Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-12-12 · Civilinė byla Nr. 2A-434-585/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-12
Bylos Nr.
2A-434-585/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
Atsakovas
S. Ž., I. Ž., D. Ž., A. Ž.
Ieškovas
E. B.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-434-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-68-3-00040-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. Ž. (S. Ž.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovams S. Ž., I. Ž., D. Ž. (D. Ž.) ir A. Ž. (A. Ž.) dėl priverstinio iškeldinimo iš savavališkai naudojamos gyvenamosios patalpos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas iškeldinti atsakovus iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), su visais jiems priklausančiais daiktais. Ieškovas teigia, jog jis varžytynėse įsigijo butą. Pasak ieškovo, jis negali tinkamai įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių į butą, nes butu neteisėtai naudojasi atsakovai.

Atsakovai nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovo reikalavimą. Pažymėjo, jog atsakovas kitos bylos procese ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą, pagal kurį ieškovas įsigijo nuosavybėn butą. Pasak atsakovų, jie neturi kitos gyvenamosios vietos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu patenkino ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovas yra buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), savininkas; ieškovas, iki pareikšdamas ieškinį, ragino atsakovą išsikelti iš buto, bet jis nereagavo į ieškovo raginimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai neteisėtai valdo butą ir trukdo ieškovui įgyvendinti savo nuosavybės teisę į butą. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, konstatavo esant pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagrįstu atsakovo paaiškinimų analize, jis turi visas galimybes pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais ir, be kita ko, užtikrinti jų teisę į gyvenamąjį būstą, nes tiek jis, tiek jo sutuoktinė turi artimųjų, kurie gyvena Vilniuje. Be to, teismas pažymėjo, jog, paskirsčius išieškotojams lėšas, atsakovui turėtų būti grąžinta maždaug 44 000 Lt suma. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia suma yra pakankama tam tikram laikui išsinuomoti būstą. Pasak teismo, jeigu atsakovai neužtikrins vaikų teisės į gyvenamąjį būstą, šią vaikų teisę laikinai, iki tėvai susiras gyvenamąjį būstą, užtikrins Vaiko teisių apsaugos skyrius. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patenkinus ieškinį, nenukentės nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba sustabdyti bylą, iki bus išnagrinėtas atsakovo ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso XXI skyriaus nuostatomis, ir kartu nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Pasak atsakovo, ieškovas pareikštu ieškiniu gynė savo nuosavybės teisę, o ne reikalavo pašalinti daikto valdymo pažeidimą. Todėl, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo susiaurinti bylos nagrinėjimo objektą.

Atsakovė rašytiniu pareiškimu prisidėjo prie paduoto apeliacinio skundo.

Šalies argumentai

Ieškovas, atsiliepdamas į atsakovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį ieškinio pagrindą ir kartu nepagrįstai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl daikto valdymo pažeidimų ypatumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra pagrįsti.

Ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja iškeldinti atsakovus iš jam nuosavybės teise priklausančio buto. Ieškinys yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, jog, pirma, ieškovas yra buto savininkas, antra, atsakovai neteisėtai naudojasi ginčo butu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu faktinio ieškinio pagrindo ir ieškinio dalyko analize, ieškovas negatoriniu ieškiniu prašo apginti jo nuosavybės teisę (Civilinio kodekso 4.98 straipsnis), o ne, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, posesoriniu ieškiniu reikalauja pašalinti daikto valdymo pažeidimą. Vadinasi, ieškinys turėjo būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, o ne pagal specialiąsias procesines taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekso 419-423 straipsniuose. Todėl, kaip pagrįstai teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas šios bylos procese negalėjo remtis Civilinio proceso kodekso 422 straipsnio 2 dalimi ir atsisakyti priimti atsakovo priešieškinį.

Kaip jau buvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį ieškinio pagrindą, be to, taikė specifines procesines taisykles, kurios šios bylos procese negalėjo ir neturėjo būti taikomos. Kita vertus, šie pažeidimai, kaip tokie, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodyti ir kartu nustatyti faktai, jog, pirma, ieškovas yra ginčo buto savininkas, antra, atsakovai neteisėtai naudojasi ginčo butu. Kaip jau buvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apelianto priešieškinį, kuriuo jis norėjo ginčyti nuosavybės teisės įgijimo titulą – turto pardavimo iš varžytynių aktą. Kita vertus, šis pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas neužkirto apeliantui kelio pareikšti reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) byloja, kad apelianto iniciatyva pradėta byla, kurioje buvo sprendžiamas ir išspręstas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu atmetė apelianto ieškinį. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, vadinasi, ieškovo nuosavybės teisės įgijimas nėra nuginčytas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir padarė procesinius pažeidimus, pagrįstai tenkino ieškinį ir kartu teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovas, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, prašė kompensuoti bylinėjimosi išlaidas, bet jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė išlaidas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą atmesti ieškovo procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo.

Valstybė šios bylos procese, be kita ko, teikė apeliantui antrinę teisinę pagalbą ir atitinkamai patyrė išlaidas. Apeliantas pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, nėra pagrindo kompensuoti valstybei jos patirtas išlaidas.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėLoreta LipnickienėVytautas Zelianka