- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-17
- Bylos Nr.
- A-556-673-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. P.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vadovybės apsaugos departamentas) neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį – 7 046,82 Lt. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino reikalavimą ir prašė priteisti 6 225,77 Lt išeitinės kompensacijos.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, išskaičiuodamas pajamų mokestį iš išmokamos kompensacijos, pasielgė neteisėtai. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas neapmokestinamosioms pajamoms priskiria Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijas, taip pat kompensacijas, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjas teigė, kad darbdavys, atleisdamas jį iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą neturėjo galimybės pareikšti savo valios, t. y. atleisti ar neatleisti. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 7) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojams priklausantį darbo užmokestį griežtai laikosi teisės aktų nuostatų. Gyventojų pajamų mokestis išskaičiuojamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjui išmokėtos sumos buvo apmokestintos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir mokestis pervestas į mokesčio administratoriaus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus miesto skyrių. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 3 punktu mokesčio mokėtojas turi teisę reikalauti iš mokesčio administratoriaus grąžinti mokesčio permokas. Atsakovas yra įvykdęs savo prievolę pareiškėjui, o ginčytiną mokesčio sumą yra pervedęs į mokesčio administratoriaus sąskaitą. Teismui pripažinus, jog gyventojų pajamų mokestis buvo nepagrįstai išskaičiuotas iš pareiškėjui išmokėtos sumos, mokesčio permoką turėtų gražinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 13-15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepateikia jokio įtikinamo argumento, galinčio pateisinti skirtingą išeitinių kompensacijų, mokamų atleidžiant iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, traktavimą. Be to, tokios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo bei kitų teisės aktų interpretacijos yra nepagrįstos, neatitinka gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu reglamentuojančių teisės aktų esmės ir jomis negali būti vadovaujamasi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 30-31) pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė jam iš Vadovybės apsaugos departamento 6 225,77 Lt išeitinės kompensacijos nepriemoką.
Teismas, įvertinęs Vidaus tarnybos statuto teisės normas, reglamentuojančias atleidimo pagrindus, padarė išvadą, kad atleidžiant pareigūną pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, toks atleidimas nuo darbdavio valios nepriklauso. Esant šiam pagrindui teisės normos ne tik įpareigoja darbdavį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, bet ir nustato tokio atleidimo terminą. Atleidimas nurodytu pagrindu nesietinas ir su pareigūno kalte. Tokį atleidimą sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso. Pareigūnas dėl sveikatos negali eiti tarnybos, o darbdavys privalo jį atleisti, nes tai daryti jį įpareigoja įstatymas. Teismas padarė išvadą, kad pareigūnas atleistas iš tarnybos ne darbdavio valia ir Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyto dydžio jam išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamos pajamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teiginys, jog reikalavimas turėtų būti reiškiamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, yra nepagrįstas, nes įstatymu išeitinę kompensaciją įpareigotas mokėti atsakovas.
III.
Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 40-41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 44-48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant.
2. Teismas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Vidaus tarnybos statuto 53 ir 57 straipsnių nuostatas aiškino formaliai, neatsižvelgdamas į šių normų turinį.
3. Teismas aiškindamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Vidaus tarnybos statuto 53 ir 57 straipsnių nuostatas neatsižvelgė į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje vartojamų sąvokų (kompensacija ir išeitinė kompensacija) prasmę. Pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį išmokamoms išeitinėms kompensacijoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir jos turi būti apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojusiu pajamų mokesčio tarifu.
