šiuo atveju būtina įvertinti dar ir tai, jog ieškovė turi teisę į tikslines atostogas, t.y. nėštumo ir gimdymo, kuriomis naudojosi (236 b.l.), bei vaiko priežiūros atostogas, kuriomis gali naudotis šiuo metu, todėl jos grąžinimas į darbą šiuo metu negali sutrukdyti atsakovui organizuoti darbą. Nenustačius aplinkybių, numatytų DK 297 straipsnio 4 dalyje, byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė minėto straipsnio 3 dalį, ir ieškovę grąžino į darbą.

Aplinkybė, kad ieškovė nuo 2007 m. balandžio 18 d. įsidarbino UAB „Itama“ taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė negali būti grąžinta į darbą Sintetinės chemijos institute vyresniąja inžiniere 0,5 etato darbo krūviu. Ieškovė Sintetinės chemijos institute vyresniąja inžiniere dirbo 0,5 etato, o pagal terminuotą darbo sutartį jos darbo trukmė 20 val. per savaitę (63-64 b.l.). DK 147 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų. Įvertinus tai, jog ieškovės darbo krūvis Sintetinės chemijos institute 0,5 etato, darytina išvada, kad darbo dienos laiko trukmės norma, gražinus ieškove į darbą, nėra pažeidžiama. Be to, pažymėtina, kad šiuo metu ieškovė gali naudotis tikslinėmis atostogomis, t.y. vaiko priežiūros atostogomis, todėl darbo dienos laiko trukmės klausimas iš viso neturėtų kilti. O jeigu ieškovė nuspręs nesinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir grįžti į darbą Sintetinės chemijos institute, tai atsakovas turės teisę nutraukti su ja darbo sutartį, laikydamasis DK nustatytų taisyklių, nustatytų terminuotos darbo sutarties nutraukimui, nes ieškovės darbo sutarties rūšis nėra pasikeitusi.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovę grąžino į darbą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, nes neatsižvelgė į įstatyme nurodytų kriterijų, būtinų įvertinti priteisiant neturtinę žalą, visumą. Atsakovas nurodo, kad nėra priežastinio ryšio tarp darbdavio veiksmų ir ieškovės sveikatos pablogėjimo. Su šiais argumentais kolegija nesutinka.

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta ir tuo atveju, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo. Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo iš darbo ir pagrindo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad šiandien asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo.

Sprendžiant, kokiais atvejais darbuotojui turi būti atlyginama neturtinė žala, taip pat būtina laikytis bendrųjų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir kriterijų, suformuluotų CK 6.250 straipsnyje. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad jų dydį nustato teismas, o kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas, priteisdamas ieškovei neturtinę žalą, nustatė, kad atsakovas grubiai pažeidė DK 133 straipsnyje nustatytą garantiją darbuotojui. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Ieškovė tapo laikinai nedarbinga dėl nelaimingo atsitikimo darbe, todėl pagrįstai buvo įsitikinusi, kad nebus atleista iš darbo, kol nesibaigs jos laikinas nedarbingumas. Tačiau darbdavys, nesilaikydamas imperatyvios teisės normos, bei nesiėmęs visų įmanomų priemonių išsiaiškinti ar ieškovės nedarbingumas nepasibaigęs, netinkamai ją informavęs apie darbo sutarties nutraukimą, atleido iš darbo. Nėra abejonės, kad tokie aiškiai neteisėti ir netikėti darbdavio veiksmai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, pergyvenimus, nepatogumus. Šiuo atveju, būtina įvertinti dar ir tai, jog ieškovė sužinodama apie savo darbo teisių pažeidimus buvo nėščia, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės 2007 m. vasario 28 d. stacionarizacijai galėjo turėti įtakos ieškovės neteisėtas atleidimas iš darbo (52 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas vyksta tikimybių pusiausvyros principu, t.y. aplinkybė laikoma įrodyta, jeigu nustatoma, kad labiau tikėtina, jog ji buvo, nei nebuvo. Iki 2007 m. vasario 28 d. ieškovės darbo ginčai su atsakovu nebuvo išsisprendę, be to, ji dėl jų turėjo kreiptis į teismą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovės ilgalaikiai pergyvenimai dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo viena iš priežasčių nulėmusių ieškovės stacionarizaciją dėl gresiančio persileidimo, nes nėščios moters būsena dėl fiziologinių pokyčių jo organizme ir taip yra sudėtinga, todėl bet koks šalutinis neigiamas emocinis poveikis labai jautriai veikią moterį. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad ieškovės sveikata būtų pablogėjusi dėl kokių nors kitų priežasčių ar kad jos sveikata buvo pablogėjusi dar iki darbdavio neteisėtų veiksmų atlikimo. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, turinčias įtakos neturtinės žalos fakto ir jos dydžio nustatymui, todėl šios sprendimo dalies taip pat nėra pagrindo keisti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo (apelianto) ieškovei priteistinos 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi ir 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Kauno technologijos universiteto (į/k 111950581, buveinė K. D. g. 73, Kaunas, a/s LT09 73000 0100 0222 9051, AB bankas „Hansabankas“) 1000,- Lt (vieną tūkstantį litų) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasTeisėjai Nijolia IndreikienėEgidijus Tamašauskas