- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-27
- Bylos Nr.
- A-342-602/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00586-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Forvida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas UAB „Forvida“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-20 (7-267/2016), kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą; 2) panaikinti VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą; 3) panaikinti Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes Danijos įmonė Kragmann Middelfart A/S (toliau – ir Danijos įmonė) jokių sandorių neturėjo ir jokių prekių negavo (todėl nedeklaravo), sandoris buvo išrašytas pagal klaidingą sąskaitą ir panaikintas. VMI patikrinimo metu neatsižvelgė, kad sandoris pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuriuo prekės buvo perleistos latvio J. S., buvo deklaruotos patikslinus 2008 m. rugsėjo 19 d. PVM deklaraciją FR0600 ir nuo 37 981 Lt sumos buvo sumokėtas PVM į valstybės biudžetą. Dėl šio fakto Vilniaus AVMI kreipėsi į Latvijos mokesčių administratorių, kuris patvirtino, kad jam nežinoma apie latviui J. S. gautas prekes, kadangi jokie sandoriai nebuvo deklaruoti. Teigė, kad šiuo atveju visa perleista technika buvo neveikianti ir surūdijusi, todėl negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo ir skunde teismui tik apsiribojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų aptarimu bei akcentuodamas santykius su J. S.. Pabrėžė, kad gautame Danijos mokesčių administratoriaus 2013 m. lapkričio 15 d. atsakyme nurodyta, jog Danijos įmonė 2010 m. lapkričio 8 d. nevykdė sandorių su pareiškėju. Gautame 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakyme Latvijos Respublikos mokesčių administratorius nurodė, jog nežino, ar J. S. faktiškai gavo prekes, nes jokie sandoriai nedeklaruoti, o J. S. pas mokesčių administratorių neatvyko. Įvertinęs tai, atsakovas konstatavo, jog prekės buvo tiekiamos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytam asmeniui (Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S), o kitam asmeniui. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta (duomenų nepateikė nei Latvijos mokesčių administratorius, nei pareiškėjas), jog J. S. turėjo PVM kodą, t. y. buvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl pareiškėjo prekių tiekimas neatitiko vienos iš 0 procentų PVM tarifo taikymui keliamų sąlygų – prekės turi būti patiektos PVM mokėtojui.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi įrodymų, jog naudota žemės ūkio technika buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Patikrinimo metu nebuvo pateikta duomenų, kaip ir kokiu būdu prekės buvo tiekiamos ir gabenamos, kas užsakė transporto priemonių gabenimą, kas atliko gabenimą, o tai reiškia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad prekės buvo patiektos Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S ar Latvijos Respublikos gyventojui J. S.. Kadangi pareiškėjas neturi įrodymų, jog naudota žemės ūkio technika buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tuo pačiu pareiškėjas neįrodė, jog disponavimo teisė buvo perleista Danijos mokesčių mokėtojui ar Latvijos Respublikos gyventojui. Pareiškėjas žemės ūkio technikos perdavimo faktą Danijos įmonei grindžia PVM sąskaitomis faktūromis, vėliau savo poziciją pakeitė, teigdamas, jog prekės buvo patiektos J. S., tačiau užsienio mokesčių administratoriai nepatvirtino prekių tiekimų sandorių. Pareiškėjas, įformindamas sandorius, kuriems taikomas 0 procentų PVM tarifas, apsiribojo formalių veiksmų atlikimu, išrašydamas PVM sąskaitas faktūras, o vėliau, pakeitęs savo poziciją, nurodė, jog J. S. įgijo teisę perimti prekes, todėl tokie pareiškėjo veiksmai laikytini nesąžiningais.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Forvida“ skundą atmetė.
8. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. iš Danijos įmonės Kragmann Middelfart A/S importavo įvairią naudotą žemės ūkio techniką. Po atlikto pareiškėjo 2007–2012 metų operatyvaus patikrinimo buvo nustatyti mokestiniai pažeidimai, tarp jų – ir 0 procentų PVM tarifo taikymo pažeidimas. Pareiškėjas nesutiko su pažeidimais, todėl 2013 m. vasario 14 d. pateikė papildomą informaciją ir paaiškino, jog žemės ūkio techniką, kurios grąžinimas Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S buvo įformintas sąskaitomis faktūromis, realiai buvo perduotas Latvijos Respublikos gyventojui J. S.. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 15 d. atliko 2008–2012 metų operatyvų patikrinimą, kurio metu konstatavo, jog UAB „Forvida“ nepateikė visų su prekių išgabenimu susijusių dokumentų, todėl nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą. Dėl minėtų pažeidimų buvo inicijuotas pareiškėjo mokestinis patikrinimas ir Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. Komisija 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui apskaičiuoto PVM, konstatavus, jog pareiškėjas žemės technikos pardavimo sandoriams nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, priimtame byloje Nr. C-409/04). Teismas nurodė, kad pagal formuojamą teisminę praktiką pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui.
10. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 15 d. gautame Danijos mokesčių administratoriaus atsakyme ir 2013 m. rugsėjo 10 d. Latvijos mokesčių administratoriaus atsakyme buvo konstatuota, jog jokie sandoriai 2010 m. lapkričio 8 d. nebuvo sudaryti. Taigi ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant ne tik į mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus, bet ir įvertinus mokesčių administratoriaus pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį surinktus minėtus papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad prekės nebuvo patiektos Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S ar Latvijos Respublikos gyventojui J. S.. Kaip įrodymu pareiškėjas taip pat rėmėsi 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria, jo teigimu, prekės buvo perleistos latviui J. S., t. y. pareiškėjas siekia įrodyti, kad perleido pirkėjui teisę disponuoti savo prekėmis. Tačiau teismas sutiko su Komisijos išvada, jog, norint taikyti 0 procentų PVM tarifą, būtina, kad prekės būtų patiektos ir disponavimo teisė realiai turi būti perėjusi būtent kitos valstybės narės PVM mokėtojui. Šiuo atveju matyti, kad byloje surinkti priešingi įrodymai – užsienio mokesčių administratoriai (Danijos ir Latvijos) nepatvirtino apie prekių tiekimo sandorius. Todėl teismas vertino, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartis kaip įrodymas negali būti laikomas pakankamai svariu, galinčiu paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Be to, tiek Komisija, tiek VMI, įvertino faktines aplinkybes, kad, užsienio mokesčių administratoriaus duomenimis, J. S. yra oficialusis asmuo fiktyvioje įmonėje (kuris pas mokesčių administratorių neatvyko, o laiškas, išsiųstas jam deklaruotu buveinės adresu, grąžintas neįteiktas) ir nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, tuo metu, kai viena iš 0 proc. PVM tarifo taikymui keliamų sąlygų – prekės turi būti patiektos PVM mokėtojui. Pareiškėjo tvirtinimas, kad prekės buvo parduotos už 11 000 Eur ir nuo šios sumos jau yra sumokėjęs PVM bei pateikęs patikslintą PVM deklaraciją, atmestinas, nes šis argumentas atsakovo buvo įvertintas priimant skundžiamą VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108. VMI eliminavo pareiškėjo sumokėtą pardavimo PVM iš patikrinimo metu apskaičiuotos sumokėtinos pardavimo PVM sumos. Tai atsakovo atstovė dar kartą patvirtino ir teismo posėdžio metu.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog visa perleista technika buvo neveikianti ir surūdijusi, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad jo veiksmuose negali būti nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo, leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo sąžiningumu, nes pareiškėjas iš pradžių teigė, jog žemės ūkio techniką perdavė Danijos įmonei, o vėliau savo poziciją pakeitė, kad prekės buvo patiektos latviui J. S.. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus prekių gabenimo aplinkybes, pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą, privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos (pvz., iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją). Vien PVM sąskaitų faktūrų turėjimas nėra pagrindas nagrinėjamu atveju pripažinti, jog mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, jog būtent paties pareiškėjo veiksmai bei neveikimas (jo pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš ES teritorijos prekėms galėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Pareiškėjui nepateikus kitų, svaresnių įrodymų (pvz., sutarčių su nurodytais gavėjais), buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos, įtvirtintos PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, t. y. nepateikė dokumentų, įrodančių, jog prekės buvo faktiškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, priėjo išvadą, kad Vilniaus AVMI, VMI bei Komisija tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Forvida“ pateikti duomenys neįrodo, jog pareiškėjo prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos. Dėl to buvo pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas privalo sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto iš esmės tas pačias aplinkybes dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad faktiškai įsiskolinimas Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S už prekių likučius išnyko 2008 metais rugsėjo mėnesį, po to, kai prekės buvo parduotos už 11 000 Eur latviui J. S.. Dėl PVMĮ 56 straipsnio nuostatos pažeidimo bei Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB taikymo nesutinka, kadangi pareiškėjas patikslino PVM deklaraciją ir apskaičiavo prekių pardavimo PVM nuo visos latviui J. S. parduotos 11 000 Eur parduotos sumos ir šį PVM sumokėjo į biudžetą. Jokių kitų pardavimų ES valstybėse pareiškėjas neturėjo. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad prekių (naudotos žemės ūkio technikos nuo 30 iki 40 metų senumo) likutinė vertė buvo apskaičiuota kaip laužo pridavimo savikaina, kadangi tai buvo likučiai surūdijusios technikos, kurių parduoti jau nebuvo galimybių.