4. Skirtingas apmokestinimo tikslais statutiniams valstybės tarnautojams išmokamų „išeitinių kompensacijų“ traktavimas pažeistų bendrąjį mokesčių mokėtojų lygybės ir nediskriminavimo principą, pagal kurį reikalaujama, kad panašios aplinkybės nebūtų vertinamos skirtingai. Dėl sveikatos būklės atleistų iš tarnybos statutinių valstybės tarnautojų, kurių atleidimą reglamentuoja skirtingi įstatymai, padėtis yra vienoda, nes jiems išmokamos išeitinės išmokos yra apmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu nevienodas, pagal skirtingus įstatymus, esant tam pačiam atleidimo pagrindui, išmokamų išmokų (išeitinių kompensacijų, išeitinių išmokų, išeitinių pašalpų) vertinimas galėtų būti leistinas tik tuo atveju, jei būtų objektyviai pateisinama.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 53-54) prašo apeliacinius skundus atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo iš esmės tus pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. sprendimu patenkino pareiškėjo V. P. skundą analogiškoje byloje ir priteisė iš atsakovo išeitinės kompensacijos neišmokėtą dalį.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 55-57) nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčo esmė – pajamų mokesčio išskaičiavimas iš išmokamos kompensacijos, nutraukiant tarnybos santykius remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio (redakcija galiojusi pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu) įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą prie neapmokestinamų pajamų buvo priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Šios teisės normos interpretavimas leidžia teigti, kad gyventojų pajamų mokestis nėra išskaitomas iš Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijų, taip pat kompensacijų, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą. Tuo tarpu iš išmokėtinų kompensacijų, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, gyventojų pajamų mokestis išskaitomas, todėl sprendžiant gyventojų pajamų mokesčio išskaitymo iš kompensacijų klausimą būtina nustatyti faktinę aplinkybę - darbo sutarties ar jos esmę atitinkančios sutarties nutraukimo pagrindą, nes būtent jis lemia gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimą ar neišskaičiavimą.
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai. Taigi atleidimas iš vidaus tarnybos sąlygojamas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, kurioje konstatuojama apie konkretaus pareigūno nebegalėjimą atlikti jam pavestų funkcijų dėl sveikatos būklės. Esant tokiai išvadai, vidaus tarnybos administracija turi pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teisinės elgsenos alternatyvos iš esmės nėra. Sprendimas, sąlygojamas ne darbdavio valios, o objektyvios aplinkybės – pareigūno sveikatos būklės, konstatuotos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, paprastai vienintelis – atleidimas iš vidaus tarnybos. Atleidimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu sąlygoja priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso. Pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės. Darbdavys privalo, jei negali perkelti pareigūną į kitas lygiavertes pareigas, kurias pareigūnas gali eiti pagal savo sveikatos būklę toje pačioje vidaus reikalų įstaigoje ar, vidaus reikalų įstaigų vadovams suderinus, kitoje atitinkamoje vidaus reikalų įstaigoje, tokį darbuotoją atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos (Statuto 16 str. 4 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10 – 1831/2006; Procesinio sprendimo kategorija 16. 5).
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija teigia, kad klaidingą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą lėmė netinkamas sąvokos „kompensacija“, vartojamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei sąvokos „išeitinė kompensacija“, vartojamos Statuto 57 straipsnyje, traktavimas, nulėmęs išeitinės kompensacijos priskyrimą neapmokestinamosios pajamoms. Valstybinės mokesčių inspekcijos nuomone vertinant, ar išmokas galima priskirti neapmokestinamosios pajamoms pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pagrindiniu kriterijumi reikėtų laikyti išmokos išmokėjimo tikslą, t.y., ar jos išmokamos, siekiant kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta ar perleista. Iš šios trečiojo suinteresuoto asmens pozicijos spręstina, jog jis nepripažįsta, kad į „kompensacijos“ sąvokos turinį, vartojamą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte, patenka ir „išeitinė kompensacija“ įvardijama Statuto 57 straipsnyje.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas išeitinės kompensacijos, kompensacijos sąvokų nepateikia. Šių sąvokų nėra apibrėžta ir Statute. Darbo kodekse taip pat nėra nurodytos išeitinės kompensacijos, kompensacijos sąvokos. Pastarojo teisės akto 216 straipsnyje pažymėta, kad darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Pagal Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Darbo kodekso 221 straipsnis numato darbuotojams kompensacijas priimant arba perkeliant į kitoje vietoje esantį darbą (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą paties darbuotojo prašymu). Iš išvardintų teisės normų analizės darytina išvada, kad kompensacijos paskirtis atlyginti darbuotojo patirtas padidėjusias išlaidas, susidariusias ne nuo darbuotojo valios priklausančių priežasčių, vykdant jam priskirtas darbines funkcijas ir įgyvendinant pavestus uždavinius, ir visumoje ne nuo darbdavio valios, o esant darbiniam būtinumui. Į „kompensacijos“ turinį nebūtinai patenka tik padidėjusios išlaidos darbuotojams atliekant darbą kelionėje, lauko sąlygomis. Antai pagal Darbo kodekso 221 straipsnio 1 dalies 4 punktą kompensaciją gali sudaryti ir darbo užmokestis už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką, bet ne daugiau kaip už šešias dienas, taip už kelionėje išbūtą laiką. Vadinasi, „kompensacija“ turėtų būti aiškinama plačiąja prasme ir kompensuoti suprantama kaip atlyginti, atitaisyti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas kompiuterinis variantas) tai kas buvo prarasta arba tai padaryti bent iš dalies, jeigu tai nepriklauso nuo darbuotojo valinės išraiškos. „Išeitine kompensacija“, kurios sąvoka vartojama Statuto 57 straipsnyje, išmokėtina nutraukiant tarnybos santykius pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat siekiama pareigūnui bent iš dalies kompensuoti tą darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs jei nebūtų susirgęs ir tapęs nebetinkamas tarnauti vidaus tarnyboje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu keliu įstatymų leidėjas siekia nors iš dalies atlyginti garantijas, kurių netenka pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Atskaičius pajamų mokestį iš išeitinės kompensacijos, ji taptų nepakankamai apčiuopiama. Pats kompensacijos mechanizmas dėl sveikatos būklės nutrūkus tarnybos santykiams neveiksmingas, galimai skatinantis pareigūną stengtis išvengti atleidimo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu bei taip ribojantis vidaus tarnybos sistemos efektyvumą. Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad į „kompensacijos“ sąvokos turinį vartojamą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte patenka ir Statuto 57 straipsnyje vartojama išeitinės kompensacijos sąvoka, todėl nėra pagrindo išvadai dėl pirmosios instancijos teismų netinkamų šių sąvokų interpretavimo.
Mokesčių mokėtojų lygybės ir nediskriminavimo principo, minimo apeliaciniame skunde, kontekste pažymėtina, kad teisėkūros subjektas Statuto 57 straipsnyje pavartodamas „išeitinės kompensacijos“ sąvoką ir taip priskirdamas ją prie neapmokestinamų pajamų, šiuo keliu siekė užtikrinti pareigūnų, kuriems taikomas Statutas, socialinę apsaugą, sveikatos sutrikimų, trukdančių tęsti tarnybą vidaus reikalų sistemoje, atvejais. Tokiu juridiniu keliu buvo išlaikyta teisių ir pareigų vienovė. Aukštus reikalavimus, keliamus pareigūnams, kuriems taikytinas Statutas, turi atitikti ir tinkamos svarios socialinės garantijos, todėl galimas nevienodumas dėl mokesčių išskaičiavimo atleidžiant kitus statutinius valstybės tarnautojus (ne tuos kuriems taikytinas Statutas) tokiu pačiu pagrindu objektyviai būtų pateisintinas.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog pajamų mokestis iš išeitinės kompensacijos buvo išskaičiuotas neteisėtai. Teismas teisingai konstatavo, kad pareigūnas atleistas iš tarnybos ne darbdavio valia ir Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyto dydžio jam išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamos pajamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, o išeitinę kompensaciją įpareigotas mokėti atsakovas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.