Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (2 t., 149 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (1 t., 17-24, 95-99, 177-180 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundais nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-09-01 pažymos „Dėl T. V.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2013-10-25 iki 2014-04-14 skirtingose kamerose vienas arba su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 iki 18,3 kv. m. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas pabrėžia, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas T. V. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Iš byloje esančios 2015-09-01 pažymos Nr. 60/09-28827 (1 t., 26-29 b. l.) ir 2016-02-11 pažymos Nr. 60/09-5390 (2 t., 13-17 b. l.) matyti, kad pareiškėjas T. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013-10-25 iki 2014-04-14, viso 162 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas nuo 2013-10-25 iki 2013-10-27 su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,32 kv. m., kameroje Nr. 43 – nuo 2013-10-28 iki 2013-11-15 vienas arba su dar 3-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,05 iki 18,33 kv. m., kameroje Nr. 59 – 2013-11-20 – 2013-11-21 su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,29 kv. m., kameroje Nr. 63 – nuo 2013-11-21 iki 2014-01-10 su dar 4-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,59 iki 3,63 kv. m., ir kameroje Nr. 61 – nuo 2014-01-17 iki 2014-04-14 su dar 2-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,49 iki 5,82 kv. m.

Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjas tik 28 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, net 117 dienų jam tenkantis kamerų plotas buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta norma, o 17 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė tik duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015-09-01 pažymos Nr. 60/09-28827 turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 134 dienas (117+17) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas (1 t., 30-33, 172-176 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas (teko tik 2,49-3,32 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunduose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, jose drėgna, laikosi pelėsis, byra tinkas, į orą kyla dulkės, kameros daug metų neremontuotos. Iš atsakovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (1 t., 39-60, 2 t., 29-148 b. l.) matosi, kad per laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2014-07-01 buvo patikrinta tik viena gyvenamoji kamera, kurioje 2013-11-20 – 2013-11-21 buvo laikomas pareiškėjas – kamera Nr. 59 (2014-05-06 patikrinimo aktas Nr. EP-126 – 2 t., 138-144 b. l.). Akte nurodyta, kad patikrinimo metu kameroje pelėsio nenustatyta. Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, per nurodytą laikotarpį patikrinimų nebuvo atlikta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, pateikė tik kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, situacines nuotraukas (1 t., 163-171 b. l.), tačiau nėra nurodyta, kada šios nuotraukos buvo darytos, į bylą jos pateiktos tik 2015-12-16, todėl laikytina, kad tik tada jos ir buvo padarytos, o pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas nuo 2013-10-25 iki 2014-04-14, taigi šios nuotraukos neturi įrodomosios vertės, nes parodo situaciją, buvusią 2015 m. gruodžio mėn. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose drėgna, šalta, yra pelėsis, nuo sienų byra tinkas (LVAT 2016-02-02 nutartis byloje Nr. A-227-858/2016).

Pareiškėjas nurodo, kad kiekvieną kartą atvykęs į Šiaulių TI ar išvykstant jis buvo laikomas ir paskirstymo kamerose, kuriose labai blogos sąlygos – nėra langų, ventiliacijos, drėgna, šalta, trūksta oro. Iš 2016-02-11 pažymos Nr. 60/09-5390 (2 t., 13-17 b. l.) matosi, kad pareiškėjas T. V. tris kartus – 2013-10-25, 2013-11-20 ir 2014-11-17 - buvo patalpintas į paskirstymo kamerą Nr. PK-3. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016-02-15 pažymoje Nr. 62/08-105 (2 t., 28 b. l.) nurodyta, kad priėmimo paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti, yra dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė nuo 25 iki 40 W). Šiaulių visuomenės sveikatos centras paskirstymo kamerą Nr. 3 tikrino 2013-01-14 patikrinimo metu (2013-01-17 patikrinimo aktas Nr. EP-3 – 2 t., 29-34 b. l), nustatyta, kad kameroje įrengtas dirbtinis naktinis apšvietimas, lubų, sienų dažų danga nusitrynusi, grindys betoninės, vietomis išdaužytos, patalpoje reikalingas remontas, sienos, sanitarinis mazgas, inventorius purvini (higienos normos HN 76:2010 54 p., 62 p. pažeidimai). Nors pažeidimai paskirstymo kameroje Nr. PK-3 nustatyti anksčiau, negu pareiškėjas buvo į ją patalpintas, tačiau byloje nėra duomenų, kad rasti pažeidimai buvo pašalinti dar iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikytina, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. PK-3 metu. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją paskirstymo kameroje, neatitinkančioje higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 str. prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2013 m. lapkričio 3-4 dienomis jis be jokio pagrindo buvo perkeltas į karantino kamerą, kurioje buvo laikomas labai blogomis sąlygomis. 2016-02-11 pažymoje Nr. 60/09-5390 (2 t., 13-17 b. l.) nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 3-4 dienomis pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 43, tačiau kameroje buvusių asmenų skaičius 2013-11-03 7.30 val. ir 19.30 val., bei 2013-11-04 7.30 val. buvo 0. Teismui pareikalavus pateikti duomenis apie pareiškėjo perkėlimą šiomis dienomis į karantino ar kitokią kamerą, atsakovas pateikė 2016-02-10 pažymą Nr. 20/01-979 (2 t., 18 b. l.), kurioje nurodyta, kad patikrinus Šiaulių TI 2013 metų Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnalą, nustatyta, jog 2013-11-02 21.45 val. sienoje tarp kamerų Nr. 43 ir Nr. 44 aptikta skylė, kurią padarė šiose kamerose kalinami asmenys; siekiant užtikrinti šiose kamerose kalėjusių asmenų tarpusavio izoliaciją, užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pabėgimą, draudžiamų turėti daiktų patekimą, kamerose kalintys suimtieji buvo laikinai patalpinti į paskirstymo (karantino) kamerą, iki sienoje esanti skylė bus užmūryta; 2013-11-04 kameros Nr. 43 suimtieji buvo grąžinti atgal į kamerą Nr. 43. Atsakovas šioje pažymoje nenurodo, į kokią konkrečiai karantino kamerą iš kameros Nr. 43 buvo perkelti suimtieji. Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI karantino kameras tikrino 2013 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu (2013-05-09 patikrinimo aktas Nr. EP-128 – 2 t., 56-63 b. l.), nustatyta, kad visose karantino kamerose yra tik šaltas vanduo, praustuvių nėra, sumontuoti tik sanitariniai įrenginiai, ištraukiamosios ventiliacijos nėra, sanitariniai mazgai įrengti bendrose patalpose, įrengtas tik dirbtinis naktinis apšvietimas, reikalingas remontas, nes sienų dažai vietomis nusitrynę, yra pelėsis, ypač prie sanitarinių įrenginių, betoninės grindys vietomis išdaužytos, pajuodusios, su apnašomis (HN 76:2010 56 p., 62 p. pažeidimas). Taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginiai, kad jis dvi paras buvo laikomas paskirstymo (karantino) kameroje, kuri nėra į Šiaulių TI patalpintų asmenų apgyvendinimui skirta patalpa, ką pripažįsta ir pats atsakovas (2 t., 28 b. l.), ir kad ši kamera neatitinka higienos normos reikalavimų, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus ir laikyti, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, galimybės dažniau naudotis dušu nebuvimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, jo, kaip nerūkančio asmens laikymo su rūkančiais asmenimis, dėl netinkamo supažindinimo su savo teisėmis ir pareigomis, nesudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti savo asmeninius rūbus ir patalynę, netinkamo kameros gulto, netinkamai organizuoto užimtumo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o šių Taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai dėl atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos Šiaulių TI gyvenamosioms kameroms netaikomi. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymoje Nr. 62/08-873 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisė aktai nenumato (1 t., 30-33 b. l.). Taigi atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti (1 t., 39-60 b. l., 2 t., 29-148 b. l.), taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytus reikalavimus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančios 2015-09-01 Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t., 30-33 b. l.). Iš byloje esančių patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties Lietuvos Higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patikrinimą (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 – 1 t., 39-46 b. l.) nustatė, kad prausimosi-švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, patalpose pelėsių nėra, daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija; taigi Visuomenės sveikatos centras higienos normos HN 76:2010 68 punkto pažeidimų nenustatė. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (1 t., 57-60 b. l.) nurodyta, kad kartą per savaitę sudaroma galimybė praustis duše (vedamas registracijos žurnalas), keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registravimo žurnalas). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kalinamųjų ir nuteistųjų maudymosi dušuose grafikai (1 t., 137-139 b. l.).Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 p. numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (1 t., 140 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Ūkio skyriaus 2015-09-01 pažymoje Nr. 62/08-873 (1 t., 30-33 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas trunka ne mažiau kaip vieną valandą kasdien. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2013-06-26 patikrinimo metu (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 – 1 t., 39-46 b. l.) nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant stogo, ketvirtame aukšte, kurių yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. 2014-09-25 patikrinimo metu (2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406 – 1 t., 57-60 b. l.) nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Taigi Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metų higienos normos HN 76:2010 18.4 p. pažeidimų Šiaulių TI nebuvo užfiksuota, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis nuostatoms, nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad jis yra nerūkantis, tačiau atvykęs į Šiaulių TI 2013-10-25 buvo patalpintas į rūkančiųjų kamerą, nes nerūkančiųjų kamerose nebuvo vietos, o 2013-11-20 perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau toje kameroje buvo rūkoma ir jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 patikrinimo metu nustatė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (1 t., 40 b. l.), 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 (1 t., 58 b. l.) užfiksuota, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Nors pareiškėjas nurodo esąs nerūkantis, tačiau iš byloje esančios jo asmens sveikatos istorijos matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2013-10-28 pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą (1 t., 73 b. l.). 2015-09-11 Šiaulių TI kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybiniame pranešime Nr. 20/01-4404 nurodyta, kad nuo 2013-10-25 iki 2013-11-20 T. V. buvo laikomas su rūkančiais asmenimis pagal jo paties 2013-10-25 rašytą prašymą, 2013-11-20 gautas T. V. rašytinis prašymas laikyti jį kameroje, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, todėl nuo 2013-11-20 iki 2014-04-16 jis buvo kalinamas su nerūkančiais asmenimis (1 t., 83-85 b. l.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo priverstas skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus gyvenamosiose kamerose. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam kalint Šiaulių TI nebuvo tinkamai organizuojamas laisvalaikio užimtumas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagrindinės užimtumo formos Šiaulių TI yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais ir kita informacija; Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, suimtieji (nuteistieji) į renginius įsitraukia pagal pageidavimą, Šiaulių TI veikia biblioteka, kurioje periodiškai atnaujinamos knygos, užsakomi pagrindiniai Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai, suimtieji gali naudotis artimųjų perduotais televizoriais, radijo imtuvais, nešiojamais kompiuteriais ir pan. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, nebuvo leista naudotis bibliotekos paslaugomis, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.