Atsiliepimas
14. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti UAB „Forvida“ apeliacinio skundo.
15. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad prekės buvo nusidėvėjusios ir surūdijusios, todėl ir dėl šių aplinkybių jos negalėjo būti realizuojamos 2010 m. lapkričio mėnesį išrašytose PVM sąskaitose nurodytomis kainomis, pažymėjo, kad ir šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė nei buhalterinės apskaitos dokumentais, nei kita įrodomąja medžiaga, apsiribodamas skunduose (pastabose) nurodomais motyvais.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo UAB „Forvida“ pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. MGK 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.
18. Mokesčių administratoriaus sprendimas skaičiuoti PVM priimtas remiantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, t. y. standartiniu PVM tarifu apmokestinti tiekimai pareiškėjo deklaruoti kaip tiekimai Bendrijos viduje, kuriems PVMĮ 49 straipsnyje nustatytas 0 procentų PVM tarifas.
19. Mokesčių administratoriaus sprendimas skaičiuoti PVM priimtas nustačius tokias faktines aplinkybes: pareiškėjas nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. iš Danijos įmonės Kragmann Middelfart A/S gavo įvairią naudotą žemės ūkio techniką; 2008 m. kovo 10 d. pareiškėjas su Danijos įmone Kragmann Middelfart A/S sudarė minėtos žemės ūkio technikos grąžinimo sutartį; 2010 metų lapkričio mėn. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė prekių (naudotos žemės ūkio technikos) tiekimo (grąžinimo/pardavimo) ūkines operacijas pagal 2010 m. lapkričio 8 d. Danijos įmone Kragmann Middelfart A/S vardu įformintas dvi PVM sąskaitas faktūras (su 0 procentų PVM tarifu), iš viso už 666 176,29 Lt. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų dėl prekių išgabenimo ir disponavimo teisės perėmimo prekių gavėjo, t. y. pareiškėjo prekių tiekimas neatitiko PVMĮ 49 straipsnio.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvada, tiek mokestinio tyrimo bei patikrinimo metu, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą tvirtino ir nurodė tokias faktines aplinkybes: žemės ūkio technikos grąžinimo sutartį, pas pareiškėją su įgaliojimu, atstovauti Danijos įmonę Kragmann Middelfart A/S atvyko latvis J. S., su kuriuo 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas tapo skolingas J. S., o ne Danijos įmonei; pareiškėjas su J. S. atsiskaitė naudota žemės ūkio technika, kuri buvo pirkta iš Danijos įmonės, kuri buvo tarpusavio (žodiniu) susitarimu įvertinta 11000 Eur, kurią J. S. paėmė iš pareiškėjo nuomojamų sandėlių Kėdainių rajone; faktiškai pareiškėjas perdavė J. S. metalo laužą.
21. Pareiškėjas, 2013 m. gegužės 15 d. patikslino 2008 metais pateiktą deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą.
22. Pareiškėjas tiek vykstant mokestiniam patikrinimui, tiek vykstant teismo procesui, savo procesiniuose dokumentuose nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus nurodomų motyvų, susijusių su mokesčių administratoriaus vertinimu dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje. Pareiškėjas tiek vykstant mokestiniam patikrinimui, tiek vykstant teismo procesui, savo procesiniuose dokumentuose akcentavo aplinkybes dėl to, kad jis patikslino deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą, o tiekimų Bendrijos viduje po šių tikslinimų jau nedeklaravo.
V.
23. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. MAĮ 80 straipsnio 3 dalyje (2007 m. liepos 3 d. redakcija) nustatyta, kad mokesčio deklaracijos tikslinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.
24. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (2009 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. VA-28 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 18 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojui pateikus tikrinamo laikotarpio tikrinamo mokesčio patikslintą deklaraciją, kuri nebuvo pateikta iki mokestinio patikrinimo pradžios, apie jos pateikimą informuojamas AVMI ar VMI prie FM patikrinimų padalinys. Mokestinį patikrinimą atliekantis padalinys turi įvertinti patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis ir priimti sprendimą dėl duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę. Mokesčių mokėtojo pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys, keičiantys mokestines prievoles, vertinami jo mokestinio patikrinimo metu. Kai pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys nesuvedami į VMI duomenų bazę, mokesčių mokėtojui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos turi būti siunčiamas Pranešimas, nurodant nesuvedimo priežastis ir jo apskundimo tvarką.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtas MAĮ bei Taisyklių normas, kuriose įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė tikslinti deklaracijas, kartu pabrėžiama mokesčių administratoriaus pareiga vertinti pareiškėjo nurodytas deklaracijų tikslinimo priežastis, vertinti deklaracijoje pateiktus duomenis, priimti faktais bei teise pagrįstą sprendimą dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo patikrinimo atlikimo būtinumo ir/ar patikslintos deklaracijos duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę (žr. pvz. 2007 m. spalio 12 d. nutartį byloje Nr. A10-841/2007, 2010 m. birželio 21 d. nutartį byloje Nr. A438 - 625/2010).
26. MAĮ 80 straipsnis, nustatantis mokesčių mokėtojo teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, nenustato mokesčių mokėtojui jokių ribojimų, išskyrus jei yra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Taigi mokesčių mokėtojas gali įgyvendinti savo teisę tikslinti mokesčio deklaraciją taip pat ir mokestinio patikrinimo metu, nes nėra nustatytas atitinkamas apribojimas atlikti šį savarankišką mokesčio mokėtojo veiksmą, o mokesčio administratorius privalo motyvuotai ir pagrindžiant teisės normomis įvertinti šį mokesčio mokėtojo veiksmą, nes nuo mokesčio administratorius vertinimo priklausys mokestinės prievolės dydis, kuris bus nustatytas mokesčio administratoriaus sprendimu. Šiuo administraciniu sprendimu nustatomos mokestinės prievolės dydis priklausys tiek nuo mokesčių administratoriaus jau tikrinamų apmokestinamų veiksmų, tiek mokesčių mokėtojo pagal patikslintas deklaracijas nurodytų veiksmų, kurių nepripažindamas mokesčių administratorius turi tokią savo poziciją pagrįsti.
VI.
27. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 15 d. patikslino 2008 metais pateiktą deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą.
28. Dėl pareiškėjo pateiktos patikslintos deklaracijos Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas tik po operatyvaus patikrinimo pateikė patikslintą deklaraciją. Latvijos mokesčių administratorius informavo, kad J. S. sandorių, vykdytų su UAB „Forvida“, nedeklaravo ir J. S. yra oficialusis asmuo fiktyvioje įmonėje. Mokesčių administratorius sprendė, kad žemės ūkio technikos grąžinimas, nei žemės ūkio technikos perdavimas pagal reikalavimo perleidimo sutartį, realiai neįvyko, sandoriai įforminti siekiant tiekimams nepagrįstai pritaikyti 0 proc. PVM tarifą.
30. Minėtos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, atliekantis mokestinį patikrinimą, neįvertino tinkamai mokesčio mokėtojo pateiktos patikslintos deklaracijos, dėl to administraciniu sprendimu galėjo būti neteisingai nustatytas mokestinės prievolės dydis. Būtent mokesčių administratorius nevertino, kodėl nepripažino pareiškėjo deklaruotos PVM pardavimo sumos, nuo kurios paskaičiuotas pardavimo PVM, kuris sumokėtas į biudžetą. Šis veiksmas nevertintas, tačiau lygintas su apmokestinamais veiksmais, dėl kurių vyko mokestinis patikrinimas (0 proc. PVM tarifo taikymas tiekimams Bendrijos viduje), kurių pareiškėjas jau nebedeklaravo po patikslintos deklaracijos pateikimo. Toks klausimo nagrinėjimas yra neteisingas, neparemtas minėtu teisiniu reguliavimu, dėl to turi būti išspręstas iš naujo. Mokesčių administratorius neišsprendęs vieno klausimo (patikslintos deklaracijos vertinimo), be pagrindo analizavo tik savo patikrinimo metu iškeltus klausimus (0 proc. PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje), kurių mokesčių mokėtojas neginčijo po patikslintos deklaracijos pateikimo.
31. Pirmosios instancijos teismas ir MKG netinkamai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytos teisės, todėl jų sprendimai naikinami (ABTĮ 147 str.).
32. Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-20 (7-267/2016), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108.
Grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (4.65) FR0682-462.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Forvida“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.