Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-12-04 · Civilinė byla Nr. 2A-1479-619/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-04
Bylos Nr.
2A-1479-619/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-30120-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
LSV Intergroup
Atsakovas
D. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1479-619/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30120-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.3.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo LSV Intergroup apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo LSV Intergroup ieškinį atsakovui D. G. dėl įsiskolinimo priteisimo,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovas LSV Intergroup kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo D. G. priteisti 500 Lt paskolos sumą, 47 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 4,23 Lt delspinigių, 366,6 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. vasario 27 d. Kredito sutartimi Nr. 33699 suteikė 500 Lt kreditą atsakovui. Pagal minėtą sutartį atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2013 m. balandžio 28 d. bei sumokėti 98 Lt kredito mokestį. Skolininkas vėluodamas padengti kreditą 17 d. sumokėjo kredito pratęsimo mokestį, nustatant kredito grąžinimo terminą iki 2013 m. liepos 14 d. Skolininkas taip kreditą pratęsė du kartus, nustatant kredito grąžinimo terminą iki 2013 m. gruodžio 20 d. Kredito grąžinimo dieną atsakovas jo negrąžino ir grąžinimo termino nepratęsė. Ieškinio padavimo dieną kreditas pradelstas 258 dienas.

Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo D. G., ieškovo UAB „LSV Intergroup“ naudai 500 Lt paskolos, 47 Lt bendros vartojimo kredito kainos, 64,5 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 35,97 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeisdamas sutartį su atsakovu neatsiskaitė, todėl iš jo priteistina 500 Lt negrąžinto kredito sumos ir 47 Lt vartojimo kredito kainos. Pirmosios instancijos teismas. Konstatavo, kad sutarties specialiose sąlygose nustatyta 114,37 proc. palūkanų norma. Pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Atsižvelgdamas Vartojimo kredito įstatymo nuostatas bei formuojamą teismų praktiką sumažino minėtą palūkanų normą iki 0,05 proc. palūkanų už kiekvieną pradelstą dieną, t.y. 64,5 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas reikalavo tiek palūkanų, tiek netesybų, atliekančių tą pačią, kompensuojamąją funkciją, ieškovo prašomų 4,23 Lt delspinigių nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LSV Intergroup“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą už akių ir priteisti ieškovui jo pagrįstas ir reikalaujamas sumas iš atsakovo pagal ieškovo pateiktą ieškinį. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas delspinigius sutapatino su pelno palūkanomis. Šalių sudarytoje sutartyje kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t.y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi. Teismų praktikoje jos yra vadinamos pelno palūkanomis. Jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas sumokėti palūkanas už skolinimąsi, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d. 6.872 str.). Pelno ir mokėjimo palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos bet kokiame finansavimo sandoryje. Remiantis CK 6.874 str. 1 d. nuostatomis pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d. ir CK 6.213 str. 1 d. nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas negina ir neapsaugo kreditoriaus interesų. Neatsižvelgė, kad tai vartojimo kreditas, jo suma nedidelė, o išdavimo pobūdis rizikingas. Atsakovas imdamas kreditą pats nusprendžia kokią sumą ir kokiam terminui ketina skolintis, o tai parodo kad abi sutarties šalys dalyvauja sutarties pasirašyme. Teismas, teigdamas, kad palūkanų dydis mažinamas iki 64,5 Lt. aiškiai išreiškia savo neobjektyvumą vartojimo kreditų atžvilgiu ir nesiremia VKĮ, pagal kurio nuostatas bendra vartojimo kredito kaina yra protinga ir pagrįsta jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 proc. ieškovo nuomone, skundžiamame sprendime už akių padarytos išvados nepagrįstos, neteisėtos ir klaidinančios.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių ieškovo prašomos priteisti palūkanos, šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją, jų dydis (114,37 proc.) yra aiškiai per didelis, todėl sumažino jas ir priteisė 0,05 proc. palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną. Tuo tarpu apeliantas tvirtina, kad nurodytos palūkanos yra ne kompensacinės, bet pelno palūkanos, atliekančios mokėjimo už naudojimąsi kredito pinigais funkciją, ir jų dydis neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatyto dydžio.

Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 p. numato, kad už faktiškai Kredito davėjo Kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir Kredito gavėjas privalo mokėti Kredito davėjui Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi Kredito davėjo suteiktais pinigais. Minėtos sutarties 6.2 p. nustatyta, kad kredito palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo Kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t.y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Taip pat specialiose sąlygose reglamentuojančiose pavėluoto įmokų mokėjimo atveju mokamas netesybas ir palūkanas, numatyta, kad 114,37 proc. metinės palūkanos mokamos nuo sutartimi nustatytos kredito grąžinimo dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo.

Taigi, atsižvelgiant į šias šalių sudarytos sutarties nuostatas, sutiktina su apelianto pozicija, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatyta kredito gavėjo prievolė už faktiškai kredito davėjo išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, t. y. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 114,37 proc., o bendra kredito kainos metinė norma – 198,34 proc. Metinės vartojimo kredito palūkanų normos ir bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sąvokos yra įtvirtintos Vartojimo kredito įstatyme (2 str. 3, 6 d.), o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, šią informaciją kredito davėjas privalo pateikti vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje taip pat nustatyti reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodytų reikalavimų, jeigu bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str.). Pasisakydamas dėl šių normų taikymo, kasacinis teismas išaiškino, kad sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui (pvz., mėnesiui), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, taigi neįrodė, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, kad šalių sudarytos sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma yra 114,37 proc., o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršija Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintos 200 proc. ribos, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo jas mažinti.

Konstatavus, kad ieškiniu prašomos priteisti palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkciją, tenkintinas kaip pagrįstas ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra aiškiai per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str. 1, 5 d.).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 15,64 Eur (54 Lt) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą už akių pakeisti – padidinti ieškovui iš atsakovo priteistą palūkanų sumą iki 106,17 Eur (366,60 Lt) bei priteisti 1,23 Eur (4,23 Lt) delspinigių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB ,,LSV Intergroup“, į. k. 302414832, naudai 144,81 Eur (500 Lt) kredito sumos, 13,61 Eur (47 Lt) bendros vartojimo kredito kainos, 106,17 Eur (366,6 Lt) palūkanų, 1,23 Eur (4,23 Lt) delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą 265,82 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2014 m. rugsėjo 8 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,64 Eur (54 Lt) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup“ iš atsakovo D. G. 15,64 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas