Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-496-823/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
2A-496-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-16955-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
D. G.
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-496-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16955-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 45.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei dėl įsiskolinimo už karštą vandenį priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. I.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės D. G. priteisti 4 550,21 Lt skolos už karštą vandenį, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tiekė šilumos energiją ir karštą vandenį daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio 1001 butas nuo 1994 m. iki 2008 m. priklausė atsakovei D. G., o nuo 2008 m. - trečiajam asmeniui R. I.. 2011 m. birželio 6 d. minėtame bute ieškovo įgaliotas atstovas patikrino karšto vandens skaitiklį ir surašė karšto vandens patikrinimo aktą, kuriame užfiksavo nedeklaruoto karšto vandens kiekį - 267 kub. m. Nustatyti, kada įvyko karšto vandens faktinis suvartojimas, nėra galimybės. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį R. I. dėl skolos už karštą vandenį priteisimo. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog įsiskolinimas susidarė būtent R. I. gyvenimo ginčo bute laikotarpiu, R. I. už paslaugas mokėjo nuosekliai pagal apskaitos prietaiso parodymus, todėl jis neturi pareigos mokėti reikalaujamos priteisti sumos tuo laikotarpiu, kai butą nuosavybės teise valdė D. G.. Nurodyti faktai laikomi prejudiciniais, todėl ieškovas aplinkybės, kad atsakovė naudojosi karštu vandeniu ir neatsiskaitė, neįrodinėja. Atsakovei D. G. tenka pareiga atsiskaityti už suvartotą karštą vandenį – sumokėti 4 550,21 Lt įsiskolinimą. Karšto vandens suvartojimą atsakovė deklaravo nereguliariai, ji nesivadovavo matavimo prietaisų rodmenimis. Toks atsakovės elgesys sukėlė painiavą. 2012 m. spalio 18 d. ieškovas atsakovei pareiškė pretenziją dėl skolos už suvartotą karštą vandenį grąžinimo, tačiau atsakovė skolos nesumokėjo.

Atsakovė D. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad, būdama buto savininke, mokesčius už karštą vandenį ir šilumą mokėjo pagal tai, kas buvo užfiksuota AB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ dokumentuose. Jokių pretenzijų dėl skolų iš UAB „Vilniaus energija“ ji nėra gavusi. Atsakovės nuosavybe butas buvo iki 2008 m. gruodžio mėnesio, todėl ji nėra atsakinga už susidariusį įsiskolinimą, nes buto pardavimo metu jokių skolų nebuvo ir pirkėjas bei dabartinis savininkas R. I. jai jokių pretenzijų nereiškė 4 metus, kol UAB „Vilniaus energija“ nepareiškė ieškinio R. I..

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovės D. G. 3 638,25 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 579,90 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės D. G. 11,25 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis su atsakove nebuvo sudaryta, tačiau, kadangi atsakovės nuosavybės teise valdyto buto šilumos tiekimo - vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnį laikytina, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė su vartotoja (atsakove) neterminuotą energijos pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu vartotojai atsirado prievolė mokėti už teikiamas paslaugas nustatyta tvarka ir tarifais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį trečiajam asmeniui R. I. dėl tos pačios skolos priteisimo. Sprendime nustatyta, kad trečiasis asmuo, nusipirkęs butą, už karštą vandenį pradėjo mokėti nuo skaitiklio rodmens 559 kub.m. ir tvarkingai mokėjo iki skaitiklio rodmens 644 kub.m. Įvertinus ieškovo pateiktus duomenis, neapskaitytas karšto vandens kiekis per laikotarpį, kuriuo buto nuosavybės teisė priklausė atsakovei, sudaro 231 kub.m. Pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė tinkamai vykdė pareigą deklaruoti karšto vandens skaitiklio rodmenis. Iš teismui pateiktų sąskaitų matyti, kad atsakovė, atsiskaitydama už šilumos energiją bei karštą vandenį, ne visada vadovaudavosi ieškovo teikiamomis sąskaitomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad, atsakovei nevykdant pareigos tinkamai deklaruoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, susidarė skirtumas tarp ieškovės faktiškai suvartoto ir deklaruoto karšto vandens kiekio. Neapskaitytas karšto vandens kiekis susidarė iki 2008 m. gruodžio 24 d., t.y. kol butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovei, todėl neapskaityto karšto vandens kaina skaičiuotina ne pagal 2011 m. birželio mėnesį galiojusią karšto vandens kainą, o pagal 2008 m. gruodžio mėnesį galiojusią kainą – 15,75 Lt/m³.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė D. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų senaties terminą. Ieškovo ieškinys dėl įsiskolinimo už karštą vandenį priteisimo pateiktas 2012 m. lapkričio 26 d. ir skola yra skaičiuojama nuo 2000 m. sausio 22 d. Vadovaujantis bendru 10 metų senaties terminu, byloje aktualus laikotarpis privalo būti nuo 2002 m. lapkričio 26 d.

2) Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovė gyveno ne nuolat ir viena, todėl ieškovo teikiama energija naudojosi minimaliai. Ieškovo pateikti skaičiavimai prieštarauja protingumo principui ir neatitinka tikrovės. Iš sąskaitų matyti, kad yra padarytos permokos. Atsakovė visada mokėjo už faktiškai sunaudotą šilumos energiją, tačiau apie jos padarytas permokas bei jų užskaitymą duomenys nepateikti.

3) Teismas sprendime visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas atsakovei nėra pateikęs visų sąskaitų, jų ieškovas taip pat nepateikė ir teismui. Kadangi ieškovo pateiktos sąskaitos yra juridinę reikšmę turintis dokumentas, jose privalo būti visi tikslūs ir realybę atitinkantys duomenys, tačiau teismas savo sprendime į tai visiškai neatsižvelgė ir konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigą.

4) Šilumos tiekėjas nepagrįstai perkėlė vartotojui šilumos tiekėjo patirtus nuostolius dėl energijos perdavimo ar skirstymo tinklų, vidaus duomenų netinkamo vedimo bei priežiūros, darbuotojų kaitos ir taip sudarė prielaidas šilumos tiekėjui nepagrįstai praturtėti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Faktas, kad neteisingai deklaruoti bute esančio karšto vandens skaitiklio duomenys už karštą vandenį, ieškovui tapo žinomas tik 2011 m. birželio 6 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2011 m. birželio 6 d., o ieškinio senaties termino eiga nutraukta 2012 m. balandžio 16 d., ieškovui pasikreipus su ieškiniu į teismą.

2) Visi mokesčiai už suvartotą šilumos energiją skaičiuojami remiantis skaitiklio parodymais ir skaičiuojama tik už tiek, kiek suvartojama, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovas paskaičiuoja mokesčius už nesuvartotą šilumos energijos kiekį, yra visiškai nepagrįsti.

3) Apeliantė iki apeliacinio skundo pateikimo niekada nekėlė klausimo dėl karšto vandens skaitiklio tinkamumo apskaitai ar jo parodymų tikrumo, nes iš esmės sutiko su įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-8480-909/2012 nustatytomis aplinkybėmis. Karšto vandens skaitiklio tinkamumas apskaitai bei juo fiksuotas suvartotas, nedeklaruotas ir neapmokėtas karšto vandens kiekis nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8480-909/2012, todėl ieškovui šių aplinkybių iš naujo įrodinėti nereikia.

4) Ieškovas savo pareigas vykdė tinkamai, t.y. tiekė šilumos energiją, karštą vandenį ir kiekvieną mėnesį pateikė mokėjimų dokumentus. Apeliantė nuo 2002 m. iki 2008 m. gruodžio 24 d. neatsižvelgė į teikiamas sąskaitas ir deklaruodavo neteisingus karšto vandens skaitiklio rodmenis, todėl teismas teisingai nustatė, kad iki 2008 m. gruodžio 24 d. liko suvartota ir neapmokėta 231 kub. m. karšto vandens. Apeliantė neteisingai nurodydavo skaitiklio parodymus nuo iki, taip pat laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d. deklaravo, jog suvartojo tik 55 kub. m. karšto vandens. Teismas teisingai nustatė, kad apeliantė buto pardavimo dieną buvo suvartojusi, tačiau nedeklaravusi ir neapmokėjusi ieškovui už karštą vandenį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės įsiskolinimo ieškovui už jai nuosavybės teise priklausiusiame bute suvartotą karštą vandenį. Byloje nustatyta, kad karšto vandens skaitiklis ginčo bute įrengtas 2000 m. rugpjūčio 21 d., skaitiklio rodmuo 162 kub. m. (b.l. 110, t. I). 2011 m. birželio 6 d. pagal karšto vandens skaitiklio patikrinimo aktą skaitiklio rodmuo – 644 kub.m. (b.l. 13, t. I). Ginčo butas nuo 1994 m. liepos 19 d. iki 2008 m. gruodžio 29 d. priklausė atsakovei, nuo 2008 m. gruodžio 29 d. – trečiajam asmeniui R. I. (b.l. 15, t. I).

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8480-909/2012 nustatyta, kad trečiasis asmuo R. I., įsigijęs nuosavybės teise ginčo butą, pradėjo mokėti už karštą vandenį nuo skaitiklio rodmens 559 kub. m. ir mokėjo tvarkingai iki rodmens 644 kub.m., skolos už karštą vandenį per šį laikotarpį nėra. Atsakovė D. G. tęsė mokėjimą iki skaitiklio rodmens 558 kub.m. Šios aplinkybės nagrinėjant bylą iš naujo neįrodinėtinos ir teismo laikomos nustatytomis (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovo atstovė nurodė, kad trečiasis asmuo R. I. patvirtino, jog buto pardavimo dieną karšto vandens skaitiklio rodmenys buvo 558 kub. m. (b.l. 91, t. II). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d. (buto nuosavybės teisės perėjimo trečiajam asmeniui), o aktualus karšto vandens kiekis pagal paminėto laikotarpio skaitiklio rodmenis – nuo 162 kub.m. iki 558 kub.m. Tai reiškia, kad atsakovė per ginčo laikotarpį turėjo būti deklaravusi ir sumokėjusi ieškovui už 396 kub.m. karšto vandens (558-162). Tuo tarpu pagal AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ duomenis atsakovė per nurodytą laikotarpį deklaravo tik 55 kub. m. karšto vandens suvartojimą (b.l. 107-109, t. I), taigi nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji visuomet teisingai deklaruodavo suvartoto karšto vandens duomenis pagal apskaitos prietaiso parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad karšto vandens skaitiklio tinkamumo naudoti klausimas byloje nebuvo keliamas, karšto vandens skaitiklio 2011 m. birželio 6 d. patikrinimo aktas nebuvo ginčijamas. Tai, kad ginčo karšto vandens skaitiklis yra techniškai tvarkingas, konstatuota ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šio skaitiklio patikrinimo duomenimis. Atsižvelgiant į tai nepagrįstais pripažintini apeliantės argumentai, kad byloje nustatytas karšto vandens suvartojimas ginčo bute neatitinka protingumo kriterijų.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2008 m. spalio 31 d. atlikdavo mokėjimus, nurodydama mokėjimo paskirtį „už karštą vandenį“, nedeklaruodama skaitiklio rodmenų. Įvertinus ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų lentelių duomenis apie faktinius atsakovės mokėjimus pagal atsiskaitymo knygelės eilutę „karštas vanduo“ ir karšto vandens kainą atitinkamais laikotarpiais, laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo iki 2003 sausio atsakovė iš viso yra apmokėjusi ieškovui už 129 kub. m. vandens, nuo 2003 vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. - 162 kub. m. karšto vandens. Skaičiuojant nurodytu būdu, atsakovė yra nesumokėjusi ieškovui už 105 kub. m. karšto vandens (396-291).

Apeliacinės instancijos teismui paprašius ieškovo paaiškinti, kokia metodika vadovaujantis buvo užskaitomi atsakovės faktiškai atlikti mokėjimai, ieškovas pateikė paaiškinimus, kad laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2003 m. sausio 31 d. ieškovas užskaitydavo mokėjimus už karštą vandenį pagal atsiskaitymo knygelės eilutės „karštas vanduo“ duomenis, išvesdamas sveikus skaičius, o mokėjimų likutį, jei toks susidarydavo, užskaitydamas kaip mokestį už šilumą. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 1 d., dėl nuolat besikeičiančios karšto vandens kainos mokestis už karštą vandenį buvo skaičiuojamas tik tuo atveju, jei buvo deklaruojamas karšto vandens suvartojimas, kitu atveju mokėjimas buvo užskaitomas kaip mokestis už šilumą. Atsižvelgiant į šiuos ieškovo pateiktus paaiškinimus ir įvertinus ieškovo pateiktą lentelę (b.l. 196-197, t. II), per laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2003 m. sausio 31 d. atsakovė sumokėjo ieškovui už 125 kub. m. karšto vandens, ieškovas užskaitė mokėjimus už 112 kub. m. karšto vandens. 2002 m. gruodžio mėn. mokėjimas už karštą vandenį (13 kub. m.) ieškovo neapskaitytas, tačiau iš pateiktos lentelės matyti, kad nurodyta suma įskaityta į mokėjimą už šildymą. Laikotarpio pabaigoje bendros permokos (už šilumą ir karštą vandenį) nebuvo. Laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 1 d. atsakovė deklaravo 55 kub. m. karšto vandens (b.l. 198-200, t. II), būtent tiek mokėjimų už karštą vandenį įskaitė ieškovas. Kiti knygelės eilutėje „karštas vanduo“ nurodyti mokėjimai įskaityti kaip mokėjimai už šilumą. Laikotarpio pabaigoje bendros permokos (už šilumą ir karštą vandenį) nebuvo. Taigi, pagal ieškovo per ginčo laikotarpį apskaitytus mokėjimus, atsakovė yra sumokėjusi ieškovui už 167 kub. m. karšto vandens, o nedeklaruotas ir neapmokėtas karšto vandens kiekis – 229 kub.m.

Apeliantė nurodo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti susidariusią skolą, neįvertino jos atliktų permokų. Su šiuo atsakovės teiginiu nėra pagrindo sutikti, kadangi iš ieškovo kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktų lentelių matyti, kad atsakovės mokėjimai (taip pat ir atitinkamos permokos) buvo įskaitomi. Iš šių duomenų taip pat matyti, kad atsakovės faktiškai atlikti mokėjimai neatitiko ieškovo apskaitos duomenų, pvz., laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo iki 2003 m. gruodžio pagal apskaitos knygelės duomenis yra 195,72 Lt permoka už karštą vandenį, tačiau 253,26 Lt nepriemoka už šildymą (b.l. 197, t. II), laikotarpiu nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. – 1 005,27 Lt permoka už karštą vandenį (vertinant pagal atsiskaitymo knygelės eilutės „karštas vanduo“ duomenis, ne pagal deklaruotą kiekį), tačiau 1 219,29 Lt nepriemoka už šildymą.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas įsiskolinimą, nepagrįstai taikė 2008 m. gruodžio mėn. karšto vandens kainą, kadangi nėra aišku, kuriuo laikotarpiu susidarė atsakovės skola. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas pareiga tinkamai deklaruoti karšto vandens suvartojimą pagal apskaitos prietaisų rodmenis tenka būtent atsakovei. Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 8 priedo 25 punktu, buitinis karšto vandens vartotojas už suvartotą karštą vandenį, už kurį sutartyje nustatytu terminu nesumokėta, moka karšto vandens skaitiklių rodmenų deklaravimo dieną galiojančiomis karšto vandens kainomis. Vadovaujantis šio priedo 45 punktu, buitinis karšto vandens vartotojas, nutraukdamas karšto vandens tiekimo sutartį, privalo nurodyti karšto vandens skaitiklio rodmenis ir visiškai atsiskaityti už suvartotą karštą vandenį. Kadangi atsakovė šios pareigos tinkamai neįvykdė, karšto vandens kaina pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai skaičiuojama sutartinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės pabaigos dienai, t.y. 2008 m. gruodžio 29 d. Nepagrįstais pripažintini atsakovės argumentai, kad ieškovui tenka pareiga tiksliai nurodyti skolos susidarymo laikotarpį, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas neturi tokios galimybės dėl atsakovės kaltės, t.y. netinkamo pareigos tinkamai deklaruoti karšto vandens suvartojimą vykdymo.

Dėl tos pačios priežasties teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimui netaikė ieškinio senaties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio senaties eigos pradžia nagrinėjamu atveju sietina su 2011 m. birželio 6 d. skaitiklio patikrinimo akto surašymu, kadangi tuo metu ieškovas faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Pareiga deklaruoti karšto vandens suvartojimą pagal teisės aktų nuostatas tenka būtent atsakovei, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei surašytas minėtas patikrinimo aktas. taigi ieškovas ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė bylai aktualias materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau suklydo paskaičiuodamas atsakovės neapmokėtą karšto vandens kiekį (231 kub. m. vietoje 229 kub. m.), todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant iš atsakovės ieškovui priteistiną skolos sumą iki 3 606,75 Lt (229 x 15,75). Ieškovui iš atsakovės priteista bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų suma mažintina iki 572,94 Lt, o valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – iki 11,12 Lt.

Iš dalies patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, jai iš ieškovo priteistini 98 cnt. bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Nurodyta suma mažintina ieškovui iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovės D. G. priteisiama 3 606,75 Lt skolos už karštą vandenį, 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 3 606,75 Lt sumos, už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 571,96 Lt bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš atsakovės D. G. priteisiama 11,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė